Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-70-923/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-02-13
Bylos Nr.: 1A-70-923/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18452-2023-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
Nuteistasis: L. C., L. L.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius, Angelė Ikasalienė, Vaidas Jurčikonis

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-70-923/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18452-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Akvilei Kveškevičienei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei,nuteistajam L. C., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,nuteistajam L. L., jo gynėjui advokatui Vaidui Jurčikoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. C. ir jo gynėjos advokatės Angelės Ikasalienės, nuteistojo L. L. ir jo gynėjo advokato Vaido Jurčikonio apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. C. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Į L. C. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas – viena diena.

Bausmės pradžią L. C. nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio jo sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusiu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

L. C. taikomas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, nuspręsta palikti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

L. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. birželio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine laisvės apribojimo 8 (aštuoniems) mėnesiams bausme, ir L. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į L. L. paskirtos bausmės laiką įskaityta visiškai atlikta bausmė pagal Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2023 m. birželio 20 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

Bausmės pradžią L. L. nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio jo sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusiu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

L. L. taikomas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, nuspręsta palikti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. C. bei L. L. solidariai priteista 3 283,56 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 56 ct) dydžio žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš L. L. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. C. ir L. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam G. N., o būtent: 2023 m. gegužės 21 d. apie 23.50 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje L. L. tyčia kumščiu smogė tuo metu lovoje miegojusiam nukentėjusiajam G. N. į galvą, šiam nuo suduoto smūgio pabudus ir paliepus L. L. bei kartu su juo buvusiam L. C. išeiti, L. L. išsitraukė iš kelnių kišenės lenktinį peilį juoda rankena, jį vartydamas atsuktais į nukentėjusįjį peilio ašmenimis, paklausęs nukentėjusiojo: „ar nori, tave padursiu?“ bei pasakęs: „aš tave padursiu, aš tave paversiu“, spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į dešinę blauzdą, o L. C. tyčia sudavė kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius į krūtinę lovoje sėdėjusiam nukentėjusiajam G. N., šiam bandant gintis vaikščiojimui skirta medine lazda, L. C., griebęs abejomis rankomis, ją ištraukė iš nukentėjusiojo rankų ir ja sudavė G. N. ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, nuo to lazda lūžo į tris dalis, tuo pat metu L. L. vieną kartą spyrė ir ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. N. į krūtinę, taip tyčia bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam G. N. durtinę – pjautinę, kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, daugybines poodines kraujosruvas veide, muštinę žaizdą galvoje ir pjautinę žaizdą dešiniame dilbyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam specialisto konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, L. C. ir L. L. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jų kaltė patvirtinta byloje esančiais rašytiniai įrodymais, liudytojų parodymais, iš dalies paties nuteistųjų parodymais, specialistų išvadomis. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumą, motyvus ir tikslus, nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, jų vaidmenis vykdant nusikalstamą veiką. Taip pat atsižvelgė į L. C. ir L. L. charakterizuojančius duomenis, jų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir nusikalto veikdami bendrininkų grupe, į jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apylinkės teismas taip pat konstatavo, kad tarp L. C. ir L. L. nusikalstamų veiksmų ir dėl G. N. sužalojimo gydymo atsiradusios turtinės žalos yra priežastinis ryšys, žala padaryta dėl nuteistųjų bendrų tyčinių neteisėtų veiksmų, todėl patenkino civilinį ieškinį ir priteisė solidariai atlyginti turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, L. C. ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o nusprendus priešingai – maksimaliai sumažinti paskirtą bausmę.

3.1. Skunde nuteistasis nesutinka su atliktu įrodymų tyrimu. Nuteistasis nurodo, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam šiuo atveju nustatytas dėl kiauryminio krūtinplėvės sužalojimo, kurio jis nepadarė, ką nurodė ir pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Pažymėjo, jog jis prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį kumščiais ir suduodamas smūgius lazda, su kuria, kaip buvo konstatuota, negalėjo būti padaryta tokio tipo sužalojimas. Byloje konstatuota, kad sužalojimas padarytas peiliu, kurį smurto metu naudojo L. L., kuris prisipažino smurto metu turėjęs peilį ir juo grasinęs nukentėjusiajam. Aplinkybė, kad peilis nebuvo rastas – nėra pagrindas pripažinti jį kaltu dėl nukentėjusiojo sunkaus sužalojimo. Pažymi, kad pats nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo sužalotas peiliu, kurį turėjo vienas iš jaunuolių, o apklausiamas ligoninėje jis nurodė, kad jam įdūrė juodas vaikinas (L. L.), o šviesus vaikinas (L. C.) jį mušė. Nagrinėjamu atveju nesvarbu, kad teismas nenustatė, jog nukentėjusiajam į krūtinę buvo įdurta būtent konkrečiu L. L. peiliu, o tai, kad nukentėjusysis ir liudytojas A. N. nenurodo labai smulkių įvykio metu L. L. turėto peilio duomenų, tai neleidžia daryti išvados, kad L. L. neturėjo, nenaudojo ir nepadarė sužalojimo peiliu. Kad L. L. nukentėjusiajam ne tik grasino peiliu, bet ir jį panaudojo įrodo nukentėjusiajam padarytas sužalojimas rankoje – pjautinė dešinio dilbio žaizda.

3.2. Nuteistasis teigia, kad savo veiksmais nukentėjusiajam padarė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, už kurį galėjo būti baudžiamas paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau teisminio proceso metu kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo galimo pakeitimo klausimas nebuvo nagrinėjamas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismui kategoriškai nustačius, kad jis nepadarė nukentėjusiajam sunkaus kūno sužalojimo lazda, kuria smurtavo prieš nukentėjusįjį, kad nusikaltimo metu kitokių daiktų ar įrankių prieš nukentėjusįjį nenaudojo, o smūgiuodamas kumščiu tikrai negalėjo padaryti durtinės pjautinės žaizdos, buvo nepagrįstai apkaltintas ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. t. y. dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl ko nuosprendis naikintinas.

4. Nuteistasis L. L. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį –perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnį ir skirti švelnesnę bausmę jos vykdymą atidedant bei iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės jam taikymo.

4.1. Apeliantai skunde nurodo, kad nors apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tačiau dėl jų pasisakė neišsamiai. Pabrėžia, kad tik vienas nukentėjusiojo patirtas sužalojimas (durtinė-pjautinė, kiauryminė žaizda) buvo kvalifikuotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o kiti sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad sužalojimas, kuris atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą buvo padarytas dėl vieno trauminio poveikio, kurį galėjo padaryti tik vienas iš nusikaltime dalyvavusių asmenų. Į įvykį atvykęs pareigūnas pastebėjo, kad L. C. rankos buvo kruvinos, kaip tuo tarpu L. L. – ne, o be to pats nukentėjusysis vedamas atpažino, kad jį peiliu sužalojo būtent L. C., o L. L. tik demonstravo jam peilį. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad L. L. tik šokinėjo aplink jį, bet negalėjo nurodyti, kad būtent jis į jį dūrė. Vėliau nukentėjusiajam buvo suduota per galvą, dėl ko jis sunkiai orientavosi, ko pasekoje visi sekantys nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Apklausiamas L. C. nurodė, kad jis galėjo įdurti į krūtinę medinės lazdos galu ir, kad jį sustabdė L. L., tokiu būdu nutraukdamas nusikalstamos veikos darymą. Apeliaciniame skunde taip pat analizuojami nukentėjusiojo parodymai apie sužalojimų aplinkybes, pažymint, kad pasak nukentėjusiojo, L. L. smūgiavo, tačiau ne taip intensyviai, sudavė ne mažiau kaip du smūgius į krūtinės sritį. Kada buvo durta į krūtinę nukentėjusysis nežino, mano, kad dūrė L. C. medine lazda, nes kiek pamena – rankose jis peilio neturėjo. Skundo autorių teigimu, iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, jog pastarasis duodamas parodymus painiojasi, jo parodymai gali būti nenuoseklūs, neatitikti realios įvykių eigos. Skunde teigiama, kad ir liudytojo A. N. parodymų negalima laikyti patikimais. Apeliantų teigimu, teisingi gali būti tik tie nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kurie atitinka kitus, pirminius, surinktus parodymus.

4.2. Nuteistasis L. L. su gynėju skunde taip pat nurodo, kad apeliantas pirmos apklausos metu buvo šokiruotas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, todėl buvo nusprendęs viską neigti, ir dėl to davė labai neišsamius ir savo kaltę nepripažįstančius parodymus. Antrą kartą apklausiamas apeliantas pripažino, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį ir davė išsamius ir nuoširdžius parodymus. Iš jo parodymų matyti, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo praeityje buvo kilusi konfliktinė situacija, ką patvirtino ir liudytojas A. N.. Kerštaudamas apeliantas veikė vienas ir atsilygino vienas. Situacija pasikeitė, kai nukentėjusysis pasiėmė lazdą, o tai supykdė kitą nuteistąjį L. C. ypač po to, kai nukentėjusysis lyg ir sudavė jam lazda. Tuomet ir buvo padaryti esminiai sužalojimai nukentėjusiajam, o apeliantas, pamatęs kraują atitraukė kitą nuteistąjį, ką šis pats patvirtino visų jo apklausų metu. Be to, skunde pažymima, kad iš 2023 m. rugsėjo 12 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotos informacijos matyti, kad L. L. nuoširdžiai nesuprato, kodėl jam inkriminuotas dalyvavimas sunkaus nusikaltimo padaryme.

4.3. Taip pat skunde aptariamos ir specialistų išvados bei teisiamuosiuose posėdžiuose apklaustų specialistų duoti parodymai apie sunkaus sveikatos sutrikdymo pobūdį, jų pasisakymus dėl tokio sužalojimo padarymo mechanizmo, įrankio. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad pjautinė–durtinė žaizda ant nukentėjusiojo kūno negalėjo būti padaryta lazda, kadangi iš specialisto išvados, kurioje buvo tirta lazda, akivaizdu, jog įvykio metu lazda tikrai buvo panaudota darant sužalojimus nukentėjusiajam, nes ant jos rasta kraujo. Skunde teigiama, kad šiuo atveju neatmestina, kad ir po nusikaltimo padarymo lazdos vieta, kuria galimai buvo padarytas sužalojimas turėjo kokį nors sąlytį su kitais paviršiais, kad ir su nukentėjusiojo rūbais ar lovos audiniais ir galėjo kai kurie pėdsakai nusitrinti, tuo labiau, kad lazda buvo lakuota, t. y. impregnuota.

4.4. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, susijusiomis su bendrininkavimo instituto konstatavimu, šiuo atveju – kad bendrininkai turėjo bendrą sumanymą, matė vienas kito veiksmus ir jų nestabdė. Skunde teigiama, kad byloje aiškiai nustatyta, jog L. C. prie smurtinių L. L. veiksmų neprisijungė dėl to, kad girdėjo kaip L. L. grasino peiliu padurti nukentėjusįjį, o jis pradėjo savo veiksmus, kuomet pasipiktino tuo, kad nukentėjusysis griebėsi lazdos. Tad tuo metu, kada L. C. pradėjo atlikti savo veiksmus, jokio bendro sumanymo nebuvo, nebuvo jo ir vėliau, kadangi apeliantas liko L. C. už nugaros ir ne tik, kad neprisidėjo prie jo paskesnių veiksmų, bet ir pastebėjęs kraują ant nukentėjusiojo, atitraukė L. C. nuo nukentėjusiojo, taip galimai išvengiant ir dar sunkesnių pasekmių. Apelianto tyčią sudarė jo smurtiniai veiksmai, kuriais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam, to apeliantas siekė ir tą apeliantas pripažįsta bei gailisi dėl tokių savo veiksmų, kuriuos jis atliko kerštaudamas. Skunde tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju, esant abejonėms dėl to, kuris asmuo ir kokiu įrankiu padarė sužalojimus, visos abejonės turėtų būti traktuojamos kaltinamo asmens naudai ir šiuo atveju jis turėtų būti nuteistas ne pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o tik pagal BK 140 straipsnį ir jam turėtų būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimo bausme.

4.5. Apeliantas skunde taip pat pabrėžia, kad laikomas teisiamu pirmą kartą, prisipažino, kad smurtavo ir dėl to gailisi, buvo įsidarbinęs pagal terminuotą sutartį, bet vėliau sutartis nutraukta pasibaigus jos terminui, nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitą, vedęs ir turi 2024 m. gimusią dukrą. Dėl civilinio ieškinio apeliantas skunde teigia, kad nesant neginčijamų įrodymų, kad jis prisidėjo prie stiprių sužalojimų, civilinis ieškinys jo atžvilgiu neturėtų būti tenkinamas.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. C. ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad galimai nagrinėjamoje situacijoje buvo vykdytojų ekscesas. Nuteistasis L. L. ir jo gynėjas palaikė savo apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti, taip pat pateikė papildomus duomenis dėl L. L. sveikatos būklės, dėl ko buvo iš dalies atnaujintas įrodymų tyrimas, į bylą priimti medicininiai dokumentai bei apklausta teismo medicinos ekspertė. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos aplinkybės dėl smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį, tačiau nesutinkama su tuo, kuris iš nuteistųjų ir kokiu būdu padarė nukentėjusiajam pjautinę durtinę žaizdą, kuri buvo kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad buvo netinkamai atliktas įrodymų tyrimas, prašo perkvalifikuoti jų nusikalstamą veiką ir pripažinti juos kaltais tik dėl nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo bei sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi nurodo, jog jie neatliko veiksmų, dėl kurių nukentėjusiajam buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, neigia veikę kaip bendrininkai.

