Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-16 · Civilinė byla Nr. 2A-2060-567/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-16
Bylos Nr.
2A-2060-567/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
I. M.
Atsakovas
L. U.
Kategorijos
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3, 11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės,sekretoriaujant Agnijai Lukaševič, Ingai Grišutinienei,dalyvaujant ieškovei I. M. ir jos atstovui V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir ieškovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutarties, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-13402-727/2012 pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui L. U. individualiai įmonei dėl atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovo 2012-07-07 įsakymą Nr. 0707 neteisėtu, negrąžinti jos į darbą, o priteisti keturių mėnesių dydžio išeitinę išmoką - 1600 Lt, priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 2600 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad 2006-02-01 ieškovė priimta į L. U. individualią įmonę manikiūrininkės pareigas. Pagal darbo sutartį ieškovė įsipareigojo dirbti 4 val. per darbo dieną ir 5 dienas per savaitę. Per visą darbo laikotarpį ieškovė nebuvo kasmetinėse atostogose ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas taip pat negavo. 2012-07-07 L. U. individualios įmonės savininkė L. U. priėmė įsakymą Nr. 0707 dėl atleidimo iš darbo, kurio pagrindu atleido ieškovę I. M. iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. Minėtame įsakyme nurodyta, kad, patikrinus ieškovės darbo vietą, buvo nustatytas grubūs higienos normų reikalavimų pažeidimai. Ieškovė teigia, jog nėra padariusi jokio nusižengimo, savo pareigas vykdė maksimaliai rūpestingai ir atidžiai, nėra gavusi jokių nuobaudų (LR DK 141 str., 238 str.).

Ieškovė I. M. ieškinyje pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai - pinigines lėšas pareikšto reikalavimo, t.y. 10200 Lt sumai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-07-24 nutartimi nutarė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti; ieškovės I. M. reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti 10200 Lt sumai atsakovo L. U. individualios įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovo L. U. individualios įmonės pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų sąskaitų atsiskaityti su ieškove.

