Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-27 · Administracinė byla Nr. I-6813-811/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-27
Bylos Nr.
I-6813-811/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5, 13-16), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo gydomas LAVL nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad LAVL jis buvo laikomas perpildytose palatose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų; LAVL chirurgijos skyriuje, kuriame vienu metu gydoma daugiau kaip 40 ligonių, buvo įrengtas tik vienas tualetas, kurio plotas mažesnis, nei 2 kv. metrai, todėl dėl didelio besinaudojančiųjų sanitariniu mazgu asmenų skaičiaus pareiškėjas ryte laiku negalėdavo normaliai nusiprausti; pažeidžiant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau –ir TKĮ) 19 str. 4 d. reikalavimus LAVL nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos, todėl draudžiant rūkyti ir dėl to pareiškėjui staiga nutraukus rūkymą, jis jautėsi pažemintas ir kankinamas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, buvo pažeistas jo orumas, pablogėjo jo sveikata ir savijauta, kilo emocinė depresija.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47-50).

Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.4 p. iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, Taisyklės, Bausmių vykdymo kodeksas ir kt. teisės aktai. LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, šių paslaugų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes šioje įstaigoje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, be to LAVL privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams pareiškėjui buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Pagal TKĮ 19 str. 1 d. Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžia rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, atsakovės atstovė mano, kad LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. TKĮ nenumato galimybės skirstyti asmenų į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, todėl TKĮ nustatytas draudimas rūkyti galioja visoje ligoninės teritorijoje. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą 2013-07-29 Leidimą – Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. balandžio 5 d. jis buvo gydomas LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nes vienam asmeniui palatose tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, LAVL chirurgijos skyriuje buvo įrengta per mažai sanitarinių mazgų, taip pat nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytais atvejais.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu

Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Taisyklės, kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad gydymosi LAVL metu jam buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas (b. l. 47-50). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015-09-15 iki 2015-09-29 ir nuo 2016-03-22 iki 2016-04-05 (b. l. 47-50). Taigi, iš viso pareiškėjas LAVL buvo gydomas 30 dienų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL visais šioje byloje nagrinėjamais laikotarpiais, t. y. laikotarpiais nuo 2015-09-15 iki 2015-09-29 ir nuo 2016-03-22 iki 2016-04-05 buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Teismo vertinimu, toks pareiškėjui suteikto gyvenamojo ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, negali būti vertinamas, kaip vienkartinis ar nežymus, t. y. tokio pobūdžio, iš kurio negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. Savenkovas prieš Lietuvą).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje skundo dalyje konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo kalinamas LAVL Taisyklių 11¹.4 p. reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL Chirurginiame skyriuje buvo įrengtas per mažas sanitarinių mazgų skaičius, todėl ryte dėl didelio besinaudojančiųjų vienu sanitariniu mazgu asmenų skaičiaus jis negalėdavo normaliai nusiprausti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011–03–03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Minėtos higienos normos 2 p. nustatyta, kad šio teisės akto nuostatos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015) (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01) 12, 13 p. nustayta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Taigi, teisės aktai nenustato privalomo reikalavimo prie kiekvinos kameros (palatos) įrengti atskirą sanitarinį mazgą. Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 69-71, 75-76) turinio matyti, kad šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu palatose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas LAVL (1-oji ir 3-ioji palatos), Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atliekami. Pažymėtina, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl laikymo sąlygų tam tikrose palatose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų neteikė skundų LAVL administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu palatų įrengimu, nėra nustatytas.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių specialios patalpos rūkymui neįrengimu

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos, todėl staiga nutraukę rūkymą jis jautėsi pažemintas bei kankinamas.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (2014-12-23 įstatymo Nr. XII-1529 redakcija, aktuali nuo 2015- 05-01) 19 str. 1 d. 1, 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 d. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 134:2015 7 p., laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).

Atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodoma, kad vadovaujantis HN76:2010 ir TKĮ nuostatomis LAVL patalpose rūkyti yra draudžiama (b. l. 47-50). Informacija apie tai yra iškabinta visose LAVL palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovės atstovės teismui pateikta medžiaga (b. l. 64-67). Taigi, apie draudimą rūkyti LAVL patalpose buvo tinkamai informuotas tiek pats pareiškėjas, tiek kiti LAVL palatose laikyti asmenys. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato atsakovės atstovei pareigos įrengti specialią patalpą (vietą), kurioje leidžiama rūkyti, o pareiškėjo teiginį, jog nesant LAVL įrengtų specialių rūkymui skirtų patalpų, jis buvo priverstas staiga mesti rūkyti ir dėl to patyrė neturtinę žalą, paneigia pareiškėjo gydymo stacionare istorijos duomenys (b. l. 51, 52), pagal kuriuos nustatyta, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 30 dienų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Įvertinęs A. B. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas LAVL nebuvo laikomas ilgai (iš viso - 30 dienų), atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 210 Eur (7 Eur x 30 d.). Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 500 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 210 Eur (dviejų šimtų dešimties eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė