- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-307-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00508-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- VšĮ „Mūsų Ignalina“
- Ieškovas
- Z. L., A. L.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės VšĮ „Mūsų Ignalina“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. L. ir A. L. ieškinį VšĮ „Mūsų Ignalina“ dėl neturtinės žalos už tikrovės neatitinkančios informacijos, paskelbtos laikraštyje „Mūsų Ignalina“, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai Z. L. ir A. L. prašė priteisti iš atsakovės po 1 200 Eur moralinės žalos, sumokėtą žyminį mokestį bei teismo išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019-01-22 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ buvo išspausdintas straipsnis, pavadintas „Žiaurių laikų kronika“, kurio skiltyje „Nubausti mirties bausme“ yra tekstas: „1949-10-21 buvo nubaustas mirties bausme (duomenys neskelbtini) gyventojas A. L.. Dirbo prie (duomenys neskelbtini) kolchozo sandėlio, pirmas kolchozo organizatorius. Be to, žymus komunistų šalininkas ir aršus NKVD agentas“. Ieškovai iš dėdės ir tetos žinojo, kad jų tėvas niekada nebuvo NKVD agentas nei sovietinių pareigūnų pagalbininkas. 2019-06-05 Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LRGGRTC) rašte konstatavo, kad nepilnai išlikusiuose LYA fonduose nerasta duomenų, jog A. L. būtų priklausęs LSSR agentūriniam tinklui ar kitaip bendradarbiavęs su sovietinių struktūrų pareigūnais bei sovietų valdžios atstovais.
3. 2019-07-23 ieškovas Z. L. kreipėsi į atsakovą su prašymu paneigti informaciją, kad jų tėvas A. L. buvo „aršus NKVD agentas“. 2019-08-17 iš atsakovo gavo 2019-07-30 laikraštį „Mūsų Ignalina“, kuriame paskelbtas paneigimas pavadinimu „NKVD agentu nebuvo“. Šiame paneigime atsakovas nepareiškė jokio apgailestavimo ir ieškovų neatsiprašė, sukeldamas jiems daug skausmo ir nemigo naktų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės VšĮ „Mūsų Ignalina“ ieškovų naudai po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui Z. L. 6 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2019-01-22 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ buvo išspausdintas straipsnis, pavadintas „Žiaurių laikų kronika“, kurio skiltyje „Nubausti mirties bausme“ yra tekstas „1949-10-21 buvo nubaustas mirties bausme (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas A. L.. Dirbo prie (duomenys neskelbtini) kolchozo sandėlio, pirmas kolchozo organizatorius. Be to, žymus komunistų šalininkas ir aršus NKVD agentas“. 2019-06-05 rašte Nr. 552-564 LRGGRTC nurodė, kad nepilnai išlikusiuose LYA fonduose nerasta duomenų, jog A. L. būtų priklausęs LSSR MGB agentūriniam tinklui ar kitaip bendradarbiavęs su sovietų represinių struktūrų pareigūnais bei sovietų valdžios atstovais. Gavę šį atsakymą, ieškovai 2019-07-23 kreipėsi į atsakovą su prašymu paneigti teiginį, kad jų tėvas A. L. buvo NKVD agentu. Atsakovė 2019-07-30 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdino straipsnį „NKVD agentu nebuvo“, kuriame iš esmės pilnai perspausdino ieškovų iš LRGGRTC gautą atsakymą ir nurodė, kad „LRGGRTC oficialiai paneigia – A. L. nebuvo aršus NKVD agentas“.
6. 2019-01-22 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdintame straipsnyje „Žiaurių laikų kronika“ nurodyta, kad jame publikuojamas partizanų vado bunkeriuose rašytas dienoraštis, tačiau informacijos apie tai, ar jis buvo anksčiau publikuotas kitose visuomenės informavimo priemones, nėra. Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad tokia informacija buvo kituose dvylikoje laikraščio „Mūsų Ignalina“ numerių, kuriuose buvo publikuojamas straipsnis „Žiaurių laikų kronikos“. Tik atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad laikraštyje „Mūsų Ignalina“ 2018 metų Nr. 93-95, 97 ir 2019 metų Nr. 1-9 išspausdintame straipsnyje „Žiaurių laikų kronikos“ iš interneto perspausdino knygoje „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945-1950 m. Dokumentų rinkinys“ publikuotą partizanų vado V. Ž.-Roko bunkeriuose rašytą dienoraštį. Tokiu būdu, atsakovė, būdama viešosios informacijos rengėja ir (ar) skleidėja, nenurodydama, kad paskelbė informaciją, anksčiau skelbtą per kitas visuomenės informavimo priemones, prisiėmė redakcinę atsakomybę dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą straipsnyje „Žiaurių laikų kronikos“.
7. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šių organizacijų kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 straipsnį, SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažintas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, todėl akivaizdu, kad viešosios informacijos skleidėjui publikacijoje pateikus informaciją (žinią) apie ieškovų tėvo A. L. priklausymą NKVD, ieškovai turėjo pagrindo manyti, kad tokios informacijos, neatitinkančios tikrovės, paskleidimas žemina jų bei jų tėvo garbę ir orumą, ir dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, nes visuomenėje tai suprantama vienareikšmiškai neigiamai. Ginčo tarp šalių dėl frazės ,,aršus NKVD agentas“ (apie A. L.) neatitikimo tikrovei nėra. Teismas pripažino, kad ieškovai, iš pažįstamų asmenų skambučių sužinoję, jog apie tėvą buvo paskleista negatyvi informacija, patyrė didelį emocinį sukrėtimą.
8. Teismas sprendė, kad publikacija laikraštyje „Mūsų Ignalina“ „Žiaurių laikų kronika“ buvo skirta tik supažindinti skaitytojus su Vytauto apygardos Tigro vado V. Ž. parašyta rinktinės kronika. Byloje surinkti įrodymai neleido daryti išvados, kad atsakovė, publikuodama partizanų vado dienoraštį, elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiaudama teise skleisti informaciją, peržengdama jos ribas, nustatytas tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kad sąmoningai siekė pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją.
9. Knyga „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945-1950 m. Dokumentų rinkinys“, išleista 2003 metais. Joje publikuoti Vytauto apygardos Tigro rinktinės dokumentai, tarp kurių ir rinktinės vado V. Ž. parašyta rinktinės kronika. Ieškovai apie šią knygą sužinojo arba turėjo ir galėjo sužinoti iš LRGGRTC 2019-06-05 rašto Nr. 552-564, kuriame nurodyta, kad būtent šios knygos 416 puslapyje atspausdintoje Tigro rinktinės kronikoje ir yra parašyta, kad A. L. yra „aršus NKVD agentas“, tačiau šios knygos neieškojo, ja nesidomėjo ir dėl joje paskleistų duomenų paneigimo nesibylinėjo.
10. Teismas pripažino, kad ieškovai, iš pažįstamų asmenų skambučių sužinoję, jog apie jų tėvą buvo paskleista negatyvi informacija, patyrė emocinį sukrėtimą, tačiau, spręsdamas dėl garbės ir orumo pažeminimo mąsto, atsižvelgė į tai, kad šią atsakovės paskleistą informaciją sužinojo tik penki buvę (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos abiturientai ir du (duomenys neskelbtini) gyventojai. Kokiu būdu šie žmonės sužinojo, kad A. L., neva, buvo aršus NKVD agentas, neaišku, nes, pagal ieškovų paaiškinimus, visi jie neprenumeruoja laikraščio „Mūsų Ignalina“. Teismas laikė nepagrįstais ieškovų teiginius, kad minėti žmonės niekada negalės perskaityti 2019-07-30 paneigimo, ir todėl ieškovai, neva, iki savo gyvenimo pabaigos jiems liks „aršaus NKVD agento“ sūnumis. Taip pat pažymėjo, kad kita neigiama informacija apie A. L., esantį straipsnyje „Žiaurių laikų kronika“, nebuvo paneigta.
11. Gavę atsakymą iš LRGGRTC, ieškovai 2019-07-23 kreipėsi į atsakovę su prašymu paneigti teiginį, kad jų tėvas A. L. buvo NKVD agentu. Atsakovė 2019-07-30, t. y. per įmanomai trumpiausią laiką geranoriškai patenkino šį ieškovų prašymą ir laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdino straipsnį „NKVD agentu nebuvo“.
12. Teismas, pripažindamas faktą, jog atsakovės laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdintas teiginys, kad A. L. buvo „aršus NKVD agentas“, neatitinka tikrovės bei žemina ieškovų velionio tėvo A. L. ir pačių ieškovo garbę bei orumą, atsižvelgdamas į žalos dydžio nustatymo kriterijus, ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies – priteisė po 100 Eur neturtinės žalios atlyginimo. Teismas manė, kad toks ieškovams priteistinos neturtinės žalos atlyginimo įvertinimas pinigine išraiška atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė VšĮ „Mūsų Ignalina“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą kaip nepagrįstą.
14. Nurodo, jog ginčijama informacija – ne redakcijos kūrybos produktas, o perspausdinta iš oficialaus, dviejų valstybių institucijų išleisto dokumentų rinkinio. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje nurodyta, kad Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.
15. Prieš pateikiant ieškinį ieškovai žinojo, kad jų ginčijama informacija jau yra paskelbta anksčiau atskirame 2003 m. leidinyje „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rintinė. 1945 – 1950 m. Dokumentų rinkinys“. Apie tai Z. L. pranešta jam atsiųstame LRGGRTC rašte. Be to, rašinių ciklo pirmajame rašinyje taip pat parašyta, kad spausdinamas dienoraštis jau yra išleistas atskiru leidiniu.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai A. L. ir Z. L. prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, jog nesutinka su apeliantės argumentais, nes iš apeliantės paskleistos netiesos, kad jų tėvas buvo „aršus NKDV agentas“ negali tapti tiesa. Juolab, jog 2019 m. liepos 30 d. apeliantė išspausdino laikraštyje straipsnį pavadinimu „NKVD agentu nebuvo“. Atsakovė, būdama viešosios informacijos rengėja ir (ar) skleidėja, nenurodydama, kad paskelbė informaciją, anksčiau skelbtą per kitas visuomenės informavimo priemones, prisiėmė redakcinę atsakomybę dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą straipsnyje „Žiaurių laikų kronikos“.
