- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- e2-44-464/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00416-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė (pirm.)
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- N. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1329-524/2019 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui N. M. dėl pripažinimo, kad tarp šalių nesusiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, ir skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. 2019 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1.1. pripažinti, kad jo ir atsakovo N. M. nesieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. ikisutartinį dokumentą;
1.2. priteisti iš atsakovo 176 398 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi, kurioje nurodyta, kad jos šalys sutaria bendromis pastangomis ir lėšomis pastatyti pastatus, juos įrengti ir organizuoti veiklą kaimo turizmo sodyboje (duomenys neskelbtini), jis su atsakovu susitarimo nepasiekė ir ši sutartis nesukelia jokių teisinių padarinių. Teigia, kad sutartį atsisakė pasirašyti ir jai nepritarė jo sutuoktinė G. M., be to, nebuvo surašytas pagrindinis investicijų dokumentas – sutarties priedas Nr. 1, kuriame turėjo būti detaliai aprašytos šalių planuojamai veiklai jau panaudotos ir įsipareigojamos panaudoti lėšos. Pastačius kaimo turizmo sodybą atsakovas jam neleido būti šio verslo dalimi, kategoriškai atmetė bet kokius jo pasiūlymus ir veiklą vykdė vienas, neteikė finansinių ataskaitų.
3. Pasak ieškovo, atsakovas jam yra skolingas 176 398 Eur. 2008 m. rugpjūčio 5 d., rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 28 d., rugsėjo 15 d. ir lapkričio 26 d. paskolos rašteliai patvirtina, kad jis atsakovui yra paskolinęs 61 022,94 Eur, o 115 703,19 Eur sumos reikalavimas kyla iš pinigų pakvitavimo.
4. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 120 Eur žyminį mokestį, prašydamas atleisti jį nuo likusios dalies mokėjimo, teismui nusprendus kitaip, žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki sprendimo byloje priėmimo. Prašymą grindė aplinkybe, kad jo turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir leidžiama disponuoti tik nedidele 621,39 Eur suma, kuri skiriama būsto kreditui padengti, kitiems būtiniesiems poreikiams patenkinti. Ieškovo teigimu, kitokiu būdu apginti savo pažeistų teisių negali, taigi, šio prašymo nepatenkinus, nepagrįstai būtų suvaržyta jo konstitucinė teisė į teisminę gynybą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškinio reikalavimų dalį dėl pripažinimo, kad nesusiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. ikisutartinį dokumentą, atsisakė priimti; nustatė ieškovui A. B. terminą ieškinio dalies dėl skolos priteisimo trūkumams pašalinti – sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį arba pateikti papildomus įrodymus apie turtinę padėtį, sumokėti žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Spręsdamas ieškinio dalies dėl pripažinimo, kad ieškovo ir atsakovo nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, priėmimo klausimą teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teisme jau yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-238-730/2019 pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovui A. B. dėl prievolių pripažinimo solidariomis ir skolos priteisimo. Toje byloje ieškovas N. M., kuris nagrinėjamoje byloje yra atsakovas, be kita ko, prašė pripažinti, kad prievolės AB DNB bankui, UAB „Lankstinys“, BUAB „Judringė“, UAB „Jens Transportas“, UAB „Lucanica“ yra jo ir atsakovo A. B. bendros prievolės, už kurių tinkamą įvykdymą jie atsako solidariai.
7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 jos ieškovas įrodinėja, kad 2005 metais su atsakovu A. B. (nagrinėjamos bylos ieškovu) susitarė vykdyti jungtinę veiklą ir kurti kaimo turizmo verslą, vėliau – 2008 m. rugpjūčio 8 d. –šalys pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kuria įsipareigojo bendromis pastangomis ir lėšomis pastatyti kaimo turizmo pastatus, juos įrengti ir organizuoti veiklą. Tuo tarpu atsakovas A. B. nesutiko, kad juos siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai.
