Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės,

teismo posėdyje išnagrinėję baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose bei 296 MGL (38 480 Lt/11 144,58 eurų) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. N. priteista 483 eurų turtinei žalai atlyginti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent, kad jis, 2014 m. balandžio 21 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), A. S. priklausančio namo kieme, būdamas neblaivus, be priežasties, iš chuliganiškų paskatų, tyčia, rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. S. į veidą, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame žande, poodinę kraujosruvą smakro - apatinio žandikaulio dešinės pusės srityje su kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje bei burnos prieangio srityje, apatinio žandikaulio abipusį lūžį 31-41 dantų srityje ir kairės pusės posąnarinės ataugos srityje. Tuo nukentėjusiajam A. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą,

Apeliantas savo nekaltumą grindžia policijos pareigūnų A. P. bei A. K. parodymais, kurie teisme negalėjo atsiminti, kodėl atvyko į įvykio vietą bei nurodė, kad jei įvykio vietoje būtų buvęs sumuštas žmogus, jie privalėtų surašyti tarnybinius pranešimus ir iškviesti medikus. Tuo tarpu iš ekspertų išvados ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad sužalojimas buvo ne toks jau nereikšmingas bei byloje nėra į įvykio vietą atvykusių pareigūnų tarnybinių pranešimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto dešinioji ranka prieš kelias dienas iki įvykio buvo sugipsuota, susiūta žaizda rankoje, todėl kelia klausimą kaip apeliantas, esant tokiems rankos sužalojimams, galėjo suduoti tokį smūgį ranka nukentėjusiajam, kad lūžtų žandikaulis, o jis pats nebūtų patyręs jokių sužalojimų. Nurodo, kad jo nekaltumą patvirtina ir jo pranešimas bendrosios pagalbos centrui, iš kurio matyti, kad kviečiant policijos pareigūnus į įvykio vietą, nurodyta, kad medicinos pagalbos nereikia. Tai rodo, kad įvykio vietoje niekas nebuvo sužalotas. Mano, kad nukentėjusiajam nustatytas sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti ir po įvykio, o jį nukentėjusysis kaltina, siekdamas pasipelnyti, lengvesnių pinigų alkoholiui įsigyti.

Apeliantas pažymi, kad liudytojas V. S. rašydamas pareiškimą policijai įtarė, kad jo tėvą sumušė ne apeliantas, o E. A.. Mano, kad liudytojai ir nukentėjusysis yra įbauginti E. A., todėl davė melagingus parodymus.

Atkreipia dėmesį į pažeidimus, padarytus teisminio nagrinėjimo metu: teismo posėdžio metu buvo liudytojui buvo užduodami menamo pobūdžio klausimai; pažeistos BPK 279 straipsnio nuostatos, numatančios, kad liudytojai turi būti apklausiami po vieną, o dar neapklausti liudytojai negali dalyvauti teismo posėdyje ir turi laukti, kol juos iškvies liudyti, kitoje patalpoje. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, BPK 183 ir 279 straipsnių (liudytojo ir kaltinamojo apklausa) nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistojo R. N. kaltės padarius jam nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei paskyrė bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Apylinkės teismas tyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Vien tai, kad teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas neatitinkančias apelianto lūkesčių, negali būti vertinama kaip teismo neobjektyvumas, aplaidumas ir esminis BPK pažeidimas.

Apeliantas neigia, kad kaltinime nurodytu laiku nukentėjusysis A. S. buvo sužalotas ir nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo parodymais ir, kad jis negalėjo sužaloti nukentėjusiojo, smūgiuojant ranka į veidą, nes tuo metu buvo susiūta ir sugipsuota jo ranka, tačiau toks vertinimas nėra teisingas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus vertina kaip jo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismo išvados dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, teismo patikimais laikyti įrodymai nuosekliai, logiškai tarpusavyje susiję ir atspindi faktinių aplinkybių nuoseklią eigą.

Atmesdamas nuteistojo pateiktą įvykio versiją pirmos instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. S., parodymais, kuriuos patvirtina teisiamojo posėdžio metu liudytojų V. B., V. S., H. A., G. K., M. P., A. P., A. K. duoti parodymai, specialistų išvados Nr.1324/14(01) ir Nr.G3041/14(01), įvykio vietos apžiūros, daiktų dokumentų pateikimo, akistatų protokolai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo kaltės, įvertino minėtų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus. Pažymėtina, kad nei nuteistasis R. N., nei visi teisme apklausti liudytojai nepaneigė, kad kaltinime nurodytu laiku R. N. ir E. A. buvo nukentėjusiojo kieme bei namuose. Liudytoja M. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai ir kategoriškai teigė, kad ji matė, kaip kaltinime nurodytu laiku ir vietoje R. N. sugipsuota dešine ranka trenkė A. S. į veidą ir šis nukrito. Savo parodymus ši liudytoja patvirtino ir akistatų su R. N. ir E. A. metu. Specialistų išvados Nr.1324/14(01) ir Nr.G3041/14(01), kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, patvirtina, kad nukentėjusiajam A. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas šiam sudavus vieną kartą kietu buklu ribotą paviršių turinčiu daiktu į apatinį žandikaulį, galimai 2014-04-21.