Atsiliepimas

Atsakovas L. U. individuali įmonė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, taikyti ieškinio senatį dėl atostogų neapmokėjimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad ieškovei nuo 2006-02-01 iki 2006-05-31 buvo nustatytas bandomasis laikotarpis. I. M. privalėjo laikytis atsakovo įmonėje vidaus darbo tvarkos taisyklių. Prieš pasirašant 2006-02-01 darbo sutartį, ji buvo supažindinta su visais kirpyklos ir higienos normų ir darbo tvarkos taisyklėmis. 2008-06-01 I. M. buvo paskirta į manikiūrininkės - administratorės pareigas, nuo 2008-07-01 darbo sutartis buvo pakeista, I. M. mokant minimalų darbo užmokestį. 20011-01-31, 2011-02-01 atsakovės L. U. individualios įmonės savininkė reiškė manikiūrininkei I. M. pastabas dėl grubaus elgesio su klientais. 2011-02-01 paskirta drausminė nuobauda už grubų elgesį su klientais. 2012-03-21, 2012-03-24 ieškovei buvo reiškiamos pastabos žodžiu ir raštu dėl darbo įrangos naudojimo ir darbo prietaisų, nesilaikant gamintojo rekomendacijų. 2012-03-24 ieškovei paskirta drausminė nuobauda - papeikimas. 2012-03-26 surašytas aktas dėl atsisakymo susipažinti su įsakymu dėl darbo drausmės pažeidimo. 2012-07-09 I. M. atleista iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. 2012-07-09 atliktas galutinis atsiskaitymas su ieškove, išmokant 612 Lt sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-07 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; pripažinti L. U. individualios įmonės 2012-07-07 įsakymą Nr. 0707 neteisėtu ir jį panaikinti; negrąžinti ieškovės į darbą pas atsakovą, pripažinti, kad ieškovės I. M. 2006-02-01 darbo sutartis Nr. 1 su L. U. individualia įmone yra nutraukta LR DK 129 str. pagrindu teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo L. U. individualios įmonės ieškovės I. M. naudai 1600 Lt išeitinės išmokos, 1000 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo dienos po 15,79 Lt už kiekvieną darbo dieną; likusioje dalyje ieškinį atmesti. Priteisti iš atsakovo L. U. individualios įmonės 78 Lt žyminio mokesčio valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovės pateiktame ginčijamame įsakyme (1 t., t.1, b.l. 6) yra prierašas, jog ieškovė atsisakė susipažinti su šiuo įsakymu. Prierašo kilmė nėra aiški, nėra aišku, kas jį padarė (tikėtina, kaip kad nurodo Ieškovė, įmonės savininkė). Atsakovo į bylą pateikta to paties įsakymo kopija (1 t., b.l. 105), patvirtina, kad jame yra prierašas apie tai, kad ieškovė su šiuo įsakymu buvo supažindinta, bet atsisakė pasirašyti. Pateiktų ginčijamų įsakymų turinys skiriasi. Atsakovas pateikė 2012-07-10 surašytą aktą (1 t., b.l. 106), kurį pasirašė įmonės savininkė ir dvi kirpėjos, šiame akte konstatuota, kad ieškovei buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo, kitą dieną jai buvo įsakyta priduoti inventorių bei darbo vietą, su ja buvo atsiskaityta, į įmonės vadovės reikalavimus pasirašyti įsakyme dėl atleidimo, nepateikdama jokios atsisakymo priežasties, ieškovė atsisakė pasirašyti. Atsakovas taip pat pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad dar 2011 metais ieškovei buvo skirtos drausminės nuobaudos – papeikimai – už grubų elgesį dėl darbo metu padarytų pastabų, ieškovė su šiais įsakymais nebuvo supažindinama, buvo surašomi aktai, jog ji atsisakė tai padaryti, tokie aktai surašyti arba vienašališkai įmonės savininkės, arba papildomai su kurios nors kirpėjos parašu (1 t., b.l. 95-100). 2012-03-24 atsakovas pareikalavo ieškovę raštu paaiškinti, kodėl ji darbo metu, atlikdama manikiūrininkės pareigas, būna ne su darbo drabužiais, nesilaiko švarių ir panaudotų skalbinių higienos reikalavimų (1 t., b.l. 101), tos pačios dienos įsakymu (1 t., b.l. 102) atsakovas pareiškė ieškovei papeikimą, pastaroji atsisakė susipažinti su įsakymu, nes tai įrodo ant jo esantis įmonės savininkės prierašas bei 2012-03-26 surašytas aktas (1 t., b.l. 103). Šių įrodymų visumoje teismas kritiškai vertino aplinkybes dėl ieškovės supažindinimo su ginčijamu įsakymu momentą ir mano, jog labiau tikėtina ieškovės išsakyta pozicija, kad jokio supažindinimo nebuvo, jog atsakovo pateikti įsakymai ir aktai galimai atsirado ir buvo surašyti vėliau. Teismas konstatavo, kad atsakovo įmonėje buvo nusistovėjusi gana ydinga supažindinimo su darbuotojo atžvilgiu priimtais įsakymais dėl drausminių nuobaudų taikymo praktika, paremta aktų dėl atsisakymo susipažinti surašymu, kuria praktiškai buvo eliminuojama galimybė darbuotojui žinoti apie galimai taikytos drausminės nuobaudos buvimą, skųsti ją įstatymų nustatyta tvarka. Sisteminis galimas darbo drausmės pažeidimas gali nulemti kito atleidimo pagrindo darbuotojo atžvilgiu taikymą, numatytą LR DK 136 str. 3 d. 1 p., tačiau atsakovas atleidimo pagrindu nurodė LR DK 136 str. 3 d. 2 p. (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda (DK 237 str. 1 d. 3 p.), kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės atsakomybės pagrindas, ją taikant privaloma laikytis drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos (DK 10 str. 1 d., 136 str. 4 d.). Sutinkamai su LR DK 240 str. 1 d. nuostata, prieš skiriant drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo; jei per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be jo. Įstatymas įsakmiai nurodo, kad sąlygos darbuotojui pasiaiškinti turi būti sudaromos. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, jokio reikalavimo ieškovei pasiaiškinti nebuvo. Tą netiesiogiai pripažįsta ir pats atsakovas, kuris posėdžio metu teigė, jog toks reikalavimas jai buvo pateiktas 2012-03-23, tačiau šis reikalavimas ieškovei buvo pateiktas, prieš skiriant 2012-03-24 nuobaudą. Atsakovo pateiktas 2012-07-08 reikalavimas pasiaiškinti (1 t., b.l. 104) surašytas jau po ginčijamo įsakymo priėmimo neatitinka minėto LR DK 240 str. reikalavimo turinio ir paskirties, t.y. sąlygų ir prielaidų darbuotojui pasiaiškinti dėl galimai padaryto pažeidimo iki drausminės nuobaudos jam skyrimo sudarymo. Nustačius LR DK 240 str. 1 d. įtvirtinto reikalavimo pažeidimą, kuris yra esminis, ginčijamas įsakymas naikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2006). Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, netipišką ginčo šalių, kurie yra artimi giminaičiai, padėtį ir galimus vidinius šeimos nesutarimus, remdamasis bylos nagrinėjimo eigoje suformuotu vidiniu įsitikinimu, padarė išvadą, jog šiuo įsakymu taikyta nuobauda – atleidimas iš darbo – yra per griežta drausminė nuobauda (LR DK 238 str.). Teismas nustatė, kad ieškovė dirbo pas atsakovą nuo 2006 metų, nuobaudų iki 2011 metų neturėjo, objektyvaus ir pakankamo pagrindo manyti, kad ji turėjo nuobaudas už vėlesnį darbo pas atsakovą laikotarpį, teismo manymu, taip pat nėra. Manyti, kad ieškovė po penkių metų darbo staiga pradėjo netoleruoti, kaip kad atrodo iš atsakovo paaiškinimų bei jo pateiktų rašytinių duomenų, darbo drausmės, nustatytos tvarkos dėl instrumentų nedezinfekavimo ir pan., nesilaikyti kitų norminių aktų reikalavimų, pakankamo pagrindo nėra. LR DK 99 str. 4 d. numato, kad, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys - visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką - supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatomis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė buvo supažindinta su įmonės vidaus tvarka, pareiginiais nuostatais ar instrukcija, kitais jos darbą reglamentuojančiais norminiai aktais (darbo sutarties 10 p.), todėl atsakovo nuorodos į jai priskirtų pareigų nesilaikymą nėra pakankamai objektyvios ir pagrįstos. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2012 metais įmonėje buvo sterilizatoriaus darbo žurnalas, kurį pildyti privalėjo ieškovė. Sterilizatoriaus PANACEA metrologinės patikros dokumentas (1 t., b.l. 115) neįrodo nei šio prietaiso perdavimo ieškovei jos darbinių funkcijų atlikimui, nei darbo su juo fakto. Atsakovo nurodoma aplinkybė, jog darbuotojas, pasirašydamas darbo sutartį, parašu patvirtina ir jo supažindinimą su įmonės vidaus tvarkos taisyklėmis, tam tikrais darbuotojui keliamais higienos normų reikalavimais, vertintinas kritiškai. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad nagrinėjant darbo ginčus ir sprendžiant su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo klausimą, privalu atsižvelgti į teisės principus, kurie reikalauja, jog tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, taip pat pažymima, jog neadekvačios sankcijos taikymas nėra galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas), todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos paskaičiuotos ir nurodytos be išskaičiuotų mokesčių. Atsakovo į bylą pateikti duomenys – žymos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, įrašai darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose bei pačios ieškovės atsakovui rašyti prašymai (1 t., b.l. 137-174) – įrodo, kad atsakovei jos pačios prašymu buvo suteikiamos atostogos, tuo pačiu paneigia ieškovės teiginius, kad ji per visą darbo pas atsakovą laiką neatostogavo, todėl šioje reikalavimų apimtyje teismas ieškovės ieškinio netenkina, nes jis neįrodytas (LR CPK 178 str.). Teismų praktikoje preziumuojama, kad neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo aplinkybė gali būti pagrindu neturtinės žalos buvimui konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad asmuo, praradęs darbą, patiria dvasinius išgyvenimus, emocinį diskomfortą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006 konstatuojama, jog vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t.y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinės vertybės pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Šiuo atveju visų būtinų sąlygų darbdavio materialinei atsakomybei atsirasti, teismo manymu, nėra. Minėta, konstatavus atleidimo neteisėtumą, ieškovas turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau šia teise neturi būti piktnaudžiaujama. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad dėl atleidimo ieškovė patyrė didelių dvasinių sukrėtimų, turėjo tuo sąlygotų sveikatos problemų ar sumenko jos bendravimas su aplinkiniais ir pan. Ieškovės teismui pateikta sutartis su banku (2 t., b.l. 26-28) įrodo tam tikrų sutartinių santykių buvimą, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių galimus kredito sutarties vykdymo sutrikimus dėl darbo netekimo, ieškovė nepateikė. Šių sutartinių santykių buvimas nėra savaiminė prielaida konstatuoti ieškovės neturtinės žalos buvimą. Analogiškai vertintinos ir ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo atstovo J. U. (ieškovės patėvio) grasinimų ieškovei, sumušimo. Teismas pažymėjo, jog tai gali būti pagrindu ieškovei reikšti savarankiškus reikalavimus kitose, ne darbo ginčo bylose, nes susiję su privačiu fiziniu asmeniu, o ne su atsakovu. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodomų paminėtų aplinkybių kontekste neturtinės žalos buvimas neįrodytas (LR DK 99 str. 4 d., 129 str., 227 str.).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-09 nutartimi nutarė panaikinti 2012-07-24 nutartimi sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones – L. U. individualios įmonės turto areštą (turto arešto aktų registro Nr. TA2-12-010047). Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė teismui duomenis, jog įvykdė byloje priimtą sprendimą, pervedė ieškovei I. M. 2012-12-07 sprendimu priteistas sumas. Teismas konstatavo, kad, pateikus duomenis, kad byloje priimtas sprendimas įvykdytas, ir padarė išvadą, kad 2012-07-24 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių teismas ėmėsi sprendimo įvykdymui užtikrinti, naikintinos (LR CPK 150 str. 1 d., 3 d., 151 str. 1 d.).

