- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- A-755-492/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01172-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių AVPK Sprendimu panaikino 2015 m. liepos 2 d. jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. Ll-0003866 bei perdavė Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai jam priklausančius ginklus. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad dėl panaudoto smurto prieš sutuoktinę N. L. pareiškėjas padarė nusikaltimą, kas neigiamai jį charakterizuoja bei rodo, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Su minėtu atsakovo Sprendimu pareiškėjas nesutiko, nurodydamas, kad iš baudžiamosios bylos Nr. 1-258-914/2017 matyti, jog Šiaulių apylinkės teismas nustatė, kad jis smurtaudamas nežymiai sužalojo šeimos narį, o būtent – 2016 m. gruodžio 7 d. apie 14.10 val., pradaręs automobilio „Chrysler Pacifica“ kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. delnu tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas įsiteisėjusiu 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu atleido pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 37 straipsniu, dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukė. Šiaulių apylinkės teismas darė išvadą, kad pareiškėjas padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nors jo veiksmai ir elgesys netinkamas, tačiau padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektui ir padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusioji sutuoktinė N. L. civilinio ieškinio byloje nereiškė, nenurodė patyrusi kokią nors turtinę ar neturtinę žalą, minėto 2017 m. birželio 22 d. teismo nuosprendžio neskundė. Incidento metu pareiškėjas buvo blaivus, su savimi ginklo neturėjo. Viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Nėra duomenų, kad ginklu pareiškėjas kada nors būtų gąsdinęs sutuoktinę. Tai, kad incidentas nebuvo reikšmingas, liudija ir faktas, jog N. L. Šiaulių apylinkės teismui pateiktame 2016 m. gruodžio 21 d. ieškinyje dėl santuokos nutraukimo nenurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 7 d. prieš ją smurtavo. Civilinėje byloje pareiškėjo kaltę ji grindė neištikimybe, nesirūpinimu šeima. Pareiškėjas nurodė, kad sutuoktinė kartais imasi neadekvačių priemonių, per daug sureikšmina tam tikras aplinkybes arba nesąžiningai iškraipo faktus. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi tik N. L. pateiktais duomenimis apie 2016 m. gruodžio 7 d. įvykius, tačiau šio įvykio nevertino plačiau, kaip tą darė Šiaulių apylinkės teismas. Atsakovas nesigilino į incidento priežastis, pasekmes, nerinko duomenų apie pareiškėjo elgesį iki incidento ir po jo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad darbe, visuomenėje, pagal gyvenamąją vietą yra charakterizuojamas teigiamai. Dirba tėvo įsteigtoje įmonėje nuo 2015 metų pardavimų vadovu. Įmonės savininkas, direktorius bei darbų saugos specialistas apie jį atsiliepia teigiamai (2017 m. liepos 12 d. charakteristika). Darbe gauna atlygį, tad pragyvenimo šaltinį turi, save išsilaiko (2017 m. liepos 12 d. pažyma). Pareiškėjas gyvena bute, daugiabučio namo bendrijos pirmininkas apibūdina jį kaip draugišką, bendraujantį su kaimynais, besirūpinantį bendrijos reikalais bei saugia kaimynyste (kita 2017 m. liepos 12 d. charakteristika).
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 / 2017 metų žiemą sulaikė daugiabučio namo kieme asmenį, nuleidinėjusį orą automobilių padangoms ir perdavė jį policijos pareigūnams, taip pat kvietė policiją malšinant konfliktą daugiabučio namo laiptinėje. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2007 m. sausio mėn. įteikė jam padėkos raštą už pagalbą ir pilietiškumą sulaikant teisės pažeidėją. Tuomet buvo teigiama, kad pareiškėjo pagalba yra ne tik taurus gestas, bet ir kilnus poelgis vardan miesto saugumo (2007 m. sausio mėn. padėkos raštas). Pareiškėjas yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ginkūnų medžiotojų būrelio (toliau – ir Būrelis) narys. Nuo 2008 m. iki 2009 m. atliko stažuotę, o nuo 2009 m. yra medžiotojas. Minėto Būrelio pirmininkas 2017 m. liepos 13 d. charakteristikoje nurodė, kad pareiškėjas yra draugiškas, pareigingas, nekonfliktuoja su aplinkiniais (2017 m. liepos 13 d. charakteristika). Leidimas laikyti (nešioti) ginklus pareiškėjui reikalingas tik dėl medžioklės. Pareiškėjas nėra baustas administracine tvarka už netinkamą ginklų laikymą. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas ir sutuoktinė gyvena atskirai. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas manė, kad nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punkto.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 18–19) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.