Pagal baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį įstatymus liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai turi būti gauti tik teisėtais būdais, juos turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), jie negali būti melagingi (BPK 83 straipsnio 1, 4 dalys, BK 235 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas R. N. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. S. parodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos nukentėjusiojo A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, iš esmės nesiskiria. Tiesa, nukentėjusysis 2014-05-09 protokole – pareiškime ir 2015-05-11 pirmos apklausos metu (t.1, b.l. 25-26) teigė, kad jį sužalojo E. A., tačiau, kaip matyti iš vėlesnių jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 27- 30) ir teisme, nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad įvykio metu buvo girtas, kas jį sužalojo nepamena, o 2014-11-06 papildomos apklausos (t. 1, b.l. 29-30) metu paaiškino, kodėl pirminės apklausos metu buvo nurodęs, kad jį sužalojo E. A. – dėl to, kad jis tik manė, kad jį sužalojo E. A., nes įvykio metu matė R. N. su sugipsuota ranka ir manė, kad dėl to R. N. ta ranka negalėjo jam suduoti. Be to nukentėjusysis A. S. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l. 31 – 36). Kolegija įvertinusi ir liudytojų V. S., M. P., G. K., V. B. parodymus, konstatuoja, kad jie taip pat buvo nuoseklūs viso proceso metu, neprieštaraujantys vieni kitiems bei nukentėjusiojo A. S. parodymams. Kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymais. Jie davė parodymus būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai tinkamai užfiksuoti, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis ir šie liudytojai, būtų turėję motyvą apkalbėti nuteistąjį. Be to, nukentėjusiojo bei įvykį mačiusios liudytojos M. P. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, o būtent medicinos specialistų išvados Nr. Nr.1324/14(01) ir Nr.G3041/14(01), kuriose konstatuota, kad A. S. nustatyti kūno sužalojimai padaryti nuo vieno trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu į apatinio žandikaulio sritį smūgio pasekoje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014ž-04-21) (t.1, bl.l. 39-40) ir A. S. nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuvimui, sužalojimai padaryti nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (pvz. ranka, koja) į apatinio žandikaulio sritį, ir negalėjo gautis griūnat aukštielninkam, kaip parodo R. N. parodymų patikrinimo vietoje metu bei E. A. įtariamojo apklausos protokole, nes sužalojimai ne tik kad nėra būdingi griuvimui, bet ir griūnant aukštielninkam nėra traumuojamas apatinis žandikaulis (t. 1, b.l. 44 – 45).

Tai, kad nukentėjusysis neatsimena kas atsitiko, tačiau atsimena, kad jis nukrito, kad nukentėjusysis po sumušimo smarkiai kraujavo, tačiau atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, nukentėjusiajam pirmoji medicinos pagalba nebuvo teikiama, o į gydytojus pastarasis kreipėsi tik po savaitės, medikai į įvykio vietą nebuvo iškviesti, ką savo skunde nurodė apeliantas, nepaneigia paties nukentėjusiojo sumušimo fakto ir nėra pagrindas pripažinti, kad nukentėjusysis melavo. Taip pat kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad nukentėjusysis ir liudytojai yra įbauginti E. A. ir davė melagingus parodymus, priešingai nei teigia apeliantas savo skunde. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis ir liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino, kodėl iš pradžių policijai nurodė, kad nukentėjusįjį sumušė E. A.. Šis prieštaravimas buvo pašalintas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu ir nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusysis A. S. ir liudytojas V. S. davė melagingus parodymus.