8. Įvertinęs aptartas faktines aplinkybes teismas sprendė, kad abiejų civilinių bylų šalys yra tapačios, sutampa ir reikalavimų pagrindas, nes civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 ieškovas jungtinės veiklos santykių susiklostymą tarp šalių grindžia ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. jungtinės veikos sutartimi, o nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, jog pagal minėtą sutartį jungtinės veiklos teisiniai santykiai nesusiklostė. Teismo vertinimu, pirmiau pradėtoje nagrinėti Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje teismas pasisakys dėl tos pačios sutarties esmės, t. y., ar minėtos sutarties pagrindu yra susiklostęs jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp tų pačių šalių. Be to, sutampa ir abiejų bylų dalykai, kadangi abiejose bylose keliami reikalavimai dėl jungtinės veiklos santykių (ne)susiklostymo tarp šalių ir šių teisinių santykių pagrindu atsirandančių teisių ir pareigų.
9. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo A. B. inicijuojamas ginčas dėl pripažinimo, kad jungtinės veiklos teisiniai santykiai pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. ikisutartinį dokumentą yra nesusiklostę, yra tapatus civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 nagrinėjamam ginčui ir atsisakė priimti šią ieškinio dalį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu (teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).
10. Spręsdamas kitos ieškinio dalies, kuria ieškovas prašė iš atsakovo priteisti skolą, priėmimo klausimą teismas nustatė, kad už ieškovo reiškiamą turtinį reikalavimą priteisti 176 398 Eur skolą mokėtinas 2 298 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus tik apie dalies šio mokesčio, t. y. 120 Eur, sumokėjimą, tvirtindamas, kad likusios dalies negali sumokėti dėl jo turtui pritaikyto arešto, bei prašė atleisti nuo likusios dalies mokėjimo arba mokėjimą atidėti iki sprendimo byloje priėmimo.
11. Įvertinęs tai, kad ieškovas pateikė vien įrodymus dėl jo piniginių lėšų arešto 110 163,38 Eur sumai, iš kurių jam leista naudotis 621,39 Eur suma, tačiau nepateikė jokių kitų įrodymų apie savo turtinę padėtį, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog sunki jo turtinė padėtis ateityje nepasikeis, teismas nustatė ieškovui terminą pašalinti šį ieškinio trūkumą – sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį už ieškinį arba pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.
12. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl už šį reikalavimą taip pat turi sumokėti 38 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 5 dalis, 7 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
13. Ieškovas A. B. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Atsisakydamas priimti ieškinį teismas nepagrįstai apribojo ieškovo teisę ginti jo pažeistas teises.
13.2. Ieškovas informavo teismą, pateikdamas tai liudijančius duomenis, kad šiuo metu dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra areštuotas visas jo turtas, ieškovui leidžiama disponuoti tik nedidele 621,39 Eur suma, skirta būsto kreditui apmokėti ir pragyvenimo išlaidoms padengti. Nurodytos aplinkybės nepaneigia jokie kiti papildomi duomenys, nes laikinosios apsaugos priemonės galios iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo.
13.3. Ieškovas, kitaip negalėdamas apginti savo pažeistų teisių, yra priverstas reikšti ieškinį, už kurį įstatymas nustato didelį žyminį mokestį. Jei teismas neatleis nuo likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies, ieškovas negalės apginti savo pažeistų teisių. Tai, kad ieškovas turi turto, kuriuo negali disponuoti, nereiškia, kad jis gali sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti dalį ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo
14. CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jei teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tai reiškia, kad šalys negali prašyti to paties ar kito teismo, nesvarbu, bendrosios kompetencijos ar specializuoto, iškelti dėl to paties ginčo dviejų ar daugiau bylų. Iš dviejų ir daugiau iškeltų bylų nagrinėjama ta, kuri iškelta anksčiausiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2011).
15. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad šalių tapatumui patvirtinti yra svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra ar buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra (nebuvo) teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3-3K-602/2013, 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014, 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020).
16. Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde vien išreiškia savo nesutikimą su skundžiamos nutarties dalimi, kuria teismas naujai jo inicijuojamo ginčo dalį dėl pripažinimo, kad jo ir atsakovo nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, atsisakė priimti, tačiau visiškai jokių faktinių ar teisinių argumentų tokiai savo pozicijai pagrįsti skunde neįvardija. Atskirasis skundas motyvuojamas bendromis citatomis iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriose pateikti išaiškinimai dėl ieškinių tapatumo kriterijų ir jų nustatymo.
17. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek apeliaciniame, tiek atskirajame skunde asmuo turi aiškiai nurodyti, kokios bylos aplinkybės, jo nuomone, patvirtina sprendimo / nutarties ar jos dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis). Tuo tarpu skirtingose teismų nagrinėtose bylose suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių citavimas, šių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių atskirajame skunde niekaip nesusiejant su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, ne tik neatitinka įstatymų leidėjo įtvirtintų reikalavimų atskirojo skundo formai bei turiniui, bet ir niekaip nepagrindžia skundžiamo nutarties dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo. Kitaip tariant, vien atskirajame skunde nurodyti teiginiai, susiję su teismų praktikoje taikomais kriterijais ginčo tapatumui identifikuoti, yra aiškiai nepakankami argumentai apelianto siekiamam rezultatui – šios nutarties dalies panaikinimui, juolab kad atskirąjį skundą apelianto vardu surašė ir pateikė advokatas, kuriam neabejotinai yra žinomi atskirojo skundo turiniui keliami reikalavimai.
18. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą atsisakyti priimti dalį ieškinio reikalavimų, netinkamai išaiškino ir pritaikė ginčui aktualias įstatymo nuostatas ar nukrypo nuo atskirajame skunde cituojamos kasacinio teismo praktikos.
19. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantas, be kita ko, siekia įrodyti tai, kad tarp jo ir atsakovo N. M. niekuomet nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurią jis ieškinyje įvardija kaip 2008 m. rugpjūčio 8 d. sudarytu ikisutartiniu dokumentu. Apeliantas šį savo reikalavimą grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys dar tik planavo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, tačiau ji nebuvo sudaryta, nes nebuvo pasiektas susitarimas dėl esminių jos sąlygų, nebuvo surašytas pagrindinis investicijų dokumentas, kuriame turėjo būti aptariamos jau panaudotos ir ketinamos ateityje panaudoti lėšos, panaudotų lėšų ataskaitos ir pagrindimai. Taip pat nurodė ir tai, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutartis negali sukelti jos šalims jokių materialinių teisinių padarinių, kadangi ji nebuvo pasirašyta jo sutuoktinės G. M..
20. Anksčiau, nei nagrinėjamoje byloje, pareikštame apeliantui A. B. ieškinyje, kurio pagrindu Klaipėdos apygardos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-238-730/2019, tos bylos ieškovas N. M. (nagrinėjamos bylos atsakovas) prašė pripažinti, kad prievolės kreditoriams AB DNB bankui, UAB „Lankstinys“, BUAB „Judringė“, UAB „Jens Transportas“, UAB „Lucanica“ laikytinos jų bendromis, už kurias jie atsako kaip solidarūs skolininkai, o tokį savo reikalavimus grindė tiek šalių 2005 m. sudaryta žodine, tiek ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. sudaryta rašytine jungtinės veiklos sutartimis.
21. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) esančios civilinės bylos Nr. e2-238-730/2019 duomenų nustatyta, kad po skundžiamos 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarties priėmimo Klaipėdos apygardos teismas civilinę bylą Nr. e2-238-730/2019 išnagrinėjo iš esmės ir 2019 m. spalio 18 d. sprendimu ieškovo N. M. ieškinį dėl prievolių pripažinimo solidariosiomis ir skolos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas atskirojo skundo nagrinėjimo metu nėra įsiteisėjęs, kadangi ieškovas N. M. ir trečiasis asmuo UAB ,,Lankstinys“ pateikė apeliacinius skundus, kurie dar nėra išnagrinėti (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-588-XX/2020).
22. Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo neįsiteisėjusio 2019 m. spalio 18 d. sprendimo turinio, tos bylos ieškovas N. M. savo reikalavimus, o tos bylos atsakovas A. B. savo atsikirtimus į ieškovo N. M. reikalavimus grindė tokiomis pačiomis aplinkybėmis bei faktais (t. y. jungtinės veiklos buvimu / nebuvimu), kurias apeliantas įvardijo kaip ieškinio pagrindą ir nagrinėjamoje byloje. Toje byloje teismas vertino, ar buvo sudarytos jungtinės veiklos sutartys 2005 m. ir 2008 m. rugpjūčio 8 d., nes jų sudarymu ir buvo grindžiamas tos bylos atsakovui A. B. nukreiptas ieškinys. Šio sprendimo 25, 31, 32, 45, 46, 50, 57 punktuose teismas, sutikdamas su atsakovu, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė jungtinės veiklos vykdymo nei pagal 2005 m. žodinę, nei pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutartis, šalys tik tarėsi ir susitarė dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo ateityje, tačiau tokio susitarimo nepasiekė ir nesudarė šioje situacijoje būtino susitarimo dėl esminių sąlygų jungtinei veiklai vykdyti – šalių įnašų sudėties, bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, šalių dalies atidalijimo. Sprendimo 49 punkte taip pat konstatuota, kad trečiasis asmuo G. M. nesutiko sudaryti jungtinės veiklos sutartį, kad jai su N. M. priklausantis nekilnojamas turtas būtų naudojamas vykdant tokią sutartį.
23. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ginčas kilo ne tik tarp tų pačių šalių, tik joms esant skirtingose procesinėse padėtyse, tuo pačiu pagrindu, bet ir dėl to paties dalyko. Tiek nagrinėjamoje, tiek jau išnagrinėtoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 spręstinas tas pats klausimas, t. y. ar 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi šalys pasiekė susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo ir ar joms kyla atitinkami materialiniai teisiniai padariniai, dar daugiau, šis klausimas spręstinas visiškai identiškų faktinių aplinkybių kontekste.
24. Dispozityvumo ir laisvo naudojimosi procesinėmis teisėmis principas (CPK 13 straipsnis) lemia, kad pati šalis renkasi kaip jai geriausiai ginti savo interesus, sprendžia, ar pareikšti tam tikrą reikalavimą, pasvėrusi tokio reikalavimo faktines ir teisines prielaidas. Vien tai, kad Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 apeliantas A. B. nereiškė priešieškinio dėl pripažinimo, kad jo su N. M. nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, o atitinkamus argumentus nurodė savo atsiliepime į ieškinį, kuriuos teismas, kaip buvo minėta, teisiškai jau įvertino, nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja būtinybė ar procesinė galimybė inicijuoti antrą analogišką bylą (ginčą). Kasacinis teismas savo praktikoje šiuo aspektu yra pasisakęs, kad atsakovas savo poziciją dėl ginčo gali pareikšti arba teikdamas atsiliepimą į ieškinį, arba priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).
25. Civilinės bylos, kurioje buvo priimtas, tik dar neįsiteisėjo teismo sprendimas dėl šalis pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. jungtinės veiklos sutartį siejusių teisinių santykių, iškėlimas užkerta kelią pakartotinai spręsti lygiai tokį patį ginčą teisme, antraip galėtų susidaryti tokia teisiškai ydinga situacija, kuomet tas pats ginčas būtų nagrinėjamas dvejose skirtingose bylose, priimami keli sprendimai dėl to paties reikalavimo. Jau priimto teismo sprendimo dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp šalių nesusiklostymo teisėtumas bei pagrįstumas bus patikrintas tą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka.
26. Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apelianto A. B. keliamas naujas ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp šalių nebuvimo yra tapatus Klaipėdos apygardos teisme jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-238-730/2019 buvusiam ginčui, todėl pagrįstai šią ieškinio dalį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Dėl teismo nutarties dalies, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti
27. Siekiant užtikrinti tinkamą asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą civilinio proceso įstatyme yra teisė prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti. Tokie prašymai sprendžiamai pagal CPK 83 ir 84 straipsniuose nustatytas taisykles.