17. Taip pat nurodė, kad jų tėvas buvo išvykęs į Argentiną užsidirbti pinigų, o grįžęs pasistatė namą ir tvartą. 1944 m. birželio 24 d. rusų partizanai primėtė granatų į kambarius ir susprogdino. Jų tėvas visų okupacijų metu politika nesidomėjo ir su okupacinių rėžimų valdžios pareigūnais nebendradarbiavo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės VšĮ „Mūsų Ignalina“ apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
19. Bylos duomenimis nustatyta 2019-01-22 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ buvo išspausdintas straipsnis, pavadintas „Žiaurių laikų kronika“, kurio skiltyje „Nubausti mirtimi“ yra tekstas „1949-10-21 buvo nubaustas mirties bausme Vosiūnų kaimo gyventojas A. L.. Dirbo prie Vosiūnų kolchozo sandėlio, pirmas kolchozo organizatorius. Be to, žymus komunistų šalininkas ir aršus NKVD agentas“. Šiame straipsnyje nurodoma, jog kronikos yra publikuojamos iš partizanų vado bunkeriuose rašyto dienoraščio.
20. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad paskleista informacija: „A. L. - aršus NKVD agentas“ neatitinka tikrovės. Tai patvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-06-05 raštas Nr. 552-564. Be to pati apeliantė tai pripažino bei 2019-07-30 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdino straipsnį ir paneigė teiginį, kad ieškovų tėvas A. L. buvo NKVD agentas. T.p. nėra ginčo dėl to, jog informacijos paskleidimu buvo padaryta neturtinė žala ieškovams.
21. Byloje kilo ginčas dėl žalos priteisimo pagrįstumo. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė žalą, kadangi paskleista informacija nebuvo jos kūrybos produktas, ši informacija jau buvo paskelbta anksčiau 2003 m. leidinyje „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rintinė. 1945 – 1950 m. Dokumentų rinkinys“. Todėl už informacijos paskleidimą ji nėra atsakinga.
22. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 54 straipsnyje nurodyta, kad Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.
23. Šių nuostatų esmė yra ta, jog tas, kuris paskelbė informaciją, anksčiau skelbtą kitur nurodytais būdais, nėra atsakingas už turtinės ar neturtinės žalos, jei ji būtų patirta, atlyginimą. Jos skirtos apsaugoti ne informacijos gavėją, o tą visuomenės informavimo priemonę, kuri perspausdina kitą anksčiau skelbtą informaciją ir ji būtų pernelyg apsunkinta, jei turėtų tikrinti jau skelbtos informacijos patikimumą, žinoma, neatleidžiant jos nuo pareigos paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.
24. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė, nenurodydama, kad jos straipsnyje „Žiaurių laikų kronika“ pateikta minėta informacija apie ieškovų tėvą buvo anksčiau publikuota kitose visuomenės informavimo priemonėse, prisiėmė redakcinę atsakomybę už žalą dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.
25. Kaip minėta, 2019-01-22 laikraštyje „Mūsų Ignalina“ išspausdintame straipsnyje, pavadintame „Žiaurių laikų kronika“, nurodoma, jog šios kronikos yra publikuojamos iš partizanų vado bunkeriuose rašyto dienoraščio. Nors straipsnyje nenurodoma, kad ši informacija buvo pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose ar anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones (t.y. jos šaltinis yra 2003 m. išleista knyga „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945-1950 m. Dokumentų rinkinys“, kurioje publikuoti Vytauto apygardos Tigro rinktinės dokumentai, tarp kurių ir rinktinės vado V. Ž. parašyta rinktinės kronika), tačiau iš minėto straipsnyje esančio nurodymo, jog informacija „publikuojama iš partizanų vado bunkeriuose rašyto dienoraščio“ yra akivaizdu, jog straipsnis nėra atsakovės kūrybos rezultatas, kad jame esanti informacija yra paimta iš kito šaltinio, kuris iš esmės nurodytas. To, kolegijos vertinimu, pakanka pripažinti, kad atsakovė, skelbdama minėtą informaciją apie ieškovų tėvą, tinkamai nurodė informacijos šaltinį. Ir kadangi straipsnyje išspausdinta informacija buvo paskelbta oficialiuose dokumentuose bei per kitas visuomenės informavimo priemones (2003 m. Lietuvos archyvų departamento, Lietuvos ypatingojo archyvo knyga „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė. 1945-1950 m. Dokumentų rinkinys“), tai yra pagrindas netaikyti atsakovei redakcinės atsakomybės (VIĮ 54 str. 1 d. 1, 3 p., CK 6.253 str. 9 d.), ko, kaip minėta, nepagrįstai nepripažino pirmosios instancijos teismas. Todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovės atžvilgiu negalėjo būti tenkinamas.
26. Tokiu būdu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl redakcinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo žalos atlyginimo, kas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų Z. L. ir A. L. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei VšĮ „Mūsų Ignalina“ atmesti.