- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-271-259/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06560-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- D. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovei D. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės D. V. 25 700 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio mėn. – 2018 m. liepos mėn. jis bankiniais pavedimais pervedė ir grynais pinigais atsakovei suteikė 25 700 Eur paskolą, t. y. 2017 m. gruodžio 22 d. ieškovas paskolino atsakovei 12 000 Eur, iš kurių 4 000 Eur grynaisiais pinigais, o 8 000 Eur bankiniu mokėjimo pavedimu į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2018 m. liepos 13 d. ieškovas paskolino atsakovei 13 700 Eur, iš kurių 3 700 Eur grynaisiais pinigais, o 10 000 Eur dviem bankiniais mokėjimo pavedimais į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šalių pasirašė paskolos raštelį, kuriame nurodyta, kad ieškovas pinigus perdavė, o atsakovė pinigus priėmė. Tuo metu šalis siejo giminystės ir pasitikėjimo santykiai, todėl šalys žodžiu susitarė, kad atsakovė paskolą grąžins iki 2019 m. pradžios, tačiau atsakovė savo pasižadėjimo nesilaikė, paskolos negrąžino.
Atsiliepimas
2. Atsakovė D. V. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas klaidina teismą, nes faktinė situacija priešinga – tai ieškovas buvo skolingas atsakovei. Ieškovas ir atsakovės dukra I. V. (duomenys neskelbtini) metais sudarė santuoką. Kadangi atsakovė laikė ieškovą šeimos nariu, atsakovė padėdavo ieškovui, finansiškai skolindama pinigus, kuriuos ieškovas panaudodavo savo asmeninėms reikmėms. Atsakovei niekada nebuvo tikslo skolintis pinigų iš ieškovo. Atsakovė 2017 m. birželio 5 d. pardavė jai priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), ir už jį gavo 53 000,00 Eur. Po buto pardavimo atsakovė nepirko jokio turto, neatliko jokių investicijų, todėl turėjo grynų pinigų, iš kurių ir paskolino ieškovui 30 000 Eur. Tuo tarpu ieškovo vienintelės pajamos buvo darbo užmokestis, kurio dydis apie 900,00 Eur. Ieškovui pinigai buvo reikalingi, nes jis užsiima automobilių sportu ir 2018 metais įsigijo prabangų automobilį. Ieškovas nepateikė jokių skolą patvirtinančių įrodymų, išskyrus tarp ieškovo ir atsakovės pasirašytą neužpildytą skolos raštelį, iš kurio teksto visiškai nėra aišku, nei kas kam yra skolingas, nei dėl ko ieškovas sumoka atsakovei, o atsakovė patvirtina, kad gavo. Analizuojant skolos raštelio tekstą, matyti, kad būtent ieškovas patvirtina, jog pinigus „sumokėjo“, o ne „paskolina“, kas patvirtina tikrovę atitinkantį faktą, jog būtent ieškovas buvo skolingas atsakovei ir laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. skolą grąžino, sumokėdamas tiek grynaisiais pinigais, tiek bankiniais pavedimais. 2017 m. gruodžio mėn. ieškovas ir atsakovė sudarė žodinį susitarimą, kad ieškovas grąžins atsakovės paskolintus pinigus, kurių bendra suma siekė 30 000 Eur. Apie tai, kad šalis siejo minėtas susitarimas, atsakovas nurodė mokėjimo pavedimuose „Mokėjimas pagal susitarimą“. Atsakovės dukra ir ieškovo sutuoktinė I. V. 2017 m. gruodžio 12 d. ir 2017 m. gruodžio 13 d. atliko du pavedimus 5 000 Eur bei 700 Eur sumai į ieškovo banko sąskaitą, kuriuos vėliau ieškovas sumokėjo atsakovei. Išdėstytos aplinkybės paneigia faktą, kad atsakovė buvo ar yra skolinga ieškovui. Ieškovas ir atsakovės dukra I. V. nebegyvena kartu (duomenys neskelbtini) ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Ieškovas kaltino atsakovę prisidėjus prie jo santuokos iširimo, todėl atsakovė mano, kad šiuo ieškiniu ieškovas siekia daryti spaudimą atsakovės šeimai ir nepagrįstai pasipelnyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad jis paskolino ieškovei 27 000 Eur, t. y. byloje neįrodytas paskolos suteikimo atsakovei faktas, ieškovas taip pat nepagrindė, jog turėjo materialines galimybes paskolinti tokią sumą ir kad atsakovė turėjo tikslą skolintis pinigų iš ieškovo.
