Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2021-04-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1-933-1100/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-04-07
Bylos Nr.
1-933-1100/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42981-2020-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Darius Lukaitis
Kaltinamasis
M. A.
Nukentėjusysis
G. Z.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-933-1100/2021Proceso Nr. 1-01-1-42981-2020-1Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.2.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 7 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Darius Lukaitis,sekretoriaujant Gražinai Puškarovaitei,prokurorei Kristinai Saidytei-Matijošienei (nuotoliniu būdu),kaltinamajam M. A.,nukentėjusiajai G. Z. (nuotoliniu būdu),

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose žodinio proceso (iš dalies nuotoliniu būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

M. A., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB „M.“, teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn):

1) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, kuri to paties teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartimi pakeista į 90 parų arešto bausmę;

2) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį galutine 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį 1 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams;

4) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį galutine 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams ir 3 mėnesiams;

5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme;

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

M. A. 2020 m. spalio 27 d. apie 0.55 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su G. Z. metu, vadindamas ją necenzūriniais žodžiais, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė jai į kairįjį skruostikaulį ir nosį, taip smurtaudamas sukėlė G. Z. fizinį skausmą.

M. A. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Kaltinamasis M. A. teisiamojo posėdžio metu kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, kad nukentėjusioji G. Z. yra jo buvusi sugyventinė, su kuria jis apie (duomenys neskelbtini) metus gyveno kartu. Turi bendrą (duomenys neskelbtini) vaiką ((duomenys neskelbtini) metų), kuris juos sieja ir kuriuo jis rūpinasi, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) metų jie nebegyvena kartu, neveda jokio bendro ūkio, yra išsiskyrę, gyvena atskirai, su G. Z. ir tik dėl vaiko susitinka kartą arba kelis kartus į mėnesį. Po nagrinėjamo įvykio nebendrauja su vaiku gal daugiau kaip mėnesį ar pusantro mėnesio.

Nagrinėjamo įvykio dieną jis susirašinėjo su G. Z. ir ji pasikvietė jį į savo namus išgerti. Jis atvažiavo ir atsivežė alkoholinių gėrimų. Bute be nukentėjusiosios dar buvo jo buvusi mergina G. L. Iš pat pradžių jokio konflikto nebuvo, visi trys kalbėjosi, vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau vėliau, kai jis jau norėjo iš ten išeiti, jo niekas neišleido, užrakino duris ir ištraukė raktus. Kodėl neišleido, nežino. Tada jis su G. Z. išėjo į balkoną parūkyti. Balkone buvo tik jie. Būnant ten, tarp jų kilo žodinis konfliktas – pradėjo vienas kitą įžeidinėti, taip pat vartojo ir necenzūrinius žodžius, tam tikru metu jis pastūmė G. Z. su ranka į veido sritį, tačiau nemušė taip, kaip būtų mušęs. Jai sudavė ne kumščiu, o užsimojęs ranka su delnu. Jei būtų sudavęs kumščiu, būtų labiau sužeista. Tai buvo jo reakcija į įžeidinėjimus, ne specialiai sudavė. G. Z. dėl jo suduoto smūgio į veidą pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Kai jie išėjo iš balkono, G. L., pamačiusi nukentėjusiąją, iš karto iškvietė policiją. Jis nelaukė, kol atvažiuos policija ir išėjo namo. Po suduoto smūgio jautėsi negerai, todėl kitą dieną atsiprašė nukentėjusiosios ir susitaikė su ja.

Nukentėjusioji G. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) nebegyvena kartu su kaltinamuoju. Iki išsiskyrimo apie (duomenys neskelbtini) metus gyveno kartu, turi bendrą vaiką, tačiau dabar jų nesieja jokie santykiai, neveda jokio bendro ūkio, gyvena abu atskirai. Jei nebūtų bendro vaiko, tai su M. A. apskritai nebendrautų.

