Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-18 · Administracinė byla Nr. I-2942-473/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-18
Bylos Nr.
I-2942-473/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01150-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
K. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2942-473/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6). Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose esantis tualetas yra atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m sienele ir užuolaida. Nurodytas tualeto atskyrimas nuo kameros neužtikrino privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu tiek kameroje kartu esančių asmenų, tiek pareigūnų atžvilgiu. Dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjas jautė diskomfortą, psichologinius išgyvenimus, nepilnavertiškumo jausmą, emocinę depresiją. Kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,7 kv. m. – 7,9 kv. m., pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis. Kamerose esantį plotą mažina jose esantys dvigulė geležinė lova. Kadangi leistina ploto norma buvo viršyta kelis kartus, pareiškėjas būdamas mažesnėje erdvėje, nei numato reikalavimai, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, stresu, pažeminimu bei kitais nepatogumais. Dėl nurodytų priežasčių yra sutrikęs pareiškėjo miegas, pareiškėjas jaučią nuolatinę depresiją, tarp suimtųjų nuolat kyla buitiniai konfliktai. Be to, Lukiškių TI-K administracija nesuteikė pareiškėjui po 8 valandas užimtumo per dieną kaip tai numatyta Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/JNF (92)3) 47 punkte. Blogos kalinimo sąlygos nėra kompensuojamos užimtumu. Kameroje nėra vietos judėti, dažnai tenka sėdėti po 22 val. 30 min., o kartais ir visą parą, jei lauke oro sąlygos netinkamos pasivaikščiojimui. Jei įkalinimo įstaigoje paskelbiamas karantinas dėl gripo, iš kameros išvis niekur neišveda. Vasaros metu vieną kartą per dvi savaites išveda pažaisti krepšinį 1,5 val., kartą į dvi savaites 1 valandai išveda pažaisti stalo tenisą, kartą per savaitę išveda į poilsio kambarį 1,5 val. , kas antrą savaitę 1 valandai papildomai išveda į poilsio kambarį, taip pat vieną kartą į savaitę 1 valandai išveda į sporto salę.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 16–20). Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimų, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės) 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kaip antai kameros plotą mažino jose esantys baldai (pvz.: lova, stalas).

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Taigi, iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 224, kurios plotas – 5,33 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 14 iki 2017 m. balandžio 17 d. kameroje Nr. 224 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 18 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2017 m. gegužės 31 d. pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas – 6,34 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. birželio 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 125, kurios plotas – 6, 43 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. birželio 2 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 233, kurios plotas – 6,90 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 3 d. iki 2017 m. liepos 31 d. kameroje Nr. 233 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 239, kurios plotas – 6,83 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 97, plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. kameroje Nr. 97 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugpjūčio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 82, plotas – 7,94 m², kurioje buvo kalinami du asmenys; laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. kameroje Nr. 82 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. rugsėjo 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 220, kurios plotas – 6,90 m² (ir kurioje pareiškėjas buvo kalinama vienas; 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą N r. 82, kurios plotas – 7,94 m², ir kurioje buvo kalinami du asmenys; laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. spalio 5 d. kameroje Nr. 82 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. spalio 6 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 208, plotas ­– 7,03 m² ( ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 7 d. iki 2017 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 208 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. spalio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 82, kurios plotas – 7,94 m², ir kurioje buvo kalinami du asmenys; laikotarpio nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 82 buvo du asmenys; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. sausio 30 d. kameroje Nr. 82 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. kovo 9 d. kameroje Nr. 82 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. kovo 10 d. kameroje Nr. 82 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 11 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. kameroje Nr. 82 buvo kalinami du asmenys; 2018 m. gegužės 25 d. kameroje Nr. 82 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. liepos 18 d. kamera Nr. 82 buvo kalinami asmenys; laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. sausio 23 d. kameroje Nr. 82 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 24 d. iki 2019 m. vasario 3 d. kameroje Nr. 82 buvo kalinami du asmenys; laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 4 d. iki 2019 m. vasario 11 d. kameroje Nr. 82 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. vasario 12 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjo neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu.

Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 8 d. Nr. 64-71 pranešime „Dėl K. K. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 21–22). Pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; Nr. 386 – 395; Nr. 406 – 417 ir Nr. 418 – 426. Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose anksčiau minėtomis datomis buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas dalį laikotarpio praleido kartu su kitu asmeniu, be to, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laikotarpio pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog nebuvo užtikrintas 8 val. užimtumas už kameros ribų.

Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal to paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (SVĮ 29 straipsnio 3 dalis). Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji; vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama laikantis teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas neneigia, jog teisė į pasivaikščiojimą gryname ore Lukiškių TI-K buvo užtikrinta. Taip pat atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

SVĮ 42 straipsnis nustato, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija, pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kt. renginiai. Remiantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 95 punkto nuostatomis, suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Suaugusiems suimtiesiems sąlygos sportuoti ir mankštintis sudaromos pagal galimybes (96 punktas). Vidaus tvarkos taisyklių 98 punkte nurodyta, jog suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos. Suimtiesiems, sergantiems atvira plaučių tuberkuliozės forma, turi būti atskira biblioteka. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau kaip 2 knygas ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis daroma išvada, kad Lukiškių TĮ-K yra sudarytos galimybės suimtųjų užimtumui užtikrinti. Tačiau suimtųjų dalyvavimas užimtumą užtikrinančiose priemonėse nėra privalomas, todėl patys suimtieji turi išreikšti pageidavimą dalyvauti švietimo, socialinio darbo priemonėse. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, jog Lukiškių TĮ-K išvis nebuvo vykdomos socialinės priemonės ir švietimo veikla, kaip ir nenurodė, kad pareiškėjas jo prašymu nebuvo įtrauktas į kokią nors veiklą ar buvo nepatenkintas jo pageidavimas dalyvauti socialinio darbo ir švietimo priemonėse. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrinamas 8 val. per dieną užimtumas. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jam buvo neužtikrintas užimtumas, kaip pasireiškė šis neužtikrinimas. Nesant konkrečių argumentų, patvirtinančių minėtus jo teiginius, ar individualių aplinkybių, kada, kokiu būdu jam nebuvo užtikrintos užimtumo sąlygos, teismo vertinimu, įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai nekilo. Tuo pačiu akcentuotina tai, jog EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. (2017 m. balandžio 18 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K) ir nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. vasario 11 d. (2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K) 627 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo tik keturias dienas, iš kurių tris dienas kamerose buvo kalinamas vienas. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.; LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, priteistina maksimali ) 1 500 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 1 500 Eur neturtinės žalos.

Likusioje dalyje pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė