Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant atsakovo N. B. AB Lietuvos skyriaus atstovei advokatei E. B., nedalyvaujant ieškovui L. J., trečiajam asmeniui E. A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. J. ieškinį dėl įmokų paskirstymo pripažinimo neteisėtu ir įmokų paskirstymo, pareikštą atsakovui AB N. B. Lietuvos skyriui, trečiasis asmuo E. A. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Papildomai ieškovas nurodo, kad dėl valiutos kurso keitimo, likdavo nepadengta reikalainga visa mokėjimo pagal grafiką suma, kad to pasekoje, atsakovas, nepranešęs ieškovui apie priskaičiuotas netesybas, bei apie nepilnai padengtą mokėjimo sumą, gautus ieškovo mokėjimus pirmiausia paskirdavo ne pelno palūkanų ir kredito dalies grąžinimui dengti, o įsipareigojimo nevykdymo palūkanoms dengti ir sutartinėms netesyboms mokėti. Teismas įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, pripažįsta jas nepagrįstomis. Kaip matyti iš ieškovo mokėjimų detalizacijų, ieškovas nuolatos pažeisdavo šalių sutarties mokėjimų grafiką, mokėjo nereguliariai, skirtingomis sumomis, praleisdavo sutartus mokėjimų terminus, kad įsiskolinimai atsakovui susidarė ne dėl valiutos kurso keitimosi, kaip nurodo ieškovas, o dėl ieškovo nereguliarių mokėjimų, kad įsiskolinimas atsiradęs dėl valiutų konvertavimo sudarė nedidelę bendrą įsiskolinimų dalį, už kurias buvo skaičiuojamos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Valiutų konvertavimas nebuvo pagrindinė priežastis dėl kurio susidarė ieškovo įsiskolinimai pagal kuriuos buvo skaičiuojamos minėtos palūkanos. Pažymėtina ir tai, kad konvertavimas į CHF iš kitų valiutų ir su tuo susijusios išlaidos atsirado dėl ieškovo veiksmų, ieškovui mokant atsakovui kreditavimo sutartyje numatytas sumas ne CHF valiuta, o kita valiuta. CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Ieškovo ir atsakovo sudarytų sutarčių galiojimo metu galioję teisės aktai numatė, kad užsienio valiuta galėjo būti naudojama tik šalių susitarimu ir tik mokėjimams ir atsiskaitymams vykdomais negrynaisiais pinigais, o E. S. valiuta eurais – ir grynaisiais pinigais (Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d.). Šalių 2011 m. Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.2 punkte ir Bendrosios dalies 1.15 punkte nustatyta, kad kredito valiuta yra Šveicarijos frankai, kuria Kredito gavėjui suteikiamas Kreditas ir ja atliekami bet kokie mokėjimai pagal Sutartį bankui, išskyrus atvejus, kai aiškiai atskiruose Sutarties punktuose yra nurodoma kitokia konkreti valiuta. Pagal 2011 m. Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.5 punktą ir Bendrosios dalies 1.16 punktą ieškovas ir atsakovas susitarė dėl Kredito sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) CHF, į kurią pervedamas kreditas ir kurioje yra kaupiamos lėšos kredito įmokoms dengti. Todėl ieškovui nuo pat sutarties sudarymo buvo žinoma, kad valiuta, kuria turi būti vykdoma sutartis, yra Šveicarijos frankai. Nuo ieškovo priklausė ir priklauso aplinkybė, kad jis mokėjimus atlieka ne Šveicarijos frankais, o kita valiuta ir kad dėl to bankas turi atlikti valiutų konvertavimo procedūrą - valiutos pirkimą. Ieškovui nebuvo sudaromos kliūtys pačiam mokėti įmokas sutarta valiuta - Šveicarijos frankais, pačiam keisti valiutą ir atitinkamai atsiskaityti su banku. Ieškovui, valiutų konvertavimo kursai buvo žinomi, kadangi ši informacija yra skelbiama viešai (www.lb.lt, ir komercinių bankų, jų filialų interneto puslapiuose bei klientų aptarnavimo skyriuose).