Ji nagrinėjamo įvykio dieną susirašinėjo su M. A. ir pakvietė jį pas save į namus aplankyti sūnaus. Namuose dar buvo G. L. Tą vakarą visi vartojo alkoholinius gėrimus, buvo neblaivūs. Kaltinamasis į jos namus atvažiavo apie vidurnaktį. Konfliktas su M. A. įvyko balkone. Jiems berūkant, tarp jų kilo žodinis konfliktas – jis pradėjo ją įžeidinėti, sakydamas žeminančius, necenzūrinius žodžius. Jiedu susiginčijo ir tada kaltinamasis sudavė jai dešine ranka į veido kairiąją pusę. Po suduoto smūgio jai pradėjo bėgti kraujas iš nosies, juto skausmą. Ji iš karto išėjo iš balkono. G. L., kuri buvo kambaryje, pamačiusi kraują ant jos veido, nedelsiant iškvietė policiją, nors ji sakė, kad jos nekviestų. Neprisimena, ar kaltinamojo nenorėjo išleisti iš namų, tačiau tiesioginių kliūčių išeiti iš buto jam nebuvo. Dėl ko jis jai sudavė, nežino. Mano, kad iš pykčio, dėl to, kad ji bendrauja su kitu vaikinu. Policija atvažiavo valanda po įvykio, tačiau kaltinamasis jau buvo pabėgęs.

Nukentėjusioji apibūdino M. A. kaip ramų, nekonfliktišką, tačiau kai jis išgeria, tampa piktas, agresyvus. Nurodė, kad jis ne pirmą kartą smurtavo prieš ją, būtent dėl to jie ir išsiskyrė.

Liudytoja G. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pažįsta kaltinamąjį M. A., anksčiau buvo jo mergina, tačiau dabar jokių santykių su juo nepalaiko. Nagrinėjamo įvykio dieną buvo nukentėjusiosios bute, abi vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau prie jų prisijungė ir kaltinamasis. Kaltinamasis pas jas atvyko jau būdamas neblaivus, elgėsi labai agresyviai, grasinančiai. Ji liko kambaryje, o M. A. su G. Z. išėjo į balkoną parūkyti ir netrukus nukentėjusioji išbėgo iš balkono susiėmusi už veido, jai bėgo kraujas iš nosies. Kaltinamasis ir liudytoją bandė griebti už plaukų, tačiau ji, sugriebusi telefoną, iš karto paskambino į policiją, tada M. A., nesulaukęs policijos pareigūnų, pabėgo. Negirdėjo kas vyko balkone, kadangi kambaryje grojo muzika. Niekas jam netrukdė išeiti iš buto. Taip pat nurodė, kad G. Z. su M. A. kartu negyvena. Nukentėjusioji jai sakė, kad M. A. jai neduoda ramiai gyventi, stovi po balkonu, persekioja ją, grasina „vaiko teisėmis“, todėl ji ir įsileidžia jį į namus.

Liudytojas J. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate vyr. patruliu. Funkcijos – viešosios tvarkos užtikrinimas, saugaus eismo priežiūra, smurto iškvietimai artimoje aplinkoje. Atvykus į įvykio vietą, kaltinamasis jau buvo pasišalinęs, pati pranešėja buvo neblaivi kaip ir nukentėjusioji. Namuose be nukentėjusiosios ir liudytojos buvo (duomenys neskelbtini) vaikai, tačiau konflikto jie nematė. Nukentėjusioji jiems sakė, kad jai buvo suduota į veido sritį, akivaizdžių sužalojimų nebuvo.

Nukentėjusiosios G. Z. 2020 m. spalio 27 d. protokole–pareiškime nurodyta, kad 2020 m. spalio 27 d. 0.40 val. į jos butą (duomenys neskelbtini), atėjo jos buvęs sugyventinis M. A., kuris konflikto metu kumščiu trenkė jai į kairią veido pusę, taip sukėlė jai fizinį skausmą. (1 t., b. l. 2).

2020 m. spalio 27 d. protokolo–pareiškimo priedai: nuotraukos, kurios pridėtos prie pareiškimo–protokolo. Nuotraukose užfiksuota įvykio vieta, paraudimas ant G. Z. veido kairės pusės, kraujo likučiai ant jos plaštakų (1 t., b. l. 9-13).

2020 m. gruodžio 28 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pateiktų dviejų pagalbos skambučių garso įrašų apžiūra. Atidarius pirmąją rinkmeną, girdimas moteriškas balsas ir žodžiai: „neskambink, nedaryk nesąmonių, mano vaikutis“. Pokalbis nutrūksta. Antrojoje rinkmenoje užfiksuotas pranešėjos G. L. ir BPC darbuotojos dialogas. Nustatyta, kad G. L. 2020 m. spalio 27 d. kviečia policiją, nurodo adresą, kuriuo reikia atvykti, praneša, kad nereikia medicinos darbuotojų pagalbos ir nurodo, kad „vyras muša moterį“ (1 t., b. l. 42).

