Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui D. M., jo atstovui advokatui A. G., atsakovės valstybės įmonės Registrų centro atstovei J. A., trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretieji suinteresuoti asmenys V. M., J. R., uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl valstybinės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. SPR4-9778 (14.5 E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti“ bei valstybinės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr.CSPR-301 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ dalies, kuria nuspręsta pakeisti Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. SPR4-9778 (14.5 E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad pastatas - siurblinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui D. M. (11/20 dalių), uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)" (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)") (1/5 dalis), J. R. (1/20 dalis), V. M. (1/10 dalis) ir uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)" (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)") (1/10 dalis). Nekilnojamojo turto registre Siurblinės registro įraše registruotas juridinis faktas - areštas (Apribota disponavimo teisė. Areštuota J. R. dalis. Įregistravimo pagrindas: Turto arešto aktų registro pranešimas apie turto arešto įregistravimą, (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 9 d. prašymu (Paslaugų apskaitos sistemoje prašymo Nr. 27784095) kreipėsi į Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrių dėl juridinio fakto - nustatytas bendrojo naudojimo objektų valdymas (sudaryta jungtinės veiklos sutartis) - įregistravimo 2020 m. liepos 15 d. Jungtinės veiklos sutarties (toliau – ir Sutartis) ir 2020 m. liepos 15 d. protokolo pagrindu.

Teritorinis registratorius 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. SPR4-9778 (14.5 E) pareiškėjo prašymo įregistruoti juridinį faktą netenkino. Teritorinis registratorius 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendime nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, Siurblinė nėra daugiabutis pastatas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.83 straipsnio 3 dalimi, 4.84 straipsniu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis prašymas įregistruoti juridinį faktą apie sudarytą Siurblinės bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas Skundu (Dokumentų valdymo sistemoje Skundo registracijos Nr. SR-512) Komisijos prašė panaikinti Teritorinio registratoriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje numatyta teritorinio registratoriaus teisė atsisakyti įregistruoti juridinį faktą, tik jeigu „įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą", kas reiškia, kad toks draudimas privalo būti nurodytas įstatyme. Mano, kad nei vienoje Teritorinio registratoriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendime cituotoje CK normoje nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, atsižvelgiant į tai, kad Teritorinis registratorius niekaip nepagrindė cituojamų nuostatų imperatyvumo. Teigė, kad Siurblinės savininkai, remiantis CK ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymu turėjo teisę sudaryti jungtinės veiklos sutartį dėl bendrųjų Siurblinės objektų priežiūros, todėl yra savarankiškas pagrindas panaikinti Teritorinio registratoriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. Sprendimą ir įregistruoti Sutartį.

Komisija, įvertinusi tai, kad Komisijos sprendimas gali turėti įtakos Siurblinės kitų savininkų – UAB „(duomenys neskelbtini)", J. R., V. M. ir UAB „(duomenys neskelbtini)" interesams, šiuos asmenis įtraukė į Skundo nagrinėjimo procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (Komisijos 2021 m. rugsėjo 19 d. raštas Nr. S-109446 (1.10 E)), pasiūlydama jiems pateikti atsiliepimą į pareiškėjo Skundą ir atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus.

Komisija 2021 m. rugsėjo 30 d. gavo UAB „(duomenys neskelbtini)" atsiliepimą į Skundą. Atsiliepime nurodė, kad Sutartis neatitinka sutarčių teisės principų, pažeidžia bendrasavininkų interesus, jos nėra pasirašiusi viena iš sutartį sudariusių šalių.

Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija išnagrinėjo pareiškėjo D. M. 2021 m. rugsėjo 14 d. skundą „Dėl Valstybinės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. SPR4-9778 (14.5 E)" (toliau – ir Skundas).

Komisija, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, 2021 m. spalio 20 d. sprendimu Nr.CSPR-301 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ nusprendė: pakeisti Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. SPR4-9778 (14.5 E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti" ir jį išdėstė taip:

Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotas pastatas-siurblinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra daugiabutis pastatas, t. y. joje nėra atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais suformuotų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre butų ar patalpų, todėl vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatyminėmis normomis prašymas įregistruoti juridinį faktą apie sudarytą 2020 m. liepos 15 d. pastato-siurblinės (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negali būti tenkinamas. Taip pat pateiktas dokumentas – 2020 m. liepos 15 d. Jungtinės veiklos sutartis nėra pasirašyta visų ją sudariusių asmenų, kaip tai numato CK 1.76 straipsnio 1 dalis. Sprendimo priėmimo pagrindas: Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimu, skundu teismo prašė jį panaikinti. Pareiškėjas ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad vadovaujantis Registro įstatymo 12 straipsnio 1 punktu Nekilnojamojo turto registre registruojami sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes. Mano, kad Teritorinis registratorius, atsisakydamas įregistruoti juridinį faktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, sprendime nenurodė įstatymo, kuris draudžia tokį juridinį faktą įregistruoti. Pareiškėjas įsitikinęs, kad vadovaujantis CK 4.72 – 4.85 straipsnių ir Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatomis prašomas įregistruoti juridinis faktas apie sudarytą Sutartį turi būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre idant registruotą juridinį faktą būtų galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau –ir Registro įstatymas)(akto redakcija, galiojusi nuo 2021 07 01 iki 2022 01 01) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant šio straipsnio 2 dalyje numatytą žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie šioje normoje išvardintus juridinius faktus ir kitus juridinius faktus, jei jų registravimą nekilnojamojo turto registre numato įstatymai.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Prašymų įregistruoti juridinius faktus nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja Registro įstatymo 26 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – Nuostatai)(akto redakcija, galiojusi nuo 2021 07 01 iki 2022 01 01). Nuostatų 60 punktas numato, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti nekilnojamojo daikto Registro duomenis, patikrinama, ar: 1) Registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; 2) registruoti pateiktuose dokumentuose pateikti visi duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje; 3) nėra aplinkybių, nustatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; 4) prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su teisine registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti. Išnagrinėjus prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti Registro duomenis, gali būti priimamas vienas iš sprendimų, nurodytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (Nuostatų 61 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).

Registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie šiuos juridinius faktus: 1) pirkimo-pardavimo sutartis; 2) mainų sutartis; 3) dovanojimo sutartis; 4) nuomos sutartis; 5) panaudos sutartis; 6) rentos sutartis; 7) bendrąją jungtinę nuosavybę; 8) nekilnojamojo daikto priskyrimą šeimos turtui; 9) sugyventinių turto bendrą naudojimą; 10) nekilnojamojo daikto bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu; 11) įsiteisėjusius teismo sprendimus ir teismo nutartis, turinčius įtakos įregistruoto nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; 12) civilinių bylų dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 13) hipoteką; 14) sandoriuose numatytus daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus; 15) išlaikymo iki gyvos galvos sutartis; 16) įregistruoto nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo areštą; 17) nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; 18) nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje; 20) kitus juridinius faktus, jei jų registravimą nekilnojamojo turto registre numato įstatymai.

Kadangi nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamas ne bet koks juridinis faktas, o tik toks, kuris yra nurodytas Registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje, todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atlikdamas juridinių faktų registracijos procedūrą turi bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant juridinius faktus, patikrinti, ar pateikti dokumentai yra pagrindas įregistruoti juridinį faktą nekilnojamojo turto registre. Tačiau, vertindamas dokumentus, kurių pagrindu yra prašoma įregistruoti juridinį faktą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali nuspręsti dėl civilinių teisių ar pareigų apimties, t. y. turto registro tvarkytojas negali nuspręsti dėl civilinių teisių ar pareigų atsiradimo, pasibaigimo ar pasikeitimo.

Sprendimai įregistruoti nekilnojamojo turto registre tam tikrus juridinius faktus yra tik administracinio pobūdžio nekilnojamojo turto registro tvarkymo aktai ir jais civilinės teisės ar pareigos civilinių teisinių santykių dalyviams nėra sukuriamos. Civilines teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais civilinė teisė sieja civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti civilinių teisinių santykių būklė. Todėl juridinių faktų įregistravimas ar išregistravimas nekilnojamojo turto registre pats savaime nėra draudimas ar įpareigojimas civilinių santykių dalyviams elgtis šiuose santykiuose tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-589/2010).

Minėta, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas juridinių faktų, apie kuriuos atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos bei įtvirtinta nuostata, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie kitus juridinius faktus, jei jų registravimą nekilnojamojo turto registre numato įstatymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia juridinio fakto - nustatytas bendrojo naudojimo objektų valdymas (sudaryta jungtinės veiklos sutartis) - įregistravimo 2020 m. liepos 15 d. Jungtinės veiklos sutarties ir 2020 m. liepos 15 d. protokolo pagrindu, kuris nėra išvardintas įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodytame sąraše, taigi nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, koks įstatymas numato ginčijamo juridinio fakto registravimą.

