Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-11-13 nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje ir paskirtos bausmės:

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 258 straipsnio 2 dalį areštas 20 (dvidešimčiai) parų;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 258 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir skirta V. L. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnį, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir skirta V. L. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio apylinkės teismo 2019-08-30 nutartimi, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir skirta V. L. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 8 d. apie 22.05 val. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė psichotropinę medžiagą – amfetaminą (kurio masė yra 0,475 g) ir neteisėtai, neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo šaunamiesiems ginklams bei šaudmenims įsigyti, laikyti ir jais naudotis, laikė šaudmenis (pirmos grupės pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Luger“ šovinį (9x19) ir antros grupės pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinį (32 Auto), skirtus įvairiems A ir B kategorijos šaunamiesiems (graižtviniams) ginklams); minėtą psichotropinę medžiagą ir šaudmenis gabeno automobiliu „Audi 80“, su valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) (priklausančiais G. L. automobiliui „Volkswagen Golf“), kol policijos pareigūnai, prekybos centro „Lidl“ automobilių aikštelėje sustabdę minėtą automobilį patikrinti, jo (V. L.) turėtoje rankinėje surado minėtą psichotropinę medžiagą ir abu šaudmenis;

1.2. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. apie 21 val. viešoje vietoje – aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu bei grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. nenustatytu ginklu vieną kartą šovė į žemę prie M. K., grasino susidoroti su M. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė kumščiu M. K. ne mažiau keturių kartų į veidą bei padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą (odos nubrozdinimą lūpose, pogleivio kraujosruvą viršutinės lupos vidiniame paviršiuje, viršutinio kairės pusės pirmo danties nuskėlimą);

1.3. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2019 m. balandžio 27 d. apie 22.55 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), laikydamas ir vežiodamas jo vairuoto automobilio „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinių durų daiktadėžėje, neteisėtai (ne specialiuose dėkluose) nešiojo su savimi smogiamojo -trupinamojo poveikio gamykliniu būdu pagamintą teleskopinę lazdą, priskiriamą „D“ kategorijos šaltiesiems ginklams ir pramoninės gamybos pneumatinį pistoletą „Umarex MCP“, Nr. 17A55649, priskiriamą „D“ kategorijos nešaunamiesiems ginklams, kuriuos automobilio patikrinimo metu surado policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. L. neigia padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje ir prašo jį išteisinti. Pripažįsta, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą.

Dėl veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje

14. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai kvalifikavo V. L. nusikalstamas veikas. V. L. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas - psichotropinių medžiagų ir šaudmenų laikymą - visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, o būtent: liudytojais apklaustų policijos pareigūnų Ž. G. ir A. L. parodymais, kitų liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis ir kita rašytine bylos medžiaga. Ž. G. ir A. L. parodė, kad psichotropinė medžiaga – amfetaminas ir du šaudmenys buvo surasti juodoje vyriškoje rankinėje, kurią V. L. turėjo su savimi, persijuosęs per savo petį ir naudojosi ja kaip nuosava, nes joje surasti kiti daiktai (piniginė, dokumentai, banko kortelės, nuolaidų kortelės, telefonai ir kt.) buvo V. L.. Pasak A. L., nurodžius V. L. iš rankinės ištraukti joje esančius daiktus ir sudėti juos ant automobilio variklio dangčio, pastarasis iš rankinės ištraukė visus rankinėje buvusius daiktus, išskyrus psichotropinę medžiagą – amfetaminą ir šaudmenis. Iš to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. L. puikiai žinojo rankinės turinį ir sąmoningai siekė nuslėpti amfetaminą bei ir šaudmenis. Teismo įsitikinimą, kad rankinė su joje rastais daiktais priklauso būtent V. L., patvirtino tai, kad ant nuteistojo vairuotame automobilyje rastų elektroninių svarstyklių paviršių buvo surasta tokios pačios psichotropinės medžiagos – amfetamino pėdsakai. V. L. apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad rankinė jam nepriklauso, tačiau į ją susidėjo savo daiktus, nes jie netilpo jam į rankas, yra nelogiški ir laikytini kaip nuteistojo gynybinė versija. Net ir pasisakydamas apeliacinės instancijos teisme V. L. negalėjo įvardinti kam priklausė rankinė ir teigia jog jam tai nėra aktualu. Beje, versiją, kad rankinė ne jo V. L. išsakė ir apylinkės teisme, tačiau skundžiamu nuosprendžiu ji motyvuotai atmesta.

