Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Snoras Development“ bankroto administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1657-560/2014, kuria tenkintas bankroto administratoriaus pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Snoras Development“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Be to, įmonė 2012 m. vasario 23 d. ir 2012 m. kovo 1 d. pirkimo – pardavimo sutartimis perleido 10 įmonės nekilnojamojo turto objektų. Daliai objektų, kurių vertė buvo didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo buvo reikalingas valdybos pritarimas, kuris buvo suteiktas 2010 m. birželio 29 d., įvykusio valdybos posėdžio metu, tačiau administratoriaus nuomone toks įgaliojimas galiojo vienerius metus, o bendrovės turtas buvo parduotas nebegaliojant šiam įgaliojimui. Administratoriaus nuomone, bendrovės nekilnojamojo turto pardavimas prieštaravo juridinio asmens steigimo dokumentams, buvo neteisėtas bei atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Pažymėjo, kad minėti sandoriai sudaryti netrukus po UAB „Snoras Development“ pagrindinio akcininko AB banko Snoras bankroto bylos iškėlimo ir likus kelioms dienos iki 2012 m. kovo 9 d. prokuroro nutarimo apriboti UAB „Snoras Development“ nuosavybės teises į turimą nekilnojamąjį turtą, o tai atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Už parduotą turtą buvo gauta 3 941 811,60 eurų (13 607 527,80 Lt ), tačiau šių lėšų bendrovė negavo ir tik 2013 m. liepos mėn. bankroto administratorius gavo informaciją, kad pinigai buvo pervedami į Kipro Respublikoje esantį banką Promsvyazbank, o sąskaita šiame banke atidaryta tik 2012 m. kovo 16 d., t. y. po pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Administratoriaus nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad vienas pagrindinių bendrovės valdymo organų tikslų buvo nuslėpti įmonės gautas įplaukas, o tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Administratorius taip pat nurodė, kad 2012 m. kovo mėn. 8 ir 15 dienomis UAB „Snoras Development“ ir Panamos valstybėje registruota įmonė TotalChem Trading S.A. sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis Panamos Respublikoje registruota įmonė UAB „Snoras Development“ perleido 3 975 945,83 Eur (13 728 145,78 Lt) reikalavimo teisę į AB banką Snoras. Šie sandoriai sudaryti prieš pat nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą apribojimą, be to sandoriai buvo ekonomiškai nenaudingi. Mokėjimai TotalChem Trading S.A. buvo atliekami iš tos pačios teisėsaugos institucijoms nežinomos Kipro Respublikos banko sąskaitos, į kurią buvo pervedamos lėšos pagal turto pirkimo–pardavimo sandorius. Be to, lėšos buvo pervedamos iškart po to, kai būdavo gaunami pinigai už nekilnojamąjį turtą, o tai patvirtina, jog banko sąskaita buvo tikslingai atidaryta iš anksto suplanuotiems mokėjimams atlikti. Atkreipė dėmesį, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. įvykusio neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, TotalChem Trading S.A. buvo išregistruota, o tai reiškia, kad sprendimas buvo priimtas skubos tvarka ir leidžia spręsti, jog abi įmonės buvo susijusios. Administratoriaus teigimu, šios aplinkybės įrodo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Snoras Development“ bankrotas pripažintas tyčiniu motyvų pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas, vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju.

2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus ĮBĮ, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai, susiję ir su tyčiniu bankrotu. BUAB „Snoro Development“ bankroto administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu Vilniaus apygardos teisme gautas 2014 m. lapkričio 20 d., t. y. jau galiojant naujai ĮBĮ redakcijai. Aktualioje ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje.

