Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

trečiajam asmeniui N. J.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal ieškovo S. (S) J. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ir išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, trečiasis asmuo byloje N. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (b.l. 45). 1995 m. sausio 17 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkiu butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), išnuomotas ieškovo mamai O. J. (b.l. 7-8). Minėtame bute kartu su O. J. gyveno jos sūnūs S. (S) J. ir N. J.. 2009 m. rugpjūčio 25 d. O. J. mirė (b.l. 18). Ieškovas S. (S) J. nuomos sutarties pagrindu nuo 2009 m. lapkričio 9 d. naudojasi butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 3-4). 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovas kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę su prašymu leisti pirkti būstą lengvatinėmis sąlygomis (b.l. 63). 2016 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos raštu, ieškovui S. (S) J. atsakyta, kad su prašymu pateikti dokumentai nesuteikia ieškovui teisės įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis (b.l.5). Butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, t. y. nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (redakcija, galiojusi nuo 2000-10-12 iki 2001-01-01). Taigi šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.Taigi, sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Duomenų, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), negalėjo būti privatizavimo objektu byloje nepateikta. Į atsakovės atstovo užduotą klausimą ar ieškovas siekia buto privatizavimo kaip paveldėjęs tokią teisę iš mamos ar asmeniškai, ieškovo atstovė tiksliai neatsakė, t.y. nurodė, kad ieškovas siekia butą privatizuoti, nes jo mama buvo pradėjusi privatizavimo procesą. Įvertinus šalių paaiškinimus, ištirtus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, kad įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas nei kaip paveldėjęs tokią teisę, nei asmeniškai. Kol ieškovas buvo nepilnametis, jo ir trečiojo asmens teises atstovavo jų mama O. J. (Civilinio kodekso 2.7 straipsnis). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo mama pradėjo privatizavimo procesą. Liudytojų N. J. ir N. Č. parodymai patvirtina tik tai, kad O. J. jau privatizavimo procesui įsibėgėjus pradėjo domėtis galimybe privatizuoti ginčo butą. Liudytoja N. J. parodė, kad priežastis, dėl kurios O. J. nieko nedarė, buvo ta, kad jai reikėjo sumokėti 40000 Lt už butą, tačiau tokia suma buvo per didelė, paskolinti pinigų neturėjo galimybės, todėl butas liko neprivatizuotas. Liudytoja N. Č. teismo posėdžio parodė, kad kartu su O. J. ėjo į savivaldybę dėl privatizavimo, tačiau iš liudytojos parodymų matyti, kad ji nedalyvavo O. J. paduodant ar nepaduodant pareiškimą, ji tik spėja, kad pareiškimas buvo paduotas. Šios liudytojos parodymai nepaneigia to, kad O. J., sužinojusi apie turimą mokėti kainą, pareiškimo taip ir nepadavė. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės negali būti įrodytos liudytojų parodymais. Ieškovas nepateikė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtino pateikti pareiškimo kopijos ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškimas Butų privatizavimo metu ir nustatyta tvarka buvo pateiktas. Ieškovės atstovė nurodo, kad duomenys apie privatizaciją turi būti saugomi savivaldybėje. Tačiau tai paneigia paties ieškovo per atstovę į bylą pateiktas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos archyvo 2016-10-19 raštas (b.l. 152).Ieškovas, turėdamas teisinę pagalbą byloje, nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad O. J. pateikė prašymą dėl buto privatizacijos ir siekė įgyvendinti buto privatizacijos procesą. Ieškovas S. (S) J. pilnamečiu tapo 2004 m., tačiau tik 2016 m. kreipėsi dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimo galimybių. Ieškovas pats patvirtino, kad apie tai, jog butas neprivatizuotas, nėra mamos nuosavybe, sužinojo po O. J. mirties, t.y. 2009 m., pats sudarė naują buto nuomos sutartį, tačiau jokių veiksmų, įrodančių, kad siekė įgyvendinti savo teises lengvatine salyga įsigyti būstą – nepateikė. Taigi, ieškovas negalėjo teisės užbaigti privatizavimo procesą paveldėti iš mamos, nes byloje nėra įrodyta, kad tokią procedūra O. J. pradėjo. Ieškovas taip pat neįrodė, kad privatizavimo procedūrą pradėjo jis pats – kol buvo nepilnametis- atstovaujamas mamos, o tapus pilnamečiu- asmeniškai.Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015). Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimu nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovo mama po buto adresu (duomenys neskelbtini) privatizavimo dar kurį laiką ten gyveno, laikytina, kad ji, kartu su savo šeima, pasinaudojo savo teise privatizuoti butą, t.y. dalyvavo buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo procese. Tokią atsakovo argumentaciją įrodančių duomenų byloje nėra. Tačiau ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų, nurodytų nutarties 3 punkte– kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Lietuvos Aukščiausiais teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai asmenys pareiškia ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, jie turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovas ar O. J. pateikė pareiškimą atsakovei dėl buto privatizavimo; nenustatyta, kad iki 2015 m. (galiojant Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai iki 2014 m. gruodžio 31 d.) ieškovas apskritai būtų ėmęsis kokių nors veiksmų tam, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes. Taigi, teismas negali daryti išvados, kad ieškovas būtų išreiškęs valią privatizuoti ginčo butą. Savivaldybės būsto įgijimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja specialūs teisės aktai, tad ieškinio reikalavimų nepatenkinimas neužkerta kelio įsigyti savivaldybei priklausančio būsto kitomis sąlygomis.Atsakovė procesiniame dokumente – atsiliepime - nurodė, jog ieškovas praleido visus senaties terminus pažeistai teisei ginti. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nei nurodytame procesiniame dokumente, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė prašymo taikyti ieškinio senaties terminus, todėl teismas savo iniciatyva tokio klausimo spręsti negali, tačiau kartu pažymi, kad atsakovė nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovas apie tai, kad butas, kuriame jis su motina ir broliu gyveno, nebuvo privatizuotas, sužinojo tik mirus O. J., t.y. 2009 m. ( CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo S. (S) J. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ir išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.