15. Visgi skunde apeliantas tvirtina, kad daiktus iš rankinės traukė ne jis, o policijos pareigūnas ir tai paliudijo patys liudytojais apklausti pareigūnai A. L. ir Ž. G., todėl teismo išvada, kad jis žinodamas savo rankinės turinį, vengė ištraukti iš jos amfetaminą ir šovinius, yra nepagrįsta. Su šiuo skundo argumentu kolegija nesutinka. Pareigūnas Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nurodė, kad A. L. atlikdamas dalinį V. L. patikrinimą, patikrino rankinės turinį, tačiau nedetalizavo kokiu būdu. Pats Ž. G. tuo metu vaikščiojo aplink automobilį ir jo dėmesys buvo nukreiptas į saugomą asmenį – keleivį. A. L. teisiamojo posėdžio metu taip pat nedetalizavo kokiu būdu buvo tikrintas rankinės turinys, tačiau ikiteisminio tyrimo metu išsamiai papasakojo savo paties veiksmus V. L. dalinės apžiūros metu (1 t., 185–186 b. l.). A. L. nurodė, kad jis paprašė V. L. iškraustyti rankinę ir sudėti daiktus ant „Audi 80“ automobilio variklio dangčio. Ant automobilio variklio dangčio V. L. padėjo iš rankinės išimtą piniginę, raktus ir pasakė, kad daugiau daiktų rankinėje nėra. Tada jis (A. L.) paprašė parodyti rankinę ir viename iš vidinių skyrių rado mažos talpos, skaidraus polietileno, užspaudžiamą maišelį su baltos spalvos biria medžiaga, o kitame vidiniame rankinės skyrelyje rado šovinius. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo abejoti šiais policijos pareigūno A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie teismo buvo ištirti, pripažinti įrodymais ir įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Šiems parodymams neprieštarauja Ž. G. ir paties A. L. teisme duoti mažiau išsamūs parodymai. Todėl V. L. skundo argumentas, kad visus daiktus iš rankinės traukė policijos pareigūnas, o ne jis, atmetamas kaip nepagrįstas.

16. Kolegija šioje nuosprendžio dalyje nenustatė jokių įrodymų rinkimo ir jų vertinimo taisyklių pažeidimų, byloje esančių įrodymų visuma nepaliko teismui abejonių, kad V. L., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė ir gabeno psichotropinę medžiagą – amfetaminą ir neteisėtai, neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo šaunamiesiems ginklams bei šaudmenims įsigyti, laikyti ir jais naudotis, laikė ir gabeno šaudmenis – du šovinius. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymas išteisinti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį negali būti tenkinamas.

Dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

17. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis neigė dalyvavęs nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnį, daryme. Pripažįsta, kad su M. K., kuris yra jo sutuoktinės buvęs vyras, yra susiklostę konfliktiški santykiai ir įvykio dieną konfliktavo su juo telefonu, bet su juo susitikęs nebuvo. Nuteistojo manymu, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas teismas padarė dėl padarytų klaidų vertinant įrodymus jų pakankamumo bei patikimumo aspektais ir tokiu būdu padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus.

19. V. L. skunde pateikia byloje esančių įrodymų vertinimą. Nurodo, kad tyrėjos tarnybiniame pranešime pateiktos G. L. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių analizė neįrodo, kad jis 2018 m. rugsėjo 21 d. apie 21 val. buvo išvykęs iš namų, nes telefono numeris galėjo prisirišti prie kito bokšto nei būnant namuose dėl didesnio skambučių srauto. Teigia, kad jo (V. L.) buvimo įvykio vietoje nepatvirtina ir liudytojo A. T. parodymai, nes A. T. atvykusių vyrų veidų nepamena, o kalba dėl vaiko lankymo galėjo būti su bet kokiu kitu asmeniu. Nuteistasis nepatikimais laiko ir liudytojos L. K. parodymus, nes su ja niekada nėra bendravęs ir ji per didelį atstumą iš balso pažinti jo negalėjo. Be to ši liudytoja yra nukentėjusiojo motina ir suinteresuota bylos baigtimi. O nukentėjusysis M. K. jį apkalba kerštaudamas dėl to, kad neleidžia susitikti su vaiku, kad buvo padidinta vaiko išlaikymo suma ir kt.

20. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis šiuos įrodymus vertina atsietai vienas nuo kito, teigdamas, kad nei vienas iš jų nėra pakankamas ir patikimas jo kaltei įrodyti. Tačiau toks įrodymų vertinimas nėra teisingas. Įrodymų vertinimo taisyklės numatytos BPK 20 straipsnyje, pagal kurias įrodymai turi būti vertinami kiekvienas atskirai leistinumo, sąsajumo bei patikimumo aspektais, o teismo vidinis įsitikinimas turi būti grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų visumos analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. L. dalyvavimas nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padaryme yra visiškai įrodytas nukentėjusiojo M. K., liudytojų A. T. bei L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, tyrėjos tarnybiniame pranešime pateiktos G. L. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių analize, duomenimis esančiais kratos protokole, specialisto išvadoje, kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. M. K. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad jis 2018 m. rugsėjo 21 d. kelis kartus skambino buvusiai sutuoktinei G. L. dėl susitikimo su sūnumi ir dėl to kilo konfliktas su jos sutuoktiniu V. L., kurio iniciatyva sutarė susitikti B., prie kultūros namų, apie 21 val. Į susitikimą jis (nukentėjusysis) atėjo kartu su A. T., nes su V. L. susitikti vienas bijojo. V. L. atvyko su keliais asmenimis. Jis grasino, po to išsitraukė ginklą ir vieną kartą šovė prie kojų. Po šūvio vienas iš kartu su V. L. atvykusių asmenų sudavė jam ranka kelis smūgius į pakaušį ir veido sritį ne mažiau kaip 3 smūgius, kuriais jam buvo nuskeltas dantis, padarytos mėlynės ir kraujosruvos. Juto fizinį skausmą. Po to kažkas iš atvykusiųjų pasakė, kad kažkas kviečia policiją ir jie išvyko. Policiją iškvietė jo mama L. K.. Kad M. K. minėtu laiku ir vietoje ruošėsi susitikti, o vėliau ir susitiko su buvusios žmonos vyru (t. y. V. L.), patvirtino nukentėjusįjį lydėjęs į susitikimą jo draugas A. T.. Nors ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo atpažinti į įvykio vietą atvykusių asmenų, tačiau jo papasakotos įvykio aplinkybės sutapo su nukentėjusiojo parodymais ir detalėse juos papildė. Liudytoja L. K. teigė žinojusi, kad sūnus M. K. išėjo susitikti su V. L. dėl sūnaus G. K. lankymo ir manė, kad jie pakalbės gražiuoju, tačiau išgirdusi per langą riksmus ir šūvį, paskambino policijai. Beje V. L. sutuoktinė G. L. taip pat nurodė, jog sutuoktinis V. L. galėjo būti nuvykęs kaltinime nurodytu laiku į nurodytą vietą. Šių parodymų visumą patvirtino byloje esantys objektyvūs duomenys, užfiksuoti rašytinėje medžiagoje: specialisto išvadoje, kurioje M. K. nustatyti sužalojimai, tarnybiniame pranešime, kuriame pažymėta, kad G. L. naudojamas telefonas įvykio metu jungėsi prie kito bokšto, kratos protokole, kuriame užfiksuota, kad V. L. gyvenamose patalpose rastas ginklas. Visi paminėti įrodymai davė pirmosios instancijos teismui pagrindą abejonių nekeliančiai išvadai, kad susitikimas tarp V. L. ir nukentėjusiojo M. K. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje įvyko ir šio susitikimo metu nuteistasis elgėsi agresyviai, vieną kartą nenustatytu ginklu iššovė į žemę prie nukentėjusiojo M. K., grasino nukentėjusiajam, o kartu su juo buvęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo kelis kartus sudavė nukentėjusiajam M. K. kumščiu į veidą. Tokiais V. L. ir jo bendrininko veiksmais viešoje vietoje buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

