Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vidurio Lietuvos Teisės skyriaus vedėjos O. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarimo R. L. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. R. L. Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu pripažinta kalta ir nubausta dėl ANK 354 straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. ANK 354 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už statinio savavališką paprastąjį remontą. Pagal šio straipsnio 7 dalį, administracinę atsakomybę užtraukia neypatingo statinio savavališkas paprastasis remontas kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, jų apsaugos zonose, konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje, kompleksinėje saugomoje teritorijoje ar pajūrio juostoje. Iš Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarime aprašytos pažeidimo esmės matyti, kad R. L. nubausta už tai, kad atlikus patikrinimą 2021 m. kovo 19 d. nustatyta, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), savavališkai atlikti įvažiavimo į vidinį kiemą tarpuvartės remonto darbai (iš abiejų tarpuvartės sienos pusių išardyta apatinė sienos dalis). Apylinkės teismas skundžiamame nutarime padarė išvadą, kad Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu R. L. administracinėn atsakomybėn dėl to paties fakto patraukta antrą kartą, taip pažeidžiant non bis in idem principą. Nesutikti su šia išvada apygardos teismas neturi pagrindo.

7. Negalimumo bausti už tą pačią veiką antrą kartą principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, numatančioje, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. ANK šis principas atkartojamas ANK 2, 591 straipsniuose. Pagal ANK 2 straipsnio 5 dalį, niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką. ANK 591 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui yra priimtas teismo ar ne teismo tvarka institucijos (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba yra įvykdytas administracinis nurodymas, arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, arba dėl to nusižengimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi pagal aptartas normas, pagrindas konstatuoti negalimumo bausti už tą pačią veiką antrą kartą principo pažeidimą yra tuo atveju, kai asmuo jau yra nubaustas už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, dėl kurių jau yra priimtas įsiteisėjęs procesinis sprendimas nubausti asmenį (arba yra kitos ANK 591 straipsnio 8 punkte nurodytos aplinkybės).

8. Tokia išvada neprieštarauja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje, plėtojant draudimo bausti už tą pačią veiką antrą kartą principo aiškinimą, pasisakyta, kad principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai). Sprendžiant draudimo bausti antrą kartą už tą patį nusikaltimą principo problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (veikos tapatumas, faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo, teisinio vertinimo tapatumas) ( EŽTT sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82; 2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje K. prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje S. ir S. prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje M. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, Nr. 2K-245-788/2019 ir kt.).

9. Administracinio nusižengimo bylos duomenimis nustatyta, kad R. L. už gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) tarpuvartės platinimo darbus buvo nubausta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2019 m. birželio 27 d. nutarimu, kuriuo R. L. buvo paskirta 150 Eur bauda. Iš 2019 m. birželio 27 d. nutarime aprašytos pažeidimo esmės matyti, kad R. L. nubausta už tai, kad 2019 m. birželio 25 d. apžiūrėjus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad neturint statybą leidžiančio dokumento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus pritarimo, buvo atlikti šio gyvenamojo namo tarpuvartės platinimo darbai, kurių metu buvo nuardyta dalis tarpuvartės vidinių sienų mūro (1 t., b. l. 23, 24). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. L., liudytojai E. Z. ir J. V. paaiškino, kad po to, kai 2019 metais buvo pradėti „bromo“ (įvažiavimo į kiemą) tvarkymo (remonto) dabai ir kai Kultūros paveldo departamento pareigūnai nurodė viską atstatyti ir sutvarkyti, viskas buvo sutvarkyta ir daugiau jokie įvažiavimo remonto ar tvarkymo darbai nebuvo atlikti. Šias aplinkybes patvirtina ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2021 m. gegužės mėnesio raštas, iš kurio matyti, kad 2019 m. birželio 26 d. surašius reikalavimą sustabdyti namo tarpuvartės platinimo darbus ir atkurti namo tarpuvartės buvusią būklę arba kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, reikalavimas buvo įvykdytas – atkurta pirminė būklė (1 t., b. l. 84). Taigi jokių abejonių dėl fakto, kad jokie kiti nauji įvažiavimo į kiemą („bromo“) remonto ar tvarkymo darbai po to, kai buvo įvykdytas Kultūros departamento prie Kultūros ministerijos reikalavimas, nebuvo atlikti, nekyla. Ši aplinkybė nėra ginčijama ir apeliaciniame skunde.

10. Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu, kaip minėta, R. L. nubausta už savavališkai (neturint Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto leidimo atlikti statinio paprastąjį remontą) atliktus įvažiavimo į vidinį kiemą tarpuvartės remonto darbus (iš abiejų tarpuvartės sienos pusių išardyta apatinė sienos dalis) daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, R. L. Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu iš esmės buvo nubausta dėl tų pačių faktinių aplinkybių, dėl kurių ji buvo nubausta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2019 m. birželio 27 d. nutarimu, kuriuo paskirtą 150 Eur baudą R. L. sumokėjo 2019 m. liepos 11 d. (1 t., b. l. 25). Nesutinkant su šia išvada skunde akcentuojamos aplinkybės, kad R. L. buvo nubausta pagal skirtingus ANK straipsnius – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pagal ANK 314 straipsnio 1 dalį, Valstybinės teritorijų ir planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pagal ANK 354 straipsnio 7 dalį, taip pat, kad buvo nubausta skirtingų institucijų nutarimais. Tačiau šios apeliantės nurodomos aplinkybės skundžiame nutarime padarytų išvadų nepaneigia.