Tarp nukentėjusiosios G. Z. ir M. A. 2020 m. gruodžio 10 d. buvo pasirašytas susitaikymo protokolas. Nukentėjusioji G. Z. pareiškė, kad buvęs sugyventinis M. A. jos atsiprašė, ji šiam atleido ir su juo susitaikė. M. A. jokių pretenzijų neturi (1 t., b. l. 56)

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog M. A., anksčiau nurodytu laiku ir vietoje tyčia panaudodamas fizinį smurtą, G. Z. sukėlė fizinį skausmą.

Nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, kad M. A. naudojo fizinį smurtą prieš G. Z. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną, būnant jos namuose, kaltinamasis žodinio konflikto metu, kuriuo metu ją įžeidinėjo įvairiais necenzūriniais žodžiais, sudavė jai dešine ranka į veido kairiąją pusę. Po suduoto smūgio jai pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Pasak G. Z., dėl M. A. panaudoto smurto ji juto fizinį skausmą. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (1 t., b. l. 19–21). Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių G. Z. būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti kaltinamąjį. Kaltinamasis M. A. teisiamojo posėdžio metu iš esmės pripažino, kad žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu, būdamas neblaivus, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į veidą ir kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai pradėjo bėgti kraujas iš nosies, tačiau nurodė, kad trenkė jai ne su kumščiu, o užsimojęs ranka su delnu. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamasis nurodydamas smūgio sudavimo būdą buvo nenuoseklus viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad žodinio konflikto su nukentėjusiąja metu neiškentė ir vieną kartą ranka sudavė G. Z. į veido sritį, tačiau negalėjo pasakyti, ar sudavė kumščiu, ar delnu, teigdamas, kad pataikė nukentėjusiajai kažkur į žandą ir nosį (1 t., b. l. 51). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis taip pat negalėjo tiksliai nurodyti smūgio sudavimo nukentėjusiajai būdo – iš pat pradžių teigė, jog tik pastūmė G. Z. su delnu į veido sritį. Vėliau pradėjo abejoti ir teigė, kad jai sudavė užsimojęs ranka su delnu, nurodydamas, kad jei būtų sudavęs kumščiu, būtų labiau sužeista. Nukentėjusioji priešingai – ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad M. A., sugniaužęs dešinę ranką į kumštį, užsimojo ir jai trenkė kumščiu į kairės pusės skruostikaulį ir nosį (veido sritį) (1 t., b. l. 2, 21–22, 36). Taigi teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusios parodymais ir pripažįsta įrodyta aplinkybe, kad M. A. savo veiksmais padarė nukentėjusiajai sužalojamus būtent suduodamas kumščiu į kairįjį skruostikaulį ir nosį. Kaltinamojo teiginys, kad, jei jis būtų kumščiu trenkęs nukentėjusiajai, būtų padaręs jai stipresnius sužalojimus, nepaneigia teismo padarytos išvados. Teismas taip pat atmeta kaip neįtikėtinus M. A. parodymus, kad jis padarė sužalojimus nukentėjusiajai stumdamas ją su delnu į veido sritį. Kita vertus, smūgio sudavimas kumščiu ar delnu teismui nesudaro pagrindo abejoti, kad kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš G. Z. Be to, liudytoja G. L. matė ant nukentėjusiosios veido sužalojimus (bėgantį kraują iš nukentėjusiosios nosies, kai nukentėjusioji grįžo iš balkono į kambarį), kurie atitinka tiek nukentėjusiosios, tiek kaltinamojo nurodytas aplinkybes dėl panaudoto fizinio smurto. Teismui taip pat nekyla abejonių, kad dėl M. A. veiksmų nukentėjusioji juto fizinį skausmą – kraujo bėgimas iš nosies po suduoto smūgio būtent tai ir patvirtina, o G. Z. teisiamojo posėdžio metu vienareikšmiškai nurodė, kad juto fizinį skausmą. Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

M. A. panaudoto fizinio smurto pobūdis, panaudoto smurto prieš G. Z. kūno vieta (nukentėjusiosios veidas), taip pat kitos bylos aplinkybės neleidžia abejoti, kad kaltinamasis suprato, jog naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kad ji pajus fizinį skausmą, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Taigi pripažintina, kad byloje įrodyta, jog M. A. 2020 m. spalio 27 d. apie 0.55 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto su G. Z. metu, vadindamas ją necenzūriniais žodžiais, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė jai į kairįjį skruostikaulį ir nosį, taip smurtaudamas sukėlė G. Z. fizinį skausmą.