Pagal Nuostatų 95 punktą žymos apie bendrojo naudojimo objektų valdymo formą (sudarytą jungtinės veiklos sutartį, paskirtą administratorių) daromos asmenų prašymu ir dokumentų, patvirtinančių šių juridinių faktų atsiradimą, pagrindu. Žymos apie bendrojo naudojimo objektų valdymo formą – įsteigtą savininkų bendriją – daromos gavus duomenis iš Juridinių asmenų registro. Vienam įregistruotam nekilnojamajam daiktui gali būti registruojamas tik vienas bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinis faktas ir tik apie vieną bendrojo naudojimo objektų valdymo formą (sudarytą jungtinės veiklos sutartį, paskirtą administratorių ar įsteigtą savininkų bendriją).

Byloje nėra ginčo, kad Siurblinė yra valdoma bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. patenka į CK 4.74 straipsnio reguliavimo sritį. Pareiškėjas yra įsitinęs, kad pastatas - Siurblinė yra valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir tai reiškia, kad mutatis mutandis jam taikomos Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DGNKPPSBĮ) normos, kurio 2 straipsnio 15 dalyje yra išvardinti pastato bendrojo naudojimo objektai, kurie yra skirti pastato - Siurblinės esančiomis patalpoms, ir nėra įstatyme nustatyto draudimo bendraturčiams pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, dėl pastato - Siurblinės bendrojo naudojimo objektų valdymo, todėl laikytina, kad pastato - Siurblinės bendraturčiai, siekdami palengvinti pastato - Siurblinės bendrojo naudojimo objektų (DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 dalis) valdymą, naudojimą ir disponavimą, galėjo pasirašyti jungtinės veiklos sutartį, o registrų centrui kilo pareiga tokią sutartį įregistruoti.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.73 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 straipsnis).

Kaip jau nustatyta pastato - siurblinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), Kauno m., pagrindinė naudojimo paskirtis – kita. Aptariama paskirtis apsprendžia ir, pavyzdžiui, pastato patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bei prižiūrint jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę–techninę ir kitokią įrangą (CK 4.82–4.85 straipsniai).

DGNKPPSBĮ (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 01 01) vartojamos sąvokos „kitos paskirties pastatas“ apibrėžtis pateikta šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nustatyta, kad kitos paskirties pastatas – asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų, taip pat vienbučiai ir dviejų butų gyvenamieji namai, susieti bendrojo naudojimo žemės sklypu ir (ar) vietiniais inžineriniais tinklais. Nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti aktuali nurodytos teisės normos nuostata, pagal kurią kitos paskirties pastatas, be kita ko, apibrėžiamas kaip asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų.

Tačiau šis įstatymas kitos paskirties pastatą, be kita ko, apibrėžia kaip asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų. DNSBĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad vienas iš įstatymo tikslų – išplėsti įstatymo taikymo sritį, taikant jį ne tik daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės, bet ir kitų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų (garažų, poilsio namų ir kt.) valdymo reglamentavimui; priėmus šį įstatymą, juridinio asmens forma – bendrija būtų taikoma įvairiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams valdyti ir kitiems bendraturčių interesams įgyvendinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymų leidėjo tikslus, sistemiškai aiškindama DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 5, 6, 8, 9–11 punktų nuostatas, daro išvadą, kad pagal šį įstatymą kitos paskirties pastatu gali būti pripažįstamas ir pastatas (jo dalis), atitinkantis šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatytus kriterijus, kuriame yra ir gyvenamosios paskirties patalpų, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, kurio paskirtis – gyvenamoji (butų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021 56 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti aktualioje DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje, pagal kurioje įtvirtintą teisinį reglamentavimą spręstina, ar ginčo pastatas, o pagal tai ir ginčo teisiniai santykiai, patenka į DGNKPPSBĮ normų reguliavimo sritį, kitos paskirties pastatas apibrėžiamas pagal šiuos kriterijus: 1) pastato naudojimo pobūdį – asmeninio naudojimo; 2) pastato paskirtį – rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties; 3) nuosavybės rūšį – bendroji dalinė nuosavybė; 4) savininkų (bendraturčių) skaičių – trys ir daugiau; 5) savininkų (bendraturčių) nuosavybės objektus – butai ir kitos patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021 57 punktas). Teismas sprendžia, kad DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje pateiktas pastato paskirčių – rekreacinės, kūrybos ir ūkinės – sąrašas vertintinas kaip baigtinis.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teismas, atsižvelgdamas į aktualioje DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į faktinius bylos duomenis apie ginčo pastatą, jo naudojimo paskirtį, aiškindamas DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 10 dalį, nusprendžia, kad ginčo kitos paskirties pastatas –Siurblinė nepatenka į šioje teisės normoje apibrėžtą kitos paskirties pastato sąvoką. Dėl to pagrįstais pripažintini atsakovo atsiliepimo argumentai, kad ginčo pastatas ir nepatenka į DGNKPPSBĮ normų reguliavimo sritį, ir pagrįstai Komisija 2021 m. spalio 20 d. sprendimu Nr.CSPR-301 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ pripažino, kad Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotas pastatas-siurblinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra daugiabutis pastatas, t. y. joje nėra atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais suformuotų ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre butų ar patalpų, todėl vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatyminėmis normomis prašymas įregistruoti juridinį faktą apie sudarytą 2020 m. liepos 15 d. pastato-siurblinės (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį negali būti tenkinamas.