5. Teismas nurodė, kad šalys, įrodinėdamos savo poziciją, rėmėsi tais pačiais rašytiniais įrodymais. Vienas iš pagrindinių įrodymų yra skolos raštelis – tai parengta skolos raštelio forma, kuriame atspausdinta „Aš ___ , data, pasiskolinau iš ___Eur. Pinigų sumą įsipareigoju grąžinti iki 2001_ m. __ mėn. __ d. Pinigus gavau 201_ m. __ mėn. _ d.“ Palikta vieta parašui, vardui, pavardei. Šis skolos raštelis visiškai neužpildytas, skolos raštelio forma tuščia. Lapo apačioje ranka yra padaryti įrašai: „1. 2017.12.22 4000 Eur (grynais) gavau sumokėjau, 2. 2017.12.22 8000 Eur banko pavedimas sumokėjau, 3. 2018.07.13 3700 Eur (grynais) gavau sumokėjau, 4. 2018.07.13 10 000 Eur banko pavedimas sumokėjau“. Prie kiekvieno punkto yra ieškovo ir atsakovės parašai be pavardžių. Bylos nagrinėjimo metu šalys pripažino, kad parašai skolos raštelyje yra jų.
6. Teismas, vertindamas tokios formos skolos raštelį, pažymėjo, kad jis neatitinka įstatymo numatytų privalomų rašytinės sandorio formos reikalavimų. Pirma, skolos raštelio forma visiškai neužpildyta. Skolos raštelis nepasirašytas. Iš tokio skolos raštelio nėra aišku, kas, iš ko ir kiek skolinosi bei kada turi grąžinti. Skolos raštelyje yra įrašai apie 4 000 Eur ir 3 700 Eur sumų sumokėjimą grynais pinigais, todėl skolos raštelis turėjo būti sudarytas rašytine forma ir patvirtintas notarų biure. Nagrinėjamu atveju skolos raštelis notaro nebuvo patvirtintas. Ranka daryti įrašai lapo apačioje patvirtina pinigų sumokėjimą ir gavimą, tačiau tokių įrašų nepakanka nustatyti, kad minėtais mokėjimais ieškovas suteikė paskolą atsakovei. Prie visų keturių įrašų šalia žodžio „sumokėjau“ arčiau yra ieškovo parašas. Ranka padaryto įrašo „paskolinau“, ar „pasiskolinau“ nėra. Įrodymų apie pinigų perdavimą grynais pinigais, be minėtų ranka darytų įrašų neužpildyto skolos raštelio formos lapo apačioje, byloje nėra.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas taip pat pateikė tris banko pavedimus, kuriais jis atsakovei pervedė pinigus: 2017 m. gruodžio 22 d. pervedė 8 000 Eur, mokėjimo paskirtis „Mokėjimas pagal susitarimą“; 2018 m. liepos 13 d. pervedė 8 000 Eur, mokėjimo paskirtis „Mokėjimas Nr. 2“; 2018 m. liepos 13 d. pervedė 2 000 Eur, mokėjimo paskirtis „Mokėjimas Nr. 3“.
8. Teismas vertino, jog nurodytuose banko pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis „pagal susitarimą“ ar „mokėjimas“ gali apibūdinti bet kokio pobūdžio mokėjimą, be to, net jei tai paskola, iš tokios nurodytos mokėjimo paskirties nėra galimybės nustatyti, ar ieškovas skolina pinigus, ar grąžina paskolą. Teismas nurodė, kad ieškovas yra verslininkas, verslu užsiima apie 10 metų, todėl dokumentų pildymo pagrindai jam turėtų būti žinomi. Mažai tikėtina, kad ieškovas skolintų 25 700 Eur sumą atsakovei (savo sutuoktinės motinai) be tinkamai užpildyto skolos raštelio ar kad atlikdamas bankinius pavedimus nebūtų nurodęs tikslios mokėjimo paskirties. Be to, teismui kilo pagrįstų abejonių, ar esant nesutarimams tarp šeimos narių, ieškovas būtų atsakovei suteikęs tokio dydžio paskolą jos tinkamai neįforminęs.
