Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-734/2009 ir kt.), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) ir kt.).

Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 11–12) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir išvyko 2017 m. balandžio 5 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už minėtą laikotarpį.

Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 m² vienam asmeniui. EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, išaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

LVAT yra išaiškinęs, kad nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui (2017 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Pagal LVAT praktiką, turi būti įvertinama, kiek laiko pareiškėjui buvo skirta asmeninio ploto, mažesnio nei 3 m², daugiavietėse kamerose, ir asmeninio ploto nuo 3 m² iki 3,6 m², atskaičius sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 m², skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 m² iki 3,6 m² (nustatytas nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 114 (plotas 7,31 m²), Nr. 338 (plotas 7,72 m²), Nr. 287 (plotas 7,70 m²), Nr. 138 (plotas 7,44 m²), Nr. 131 (plotas 7,94 m²), Nr. 159 (plotas 7,94 m²), Nr. 290 (plotas 7,76 m²), Nr. 286 (plotas 7,60 m²), Nr. 257 (plotas 34,57 m²), Nr. 258 (plotas 34,71 m²) nuo 1 iki 9 asmenų.

Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neteko būti kamerose, kuriose plotas buvo mažesnis nei 3 m², tačiau pareiškėjas 95 paras tekęs minimalus kameros plotas buvo nuo 3 m² iki 3,6 m².

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d., o naujai patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad skunde nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas susijęs su jo privatumo pažeidimu. EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis, todėl pripažintina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų atskyrimo. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateiktus duomenis (b. l. 57), darytina išvada, kad pareiškėjui esant kameroje Nr. 257 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. 2017 m. vasario 14 d. (viso – 62 dienas)) nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, kadangi šioje kameroje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atėmus laiką, kai pareiškėjas buvo laikomas minėtoje kameroje, vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 166 parų neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte įtvirtinta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, jog Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu – atidarius langus. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 26–29, 34–35, 40–45, 49–50), jų analizė rodo, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Lietuvos higienos normos HM 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 26–29, 34–35, 40–45, 49–50), Nacionalinės visuomenes sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolai (b. l. 30–31, 36–37, 48, 51–53), Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnų tyrimų poskyrio Šiluminės aplinkos matavimo protokolai (b. l. 32–33, 38–39, 46–47, 54–56), jų analizė patvirtina, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų metu nebuvo nustatytų Lietuvos higienos normos 134:2015 14 ir 16 punktų pažeidimų. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai paneigia tam tikrus pareiškėjo skundo argumentus – 2016 m. rugsėjo 14 d. protokolais Nr. F-A-255/2016 ir Nr. F-M-216/2016 nustatyta, kad kameros Nr. 338 šiluminė aplinka ir dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat 2016 m. rugpjūčio 12 d. protokolais Nr. F-A-213/2016 ir Nr. F-M-179/2016 nustatyta, kad kameros Nr. 159 šiluminė aplinka ir dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

Kratų ir apžiūrių atlikimą laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija) (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. rugsėjo 13 d.). Instrukcijos 151 punkte paaiškinta, jog suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Instrukcijos 149 punkte nustatyta, jog kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės. Instrukcijos 152 punkte įtvirtinta, jog suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant); ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo; apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Kaip buvo teisingai nurodyta Lukiškių TI-K atsiliepime, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos (Instrukcijos 153 punktas). Pagal Instrukcijos 154 punktą, visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje; prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama; po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių; visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami; ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos; avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus; suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas; atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią; suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas); apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Iš teisinio reglamentavimo matyti, jog asmens krata ir apžiūra yra detaliai reglamentuota ir atliekama esant nurodytam pagrindui. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 19 d. atvyko, o 2017 m. balandžio 5 d. išvyko iš Lukiškių TI-K į Marijampolės pataisos namus. Pagal Instrukcijas, jam buvo turėjo būti atliekama privaloma asmens apžiūra. Pareiškėjas skunde nepateikė detalesnių duomenų, ar jam buvo atlikti asmens apžiūra kitais, Instrukcijoje nurodytais pagrindais. To nepatvirtina ir į bylą pateikti rašytiniai duomenys, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra pavirtintos jokiais tai įrodančiais rašytiniais duomenimis, byloje pateiktas tik abstraktus bei deklaratyvus pareiškėjo aplinkybių aprašymas. Šioje vietoje teismas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmus pareiškėjas pagal BVK 183 straipsnio 2 dalį galėjo skųsti Kalėjimų departamento direktoriui. Tačiau Kalėjimų departamento pateiktais duomenimis (b. l. 7–9), pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų, t. y. kratų atitikimo teisės aktų reikalavimams, Lukiškių TI-K nesikreipė. Taip pat, pareiškėjas nesikreipė ir į Lukiškių TI-K dėl to, jog, pagal pareiškėją, kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai elgėsi nekorektiški, pažemino jo orumą (b. l. 58). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad aptariamu aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis (b. l. 7–9, 58). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K, neužtikrinęs galimybės 166 paras naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (2011 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į asmens privatumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų trukmę, viso 166 paras (pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 273,86 Eur (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos – 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-6022016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 900 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 900 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Lukiškių TI-K nurodo, jog patyrė 2,22 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 37 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 37x0,06, t. y. 2,22 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį (b. l. 4), kaip tai yra numatyta ABTĮ 67 straipsnio 1 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti išlaidas, susijęs su bylos nagrinėjimu, netenkintinas.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. v. Finland; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.