M. A. inkriminuota BK 140 straipsnio 2 dalis. Kaltinamajame akte buvo aprašytas šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (nusikalstamos veikos padarymas šeimos nariui – sugyventinei). Teismas, vertindamas, ar kaltinamasis nusikalto prieš savo šeimos narį, atsižvelgia į tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Išsamų šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Taigi reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2013, 2K-231-489/2020).

Byloje nustatyta, kad G. Z. ir M. A. nagrinėjamo įvykio metu kartu kaip sugyventiniai nebegyvo apytiksliai nuo (duomenys neskelbtini) metų pabaigos (kaltinamasis nurodė dar ankstesnę jų negyvenimo kartu pradžią – nuo (duomenys neskelbtini) m. pradžios). Tiek G. Z., tiek M. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jų nesieja jokie santykiai, jie netvarko bendro ūkio, gyvena abu atskirai. Juos sieja tik jų (duomenys neskelbtini) sūnus, kuris gyvena kartu su G. Z. ir kuriuo M. A. padeda pasirūpinti (duoda pinigų). G. Z. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji draugauja su kitu asmeniu. Pasak nukentėjusiosios, jei nebūtų bendro vaiko, tai su M. A. apskritai nebendrautų. Akivaizdu, kad buvusių sugyventinių santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo faktiškai suirę. Nuo bendro gyvenimo pabaigos iki nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgesnis laikas. Vien aplinkybė, kad M. A. padeda rūpintis vaiku ir prisideda prie vaiko išlaikymo, savaime nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių ar artimų santykių turėjimu. Bendro vaiko turėjimas negali būti formaliai pripažįstamas kaip šeimos santykių buvimas. Pavyzdžiui, vargu, ar ir po dešimties metų nuo gyvenimo kartu skyrium, tačiau turint bendrą nepilnametį vaiką (iki vaiko pilnametystės tėvai privalo rūpintis juo), buvusių sugyventinių ryšiai būtų laikomi kaip šeiminiai santykiai, juolab jei buvę sugyventiniai sukurtų santykius su kitais partneriais. Be to, rūpintis nepilnamečiu vaiku, teikti jam pagalbą yra išimtinės tėvų pareigos, nepriklausomai nuo to, ar jie sudarę santuoką, ar ne. Svarbu ir tai, kad nei kaltinamasis, nei nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad jie vienas kitą laiko savo šeimos nariais (kaip minėta, nukentėjusioji apskritai nurodė, kad, jeigu jų nesietų vaikas, jie apsikritai vienas su kitu nebendrautų). Kitaip tariant, asmenys neturi jokių pareigų vienas kitam (šeiminių santykių turinio nėra). Taip pat nenustatyta, kad iki nagrinėjamo įvykio abu asmenys dažnai bendravo tarpusavyje. M. A. nurodė, kad jis susitikdavo su G. Z. tik tais atvejais, kai reikėdavo duoti pinigų vaikui, taip pat kai susitikdavo su vaiku (kaltinamasis ne itin dažnai (maždaug kartą per mėnesį) susitikdavo su sūnumi). Toks epizodinis kaltinamojo ir nukentėjusiosios bendravimas irgi parodo, kad stipresnio ryšio, pagrįsto abipuse pagarba, rūpinimusi vienas kitu ir kt., tarp jų nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo. Taigi, teismui nenustačius šeimos santykių turinio, darytina išvada, kad tarp G. Z. ir M. A. tokių santykių nebuvo, todėl kaltinamajam nepagrįstai inkriminuota BK 140 straipsnio 2 dalis.

Teismas bylą nagrinėjant teisme įspėjo kaltinamąjį, kad jo veiksmai gali būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju M. A. nusikalstama veika atitinka nusikalstamos veikos sudėties, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Tokios išvados nepaneigia tai, kad M. A. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už fizinio smurto naudojimą prieš tuo metu buvusią šeimos narę – prieš sugyventinę G. Z. (BK 140 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kiekvienas atvejis yra individualus ir „šeimos nario“ požymis vertinamas atsižvelgiant į individualias aplinkybes. Be to, pastebėtina ir tai, kad pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paminėjo, jog ji būtent po fizinio smurto panaudojimo nebegyveno kartu su M. A.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas M. A. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – M. A. tiesiogine tyčia padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą konflikto metu prieš G. Z., jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nenustatyta, kad dėl M. A. veiksmų nukentėjusiajai būtų sukelta ilgalaikių neigiamų pasekmių sveikatai.