11. Kaip minėta, draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką principo pažeidimo konstatavimui esminę reikšmę turi ne veikos (faktinių aplinkybių) teisinės kvalifikacijos (šiuo atveju kvalifikacijos pagal ANK straipsnius) ar procesinius sprendimus priėmusių subjektų tapatumas, o teisiškai reikšmingų faktų (poelgio) tapatumas. Šiuo atveju palyginus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2019 m. birželio 27 d. nutarime ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarime nustatytą pažeidimo esmę, nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad teisiškai reikšmingi faktai (faktinė veika) iš esmės sutampa – R. L. abiem atvejais nubausta už neturint leidimo atliktus to paties objekto (daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) tuos pačius remonto (tvarkymo) darbus (tarpuvartės platinimo darbai, kurių metu nuardyta apatinė dalis tarpuvartės vidinių sienų mūro), atliktus tuo pačiu metu (2019 metais). Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jas įvertino tiek šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tiek teismų praktikos kontekste ir pagrįstai sprendė, kad vien tai, jog R. L. buvo nubausta pagal skirtingus ANK straipsnius ir skirtingų institucijų, nepaneigia išvados, kad administracinėn atsakomybėn dėl to paties fakto (to paties poelgio) R. L. buvo patraukta ir Institucijos 2021 m. gegužės 26 d. nutarimu nubausta antrą kartą, taip pažeidžiant draudimo bausti už tą pačią veiką antrą kartą principą. Apygardos teismas aplinkybių, sudarančių pagrindą šioje byloje nustatytas faktines aplinkybe vertinti kitaip ir konstatuoti, kad nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 8 punktu, nebuvo pagrindo, nenustatė. Tokios aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde, o apeliantės pozicija, kad R. L. tapačios faktinės veikos kvalifikavimas pagal skirtingus ANK straipsnius ir nubaudimas skirtingų institucijų nutarimais įrodo, jog non bis in idem principas nepažeistas, aukščiau aptartais motyvais yra paneigta.

12. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-65-895/2016, tačiau ši nutartis nelaikytina precedentu nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju skunde minima byla ir R. L. administracinio nusižengimo byla skiriasi tiek pagal veikų teisinį kvalifikavimą, tiek pagal faktines aplinkybes. Minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje asmuo buvo nubaustas pagal ANK 199¹ straipsnį ir šioje byloje non bis in idem principas buvo vertinamas trunkamosios veikos aspektu, esant skirtingiems laikotarpiams. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo teismo vertinta situacija skiriasi nuo R. L. byloje nustatytos faktinės situacijos, kai ji buvo nubausta du kartus už tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje (tame pačiame objekte) vieną kartą atliktus tuos pačius veiksmus.

13. Apibendrinant aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas non bis in idem pricipo pažeidimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukdamas ANK 591 straipsnio 8 punkto pagrindu, faktines bylos aplinkybes įvertino teisingai, ANK nuostatų nepažeidė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti, remiantis skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Konstatavus šią išvadą, apeliacinis skundas netenkinamas.

14. R. L. atstovo advokato T. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos R. L. priteisti 400 Eur bylinėjimo išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pridėtas 2021 m. lapkričio 19 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad R. L. advokatui T. B. sumokėjo 400 Eur.

15. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. Pagal BPK 106 straipsnį, kuriame nustatyta, kaip apmokamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms, tokios išlaidos nėra atlyginamos net ir tais atvejais, kai teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Vis tik tokia teisinio reguliavimo spraga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo šiuo aspektu dar nėra nustatęs, sprendžiant klausimą dėl administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą pagal ANK 666 straipsnį, konstatuota, kad šiai situacijai spręsti turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021). Taigi, teismui konstatavus, jog asmuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ir nubaustas nepagrįstai, toks asmuo turi teisę į advokatui sumokėtų išlaidų atlyginimą. Šios nuostatos taikytinos ir apeliacinėje instancijoje.

17. R. L. atstovas advokatas T. B. prašo priteisti R. L. jos turėtas proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Šioje byloje apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 18 d. nutarimo, kuriuo administracinio nusižengimo teisena R. L. buvo nutraukta, pateikė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (jos teritorinis skyrius), todėl R. L., siekdama apginti savo interesus, kreipėsi dėl teisinės pagalbos į advokatą, dėl to patyrė proceso išlaidų. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas R. L. patirtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis. Tačiau įvertinus tai, kad administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, atsiliepimo į apeliacinį skundą teikimas yra asmens teisė, o ne pareiga, taip pat įvertinus apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir ginčijamas aplinkybes, atsiliepime nurodytų nesutikimo su apeliaciniu skundu teisinių argumentų apimtį, prašoma priteisti proceso išlaidų suma (400 Eur) nelaikytina proporcinga, todėl mažintina, R. L. priteisiant 300 Eur. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl, taikant įstatymo analogiją, nurodytos išlaidos priteistinos ne iš Institucijos, o iš valstybės. Analogiškos nuostatos yra laikomasi ir šios nutarties 16 punkte nurodytoje kasacinėje praktikoje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. spalio 18 d. nutarimą nepakeistą ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vidurio Lietuvos Teisės skyriaus vedėjos O. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Priteisti R. L. iš valstybės 300 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.