9. Teismas nurodė, kad vienu iš šalutinių įrodymų byloje galėtų būti įrodymai, patvirtinantys, kad paskolos suteikimo metu ieškovas disponavo 25 700 Eur suma. Ieškovas galėjo pateikti teismui savo banko sąskaitos išrašus, mokesčių deklaracijas, duomenis apie įmonės pelną ir pan., kad teismas galėtų įsitikinti, jog ieškovas turėjo galimybes tokią sumą skolinti. Ieškovas nurodė, kad skolino iš asmeninių lėšų – dirbo ir taupė nuo 2002 metų, yra gavęs dovanų iš brolio, tačiau jokių rašytinių įrodymų nepateikė, brolio kaip liudytojo apklausti neprašė. Atsakovė byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, kad ji 2017 m. birželio 5 d. pardavė savo butą (duomenys neskelbtini), už 53 000 Eur, taigi 2017 metų antroje pusėje ji pinigų turėjo ir galėjo juos paskolinti. Atsakovė kaip įrodymą, jog ji ir anksčiau skolino pinigus ieškovui pateikė dvi paskolos sutartis, sudarytas tarp UAB „KOMP-AIR“, atstovaujamos direktoriaus M. V. ir D. V., kuriomis D. V. įmonei 2012 m. spalio 8 d. paskolino 6 500 Lt, o 2012 m. spalio 26 d. paskolino 58 500 Lt. Atsakovės poziciją byloje patvirtino liudytojai V. V. ir I. V. Atsakovė teigė, kad ieškovui buvo reikalingi pinigai, nes jis užsėmė automobilių sportu ir iš skolintų pinigų pirko sportinį automobilį. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad jis su sutuoktine 2017 metais įsigijo automobilį VW Tiguan už 20 000 Eur. Ieškovas teigė, kad atsakovė pinigus iš jo skolinosi, nes juos investavo į V. V. statomą namą ir kaip įrodymą pateikė bankinius pavedimus, iš kurių matyti, kad atsakovė sumokėjo 4 000 Eur už apšiltinimo darbus (2017 m. liepos 20 d.) ir 1 050 Eur už garažo vartus (2018 m. rugpjūčio 9 d.).
10. Teismas vertino, kad automobilio įgijimas 2017 metais už 20 000 Eur labiau pagrindžia skolinimosi poreikį nei atsakovės atlikti mokėjimai bendrai 5 050 Eur sumai, atlikti po to, kai ji 2017 m. birželio 5 d. pardavė butą už 53 000 Eur. Teismas nurodė, kad nors liudytoja I. V. teigė, kad jie automobilį pirko iš santaupų ir sutaupytos motinystės pašalpos, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu atsakovei, net ir atėmus iš 53 000 Eur ieškovo nurodytus mokėjimus už 5 050 Eur, liko pakankamai lėšų paskolinti ieškovui 30 000 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovas M. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; prijungti prie bylos naujus įrodymus – 2017 m. spalio 6 d. ir 2018 m. kovo 16 d. pingų dovanojimo sutartis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog labiau tikėtina, kad būtent atsakovė skolino pinigus ieškovui, o ne ieškovas atsakovei, visiškai nevertino aplinkybių, jog atsakovė jokiomis leistinomis priemonėmis neįrodinėjo pinigų perdavimo fakto, tuo tarpu ieškovas pinigų perdavimą įrodinėjo tiek skolos rašteliu, tiek ir bankiniais mokėjimo pavedimais, kurie neginčijamai patvirtina pinigų perdavimo faktą. Be to, atsakovė neneigė grynųjų pinigų perdavimo fakto, tik laikėsi gynybinės versijos, jog pinigai buvo perduoti kaip paskolos grąžinimas. Nepaisant to, jog bankiniuose mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta „mokėjimas pagal susitarimą“, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau nepagrįstai sprendė, jog ieškovo atlikti mokėjimo pavedimai į atsakovės sąskaitą yra ne paskolos suteikimas, o paskolos grąžinimas, nes priešingai nei ieškovas, atsakovė jokiais įrodymais nepagrindė pinigų perdavimo fakto.