22. Skunde taip pat nurodoma, kad pasak G. L., M. K. dantį buvo nuskėlęs jau seniai. M. K. pripažino, kad anksčiau buvo nuskėlęs dantį, tačiau teigė, kad iki įvykio dantis buvo sutvarkytas, o nuo patirtų smūgių į veidą jis nuskilo dar kartą. Šie nukentėjusiojo parodymai buvo patvirtinti liudytojų A. T. ir L. K. parodymais bei specialisto išvada, todėl apeliacinės instancijos teismas netikėti šiais įrodymais neturi pagrindo.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismo padarytos išvados ne tokios, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nereiškia esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Nuteistojo pateiktos versijos atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo nuosprendis motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl skirtos bausmės

24. Nuteistasis V. L. prašo bausmę sušvelninti ir jos vykdymą atidėti BK 75 straipsnyje numatyta tvarka.

25. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

26. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. L. skirtinų bausmių rūšis ir jos dydžius, savo diskrecijos ribų neviršijo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

27. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. L. iš esmės pripažino padaręs BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, jis nurodė visas esmines jos padarymo aplinkybes ir gailėjosi dėl to. Šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis nustatė tai, kad naujus tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 253 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, jis padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, t. y. būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė į V. L. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, V. L. asmenybę bei kitas aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui ir individualizavimui (BK 54 straipsnio 2 dalis). V. L. padarė vieną apysunkį, du nesunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Teismas taip pat įvertino V. L. turėtos psichotropinės medžiagos ir šaudmenų kiekį. Vertindamas asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis dirba, turi sveikatos sutrikimų, augina du sveikatos sutrikimus turinčius mažamečius vaikus. Tačiau jo asmenybe neigiamai charakterizuoja tai, kad tris kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, vieną kartą baustas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, yra baustas administracine tvarka. Nusikalto turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis baudžiamas antrą kartą. Minėtos aplinkybės teismui davė pagrindą išvadai, kad V. L. išvadų iš ankstesnio savo elgesio nepadarė ir nepakeitė savo gyvenimo būdo, anksčiau taikytomis poveikio priemonėmis (bausmėmis ir administracinėmis nuobaudomis) jų tikslai nebuvo pasiekti, t. y., nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo ir naujos nusikalstamos veikos yra ne atsitiktinio pobūdžio, o nulemtos susiformavusių neigiamų vertybinių jo nuostatų. Teismas V. L. už BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus paskyrė sankcijose numatytas griežčiausias bausmes – laisvės atėmimą, kurios yra švelnesnės už numatytus tokių bausmių vidurkius, už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą, atitinkantį sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį, o už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą – areštą, švelnesnį už numatytą tokios bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskirtos bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis, todėl švelninti jų nėra teisinio pagrindo. Bendrindamas šiuo nuosprendžiu skirtas bausmes tarpusavyje ir su Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi skirta bausme, teismas įstatymo taip pat nepažeidė. V. L. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra ketveri metai ir šeši mėnesiai ir tai užkerta kelią svarstyti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo BK 75 straipsnyje numatyta tvarka, nes šio straipsnio 1 dalyje yra numatyta bausmės vykdymo atidėjimo sąlyga, pagal kurią asmuo turi būti nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus.

28. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apskųstas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.