Nagrinėjamu atveju administratorius prašė pripažinti BUAB „Snoras Develpment“ bankrotą tyčiniu motyvuodamas tuo, kad įmonės valdymo organai nevykdė/netinkamai vykdė bendrovės įstatuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu -

1) įmonei esant nemokiai, įmonės valdymo organai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 2) pažeidė įmonės įstatų 10 straipsnio 11 dalies 3 punktą, kuris numatė, kad sprendimai dėl įmonės ilgalaikio turto, kurio didesnė vertė nei 1/20 įmonės įstatinio kapitalo pardavimo gali būti priimti tik turint įmonės valdybos pritarimą; 3) buvo panaikintos galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą; 4) sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai; 5) netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita.

Administratorius įmonės įstatų 10 straipsnio 11 dalies 3 punkto pažeidimą iš esmės motyvavo tuo, kad buvęs įmonės generalinis direktorius įmonės turtą, kurio vertė didesnė nei 1/20 įmonės įstatinis kapitalas pardavė tretiesiems asmenims nebeturint galiojančio įmonės valdybos pritarimo, kadangi 2010 m. birželio 29 d. valdybos pritarimas ir tuo pačiu generaliniam direktoriui suteiktas įgaliojimas parduoti įmonės turtą, kai jame nebuvo nurodyto termino šiems veiksmams atlikti, pagal CK 2.142 straipsnį galėjo galioti tik vienerius metus laiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, savo esme įgaliojimo sąvoka gali būti prilyginama 2010 m. birželio 29 d. UAB „Snoras Development“ valdybos posėdžio sprendimui įgalioti bendrovės generalinį direktorių S. A. ir direktorių A. G. atstovauti bendrovę ir veikti visais klausimais, susijusiais su nekilnojamojo turto pardavimu, tačiau, pažymėjo, kad šis įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiam veiksmui atlikti – turtui parduoti, kurio pardavimo terminas valdybos susirinkime nebuvo numatytas ir susirinkimo protokole užfiksuotas, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog toks įgaliojimas, o kartu ir sprendimas parduoti įmonei priklausantį turtą, galiojo tik vienerius metus. Atskiruoju skundu administratorius prašo eliminuoti šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, kadangi toks įgaliojimas galėjo galioti tik vienerius metus. Tai patvirtina ir bendrovės kreditoriaus, buvusio bendrovės direktoriaus A. G. atsiliepimo argumentai, kad nekilnojamojo turto sandoriams sudaryti įmonės generalinis direktorius neturėjo valdybos ir akcininkų įgaliojimų, taip pat bendrovės valdybos narių m. V. ir V. M. 2012 m. gegužės 14 d. rašytinis reikalavimas generaliniam direktoriui ir vyriausiajam buhalteriui M. K. pateikti visų akcininkų sutikimus parduoti bendrovės turtą.

Pagal įmonės Įstatų 10 straipsnio 11 dalies 3 punktą, sprendimus dėl ilgalaikio bendrovės turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos (skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai) turėjo priimti valdyba. Valdyba prieš priimdama minėtus sprendimus, turėjo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą (Įstatų 13 p.) (6 t., 149-155 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad valdyba 2010 m. birželio 29 d. (10 val.) posėdžio metu nutarė parduoti bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu įgaliojo įmonės generalinį direktorių S. A., kuris buvo ir valdybos pirmininkas atstovauti bendrovę realizuojant turtą (6 t., 156-159 b. l.). Įmonės akcininkai AB Bankas Snoras ir Plazmexon Investmens Limited (atstovaujama A. G. pagal įgaliojimą) 2010 m. birželio 29 d. (13 val.) sprendimu patvirtino pirmiau aptartą valdybos nutarimą (6 t., 160-161 b. l.). Tiek administratorius, tiek buvęs vienas iš įmonės direktorių A. G., pateikęs atsiliepimą į administratoriaus pareiškimą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ir jame nurodydamas, jog gamybiniame pasitarime nuspręsta parduoti įmonės turtą neturint valdybos ir akcininkų pritarimo, neginčija minėto valdybos nutarimo ir bendrovės akcininkų sprendimo. Be to, iš įmonės akcininkų sprendimo matyti, kad A. G. atstovavo vieną iš akcininkų ir pasirašė pirmiau minėtą sprendimą pritarti valdybos nutarimui parduoti įmonės turtą. Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje esančių įrodymų pakako pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „Snoras Development“ nekilnojamasis turtas parduotas turint bendrovės valdybos ir akcininkų sutikimą.

Vertinant apelianto argumentus dėl generaliniam direktoriui suteiktų įgaliojimų termino, pažymėtina, kad bendrovės valdybai suteikus įgaliojimus bendrovės vadovui ar kitam asmeniui, tarp šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, kadangi bendrovės valdyba generaliniam direktoriui ir direktoriui pavedimo teisinių santykių pagrindu pavedė atlikti teisinius veiksmus, susijusius su bendrovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kurio bendrovė nesiekė išsaugoti nuosavybės teise. Pavedimo pobūdis ir mastas patvirtina aplinkybę, kad įgaliojimas buvo išduotas iki pavedimo sutarties rezultato įgyvendinimo. Minėto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis UAB „Snoras Development“ generalinis direktorius S. A. sudarė vadovaudamasis bendrovės įstatais, aptariamu valdybos nutarimu ir minėtu akcininkų sprendimu (6 t., 90-101 b. l. ir kt.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pavedimo teisiniai santykiai turėjo tęstis iki bendrovės minėto turto realizavimo, arba bendrovės valdybos nutarimo, kuriuo būtų atšaukta tokia teisė. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad bendrovės turtas realizuotas nebegaliojant UAB „Snoras Development“ valdybos ir akcininkų sprendimui.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įmonės valdymo organai nežinojo ar negalėjo žinoti perleisdami įmonės turtą apie ketinimus UAB „Snoras Development“ turtui taikyti apribojimus, kadangi pagrindiniam įmonės akcininkui jau 2011 m. lapkričio 16 d. buvo apribota veikla, 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukta licencija, o 2011 m. gruodžio 7 d. priimta nutartis, kuria AB Bankui Snoras iškelta bankroto byla. UAB „Snoras Development“ projektai buvo finansuojami taip pat ir AB banko Snoras lėšomis (Juridinių asmenų registro duomenys; veiklos aiškinamieji raštai), todėl akivaizdu, jog UAB „Snoras Development“ valdymo organai suprato, jog bankrutuojantis bankas sieks susigrąžinti visas debitorines skolas, taip pat ir iš dukterinių įmonių, o tokiu atveju išieškojimas būtų nukreiptas taip pat ir pirmiau aptartą ir realizuotą turtą. Taigi sutiktina su administratoriaus argumentais, kad įmonės turto realizavimą jau po pagrindiniam akcininkui inicijuotos bankroto bylos negalima laikyti sąžiningu turto perleidimu. Tačiau šių aplinkybių pripažinimas iš esmės nekeičia pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmės, kadangi pagal pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, nes turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-648/2013), o ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą pripažino bankrotą tyčiniu, todėl vieno ar kito sakinio eliminavimas iš motyvuojamosios skundžiamos nutarties dalies nekeičia viso procesinio sprendimo esmės, kuriuo yra konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1,2,4 ir 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai, be kita ko, taip pat ir įmonės valdymo organų nevykdymas jiems įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pakartotinai pripažinti antruoju atskirojo skundo punktu keliamų reikalavimų.

Apeliacinis teismas taip pat nurodo, jog šioje byloje nagrinėjimo dalyku nėra sandorių teisėtumas (nesprendžiamas jų negaliojimo klausimas), todėl apelianto siekis, kad teismas konstatuotų tam tikrų aplinkybių egzistavimą, kurios turėtų būti įrodinėjamos ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, skundžiant nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu motyvus, vertintinas kaip nesąžiningas naudojimasis apeliaciniu procesu, nes šiuo atveju siekiama ne įgyvendinti apeliacijos teisę, bet gauti teismo vertinimus, reikšmingus kitoms byloms.

Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.