28. CPK 84 straipsnyje nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Analogiška nuostata, t. y. kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į to asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įtvirtinta CPK 83 straipsnio 3 dalyje.
29. Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, todėl šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą. Šios nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje, kurioje pasisakyta, kad jeigu asmens turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu yra komplikuota, bet yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė padėtis gali pagerėti, žyminio mokesčio mokėjimas jam gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017, 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1445-236/2018). Būtent šiuo aspektu žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas skiriasi nuo atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, kurį reglamentuoja CPK 83 straipsnio normos.
30. Taigi, sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įrodytos dvi sąlygos: 1) turtinė prašančiojo asmens padėtis procesinio veiksmo, už kurį reikalaujama sumokėti žyminį mokestį, atlikimo momentu tikrai yra komplikuota ir sudėtinga; 2) finansiniai sunkumai, su kuriais asmuo susidūrė, yra laikini. Todėl prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą nagrinėjančiam teismui turi būti pateikti ne tik įrodymai, galintys susiformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymai, kad sprendimo priėmimo dieną jis turės galimybę sumokėti žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612-516/2015, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017, 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1320-790/2019).
31. Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad abiem atvejais – tiek prašant atleisti nuo jo dalies mokėjimo, tiek ir žyminio mokesčio mokėjimą atidėti, tokį prašymą padavusiam asmeniui visų pirma tenka pareiga įrodyti savo turtinės padėties sudėtingumą ir jos pasikeitimo ateityje perspektyvas. Sprendžiant klausimą dėl atitinkamos žyminio mokesčio lengvatos pritaikymo, visada yra vertinama aktuali asmens turtinė padėtis, kuri yra susiklosčiusi sprendžiamo klausimo metu. Priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti tik iš duomenų visumos, o ne iš pavienės aplinkybės, susijusios su piniginių lėšų disponavimo laikinais suvaržymais dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
32. Tokiais duomenimis gali būti tiek turimas (turėtas) kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tiek lėšos, esančios (buvusios) kredito įstaigų sąskaitose, taip pat darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų per pastaruosius kelerius metus gavimas. Fizinio asmens turtinę padėtį gali padėti identifikuoti ne tik darbovietės pateikiamos pažymos, bet ir valstybinio socialinio draudimo duomenys, VĮ Regitra ir VĮ Registrų centro duomenys apie turimą / turėtą to asmens registruojamą turtą, asmens turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Pažymėtina, kad kuo daugiau tokios rašytinės informacijos teismui yra pateikiama, tuo asmens turtinė padėtis įvertinama tiksliau ir patikimiau (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-778-464/2018).
33. Tačiau apeliantas ieškinyje ir atskirajame skunde laikosi tokios pozicijos, kad vien aplinkybė, kad nagrinėjant šioje nutartyje aptartą Klaipėdos apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-238-730/2019 jo atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei areštuotos jo banko sąskaitose esančios piniginės lėšos, yra savaime pakankama jo prašymui atleisti ar atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą patenkinti. Su tokia pozicija negalima sutikti.
34. Faktas, kad apeliantui kitoje civilinėje byloje buvo taikyti laikini disponavimo piniginėmis lėšomis ribojimai, neeliminuoja jo pareigos teikti ir kitus įrodymus apie savo turtinę padėtį. Laikinų disponavimo turtu ar piniginėmis lėšomis suvaržymų nustatymas (turto, piniginių lėšų, turtinių teisių areštas) neteikia pakankamo pagrindo nuspręsti, kad tai objektyviai kliudo sumokėti žyminį mokestį už atliekamą procesinį veiksmą (paduodamą ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones), t. y. konstatuoti atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar jo atidėjimo būtinumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-92-464/2018, 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019).