Ginčo atveju šalys, 2011 m. rugsėjo 29 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 11/09/159D bendrosios dalies 7.2. punktu susitarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nemokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, tai yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Ieškovui tinkamai nevykdant sutarties, atsakovas galėjo skaičiuoti įsipareigojimų nevykdymo palūkanas pagal šias šalių sudarytos sutarties nuostatas. Šias sutartas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ieškovas vertina kaip netesybas. Pažymėtina, kad palūkanų ir netesybų reglamentavimą reguliuoja nacionalinė teisė. Netesybų reguliavimas reglamentuojamas CK 6.71 – 6.75 straipsniuose, įtvirtinančiuose netesybų sampratą, susitarimo dėl netesybų formą, netesybų ir realaus prievolės įvykdymo santykį, netesybų mažinimą ir kitas nuostatas. Netesybos taip pat įtvirtintos CK 6.245 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje civilinės atsakomybės sampratą, CK 6.256 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK 6.258 straipsnyje, įtvirtinančiame skolininko pareigą prievolės neįvykdymo atveju sumokėti netesybas (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesybų sąvoka CK įtvirtinta expressis verbis. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos CK 6.71 straipsnio prasme Lietuvoje mokamos išimtinai tik pinigais, kreditoriui nenumatant galimybės netesybų reikalauti kita forma. Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, vienas iš netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybas, mokamas baudos forma, reglamentuoja CK 6.71 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma. Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensacinės palūkanos). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis (toliau – mokėjimo, pelno palūkanos), iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (CK 6.872 straipsnis), banko indėlio (CK 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (CK 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse. Iš šių aplinkybių matyti, kad netesybos bei kompensacinės palūkanos yra skirtingi institutai. Nagrinėjamu atveju, iš šalių sudarytos sutarties turinio matyti, jog šalys susitarė dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, t.y. dėl kompensacinių palūkanų, o ne dėl netesybų, kaip kad ieškinyje nurodo ieškovas. Vadinasi, atsakovo apskaičiuotos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimus taip pat yra pradelsta pagal šalių sudarytą sutartį, skolos dalis. Byloje nustatyta, kad per visą kredito sutarties galiojimo terminą ieškovas nuolat vėluodavo atlikti mokėjimus, todėl už konkrečios mėnesinės įmokos mokėjimo terminų pažeidimą iki pažeidimo pašalinimo buvo skaičiuojamos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Esant ieškovo įsiskolinams kiekvieną konkrečią mėnesinę įmoką sudarė kredito dalis, mokėjimo palūkanų dalis ir tuo atveju jeigu abi sumos ar viena iš jų buvo pradelsta mokėti – įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Pažymėtina, kad CK 6.54 straipsnis nustato piniginių prievolių vykdymo, įmokų paskirstymo taisykles tais atvejais, kai skolininko sumokėta tam tikra suma nepadengia visos skolos. Šio straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui susitarti dėl įmokų paskirstymo. Jeigu jie nesusitaria dėl įmokų paskirstymo, taikoma minėto straipsnio 1-4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, kuri vienašališkai negali būti keičiama. CK 6.54 straipsnio 1 d. numato, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, 2 d. numato, kad antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, 3 d. numato, kad trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, 4 d. numato, kad Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Ginčo atveju šalys dėl įmokų paskirstymo susitarė šalių sudarytoje sutartyje (2011 m. rugsėjo 29 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 11/09/159D bendrosios dalies 16 punktu), t.y. susitarė, kad „jeigu bankas bet kuriuo metu iš kredito gavėjo gauna mažesnę sumą nei jam turima mokėti pagal Sutarties sąlygas suma, Bankas savo nuožiūra turi teisę paskirstyti tokį mokėjimą Kredito gavėjo įsiskolinimui dengimui, nežiūrint į jokį kredito