M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu skirtingai vertino padaryto veiksmo prieš nukentėjusiąją pobūdį, bandė sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Iš kaltinamojo akto matyti, kad M. A. nusikalto tuo metu, kai jis turėjo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą įstatymų nustatyta tvarka (už nesunkaus nusikaltimo padarymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. baudžiamąjį įsakymą, bausmę atlikęs). Taigi kaltinamojo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis padarė nusikaltimą būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019).

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. anksčiau teistas (1 t., b. l. 65–67), trauktas administracinėn atsakomybėn (1 t., b. l. 85–89), dirba UAB „M.“. Byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ir įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. A. paskyrus už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą arešto bausmę. Kaip minėta, M. A. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jau buvo nuteistas už fizinio smurto naudojimą (BK 140 straipsnio 2 dalis) prieš G. Z. laisvės apribojimo bausme, tačiau, nepraėjus nė metų po nusikalstamos veikos padarymo, M. A. vėl nusikalto už smurtinio pobūdžio nusikaltimo padarymą prieš tą patį asmenį. Akivaizdu, kad laisvės apribojimo bausmė nepadarė teigiamos įtakos kaltinamojo elgesiui, todėl prokurorės siūlomos analogiškos bausmės rūšies taikymas nelaikytinas kaip efektyvi priemonė, kuria galima būtų pasiekti bausmės tikslus, nustatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje.

BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto.

Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti M. A. paskiriant 40 parų arešto bausmę.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas atidėti M. A. skirtinos arešto bausmės vykdymą, nes, teismo vertinimu, kaltinamasis nėra tokio pavojingumo, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės net ir neilgam laikui. Byloje nenustatyta, kad M. A. itin piktybiškai nesilaiko visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Jis dirba. Kaltinamojo elgesio ilgesnė kontrolė laisvėje bus efektyvesnė priemonė, nei trumpalaikis izoliavimas, kad jis ateityje daugiau nenusikalstų.

Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atideda paskirtos bausmės vykdymą 6 mėnesiams (toks terminas nustatomas įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, susijusias su bausmės skyrimu).

Teismas, atidėdamas M. A. skirtinos arešto bausmės vykdymą, paskiria:

1) intensyvią priežiūrą, įpareigojant M. A. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi;

2) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

3) pareigą per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas) (M. A. paskutiniu metu kelis kartus padarė smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl tikslinga skirti šią pareigą);

4) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas M. A. ir G. Z. susitaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad kaltinamasis atsiprašė nukentėjusiosios, ši atleido jam ir susitaikė, neturi pretenzijų (b. l. 56–57). BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017). Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės.??? ??

Nors M. A. susitaikė su nukentėjusiąja, byloje nėra pareikšta civilinių ieškinių, tačiau teismas negali pripažinti, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip minėta, M. A. anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn iš viso penkis kartus (1 t., b. l. 65–67), jis padarė šioje byloje įrodytą nusikalstamą veiką turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą įstatymų nustatyta tvarka. Kaltinamasis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu būdamas nuteistas už fizinio smurto naudojimą (BK 140 straipsnio 2 dalis) prieš G. Z., nepraėjus nė metams po nagrinėjamo įvykio vėl nusikalto. Tai rodo, kad M. A. nepadarė teigiamų išvadų dėl savo ankstesnio elgesio. Be to, kaltinamasis ne kartą ir baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 85–89). Šioje byloje įrodytos nusikalstamos veikos padarymo metu M. A. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalis). Visa tai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad M. A. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vien šios aplinkybės nebuvimas sudaro teisinį pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje nutraukti bylą BK 38 straipsnio pagrindu (kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju) nėra galimybės.

V. Kiti klausimai

M. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 74–75). Ji paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos medžiagos palikti voką su skaitmenine laikmena, kurioje įrašyti skambučiai į BPC.

Byloje civilinis ieškinys nepareikštas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas, priteistinų išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1–2 dalimis, 305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

M. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 40 (keturiasdešimt) parų arešto bausmę.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, atidėti M. A. paskirtos arešto bausmės vykdymą 6 (šešiems) mėnesiams paskiriant:

1) intensyvią priežiūrą, įpareigojant M. A. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: nuo 23 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), išskyrus jei tai nėra susiję su darbu arba gydymusi;

2) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

3) pareigą per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas);

4) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos medžiagos palikti voką su skaitmenine laikmena, kurioje įrašyti skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Darius Lukaitis