III. Apeliacinio, atskirojo skundų ir atsiliepimų į apeliacinį ir atskirąjį skundus argumentai

Ieškovė I. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-07 sprendimą toje apimtyje, kurioje sumažinti ieškovės reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir atmesti reikalavimai dėl 2600 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei 6000 Lt neturtinės žalos priteisimo, priimti naują sprendimą, ieškinį šioje dalyje tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neargumentuotai padarė išvadą dėl ieškovei priteistino vidutinio darbo užmokesčio mažinimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pati aplinkybė dėl ginčo šalių giminystės santykių negali įpareigoti vienos šalies labiau nei kitą. Po atleidimo iš darbo, ieškovė neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio, negalėjo pasirūpinti savimi ir savo nepilnamečiu sūnumi. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos (2012-01-17 nutartos civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012). Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad jų dydį nustato teismas, o bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti LR CK 6.250 str. 2 d. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens bei į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Apeliantė pažymėjo, jog neteisėtai atleidus ją iš darbo dėl neigiamo vertinimo darbo rinkoje yra apsunkintos darbo paieškos, darbuotojai atsirado papildomi dvasiniai išgyvenimai, be to, įmonės patalpose dėl darbinio konflikto ji buvo sumušta atsakovės atstovo J. U.. Tai patvirtina 2012-07-10 specialisto išvada Nr. G 1593/12, kurioje konstatuota, kad J. U. kumščiais trenkė į įvairias kūno vietas, ieškovei nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (LR CK 6.250 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas L. U. individuali įmonė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad, prieš atleidžiant darbuotoją iš darbo, jai buvo pasiūlyta raštu parašyti prašymą pratęsti darbą su sąlyga, nedelsiant pašalinus šiurkštus trūkumus, pasižadant nepažeidinėti darbo tvarkos, higienos reikalavimų. Tačiau apeliantė šiurkščia forma atsisakė pašalinti trūkumus. Už šiurkščius higienos normų reikalavimų pažeidimus pagal įstatymą darbuotojas atleidžiamas nedelsiant. I. M. ne iš karto buvo taikoma griežčiausia nuobauda - atleidimas. Gavus ne vieną žodinį nusiskundimų dėl manikiūrininkės I. M. šiurkščių higienos normų pažeidimų jos darbo metu nukentėjo įmonės geras vardas, jos padaryta įmonei žala sukėlė įmonės darbuotojams, vadovei išgyvenimus.

