Šiaulių apylinkės teismo nutartis

viešame teisiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąja bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., LR piliečiui, turinčiam pagrindinį išsilavinimą, nedirbančiam, gyvenančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžiu teistam pagal BK 245 straipsnį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu teistam pagal BK 245 straipsnį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu teistam pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pripažintam nepakaltinamu, kai darė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir perduotam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones), už tai, kad jis galėjo padaryti du baudžiamuosius nusižengimus, numatytus BK 245 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis nesilaikė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi paskirtų prevencinių įpareigojimų būti namuose (adresu duomenys neskelbtini) nuo 23⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val., o būtent: 2011 m. liepos 29 d. 23¹⁰ val., 2011 m. liepos 30 d. 23⁴² val., 2011 m. liepos 31 d. 23²¹ val. ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. 23¹⁷ val., 2011 m. rugpjūčio 3 d. 23²⁵ val., 2011 m. rugpjūčio 14 d. 01¹⁰ val., 2011 m. rugpjūčio 15 d. 00⁰⁵ val. nebuvo rastas namuose, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Įtariamuoju apklaustas A. M. kaltu prisipažino iš dalies, teigdamas, kad jis vienais atvejais nuo 23⁰⁰ val. iki 6⁰⁰ val. nebuvo savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, tačiau kur buvo – paaiškinti negali; kitais atvejais nurodytu laiku būdavo namuose, bet dėl vartojamų vaistų poveikio kietai miegodavo ir nepasižymėdavo jį tikrinusių pareigūnų registracijos lapuose (b. l. 16-17, 103).

Iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės gavus duomenų, kad A. M. yra jų pacientų registre, jam diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, vyrauja mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (b. l. 64), ikiteisminio tyrimo subjektas kreipėsi į Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertą prašydamas nustatyti, ar A. M. skirtina ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė (b. l. 73).

Šioje byloje A. M. teismo psichiatrijos ekspertizė nebuvo atlikta, prie bylos prijungtas Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2011 m. birželio 13 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 86 TPK-139/2011 (b. l. 75-79), parengtas Šiaulių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-459/2011 dėl nusikalstamos veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalies padarymo. Ekspertizės išvadose nurodoma, jog A. M. nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki šiol negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam konstatuota paranoidinė šizofrenija su progresuojančiu defektu.

Teismo posėdyje apklaustas ekspertas G. B. patvirtino 2011 m. birželio 13 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-139/2011 išvadas ir papildomai nurodė, kad paranoidinė šizofrenija - lėtinis psichinis susirgimas, priskiriamas prie didžiųjų psichikos sutrikimų. Pasikeitus aplinkybėms, pagrindinė A. M. diagnozė teigiama linkme nesikeis dėl gretutinių susirgimų (progresuojančio defekto). Paranoidinę šizofreniją išprovokavo A. M., esant nepilnamečiu, gyvenimo būdas ir aplinka (anksti neteko tėvų ir tapo našlaičiu, augo vaikų namuose, vartojo lakiąsias medžiagas, uostydavo klijus, vartojo amfetaminą, rūkė marihuaną). Paranoidinė šizofrenija pasireiškia tuo, kad žmogus praranda ryšį su realybe, neskiria tikrovės nuo įsivaizduojamo pasaulio; sutrinka mąstymas, nesuvokia priežasties-pasekmės santykio. Dėl to, pasak eksperto, A. M. negali būti visateisis baudžiamojo proceso dalyvis, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai vertintini kritiškai. A. M. būdingi tokie rizikos faktoriai kaip kliedesiai, sutrikusi socialinė adaptacija, agresijos lydima psichozės būsena, todėl jo elgesys neprognozuojamas, neadekvatus, asocialus, chuliganiškas.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, kuriems buvo pavesta kontroliuoti, kaip A. M. laikosi prevencinių įpareigojimų, R. K., D. N., S. M., E. B. ir M. P. (b. l. 18-21, 68-69, 99) parodė, kad patikrinimų metu A. M. ne visada rasdavo namuose. Nustatytu laiku neradę A. M. namuose, surašydavo tarnybinius pranešimus (b. l. 4, 7-8, 92, 94, 96-97). Anot liudytojų, nėra buvę situacijų, kad pro neužrakintas duris įėję į namus ir radę miegantį A. M. jie registracijos lape vis tiek pažymėtų, jog tikrinamo asmens namuose nėra.

Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai S. M. ir E. B. davė parodymus, analogiškus duotiems ikiteisminio tyrimo metu.