Žemesnės instancijos teismas
11.2. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad tarp šalių pasirašytas skolos raštelis neatitinka įstatymo numatytų privalomų rašytinės sandorio formos reikalavimų, tačiau iš byloje vertinto skolos raštelio akivaizdu, kad atsakovė patvirtino pinigų gavimą, skolos raštelyje parašydama „gavau“, tuo tarpu ieškovas skolos raštelyje nurodė „sumokėjau“. Nors teismas sprendė, jog iš skolos raštelio nėra aišku, ar ieškovas paskolą suteikė ar ją grąžino, tačiau tiek ir skolos raštelio turinys, tiek ir byloje vertintas pinigų perdavimo faktas patvirtina, jog būtent ieškovas pinigus skolino, o atsakovė pinigus priėmė ir jų negrąžino. Asmuo, kuris pasiskolina pinigus, savo parašu patvirtina, kad pinigus gavo. Atitinkamai skolos raštelyje būtent atsakovė savo ranka ir parašu pasirašė bei patvirtino, kad pinigus gavo. Todėl teismas neturėjo pagrindo skolos raštelio vertinti kitaip, nei nurodyta skolos raštelyje, atitinkamai nurodant, kuri iš šalių pinigus gavo, ir aiškiai matant, jog pinigų gavimo faktą patvirtina būtent atsakovė.
11.3. Teismo išvada, jog 2015 metais liudytojas V. V. paskolino 30 000 Eur ieškovui, o ne ieškovas paskolino 25 700 Eur atsakovei, paremta vien tik liudytojų duotais paaiškinimai, nenurodant jokio teisinio ir faktinio pagrindo, kuriuo remiantis pinigai būtų buvę skolinami ieškovui. Ieškovas laiko, kad atsakovė nepagrįstai pasisavino iš ieškovo lėšas, kurios buvo perduotos atsakovei ir kurių gavimą atsakovė patvirtino. Atsakovei nepateikus įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti pinigus, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog pinigai yra gauti be jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovė pinigus turi grąžinti juos sumokėjusiai šaliai, t. y. ieškovui.
11.4. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, jog namo statyboms atsakovė savo pinigų turėjo, tačiau nevertino kokia suma buvo reikalinga namo statyboms, kaip greitai atsakovė ketino namą pasistatyti ir kiek lėšų į namo statybą jau buvo investuota. Šiuo atveju tarp šalių susiklosčius susitarimui dėl pinigų paskolinimo ir šį faktą slepiant nuo V. V., ieškovas mokėjimo nurodymuose ir nurodė, jog pinigai skolinami „pagal susitarimą".
11.5. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovas, būdamas versle 10 metų, turėjo žinoti kaip teisingai užpildyti skolos raštelį, todėl padarė išvadą, kad jeigu ieškovas būtų skolinęs pinigus atsakovei, būtų paskolą tinkamai įforminęs. Šių aplinkybių kontekste ieškovas pažymi, kad šalis siejo šeiminiai, pasitikėjimu grįsti santykiai. Nors ieškovo ir V. V. santykiai paskutiniu metu buvo įtempti, tačiau ieškovo ir atsakovės santykiai buvo geri, jie draugiškai bendraudavo, vienas kitą gerbė. Dėl šios priežasties ieškovui nekilo abejonių, kad atsakovė galėtų skolos negrąžinti ar kitaip pakenkti ieškovui, todėl, gerbdamas atsakovės norą pasirašyti tokį skolos raštelį, kokį pasiūlė atsakovė, jai neprieštaravo ir ant skolos raštelio apie pinigų perdavimą pasirašė nereikalaudamas, jog būtų sudaryta įstatyme nustatytą formą atitinkanti notarinė paskolos sutartis.