Šalies argumentai

Ieškovė I. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-09 nutartį. Nurodė, kad, ieškovei pateikus 2013-01-04 apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje apimtyje, kurioje iš dalies atmestas ieškovės reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pirmosios instancijos teismas negalėjo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones iki kol Vilniaus apygardos teismas išnagrinės ieškovės apeliacinį skundą. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismui patenkintus apeliacinį skundą, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįvykdomas (LR CPK 151 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas L. U. individuali įmonė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-09 nutartį. Nurodė, kad ieškovė nesirūpina tuo, kad dėl jos nepagrįsto apeliacinio skundo atsakovas gali pareikalauti nuostolių atlyginimo iš ieškovės už nepagrįstai taikytas laikinąsias apsaugos priemones. I. M. darbo neteko dėl savo pačios neteisėtų veiksmų darbe, dėl savo kaltės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą, šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali pakeisti sprendimą, ieškinį patenkinant iš dalies ir priteisiant iš atsakovo: 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 1600 Lt sumai, po 400 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012-07-07 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – 2013-05-16, 3000 Lt neturtinės žalos ir po 15,79 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2013-05-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – ieškovės naudai; 405,21 Lt žyminio mokesčio - valstybės naudai. Kita sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai dalyje dėl atostoginių priteisimo buvo atmesti, yra pagrįsta ir teisėta, nes šioje dalyje byla išnagrinėta teisingai (LR CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl jos nubaudimo drausmine tvarka, atleidžiant iš darbo, negali būti vertinama, kaip nesąžiningas ieškovės elgesys, nes tai yra tik ieškovės teisių gynimo ir realizavimo būdas įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra darbo drausmės pažeidimo sudėties: ieškovės darbo pareigų nevykdymo arba netinkamo jų vykdymo, ieškovės kaltės ir neteisėtų veiksmų, pažeidžiant darbines pareigas.

Tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ir ieškinys buvo patenkintas iš dalies, nepriteisiant neturtinės žalos ir sumažinant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, savaime nepatvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes ieškovei nebuvo apribota teisė pasinaudoti apeliacijos teise, atsižvelgiant į šalyje įtvirtintą teismų instancinę sistemą. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė rungimosi ir lygybės civiliniame procese principų.

Įstatymų leidėjas, apibrėždamas neturtinės žalos sampratą, nurodė, kad tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Darbo teisėje tokių padarinių gali atsirasti dėl įvairių aplinkybių – neteisėto drausminės nuobaudos paskyrimo ir kt. Baigtinio sąrašo aplinkybių, dėl kurių darbdaviui gali atsirasti pareiga atlyginti neturtinę žalą darbuotojui, nėra. Todėl žalos padarymo faktą, darbdavio neteisėtus veiksmus, jo kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos turi nustatyti teismas, kuris taipogi nustato ir padarytos žalos piniginę išraišką – priteistinos sumos dydį. Neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Ieškovė savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo kildino iš neteisėtai paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo.

