Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5493-339/2018 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui V. B. dėl tėvystės nustatymo, trečiasis asmuo R. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl tėvystės nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio (lot. pagal pareigas), t. y. teismas turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinys atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, nustatytus CPK 111 ir 135 straipsniuose, bet ir nustatyti, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniai). Nepaisant to, teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Ji negali būti suprantama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Pareiškiantis ieškinį asmuo turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Teisės doktrinoje pažymima, kad ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka bei, vadovaujantis civilinės, darbo, šeimos ar kitų teisės šakų normomis, su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais šias aplinkybes. Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą, t. y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę, t. y. nurodyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškiniu, kaip procesiniu dokumentu, turi būti reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas, kurio patenkinimo atveju būtų sukeliamos (atsirastų) materialiosios teisinės pasekmės. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013). Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli ieškovo pareikšti reikalavimai nesukuria materialiųjų teisinių padarinių, turėtų arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

7. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad ieškovės sūnaus tėvystė yra nustatyta teismo sprendimu ir nėra nuginčyta, sprendė, jog pakartotinai nebegali būti reiškiamas ieškinys dėl tėvystės nustatymo.

8. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti, kad jos pilnamečio sūnaus R. S. tėvas yra atsakovas V. B., taip pat prašė paskirti DNR ekspertizę siekiant įrodyti, kad atsakovas yra R. S., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas. Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad DNR ekspertizė patvirtins ieškinyje nurodomas aplinkybes, susijusias su sūnaus gimimu.

9. Tėvystės nustatymo sąlygas ir tvarką nustato CK 3.146–3.148 straipsniai. CK 3.146 straipsnio, reglamentuojančio tėvystės nustatymo sąlygas, 1 dalyje nustatyta, kad, jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, Telšių rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-110-304/2010 jau yra nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M., miręs (duomenys neskelbtini), yra R. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, o R. S. yra A. M. sūnus. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl tėvystės nustatymo, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog sūnaus R. S. ir tėvo A. M. tėvystė būtų nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Todėl ieškovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog vaiko gimimo liudijime įrašyti duomenys apie vaiko tėvą yra neteisingi, nustatyti vaiko kilmės iš kito tėvo remiantis ieškiniu dėl tėvystės nustatymo, negalima. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, jog ieškovės ieškinys dėl tėvystės nustatymo negali būti nagrinėjamas teisme, kol nebus nuginčyta R. S. gimimo liudijime įrašyta jo tėvo A. M. tėvystė, todėl pagrįstai atsisakė jį priimti.

10. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė nėra subjektas, turintis teisę šiuo metu reikšti ieškinį dėl tėvystės nustatymo, nes vaikas, kurio tėvystę prašoma nustatyti, yra pilnametis, įgijęs visišką veiksnumą ir teisme savo teises bei interesus gali ginti pats.

11. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina apeliantei, jog tėvystę (motinystę) galima nuginčyti CK 3.149– 3.153 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu vaiko kilmės nustatymas vaiko gimimo liudijime neatitinka tikrosios (biologinės) vaiko kilmės iš tėvo. CK 3.151 straipsnio 1 dalis numato, kad pareikšti ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus (Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis) pirmiausia reiškia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Tai ypač aktualu nesantuokiniams vaikams. Šios teisės užtikrinimą laiduoja CK trečiosios knygos X skyriuje reglamentuojamas vaiko kilmės nustatymo institutas. Taigi, subjektu, turinčiu teisę pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo ir tėvystės nustatymo šiuo konkrečiu atveju turi pilnametystės sulaukęs ir visišką veiksnumą įgijęs apeliantės sūnus.

12. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, padarė teisingas išvadas, dėl to priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra įstatyme numatytų pagrindų (CPK 329, 330, 338 straipsniai). Todėl atskirasis skundas atmestinas, o Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.