11.6. Pirmosios instancijos teismas ydingai vertino atsakovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Pirma, byloje apklausiamas liudytoju V. V. nurodė, kad ieškovui pinigai tariamai buvo skolinami 2015 metais - balandį ir lapkritį, taip pat 2016 metų vasarą. Šių liudytojų paaiškinimų atsakovė neneigė. Vadovaujantis liudytojo duotais paaiškinimais lieka nesuprantama, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog 2017 m. gavusi 53 000 Eur už parduotą butą atsakovė juos paskolino ieškovui. Akivaizdu, kad teismas priėmė priešingą liudytojų parodymams išvadą, nors faktą, jog pinigus skolino būtent atsakovė ieškovui, nustatė remdamasis liudytojų parodymais. Antra, teismas nevertino aplinkybių, jog atsakovės parduotas butas galimai galėjo būti įkeistas bankui ir dalis gautos sumos, pardavus butą, buvo atiduota bankui kaip suteikta paskola. Tokiu būdu atsakovei būtų likusi žymiai mažesnė suma, kurios ji nebūtų galėjusi paskolinti ieškovui.
11.7. Pirmosios instancijos teismo abejones dėl ieškovo galimybės paskolinti pinigines lėšas paneigia byloje esantys mokėjimo pavedimai, kurie patvirtina, kad piniginės lėšos buvo pervestos atsakovei. Jei ieškovas nebūtų turėjęs objektyvios galimybės paskolinti lėšas, jų, ko gero, paprasčiausiai nebūtų galėjęs ir pervesti atsakovei. Iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl ieškovo turtinės padėties, tačiau šių aplinkybių teismas nesiaiškino. Taigi, teismas neišsamiai vertino į bylą pateiktus įrodymus, manydamas, kad įrodymų byloje trūksta, jų iš šalių neišsireikalavo, prieštaringai vertino liudytojų parodymus, neatsižvelgė į esminę paskolos sutarties sąlygą - pinigų perdavimą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
Atsiliepimas
12. Atsakovė D. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Atsakovės nuomone, iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog paskolos santykiai tarp šalių buvo susiklostę, tačiau ieškovas juose veikė ne kaip paskolos davėjas, bet kaip gavėjas, todėl teismo išvados pagrįstos ir teisingos. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis butų galima konstatuoti, jog paskola atsakovei buvo suteikta ir atsakovė pinigus pagal paskolos sutartį kaip paskolos gavėja gavo bei įsipareigojo paskolos davėjui - atsakovui, pinigus grąžinti. Ieškovo pateiktame raštelyje pinigų perdavimo atsakovei faktas neužfiksuotas, skolos dokumentas neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ieškovas pinigų perdavimo fakto neįrodė jokiais kitais CPK leidžiamais įrodymais. Nei paskolos raštelyje, nei kitame dokumente nėra aiškiai ir nedviprasmiškai bei neabejotinai atspindėta, jog pinigai yra perduodami atsakovei kaip paskolos suteikimas, t. y. jog ieškovas perduoda pinigus kaip paskolos davėjas, o atsakovė juos priima kaip paskolos gavėja. Todėl teismas, siekdamas nustatyti tokio paskolos raštelio tikrąją reikšmę, jame fiksuotą šalių valią ir tikruosius šalių tikslus pildant tokį dokumentą, pagrįstai vadovavosi bendraisiais sutarčių aiškinimo principais ir konstatavo, jog labiau tikėtina, kad būtent atsakovė buvo suteikusi paskolą ieškovui.