8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. C. ir L. L. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas asmenis kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu, tiek L. C., tiek L. L. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. C. ir L. L. kaltės.

10. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia L. C. ir L. L. kaltę.

11. Šioje byloje L. C. ir L. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam G. N., o būtent: 2023 m. gegužės 21 d. apie 23.50 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje L. L. tyčia kumščiu smogė tuo metu lovoje miegojusiam nukentėjusiajam G. N. į galvą, šiam nuo suduoto smūgio pabudus ir paliepus L. L. bei kartu su juo buvusiam L. C. išeiti, L. L. išsitraukė iš kelnių kišenės lenktinį peilį juoda rankena, jį vartydamas atsuktais į nukentėjusįjį peilio ašmenimis, paklausęs nukentėjusiojo: „ar nori, tave padursiu?“ bei pasakęs: „aš tave padursiu, aš tave paversiu“, spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į dešinę blauzdą, o L. C. tyčia sudavė kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius į krūtinę lovoje sėdėjusiam nukentėjusiajam G. N., šiam bandant gintis vaikščiojimui skirta medine lazda, L. C., griebęs abejomis rankomis, ją ištraukė iš nukentėjusiojo rankų ir ja sudavė G. N. ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, nuo to lazda lūžo į tris dalis, tuo pat metu L. L. vieną kartą spyrė ir ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. N. į krūtinę, taip tyčia bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam G. N. durtinę – pjautinę, kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, daugybines poodines kraujosruvas veide, muštinę žaizdą galvoje ir pjautinę žaizdą dešiniame dilbyje.

12. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Kaip matyti iš byloje atliktos specialisto išvados Nr. G 2026/2023 (01), iš visų patirtų nukentėjusiojo G. N. sužalojimų, sunkus sveikatos sutrikdymo mastas jam konstatuotas dėl krūtinės kairėje pusėje kiauryminio krūtinplėvės sužalojimo, kuris padarytas aštriu duriančių–pjaunančių savybių turinčiu daiktu (2 t., b. l. 43–44), o specialisto išvadoje Nr. pG 2886/2023 (01) konstatuota, kad G. N. nustatytos tiek daugybinės poodinės kraujosruvos veide, tiek muštinė žaizda galvoje, tiek pjautinė dešinio dilbio žaizda atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 52–53). Tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu nuteistieji neginčijo, kad jie sudavė kaltinime nurodytus smūgius, kurie sukėlė G. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau neigė kaltę dėl sukelto sunkaus sveikatos sutrikdymo.

13. Kaip matyti iš nuteistojo L. C. apeliacinio skundo, jis tvirtina, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo turi būti pripažintas kaltu L. L., kuris įvykio metu ir turėjo su savimi peilį, jį demonstravo, tuo tarpu jis pats naudojo tik kumščius ir lazdą, o byloje konstatuota, jog sunkus sveikatos sutrikdymas kumščiais ir lazda negalėjo būti padaryti. L. L. apeliaciniame skunde tvirtina priešingai, kad dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo turi būti pripažintas kaltu L. C., kadangi būtent jį, kaip dūrusį asmenį atpažino nukentėjusysis, po įvykio jo rankos buvo kruvinos, be to, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas negalėjo būti padarytas lūžusios lazdos dalimis, kadangi ant jų buvo rasta kraujo pėdsakų, tačiau dalis jų galimai galėjo ir nusivalyti kontakto su kitais daiktais metu. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nurodomus siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės.

14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sunkus nukentėjusiojo G. N. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuteistiesiems naudojant fizinį smurtą prieš jį. Nors apeliantai teigia, kad nukentėjusiojo parodymai buvo kintantys, dėl ko laikytini nepatikimais, teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Išanalizavus visus ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, kad esminės ir tos pačios aplinkybės apie jo sužalojimus yra nurodomos visuose nukentėjusiojo parodymuose. Visose apklausose nukentėjusysis tvirtino, kad daugiausia jam smūgių tiek kumščiais, tiek lazda sudavė L. C., dėl ko manė, jog ir durtinę žaizdą lūžusios lazdos dalimi galimai padarė jis, o kas konkrečiai ir kokiu daiktu dūrė – nematė, tvirtino, jog nuo suduotų smūgių į galvą, galimai buvo praradęs sąmonę, gali ne viską tiksliai atsiminti. Nors nukentėjęs vienoje iš jo pirminių apklausų nurodė, kad galimai padurtas buvo medinės lazdos dalimi, o nuteistasis L. L. nesutinka su teismo išvadomis, jog medinės lazdos dalis nėra įrankis, kuriuo padarytas sunkaus sveikatos sutrikdymas, tačiau, atsižvelgiant į specialisto išvadas bei specialistų paaiškinimus teisme, apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendyje padarytai išvadai, jog lūžusios lazdos galu nustatytas G. N. sužalojimas negalėjo būti padarytas. Teisme apklausta specialistė R. G. bei liudytoju apklaustas gydytojas I. Š. paaiškino, kad ant medienos būtų likę kraujo pėdsakų, kas šiuo atveju nebuvo rasta (buvo rasta ant kitų vietų, bet ne ant lūžusių dalių smaigalių). Apeliantų keliama versija, kad galimai lazda kontaktavo su medžiagomis ar kitais objektais, dėl ko galėjo nusivalyti kraujo pėdsakai yra nepagrįsta, kadangi lakuota yra tik išorinė lazdos dalis, tačiau lūžus lazdai, jos vidinė dalis nėra impregnuota ir, kaip kad nurodė specialistė, ant jų būtų likę plika akimi matomos kraujo žymės, o liudytojas I. Š. taip pat nurodė, kad iš kūno ištraukti švaraus, be kraujo įrankio nepavyktų.