6. Atsakovas pažymėjo, kad rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, kuriuo teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė pareiškėją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukė. Atsakovas vertino, kad G. L. atlikti neteisėti veiksmai N. L. atžvilgiu pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą traktuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje. Pats nusikaltimo padarymo faktas yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį. Todėl, atsižvelgdamas į Šiaulių apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir vadovaudamasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 92.3 punktu, atsakovas manė, kad Sprendimas yra pagrįstas.
II.
7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo G. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Taisyklių 92.3 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pažymėjo, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Šioje byloje svarbu nustatyti, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė Sprendimą.
11. Teismo vertinimu, įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendis yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kadangi, kaip minėta, yra nustatyta, jog pareiškėjas sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą; G. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką; G. L. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama. Pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. raštas Nr. 5204 „Dėl I. L. nuomonės išklausymo“ (b. l. 38–42), kuriame nurodyta, jog pareiškėjo dukra psichologei sakė, kad „nieko nebuvo prilietęs tetis, nes aš mačiau <...>. Mama atsidarė duris, jie kalbėjo kažką. Tetis nieko nedarė, policijai pasakė [mama], kad tetis mėlynę padarė“, nepaneigia įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo veiksmų 2016 m. gruodžio 7 d. Tai, kad dėl pareiškėjo veiksmų baudžiamoji byla nutraukta tuo pagrindu, kad veika BK prasme pripažinta mažareikšme, nėra reikšminga, nes, kaip minėta, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio galima suprasti, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą veiką, tačiau įvertinus pareiškėjo padarytą veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, būtent tik represinių baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės priemonių, o ne kitokių priemonių, taikymas nebūtų pagrįstas (kitaip tariant – nebūtų proporcingas).
12. Teismas vadovavosi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.51 straipsniu ir pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Aptarti pareiškėjo veiksmai (tiksliau – pareiškėjo veiksmai 2016 m. gruodžio 7 d., kai jis, pradaręs automobilio kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą) kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.
13. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017). Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas teigiamai, o teisė laikyti (nešiotis) ginklus reikalinga medžioklei, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimą. Teismas vertino, kad byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neteisėtumo ir nepagrįstumo.
14. Teismas pažymėjo, kad visuma faktinių aplinkybių įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teismas, įvertinęs jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą. Prielaidų teigti, jog Sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.
15. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas darė išvadą, kad Šiaulių AVPK pagrįstai priėmė Sprendimą, jis priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, minėto akto forma atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.
III.
16. Pareiškėjas G. L. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54–57), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytą medžiagą, neįsigilino į pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santykius, pareiškėjo elgesį jos bei nepilnametės dukters atžvilgiu. Teismas tik paviršutiniškai aptarė pareiškėją teigiamai charakterizuojančius duomenis, neįvertino, kad pareiškėjas yra sėkmingai integravęsis į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, pajamas, nedaro teisės pažeidimų, 2017 m. spalio 26 d. vedė R. J., netrukus turi gimti vaikelis, niekada anksčiau nebuvo teistas kriminaline bausme.
16.2. Pareiškėjo vertinimu, buvusios sutuoktinės pretenzijos negali varžyti jo teisių ir laisvių visą gyvenimą. Pareiškėjas kartoja Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes ir nurodo, jog buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Akcentuoja, kad nukentėjusioji civilinio ieškinio byloje nereiškė, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendžio neskundė, incidento metu pareiškėjas buvo blaivus, ginklo su savimi neturėjo, viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kada nors gąsdinęs sutuoktinę. Buvusi sutuoktinė ieškinyje dėl santuokos nutraukimo net nenurodė, jog pareiškėjas prieš ją smurtavo, pareiškėjo kaltę grindė neištikimybe, nesirūpinimu šeima. Pareiškėjo manymu, svarbu atkreipti dėmesį į baudžiamojoje byloje Nr. I-258-914/2017 fiksuotus nepilnametės dukters I. L. parodymus, nes dukra buvo įvykio vietoje.