Tuo tarpu, kaip matyti iš nuteistojo ir liudytojo E. A. parodymų, jų parodymai prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojos M. P. parodymams, medicinos specialistų išvadoms ir viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Kaip antai, apklausiant liudytoją E. A. 2015-02-23 liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 1,b.l. 131 – 132), jis teigė, kad atsisukęs pamatė, kaip nukentėjusysis A. S. krenta ant žemės, tarp suoliuko ir namo sienos, o R. N. buvo ištiesta viena ranka ir jis negalėjo pasakyti, ar R. N. trenkė nukentėjusiajam, ar tik šį pastūmė, gi 2015-06-30 teisiamojo posėdžio E. A. parodė, kad nukentėjusysis sėdėjo ant suoliuko prie namo ir kai pradėjo stotis, R. N. pastūmė nukentėjusįjį į petį, dėl ko nukentėjusysis užsikabino už suoliuko ir nukrito ant nugaros (t. 1,b.l. 59 – 63). Be to šio liudytojo parodymai prieštarauja specialisto išvadai Nr.G3041/14(01), kurioje konstatuota, jog A. S. sužalojimai padaryti nuo trauminio poveikio kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (pvz. ranka, koja) į apatinio žandikaulio sritį, ir negalėjo gautis griūnat aukštielninkam. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto iškelta versija, kad jis tik pastūmė nukentėjusįjį ir šis aukštielninkas nugriuvo. Pirmos instancijos teismas, vertindamas kaltinamojo versiją, kad jis negalėjo taip sužaloti nukentėjusįjį, nes tuo metu buvo sugipsuota jos ranka, ištyrė bei tinkamai įvertino ir medicininių dokumentų apžiūros protokole pateiktą specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad neatmetama, kad esant nustatytam R. N. rankos sužalojimui (nedidelės plėstinės žaizdos dešinės rankos rieše) galėjo šia ranka suduoti smūgį kitam asmeniui, nes rankos inervacijos ir judesių sutrikimų nekonstatuota (t.1, b.l. 160-161), priešingai nei teigia apeliantas savo skunde.

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad policijos pareigūnai, liudytojai A. P. ir A. K., apklausiami teisme, negalėjo atsiminti, kodėl atvyko į įvykio vietą ir nesurašė tarnybinių pranešimų dėl nukentėjusiojo sumušimo bei neiškvietė medikų, nepaneigia nukentėjusiojo sumušimo dėl chuliganiškų paskatų fakto ir nuteistojo R. N. kaltės. Sutiktina su apelianto nuomone, kad, kaip matyti iš specialistų išvadų Nr.1324/14(01) ir Nr.3041/14(01) ir nukentėjusiojo parodymų, sužalojimas buvo ne toks jau nereikšmingas – specialistai nustatė, kad nukentėjusiajam A. S. buvo padarytas nesunkus kūno sužalojimas. Tačiau, kaip matyti iš liudytojų A. P. ir A. K. ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų, šie pareigūnai paties jų iškvietimo į įvykį neatsimena, teismui paaiškino bendrą tvarką – kad, jei asmuo yra neblaivus, tai pareiškimas nėra rašomas, tai jis gali parašyti vėliau policijos įstaigoje, o jei asmuo buvo neblaivus ir atsisako medikų, tai jam siūloma kreiptis į policijos įstaigą. Iš tolimesnių nukentėjusiojo veiksmų po įvykio matyti, kad nukentėjusysis taip ir pasielgė: 2014-05-09 policijos įstaigoje parašė pareiškimą dėl jo sumušimo, užsiregistravo 2014-04-23 dienai pas medicinos specialistą dėl tyrimo. Iš bylos matyti, kad įvykio metu 2014-04-21, bei atvykus policijos pareigūnams nukentėjusysis iš tiesų buvo neblaivus. Tą pačią dieną Bendrajam pagalbos centrui buvo pranešta, kad du pažįstami asmenys užpuolė pranešėją ir jo tėvą ir jiems reikalinga policija, kad tėvas neblaivus ir kruvinas (t.1, b.l.21-22). Iš 2015-02-10 įrašo suvestinės matyti, kad pranešėjas sako, kad tikisi, kad greitoji nereikalinga. Iš liudytojo V. S. parodymų matyti, kad jis įvykio dieną, išėjęs į kiemą, pamatė ant žemės gulintį tėvą, kuriam iš burnos tekėjo kraujas, iš gulinčio tėvo padėties jis suprato, kad tėvą sumušė, tuomet jis iškart nubėgo pas kaimynus iškviesti policiją. Iš to matyti, kad V. S. dėl netikėtai įvykusio įvykio, jam ir jo artimiesiems patyrus fizinį smurtą, išsigandus, taip pat ir pats nukentėjusysis A. S., įvykio dieną būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo tinkamai ir neįvertinti pastarajam padaryto sužalojimo sunkumo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ar pats susižalojo po įvykio, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog nukentėjusysis jį apkaltino, siekdamas pasipelnyti ar įsigyti lengvesnių pinigų alkoholiui.

Nesutiktina su apelianto teigimu, kad buvo pažeistos BPK 279 straipsnio nuostatos, numatančios, kad liudytojai turi būti apklausiami po vieną, o dar neapklausti liudytojai negali dalyvauti teismo posėdyje ir turi laukti, kol juos iškvies liudyti, kitoje patalpoje. Kaip matyti iš 2015-06-03, 2015-06-30, 2015-07-28, 20215-09-17 teisiamojo posėdžio protokolų, atvykę į posėdžius liudytojai posėdžio pradžioje būdavo pašalinami iš posėdžių salės ir kviečiami liudyti po vieną.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. N. kaltė, padarius jam inkriminuojamą BK 138 straipsnio 2 dalyje 8 punkte numatytą nusikaltimą, yra įrodyta, jo veiksmų juridinis vertinimas yra teisingas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais. pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.