15. Apklausta specialistė, taip pat ir liudytoju apklaustas gydytojas, po įvykio apžiūrėjęs ir gydęs nukentėjusįjį patvirtino, kad sužalojimas galėjo būti padarytas tiek peiliu, tiek kitu duriančių, pjaunančių savybių turinčiu daiktu. Nors nukentėjusysis tik praėjus beveik mėnesiui po įvykio apklausų metu nurodė ir tai, kad L. L. turėjo su savimi peilį, kuriuo jam grasino, prieš jį su peiliu šokinėjo, peilį visaip vartė rankoje, tai nedaro nukentėjusiojo parodymų nepatikimais, kadangi apie peilio buvimą ir naudojimą vėliau buvo patvirtinta bylos tyrimo eigoje. Tyrimo pradžioje apie tai, kad įvykio metu L. L. grasino peiliu nukentėjusiajam neigė abu nuteistieji, vėliau jie tą pripažino. Tą patvirtino ir byloje esantys Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo kaupimo protokolai, kuriuose užfiksuoti L. C. ir L. L. telefoniniai pokalbiai apie tai, kaip L. C. apklausiamas pas tyrėją melavo, jog jokio peilio nebuvo, o L. L. jį už tai giria. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vietoje minėtas peilis rastas nebuvo, taip pat iš karto po įvykio nebuvo apieškotas ir L. L., o jo namuose krata atlikta praėjus net mėnesiui laiko po įvykio, todėl ant kratos metu rasto ir paimto lenktinio peilio, kurį nukentėjusysis atpažino kaip įvykio dieną L. L. turėtą peilį, kraujo pėdsakų rasta jau nebuvo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo 19-20 nuosprendžio lape pateikiamais argumentais ir išvada, kad nėra galimybės nustatyti, kokiu konkrečiu įrankiu ar daiktu nukentėjusiajam buvo padaryta žaizda, kuri kvalifikuota, kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir kuris iš nuteistųjų konkrečiai atliko veiksmą, padariusį šią žaizdą.

16. Nors nuteistasis L. C. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis peilio su savimi neturėjo, peiliu nesinaudojo, todėl negali būti pripažintas kaltu vien dėl to, kad nusikaltimo įrankis nerastas ir nenustatytas, tačiau šiuo atveju sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, kad nusikalstami veiksmai buvo padaryti L. C. ir L. L. veikiant bendrininkų grupėje, dėl ko buvo analizuojamas nuteistųjų tyčios turinys ir jų veika kvalifikuota pagal kilusius padarinius nepriklausomai nuo to, kurio veiksmas sukėlė sunkiausias pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2010).

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas.

18. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo asmenis veikus bendrininkų grupėje atsižvelgdamas į kiekvieno iš jų bei bendrai jų padarytus veiksmus, o būtent buvo vertinta tai, jog pirmiausia L. L. sudavė smūgį kumščiu į viršugalvį miegančiam nukentėjusiajam, demonstravo jam peilį, grasindamas juo padurti, spyrė į blauzdą, tuomet prie tokių smurtinių L. L. veiksmų, girdėdamas L. L. grasinant peiliu padurti nukentėjusįjį, prisijungė ir L. C., suduodamas kumščiu ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į galvą ir ne mažiau kaip du smūgius į krūtinę, o G. N. nuo jų bandant gintis lazda, ją atėmė ir ja sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias, tarp jų ir gyvybiškai svarbias vietas – galvą, krūtinę. L. L. taip pat tęsė smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, jam spirdamas į krūtinę ir suduodamas į ją ne mažiau kaip du smūgius kumščiu. Teismas pagrįstai nurodė, kad nors nėra galimybės nustatyti ir atskirti kokiu įrankiu ar daiktu nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas, kuris vėliau kvalifikuotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau būtent dėl nurodyto L. C. ir L. L. bendrai panaudoto fizinio smurto buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, dėl ko pagrįstai nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistųjų atliktų veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai įvertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 135 straipsnio 1 dalyje veikdami kaip bendrininkai.

19. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad L. C. ir L. L. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018).

20. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčija aplinkybes, kad jie veikė bendrininkų grupėje ir turėjo bendrą tyčią – apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas nuosprendyje išdėstė itin išsamius argumentus, pagrįstus bylos duomenų ir įrodymų vertinimo analize, kurie pagrindžia nuteistųjų bendrininkavimo tyčios formą. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad L. C. ir L. L. BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą padarė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apylinkės teismas pagrįstai tokią išvadą padarė įvertindamas abiejų nuteistųjų atliktus veiksmus, suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičių, jų intensyvumą, lokaciją (suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę) ir kitas aplinkybes.

21. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis buvo neįgalus asmuo, kurio judėjimo galimybės buvo ribotos. Kaip nurodė apklausiamas tiek pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu, tiek liudytojas A. N., nukentėjusysis namo viduje judėdavo tik lazdos pagalba, nes vienos kojos nevaldė dėl senai patirtos traumos, o kita koja taip pat buvo sunkiai valdoma, kadangi metai prieš įvykį ji buvo lūžusi net trijose vietose. Abu asmenys parodė, kad nukentėjusysis dėl sunkios sveikatos būklės tik retkarčiais išeidavo į kiemą įkvėpti gryno oro, o apie judėjimo negalią patvirtina ir vietos apžiūros protokole užfiksuotose nuotraukose matomas neįgaliojo vežimėlis (1 t., b. l. 63). Visi šie duomenys neabejotinai paneigia nuteistųjų keltas versijas, kad nukentėjusysis buvo išlipęs iš lovos ar, kad atsistojęs ant lovos užsimojo lazda norėdamas juos sužaloti, priešingai, nukentėjusysis tvirtino, kad pasiėmė lazdą kaip gynybinį įrankį. Abu nuteistieji suprato, kad būdami jauni, fiziškai sveiki, jie dviese smurtauja prieš vieną neįgalų, vyresnio amžiaus, dėl objektyvių priežasčių savęs apsiginti negalintį asmenį.

22. Nors nuteistieji tvirtino, jog bendros tyčios nebuvimą patvirtina tai, jog L. L. sustabdė ir atitraukė smurtaujantį L. C. nuo nukentėjusiojo, pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, kad tokie jų parodymai vertintini kritiškai, kaip gynybiniai, siekiant padėti L. L. išvengti atsakomybės. Pritartina apylinkės teismo argumentams, kad abu nuteistieji naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tiek vienu metu, tiek vienas paskui kitą, vienas kito veiksmams pritarė. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys nukentėjusiojo duoti parodymai, kadangi visų apklausų metu G. N. nuosekliai tvirtino, kad L. C. prieš jį naudojant smurtą A. N. bandė juos stabdyti, tačiau L. L. jį nustūmė, kas rodo, jog ir pats L. L. siekė, jog L. C. toliau žalotų nukentėjusįjį. Net ir po panaudoto smurto nukentėjusiajam kraujuojant, nuteistieji buvo abejingi galimoms smurto pasekmėms, niokojo nukentėjusiojo namuose buvusius daiktus ir iš įvykio vietos pasišalino, o vėliau panaudojo ir fizinį smurtą prieš juos besivejantį A. N..

23. Bendros tyčios nebuvimą nuteistasis L. L. grindė ir tuo, kad jis pats tik siekė atkeršyti už praeityje tarp jo ir nukentėjusiojo buvusį konfliktą, dėl ko pats sudavė kelis smūgius, o L. C. pradėjo smurtauti pats savo iniciatyva. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši versija yra paneigta byloje ištirtais duomenimis. Kaip jau minėta, nukentėjusysis nurodė, kad fizinį smurtą pirmas pradėjo vartoti L. L. suduodamas smūgius jam į galvą, nuo kurių jis prabudo. Taip pat teigė, kad būtent L. L. išsitraukęs peilį pradėjo grasinti klausdamas, ar nori, kad jį padurtų, o vėliau klausė, ar norėtų, jog jį sumuštų L. C.. Kaip jau minėta anksčiau bei nurodyta ir suformuotame kaltinime, su kuriuo sutiko ir abu nuteistieji, jie smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo ne tik atskirai, bet ir tuo pačiu metu.

24. Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 135 straipsnio 1 dalyje veikdami kaip bendrininkai tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nustačius, jog bendrai veikusių asmenų – L. C. ir L. L. – tyčia buvo vienoda, bendrininkių veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal tą patį BK straipsnį. Ši bendrininkų veikos kvalifikavimo taisyklė – visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, – netaikoma tik tada, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-61-689/2020, 2K-147-489/2021 ir kt.).

25. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo L. C. gynėjas tvirtino, kad šiuo atveju buvo vykdytojų ekscesas, teisėjų kolegija šiems argumentams nepritaria. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar jis buvo tiksliai apibrėžtas; ir antra, jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-55-699/2017, 2K-203-895/2017). Kaip jau minėta, smurtauti pradėjo L. L., vėliau prie jo prisijungė ir L. C., jie smurtavo ir vienu metu, nei vienas iš nuteistųjų neišreiškė nepritarimo kito atliekamiems veiksmams nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais, priešingai, L. C. išreiškė pritarimą pats pradėdamas smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, o L. L. pritarė atliekamiems smurtiniams L. C. veiksmams nustumdamas A. N., kuris norėjo apginti nukentėjusįjį bei taip pat tuo pačiu metu prisidėdamas ir smurtaudamas prieš nukentėjusįjį. Šiais veiksmais nuteistieji akivaizdžiai pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, taigi pritarė ir šiuo smurtu G. N. sukeltiems padariniams.

26. Nors tarp nuteistųjų ir nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo sunkiai sutrikdyti G. N. sveikatą, tačiau abu veikė kartu, tiek patys suduodami smūgius nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, tiek matydami vienas kito smurtą ir veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiesiems pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo. Todėl neabejotina, kad L. C. ir L. L. jungė bendras nusikalstamas sumanymas, o jų bendra tyčia apėmė bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymo (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) padarymą nukentėjusiajam. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu bendrininkai pagrįstai pripažinti bendravykdytojais ir jų nusikalstami veiksmai vienodai kvalifikuoti pagal kilusias pasekmes. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teisės taikymo ir aiškinimo klaidų nepadaryta, baudžiamojo proceso normos pritaikytos tinkamai, todėl apeliaciniai skundai yra atmetami.

Dėl bausmių

27. Nuteistasis L. C. apeliaciniame skunde prašė maksimaliai sumažinti jam paskirtą bausmę, o nuteistasis L. L. apeliaciniu skundu prašė jo veiką perkvalifikuoti ir taip pat paskirti švelnesnę bausmę, jos vykdymą atidedant. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, bausmių individualizavimo klausimą išsprendė tinkamai, bausmės paskirtos laikantis įstatymo, atsižvelgiant tiek į nuteistųjų asmenybes, jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, tiek į jų nusikalstamų veiksmų intensyvumą, pobūdį, nusikalstamos veikos aplinkybes, sunkumą, pavojingumą, kilusias pasekmes.

28. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. L. C. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė, o L. L. – 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įstatymas nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 3 dalis).

29. Skirdamas bausmę L. C. apylinkės teismas pagrįstai vertino tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, eilę kartų baustas administracine tvarka, dalies skirtų nuobaudų nėra sumokėjęs, todėl nuobaudos galioja. Nusikaltimo metu niekur nedirbo, nebuvo registruotas ir Užimtumo tarnyboje, kurioje užsiregistravo tik po kurio laiko, kai jau byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą, pradėjo dirbti nuo 2024 m. balandžio 17 d. Taip pat pažymėtina, kad L. C. nusikaltimo padarymo metu mokėsi (duomenys neskelbtini) rajono jaunimo ir suaugusiųjų švietimo centre Suaugusiųjų pagrindinio ugdymo programoje nuotoliniu būdu, o šios įstaigos direktorės pateiktoje charakteristikoje nurodyta, jog L. C. mokosi 10 klasėje, 2023 m. sausio 20 d. I pusmetį baigė teigiamai įvertintas iš visų mokomųjų dalykų; 2023 m. sausio 23 d., prasidėjus II pusmečiui, L. C. pamokose nedalyvavo, nėra atsiuntęs nė vieno savarankiškai atlikto darbo, o 2023 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje nurodyta, kad L. C. 2023 m. birželio 28 d. įsakymu paliktas kartoti dešimtos klasės kursą. L. C. neįrašytas (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro PSC priklausomybės ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitoje, abejonių dėl jo pakaltinamumo nėra.