Nevertinant pareiškėjo prašomos įregistruoti Sutarties teisinės reikšmės civilinės teisės normų kontekste, vien tik iš jos turinio akivaizdu, jog ši Sutartis nėra veiksmas, susijęs su Siurblinės civiliniu teisiniu statusu. Be to, pareiškėjas nenurodė jokio įstatymo, kuriame eksplicitiškai būtų įtvirtinta nuostata, jog tokia Sutartis turi būti registruojama nekilnojamojo turto registre. Taigi minėta Sutartis (pareiškėjas prašo įregistruoti juridinį faktą - nustatytas bendrojo naudojimo objektų valdymas (sudaryta jungtinės veiklos sutartis), tačiau jau nustatyta, kad Siurblinė nėra bendrojo naudojimo objektas DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 15 punkto prasme) negali būti pripažinta juridiniu faktu, kuri vadovaujantis Registro įstatymo 15 straipsniu gali būti registruojama nekilnojamojo turto registre.

Taip pat nustatyta, jog Komisija nustatė, kad Teritorinis registratorius ginčijamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos Sutarties trūkumų. UAB „(duomenys neskelbtini)" atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo pateikta Teritoriniam registratoriui Sutartis yra be vienos iš sutarties šalių - V. M. parašo.

Vadovaujantis CK 1.76 straipsnio 1 dalimi rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Sutarties šalimis yra nurodytas ir V. M., tačiau Teritoriniam registratoriui pateiktame Sutarties egzemplioriuje (Sutarties 12 punktas „Sutarties dalyvių parašai") nėra V. M. parašo (tai pripažino ir pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu), todėl ir dėl šios priežasties prašomas įregistruoti juridinis faktas negalėjo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai išplėtota, jog individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas administracinis aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2036/2008).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi (analogiškas reglamentavimas įtvirtintas Sprendimų priėmimo metu galiojusio VAĮ 10 str. 5 d.) iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (VAĮ 10 str. 5 d.) reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2021 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1967-756/2021 ir kt.).

Teismas, įvertinęs ginčo administracinių aktų turinį, sprendžia, jog esant nagrinėjamai situacijai vertintina, jog nustatyti turinio (teisinio pagrindimo, t. y nenurodyti Registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyti juridinių faktų registravimo pagrindai) trūkumai nėra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą

Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, jog įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.

Nustačius, kad pagal Registro įstatymo nuostatas pareiškėjo nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikta Sutartis negali būti registruojama nekilnojamojo turto registre, todėl valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti registruoti šią Sutartį kaip juridinį faktą nekilnojamojo turto registre, todėl naikinti 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. SPR4-9778 (14.5 E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti“ bei valstybinės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr.CSPR-301 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ dalies, kuria nuspręsta pakeisti Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriaus 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. SPR4-9778 (14.5 E) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas prašymą atmesti“, nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjo D. M. atstovas advokatas A. G. pateikė prašymą (reg. Nr. DOK-10250) dėl pareiškėjo patirtų 302,50 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kadangi šioje byloje pareiškėjo D. M. skundas yra atmestas kaip nepagrįstas, todėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat nėra teisinio pagrindo patenkinti (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.