Tai, kad ieškovė neteisėtai buvo atleista iš darbo drausmine tvarka, sukėlė jai dvasinius išgyvenimus ir emocinį sukrėtimą, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, turėdama skolinius įsipareigojimus bankui (2 t., b.l. 26-32), patyrė stresą dėl darbo ir darbinių pajamų netekimo ir dėl to skolinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo bankui galimo apsunkinimo. Darbdavys turi atlyginti dėl neteisėtai paskirtos drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo ieškovės patirtą neturtinę žalą, nes tarp darbdavio neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė yra jauno amžiaus (gim. 1983 m.), pas atsakovą įsidarbino 2006 m. ir drausmine tvarka iki 2011 m. bausta nebuvo, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo neturtinės žalos dydį 3000 Lt sumai, atmetant ieškinį likusioje dalyje (LR DK 248 str. 4 p., 250 str., LR CK 6.250 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, kad įmonės patalpose dėl konflikto ieškovė buvo sumušta, neturi teisinės reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui, nes teismas, nagrinėdamas civilines bylas, neatlieka baudžiamojo persekiojimo funkcijų, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ją sumušusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, nes vidutinio darbo užmokesčio priteisimas iš darbdavio už visą priverstinės pravaikštos laiką yra adekvati ir teisinga sankcija darbdaviui, neteisėtai atleidusiam drausmine tvarka darbuotoją.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus likusioje dalyje ir teisėjų kolegija nenustatė teisinių pagrindų priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visos ieškiniu prašomos priteisti sumos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį likusioje dalyje, šioje dalyje bylą išnagrinėjo teisingai. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Tai, kad yra keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, savaime nepatvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes ieškovei nebuvo užkirstas kelias patikrinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo į bylą pateikti duomenys – žymos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, įrašai darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose bei pačios ieškovės atsakovui rašyti prašymai (1 t., b.l. 137-174) – įrodo, kad atsakovei buvo suteikiamos atostogos, tuo pačiu paneigia ieškovės teiginius, kad ji per visą darbo pas atsakovą laiką neatostogavo, todėl šioje reikalavimų apimtyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinio netenkino, kaip neįrodyto. Šioje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nes juos įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR DK 2 str. 1 d. 4 p., 10 str., 228 str. - 230 str., 232 str., 234 str., 236 str., 238 str., 240 str., 242 str.; CPK 177 str., 178 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str., 414 str., 417 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad priteisus apeliacinės instancijos teisme ieškovės naudai visą vidutinį mėnesio darbo užmokesčio dydį už uždelsimo laiką ir 3000 Lt neturtinę žalą, galima konstatuoti, kad bylą iš esmės laimėjo ieškovė, todėl atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl bylos vedimo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovas neįgijo pareigos jas atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad bylą iš esmės laimėjo ieškovė, atsakovas neturi teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir turi atlyginti 405,21 Lt (143,90 Lt dėl įsakymo panaikinimo ir 261,31 Lt dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, ir neturtinės žalos) žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 3 str., 80 str. 1 d. 1 p., 82 str., 88 str., 92 str., 96 str., 93 str., 98 str.; Statistikos departamento prie LR Vyriausybės 2012-10-11 informacinis pranešimas Nr. 24).

Atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-09 nutarties panaikinimo tenkintinas visiškai, panaikinant skundžiamą nutartį ir išsprendžiant klausimą iš esmės, atmetant atsakovo L. U. individualios įmonės 2013-01-02 prašymą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-24 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo L. U. individualios įmonės turtui panaikinimo.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų (CPK 150 str.) pritaikymo, dėl ko neteisingai buvo išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ta aplinkybė, kad atsakovas sumokėjo dalį priteistų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, nesudarė teisinio pagrindo naikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes skundžiamos 2013-01-09 nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teisme jau 2013-01-08 buvo gautas (2 t., b.l. 70) ieškovės apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, susijusios su ieškinio dalies atmetimu, panaikinimo, todėl neišnykus teisiniam pagrindui užtikrinti galimą teismo sprendimą ieškovės naudai, nebuvo teisinio pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir ekonomiškumo principus ir neišnykus grėsmei dėl ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo.

Teismas konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų apeliacinės instancijos teismui, kad nėra grėsmės dėl galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo operatyvaus įvykdymo užtikrinimo ir įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra stabili, todėl laikinosios apsaugos priemonės iki visiško sprendimo įvykdymo paliktinos galioti nepakeistos (LR CPK 2 str., 3 str., 5 str., 7 str., 144 str. –151 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 3 p., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str., teismas

nutaria:

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti L. U. individualios įmonės 2012-07-07 įsakymą Nr. 0707 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimo ieškovei I. M. ir pripažinti ieškovės I. M. darbo sutarties nutraukimą pagal L. U. individualios įmonės 2012-07-07 įsakymą Nr. 0707 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtu.

Laikyti, kad ieškovės I. M. darbo sutartis su L. U. individualia įmone nutraukta teismo sprendimu nuo 2013 m. gegužės 16 d.

Priteisti iš atsakovo L. U. individualios įmonės ieškovės I. M. naudai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 1600 Lt sumai, po 400 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos - 2013 m. gegužės 16 d., 3000 Lt neturtinės žalos ir po 15,79 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo L. U. individualios įmonės 405,21 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.“

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - atmesti atsakovo L. U. individualios įmonės 2013 m. sausio 2 d. prašymą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo L. U. individualios įmonės turtui panaikinimo.

Kolegijos pirmininkė Neringa ŠvedienėTeisėjos Laima GerasičkinienėRūta Veniulytė - Jankūnienė