Be tarnybinių pranešimų bei liudytojų parodymų, A. M. nusikalstamų veikų padarymą įrodo ir kiti byloje esantys duomenys: V. D., L. B., A. N., V. D., L. U., E. Š. tarnybiniai pranešimai (b. l. 3, 5-6, 9, 86, 91, 93, 95, 98), žymos registracijos lapuose (b. l. 11-12, 89-90).

Byloje surinktų, teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma pagrindžia faktą, kad A. M. 2011 m. liepos 29 d. 23¹⁰ val., 2011 m. liepos 30 d. 23⁴² val., 2011 m. liepos 31 d. 23²¹ val. ir 2011 m. rugpjūčio 2 d. 23¹⁷ val., 2011 m. rugpjūčio 3 d. 23²⁵ val., 2011 m. rugpjūčio 14 d. 01¹⁰ val., 2011 m. rugpjūčio 15 d. 00⁰⁵ val. nebuvo namuose, nors juose tuo metu privalėjo būti. A. M. elgesys, pasireiškęs neveikimu, atitinka BK 245 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos objektyviosios pusės požymius (du trunkamojo pobūdžio baudžiamieji nusižengimai).

Atsižvelgiant į 2011 m. birželio 13 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-139/ 2011 išvadas, kuriose teigiama, kad A. M. nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki šiol negali teisingai suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, kadangi serga paranoidinė šizofrenija su progresuojančiu defektu, darytina išvada, kad inkriminuojamas veikas A. M. padarė būdamas nepakaltinamas ir dabar taip pat yra nepakaltinamas.

Konstatavęs, jog buvo padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, teismas gali skirti priverčiamąją medicinos priemonę.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra panašios į bausmes, nes jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau priverčiamosios medicinos priemonės ir bausmės pagal savo formą ir esmę skirtingos. Tai gydomojo ir valstybės prievartos poveikio priemonių derinys. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, jos neužtraukia teistumo, tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus prilygsta suėmimui ar laisvės atėmimui (BK 76 str. 3 d., BPK 406 str. 2 d.). Vis dėlto šiomis priemonėmis visų pirma siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Kartu minėtomis priemonėmis (kaip ir bausmėmis) norima apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Bet priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką. Įstatyme imperatyviai nurodyta, kad kai yra pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu (pvz., BPK 393-394 str.) ir turi būti remiamasi BPK XXIX skyriaus nuostatomis.

Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais [...], reglamentuoja BK 98 straipsnio 1 dalis.

Kaltinamojo gynėja J. Šlapaitienė prašė bylą nutraukti ir atiduoti A. M. giminaičių priežiūrai. Gynėjos įsitikinimu, A. M. nėra pavojingas visuomenei, todėl apriboti jo laisvę, taikant priverčiamąsias medicinos priemones, nebūtina (BK 98 str. 7 d., BPK 403 str. 1 d. 4 p., 3 d.). A. M. galėtų gydytis savanoriškai.

Ekspertai rekomenduoja taikyti A. M. priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę – priverstinį gydymą bendrais pagrindais Rokiškio specializuotoje psichiatrinėje ligoninėje (BK 98 str. 1 d. 2 p.).

Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos taikant priverčiamąsias medicinos priemones atsižvelgiama, yra šie: asmens psichikos sutrikimas ir jo sunkumas, padarytos pavojingos veikos pobūdis, taip pat pavojus, kurį tas asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ir sveikatai (BK 98 str. 2-5 d.).

Teismo vertinimu, A. M. ambulatorinis jo gydymas ir stebėjimas gyvenamosios vietos psichiatro, juo labiau atidavimas giminaičių, su kuriais emociniai ryšiai seniai nutrukę, priežiūrai, būtų nepakankamas, turint omenyje sunkią A. M. psichinę būklę. Ekspertų rekomenduojamas ir prokuroro siūlomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis galėtų padėti sumažinti ar bent kontroliuoti A. M. psichikos sutrikimą bei jo polinkį į deviantinį, kriminalinį elgesį.

Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato priemonės taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta asmens pavojingumas (BPK 405 str. 1 d.). Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigojama ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal nuteistojo gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą (BPK 405 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BK 17, 98 straipsniais ir BPK 313, 318, 393, 401, 403-405 straipsniais, teismas

nutaria:

pripažinti, kad dvi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 245 straipsnyje, A. M. padarė būdamas nepakaltinamas.

Pripažinti, kad A. M. šiuo metu taip pat yra nepakaltinamas, jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Atiduoti A. M. į Rokiškio specializuotąją psichiatrinę ligoninę taikyti priverčiamąją medicinos priemonę.

Įpareigoti sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal nuteistojo gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Nutartis per 20 d. nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per šį apylinkės teismą.