12.2. Teismas, siekdamas nustatyti šalių ketinimus, kurie įtvirtinti ieškovo pateiktame raštelyje, pagrįstai vertino šalių tarpusavio santykius, šalių finansines galimybes suteikti paskolą, paskolos raštelio pildymo aplinkybes, kitas faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant šalių ketinimus pildant byloje pateiktą skolos raštelį bei atliekant bankinius mokėjimus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent ieškovui buvo kilusi pareiga įrodyti, kad jis suteikė paskolą atsakovei, nes ieškovas reiškė reikalavimus priteisti susidariusį įsiskolinimą, teigdamas, jog suteikė paskolą atsakovei, kuri grąžinta nebuvo. Atsakovei šioje civilinėje byloje nereikėjo įrodyti nei pinigų suteikimo fakto ieškovui nei fakto, jog ji pinigų iš ieškovo kaip paskolos nėra gavusi. Net jeigu ir būtų pripažįstama, kad būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti pinigų negavimo faktą, akivaizdu, jog į civilinę bylą buvo pateikta pakankamai įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė kaip paskolos gavėja jokių pinigų iš ieškovo gavusi nebuvo. Atsakovė paaiškino ir pateikė pakankami įrodymų, kurie pagrindžia, jog šalių pasirašytas skolos raštelis patvirtina ne paskolos suteikimo faktą, o paskolos grąžinimo faktą. Tokią atsakovės poziciją patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, pridėti rašytiniai įrodymai.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovas ieškinį įrodinėjo šalių ranka sudarytu rašteliu ir mokėjimo nurodymais, kurių paskirtyje nenurodytas aiškus mokėjimo pagrindas. Daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių paskolos teisinių santykių susiformavimą, kuriuose ieškovas būtų paskolos davėjas, o atsakovė paskolos gavėja, ieškovas nepateikė. Tuo tarpu ieškovo pateikto skolos raštelio forma visiškai neužpildyta. Skolos raštelis nepasirašytas. Po skolos rašteliu šalys ranka yra atlikusios įrašus, iš kuriuos atliekant panaudotų žodžių labiau tikėti, jog tokiu būdu buvo tvirtintas paskolos grąžinimo faktas. Tuo labiau iš tokio skolos raštelio nėra aišku, kas iš ko ir kiek skolinosi bei kada turi grąžinti. Kitų įrodymų apie pinigų perdavimą kaip paskolos suteikimą grynais pinigais atsakovei, be minėtų ranka darytų įrašų neužpildyto skolos raštelio formos lapo apačioje, byloje nėra. Analogiškai pinigų perdavimo fakto nepatvirtina ir ieškovo pateikti mokėjimo nurodymai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, banko pavedimuose ieškovo nėra nurodyta, kad tai suteikiama paskola pagal skolos raštelį. Mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal susitarimą“ ar „mokėjimas“ gali apibūdinti bet kokio pobūdžio mokėjimą.
12.4. Ieškovas, kvestionuodamas teismo argumentus dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, netinkamai interpretuoja teismo argumentus. Šiuo atveju teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadas, kad paskolos sutartis iš viso nebuvo sudaryta. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Taigi, nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas ir nesukelia ieškovo minimų teisinių pasekmių, t. y. restitucijos. Šioje byloje ieškovas neįrodė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis su atsakove, kuria jis atsakovei būtų suteikęs paskolą, todėl tokios neegzistuojančios sutarties pripažinimas niekine ir negaliojančia nėra įmanomas. Nesant sutarties, kuri gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, restitucijos klausimas apskritai nenagrinėtinas.
12.5. Ieškovas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kad atsakovei neįrodžius pinigų perdavimo atsakovui pagal paskolos sutartį fakto, ieškovo sumokėtos lėšos atsakovei laikytinos atsakovės nepagrįstu praturtėjimu. Nepagrįsto praturtėjimo institutas yra atsiras reikalavimo priteisti tam tikras sumas pagrindas, dėl kurio taikymo teismų praktikoje yra suformuotos aiškios taisyklės. Šis institutas pasižymi tam tikru specifiškumu, pagal kurį reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo gali būti keliamas tik kai nukentėjusi šalis negali gintis jokiu kitu būdu, o pinigai yra gauti nesant jokio teisinio pagrindo. Šioje byloje ieškovas pareiškė ieškinį, kurio reikalavimus kildino iš paskolos sutartinių teisinių santykių, todėl jo reikalavimų atmetimas neįrodžius ieškinio, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teisme savo reikalavimus papildomai grįsti nepagrįsto praturtėjimo institutu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
14. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl įrodymų, liudijančių paskolinius teisinius santykius, vertinimo, šalių veiksmų, atliekant finansines operacijas kvalifikavimo, kilusių teisinių pasekmių nustatymo.
15. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas byloje įrodinėjo, kad jis 2017 m. gruodžio 22 d. paskolino atsakovei 12 000 Eur sumą, iš kurių 4 000 Eur perdavė grynaisiais pinigais, o 8 000 Eur pervedė bankiniu pervedimu į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigė, jog 2018 m. liepos 13 d. paskolino atsakovei 13 700 Eur sumą, iš kurių 3 700 Eur perdavė grynaisiais pinigais, o 10 000 Eur pervedė dviem bankiniais mokėjimo pavedimais į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Paskolinius santykius ieškovas įrodinėjo skolos rašteliu (1 t. b. l. 7), mokėjimo nurodymais (1 t. b. l. 8-10). Ieškovas nurodė, kad tokiu būdu tarp jo ir atsakovės susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, atsakovė gautos paskolos negrąžino, todėl byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės gautą ir negrąžintą 25 700 Eur paskolos sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 25 700 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
16. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė (1 t. b. l. 184-190), teismo sprendimo motyvuose nurodęs, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, jog tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas neįrodė, jog jis paskolino ieškovei 27 000 Eur sumą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti gautą pinigų sumą ieškovui. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovas, skundas grindžiamas tais esminiais argumentais, jog į bylą pateiktas skolos raštelis, bankiniai mokėjimo pavedimai neginčijamai patvirtina pinigų perdavimo – gavimo faktą, atsakovė neneigė tų faktų, kad gavo grynuosius pinigus ir pervestus per banką pinigus, teismas neteisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog ieškovo atlikti mokėjimo pavedimai į atsakovės sąskaitą yra ne paskolos suteikimas, o paskolos grąžinimas.
Dėl ginčo esmės, paskolos suteikimo, teisinių pasekmių
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas.
18. Iš byloje ieškovo pateiktų į skolos raštelio ir bankinių mokėjimo pavedimų, juose esančių įrašų (1 t. b. l. 7-10) matyti, kad ieškovas perdavė atsakovei 25 700 Eur sumą, tačiau kad pinigai atsakovei yra perduoti paskolos sutarties pagrindu, įrodymų nėra. Minėtuose paskolos raštelyje ir pavedimuose nėra būtinos paskolinius santykius liudijančios informacijos, t. y. atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautus pinigus. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė buvus paskolinių teisinių santykių, nors šiuo atveju tokią pareigą ieškovui įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį, jog pateiktas skolos raštelis neatitinka įstatymo numatytų privalomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (CK 6871 straipsnio 1 dalis), kadangi jis šalių neužpildytas, tinkamai nepasirašytas, jame nėra įrašų dėl paskolinių santykių atsiradimo, pagal perduotą pinigų sumą nesilaikyta privalomos notarinės sutarties formos (CK 6.871 straipsnis). Teismas pagrįstai sprendė, jog raštelis neįrodo, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovo ieškinys šioje ginčo dalyje buvo atmestas pagrįstai.
19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl mokėjimo pavedimų įrodomosios reikšmės (1 t. b. l. 8-10), kuriais ieškovas grindė savo poziciją byloje, jog skolino pinigus atsakovei, pagrįstai vertino, jog pavedimų tekstuose nėra nurodyta, kad tokiu būdu ieškovas suteikia paskolas atsakovei. Mokėjimo pavedimuose esantys įrašai „mokėjimas pagal susitarimą“ ar „mokėjimas Nr.“ nepagrindžia ieškovo teiginių, kad tokiu būdu susiklostė paskoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės, šiuose dokumentuose nėra atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautus pavedimais pinigus ieškovui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1, 2 dalys). Nurodomų motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės pavedimais gautas sumas ieškovo nurodomu teisiniu pagrindu.