35. Vertinant priešingai, būtų sudarytos sąlygos asmenims piktnaudžiauti šia įstatymų leidėjo numatyta lengvata, nes kiekvienu atveju, kai tik asmens atžvilgiu būtų pritaikytos net ir nedidelio masto, lyginant su bendra to asmens turto mase, laikinosios apsaugos priemonės, teismas turėtų automatiškai atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Tokia situacija prieštarautų bendrajam proporcingumo, protingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principams (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnis). Žyminio mokesčio atidėjimo / atleidimo klausimą sprendžiantis teismas, minėta, turi įvertinti pritaikyto turto arešto masto reikšmę platesniame kontekste. Atitinkamai, teismui turi būti pateikti kuo išsamesni įrodymai, leidžiantys įvertinti realiai susiklosčiusios asmens, prašančio jam atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą arba nuo dalies atleisti, turtinės padėties sunkumą.
36. Tokiu atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagristai atkreipė apelianto dėmesį į būtinybę pateikti papildomus šį apelianto prašymą pagrindžiančius duomenis ir taikė trūkumų šalinimo institutą, suteikdamas galimybę juos į bylą pateikti bei įrodinėti savo prašymo pagrįstumą, arba, alternatyviai, nurodė apeliantui sumokėti reikiamo dydžio mokestį.
37. Iš apelianto su ieškiniu pateikto antstolės B. Tamkevičienės turto aprašo matyti, kad apeliantui pritaikyto turto arešto mastas yra 120 411,50 Eur ir yra areštuotos jo piniginės lėšos, esančios banko sąskaitose. Teismui nebuvo pateikta jokių kitų aktualių duomenų ir įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kokia yra iš viso apeliantui priklausančio (ne tik areštuoto) turto vertė ir kiek apeliantas turėjo piniginių lėšų (ne tik areštuotų) visose savo sąskaitose, duomenų apie jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, leidžiančių daryti išvadą apie tai, ar tokia suma, kuri turi būti sumokėta už ieškinį, apeliantui iš tiesų yra didelė ar visgi nėra reikšminga. Todėl teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pateiktų duomenų nepakanka susiformuoti pagrįstam teismo įsitikinimui, kad apeliantas iš tikrųjų negali sumokėti žyminio mokesčio už ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei kad šis negalėjimas tikrai yra tik laikino pobūdžio.
38. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 9 d. nutartimi, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, leido vykdyti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui (taigi, pagal analogiją, ir žyminį mokestį valstybei) bei įpareigojo antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams atlikti. Vadinasi, apeliantas, norėdamas įvykdyti civilinio proceso įstatyme ir teismo nutartimi dėl trūkumų pašalinimo įtvirtintą pareigą sumokėti žyminį mokestį už paduodamą ieškinį, turi galimybę kreiptis į jo turtą areštavusią antstolę su teismo nutartimi, kuria jam nustatytas terminas tokį ieškinio trūkumą pašalinti, ir šitaip mėginti išspręsti reikalingo dydžio žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą.
39. Kita vertus, apeliantui skundžiama nutartimi buvo sudaryta alternatyvi žyminio mokesčio sumokėjimui galimybė pateikti papildomus duomenis blogai savo turtinei padėčiai ir prašymui, susijusiam su žyminiu mokesčiu už ieškinį, pagrįsti. Kadangi skundžiama nutartimi nustatytas terminas (14 dienų nuo skundžiamos nutarties įteikimo) ieškinio trūkumams ištaisyti jau yra pasibaigęs, tokį terminą iš naujo nustato apeliacinės instancijos teismas (CPK 7 straipsnis), išaiškindamas, kad įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba patvirtinantys atleidimo nuo jo dalies / mokėjimo atidėjimo būtinumą teikiami pirmosios instancijos teismui.
40. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo / atleidimo nuo jo klausimą išsprendė teisingai, todėl ir ši skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą
Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2020 m. vasario 27 d. įskaitytinai sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir pateikti Klaipėdos apygardos teismui sumokėjimo faktą patvirtinančius įrodymus arba šiam teismui pateikti papildomus įrodymus apie jo turtinę padėtį.