30. Apylinkės teismas nustatė dvi L. C. baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o būtent, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje bei veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,77 promilės neblaivumas, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). L. C. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių nenustatė ir apeliacinius skundus nagrinėjantis apygardos teismas. Nors L. C. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakė apgailestavimus dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau iš nuteistojo pasisakymų akivaizdu, jog jis labiau gailisi, kad jo atžvilgiu vyksta teisminis procesas, nei kad sužalojo nukentėjusįjį ir bendrais veiksmais su L. L. sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą.

31. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes bei įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumą, jos atsitiktinį pobūdį, L. C. jauną amžių, bei tai, kad jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatę mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių kitų išskirtinių aplinkybių dėl ko nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti dar labiau švelninama.

32. Nuteistasis L. L. apeliaciniame skunde prašė teismo įvertinti, kad jis laikomas teisiamu pirmą kartą, prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį ir dėl to labai gailisi. Pažymėjo, kad 2024 m. buvo įsidarbinęs, tačiau darbas buvo pagal terminuotą darbo sutartį, dėl ko vėliau sutartis buvo nutraukta pasibaigus jos terminui. Teigė, kad jis nėra įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitą, yra vedęs ir turi 2024 m. gimusią dukrą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis L. L. ir jo gynėjas teismui pateikė duomenis apie nuteistojo sveikatos būklę, o būtent, kad nuteistajam yra sutrikusi psichinė sveikata, jis gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, bei pateikė prašymą užklausti gydymo įstaigas apie poreikį dėl L. L. gydymo. Apeliacinės instancijos teismas, siekiant išsiaiškinti minėto nuteistojo pakaltinamumą bei galėjimą atlikti bausmę, iš dalies byloje atnaujino įrodymų tyrimą. Siekiant nustatyti teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo nuteistajam poreikį, byloje buvo užklausta gydymo įstaiga dėl medicininių L. L. dokumentų pateikimo bei į teismo posėdį iškviesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus ekspertė. Ekspertė, susipažinusi su į bylą gautais nuteistojo L. L. medicininiais dokumentais, konstatavo, kad dėl nuteistajam diagnozuotų sutrikimų skirti teismo psichiatrijos arba psichologijos ekspertizę nėra reikalinga.

33. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. L. atsižvelgė į tai, kad jis laikomas teisiamas pirmą kartą, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, baustas administracinėmis nuobaudomis, kurios galioja, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, nuosprendžio priėmimo metu duomenų, apie tai, kad L. L. būtų įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatro kabineto įskaitoje, nebuvo gauta, abejonių dėl jo pakaltinamumo nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui nekilo. L. L. vedęs, turi mažametę dukrą. Apylinkės teismas nustatė dvi jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje bei veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas nurodytas asmenį charakterizuojančias aplinkybes, jo jauną amžių, atsakomybę sunkiančias aplinkybes, įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumą, L. L. iniciatyvų vaidmenį nusikaltimo padaryme bei į tai, kad po šio nusikaltimo padarymo jis buvo nuteistas už nesunkų smurtinį nusikaltimą, kas rodo ir jo asmenybės didesnį pavojingumą, paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmę nustatę mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, tačiau didesnę, nei jo bendrininkui L. C. paskirtos bausmės terminas. Teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl ko nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos trukmė turėtų būti mažinama.

35. Apeliacinius skundus nagrinėjančio teismo manymu, nuteistiesiems, įvertinus jų asmenybes neigiamai charakterizuojančius duomenis, nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaip ir teigiamai juos charakterizuojančių duomenų nebuvimą, skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios tiek vienu, tiek kitu atveju yra mažesnės už šios bausmės vidurkį, yra adekvačios ir pakankamos, siekiant sulaikyti L. C. ir L. L. nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti, bei paveikti, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinanti realų bausmės įvykdymą bei teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl civilinio ieškinio

36. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog L. C. ir L. L. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti tinkamai bei kad jų kaltė įrodyta pilna apimtimi, dėl ko apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, nuteistojo L. L. apeliacinio skundo prašymas nepriteisti civilinio ieškinio tuo pagrindu, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, yra atmetamas.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

37. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2025 m. sausio 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį L. C. sudaro 321,48 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.

38. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėl to, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinės nutartys 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi aplinkybes, kad nors apeliacinis procesas vyksta nuteistųjų iniciatyva, tačiau L. C. pakankamai jauno amžiaus, nors yra dirbantis, tačiau nuosprendžiu jam paskirta atlikti laisvės atėmimo bausmę, byloje yra priteistas civilinis ieškinys, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma iš L. C. nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo L. C. ir jo gynėjos advokatės Angelės Ikasalienės bei nuteistojo L. L. ir jo gynėjo advokato Vaido Jurčikonio apeliacinius skundus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistųjų L. C. ir L. L. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Odeta GruodienėLina LesinskienėAušra Vingilė