Dėl įrodymų vertinimo
20. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl ko šalių ginčą išsprendė neteisingai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šioje civilinėje byloje Kauno apylinkės teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kuriuos gavo iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismo posėdžio metu, pateiktų į bylą rašytinių įrodymų ir pagrįstai sprendė, jog jų visuma iš esmės sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, jog ieškovas neperdavė atsakovei ieškinyje nurodomų pinigų sumų paskolos sutarties pagrindu, pinigai buvo perduoti – gauti kitų, asmeninių šalių susitarimų pagrindu, todėl ieškovo ieškinį dėl paskolos grąžinimo atmetė teismas pagrįstai. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, kitaip būtų vertinamos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados, nei skundžiamame apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendime. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl jame nurodomų proceso teisės normų pažeidimo.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
21. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2017 m. spalio 6 d. ir 2018 m. kovo 16 d. pinigų dovanojimo sutartis (2 t. b. l. 16, 17, 18), prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos, jais įrodinėja savo turtinę padėtį ir turėtą galimybę 2017 ir 2018 metais suteikti piniginę paskolą atsakovei. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Šią taisyklę aiškinant, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis.
22. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus.
23. Ši apeliacine tvarka peržiūrima byla pradėta pagal ieškovo ieškinį, kuriuo ieškovas įrodinėjo, jog grynais pinigais ir bankiniais pervedimais sudarytos paskolos sutarties pagrindu pervedė atsakovei 25 700 Eur sumą, teigė, kad ieškovė paskolintų pinigų negrąžino. Atsakovė neneigė pinigų gavimo fakto, tačiau ginčijo savo prievolę grąžinti pinigus, nes ji paskolos iš ieškovo negavo, pinigų grąžinti neįsipareigojo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, konstatavo, kad ieškovas nurodomą pinigų sumą atsakovei perdavė, tačiau tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, todėl ieškinį pareikštu teisiniu pagrindu atmetė. Byloje nesant ginčo tarp šalių dėl piniginių lėšų perdavimo – gavimo, teisėjų kolegija prijungia prie bylos apelianto teiktus rašytinius įrodymus – 2017 m. spalio 6 d. ir 2018 m. kovo 16 d. pinigų dovanojimo sutartis (2 t. b. l. 16, 17, 18), šie įrodymai pagrindžia ieškovo teiginius, kad jis turėjo galimybę pervesti pinigų sumas atsakovei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo papildomai pateikti įrodymai byloje neturi reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi ieškovo ieškinys dėl paskolos grąžinimo pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas ne tuo faktiniu pagrindu, jog pinigai atsakovei buvo neperduoti, o dėl paskolinių teisinių santykių nebuvimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
24. Apeliaciniame skunde ieškovas M. V. teigia, kad atsakovė nepagrįstai pasisavino jo pagal skolos raštelį ir bankiniais pavedimais perduotas lėšas, mano, kad tokiu būdu atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, Kauno apylinkės teismas turėjo pareigą kvalifikuoti atsakovės veiksmus pagal CK 6.242 straipsnio nuostatas, kaip nepagrįstą praturtėjimą, teismo sprendimu įpareigoti pinigus grąžinti šiuo teisiniu pagrindu. Teismas to nepadaręs, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei tuo teisiniu pagrindu, jog jis paskolos sutarties pagrindu perdavė ieškovei pinigus, kuriuos ji įsipareigojo grąžinti, ieškovas teigė, jog tarp šalių susiklostė paskolos prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškinys nebuvo grindžiamas tuo faktiniu pagrindu, jog atsakovė be teisinio pagrindo gavo iš ieškovo pinigų sumas ir jas neteisėtai pasisavino. Todėl bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl šių aplinkybių nebuvo svarstoma ir sprendžiama.
25. Ieškovo argumentai dėl atsakovės neteisėto praturtėjimo fakto ir pinigų grąžinimo CK 6.242 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu yra pareikšti tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Pirmiau nurodomais motyvais teisėjų kolegija plačiau dėl šių apelianto argumentų nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
26. Nustatyta, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 1 161,60 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašo turėtas išlaidas priteisti iš apelianto (2 t. b. l. 36, 43,44). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės prašymas tenkinamas, turėtos išlaidos įrodytos, jos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ribų (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti D. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš M. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 161,60 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.