gavėjo duodamą priešingą nurodymą. Kredito gavėjas sutinka su šia Banko teise ir jai neprieštarauja“. Taigi, pagal sudarytą sutartį atsakovas turėjo teisę skirstyti mokėjimus savo nuožiūra, ši tvarka ieškovui buvo privaloma ir ieškovas negalėjo jos keisti vienašališkai. Pažymėtina, kad šis papildomas susitarimas prie sutarties nebuvo sudarytas prisijungimo būdu, jis inicijuotas ieškovo, atitinkamai laikytina, kad sudarydamos šią sutartį šalys derėjosi ir kiekviena šalis galėjo siūlyti savo sąlygas, bandyti keisti netinkančias jai nuostatas. Ieškovas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kad prieš jį buvo vartojamas smurtas, ar kad jis buvo verčiamas pasirašyti šio turinio papildomą sutarties susitarimą. Todėl laikytina, kad sutartis buvo sudaryta laisva valia, kad abi sutarties šalis tenkino tokios sutarties sąlygos, įskaitant ir sutartą paskirstymo būdą. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai pasinaudojo skirstyti gautas įmokas sutartyje sulygtu būdu. Ieškovas nenurodė pagrįstų argumentų paneigiančių atsakovo teisę reikalauti dengti konkrečios įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dalies, palikti visas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nepadengtomis, kai sudarė ieškovo pradelsta skola. CK 6.54 str. 6 d. irgi numato, kad kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs, t.y. kreditoriui suteikta teisė pirmiau priimti einamąsias visas palūkanas, o tik vėliau priimti įmokas pagrindinei prievolei įvykdyti.

Vertinant ieškovo ieškinio pagrįstumą įvertinamas ir ieškovo elgesys viso kredito sutarties galiojimo termino metu. Ieškovas anksčiau neginčijo atliekamo įmokų skirstymo. Ieškinys pateiktyas po kredito sutarties sudarymo suėjus daugiau nei 8 metams. Tokių reikalavimų ieškovas neteikė ir anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1977-934/2015, kurioje buvo sprendžiamas vienašališko sutarties nutraukimo ginčas. Nagrinėjamą ieškinį ieškinį pateikė kai ankstesnis ieškinys buvo atmestas. Vertinant tokias aplinkybes , įskaitant ir tai, kad ieškovas prieš pat teismo posėdį atsisakė advokato prašydamas naują teismo posėdį skirti daugiau nei po 3 mėnesių ir atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus konstatuotini ieškovo vilkinantys procesą, tame tarpe ir vykdomąjį procesą veiksmai.

Dėl aukščiau išdėstyto daroma išvada, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Atmestus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, tačiau atlygintinos atsakovo bylos nagrinėjimo metu patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateikė teismui įrodymus apie šias patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1504,41 EUR už teisinę advokatės pagalbą ir 4,88 EUR transporto išlaidų, susijusių su atsakovo atstovės vykimu į teismo posėdį Vilniaus m. apylinkės teisme.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai. Tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo priteisti maksimalų rekomendacijose nurodytą dydį, nes ne visos sumos, skirtos advokato pagalbai apmokėti, teismo gali būti pripažintos pagrįstomis, kadangi teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009). Prašymas dėl 4,88 Eur transporto išlaidų priteisimo netenkintinas, kadangi nepateikti įrodymai, kurie pagrįstų tokių patirtų išlaidų realumą (nepridėti kvitai už sumokėtą kurą, nenurodyta automobilio markė, darbinis tūris, nuvažiuotas atstumas). Todėl konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei apimtį, taip pat į kitas bylos aplinkybes, laikoma, kad šiuo atveju atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos susijusios su teisine pagalba yra pagrįstos ir priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai, t.y. 1504,41 EUR už teisinę advokatės pagalbą.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš ieškovo nepriteistinos, kadangi jos yra nedidelės, o jų išieškojimas yra neproporcingai didelis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo L. J. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo L. J., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo N. B. AB, veikiančio per N. B. AB Lietuvos skyrių, kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1504,41 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.