16.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės rėmėsi tik pareiškėjo žmonos subjektyviais duomenimis apie 2016 m. gruodžio 7 d. incidentą, nesigilino į incidento priežastis, pasekmes, neatsižvelgė į duomenis apie pareiškėjo elgesį iki incidento ir po jo. Pareiškėjas pateikė duomenis, kurie parodo, kad darbe, visuomenėje, pagal gyvenamąją vietą pareiškėjas charakterizuojamas teigiamai (prideda atitinkamas charakteristikas). Pareiškėjas pažymi, kad 2016 / 2017 metų žiemą sulaikė daugiabučio namo kieme asmenį, nuleidinėjusį orą automobilių padangoms, ir perdavė jį policijos pareigūnams, taip pat kvietė policiją malšinant konfliktą daugiabučio namo laiptinėje, jam įteiktas padėkos raštas už pagalbą ir pilietiškumą sulaikant teisės pažeidėją. Pareiškėjas yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Ginkūnų medžiotojų būrelio (toliau – ir Būrelis) narys. Minėto Būrelio pirmininkas 2017 m. liepos 13 d. charakteristikoje taip pat nurodė, kad jis yra draugiškas, pareigingas, nekonfliktuoja su aplinkiniais (2017 m. liepos 13 d. charakteristika). Leidimas laikyti (nešioti) ginklus reikalingas tik dėl medžioklės. Pareiškėjas nėra baustas administracine tvarka už netinkamą ginklų laikymą. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas ir sutuoktinė gyvena atskirai. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punkto.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Šiaulių AVPK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 65–66), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai buvusios sutuoktinės atžvilgiu pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą traktuotini kaip smurtas artimoje aplinkoje, todėl pats nusikaltimo padarymo faktas yra pakankamas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, siekiant išvengti galimybės naudoti ginklus kaip didesnio pavojaus šaltinį. Atsižvelgdamas į Šiaulių apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir vadovaudamasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Taisyklių 92.3 punktu, Šiaulių AVPK priėmė teisingą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių AVPK 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00556-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo panaikintas 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjui G. L. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. Ll-0003866 bei Šiaulių AVPK ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai perduoti pareiškėjui priklausantys ginklai, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
23. Ginčijamo Šiaulių AVPK sprendimo teisinis pagrindas – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktas (Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių – neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punktas (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms), Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus).
24. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.).
25. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nuosprendyje (b. l. 28–32), kuriuo rėmėsi atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą, be kita ko, nustatyta, jog G. L., pradaręs automobilio kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pastarajame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad nors G. L. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.
28. Nors baudžiamoji byla nutraukta, tačiau aptartame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas, pradaręs automobilio kairės pusės priekines dureles, ten sėdinčiai sutuoktinei N. L. tyčia trenkė vieną kartą į kairę ranką, tuo padarydamas kraujosruvą kairiame žaste, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Aplinkybė, kad baudžiamoji byla nutraukta dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste nėra reikšminga, nes tai nėra pagrindas manyti, kad pareiškėjas ateityje, turėdamas ginklus, negalės kelti realios grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
29. Pažymėtina, jog Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams. Todėl turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis įpareigoja instituciją imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas su nuo smurto nukentėjusiąja išsiskyrė, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo charakteristika tapo nepriekaištinga, nei daryti išvadą, jog nebereikia taikyti prevencinių priemonių smurtui artimoje aplinkoje išvengti.
30. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, o pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme išvardytiems teisiniams gėriams. Taigi nurodytos aplinkybės įpareigojo atsakovą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
31. Akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-572-415/2019). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai šioje byloje nagrinėjamu konkrečiu atveju priešingos išvados aptartų aplinkybių kontekste nesuponuoja.
32. Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl jo teisė užsiimti mėgstama veikla – medžiokle, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo. Duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, nėra, t. y. tokios teisės iš pareiškėjo atėmimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas. Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, dėl to jo naikinti nėra pagrindo.
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.