- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-560-245/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
- Nuteistasis
- V. N.
- Nukentėjusysis
- L. J., E. J.
- Civilinis atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Rimvydas Paulauskas, Stanislava Jorudienė, Egidijus Matonis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Jakubonienės ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. (toliau – V. N.) ir civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Egidijaus Matonio apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (toliau – Tauragės apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant jam šias baudžiamojo poveikio priemones:
- per visą bausmės atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;
- atsiprašyti nukentėjusiųjų.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiųjų L. J. ir E. J. ieškinys dėl 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam ir iš civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) L. J. ir E. J. priteista po 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. V. N. Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį už tai, kad pažeidė transporto eismo saugumo taisykles, dėl ko žuvo žmogus, o būtent: 2015 m. gegužės 4 d., apie 12.50 val., kelyje (duomenys neskelbtini), 19 kilometre, ties (duomenys neskelbtini), būdamas mokyklinio autobuso „Mercedes Benz Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju ir turėdamas pareigą palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 194.3 punkto reikalavimus, sustojęs kitoje gatvės pusėje nei yra mažamečio D. J., gim. 2006 m., namai, nepervedė jo į kitą gatvės pusę, leisdamas vaikui pačiam bėgti per kelią, dėl ko mažametis D. J., bėgdamas per kelią į kitą gatvės pusę, buvo partrenktas ir mirtinai sužalotas pravažiuojančio automobilio „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo V. P..
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neobjektyviai ir neteisingai juos įvertinus. Dėl neteisingo įrodymų ištyrimo bei įvertinimo buvo pažeistos baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų surinkimą, ištyrimą ir įvertinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, nuosprendyje rėmėsi nepatikrintais įrodymais, o tik prielaidomis.
2.2. Apeliantas nurodo, kad jam niekada nebuvo pateikiami konkrečių mokinių, kuriuos turės vežti į mokyklą ir parvežti iš jos, sąrašai, nebuvo nurodomas jų amžius ar klasė, kurioje šie mokiniai mokosi. Iš (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr. V2-154 ir KET 194.3 punkto, apeliantui buvo žinoma, kad dirbdamas mokyklinio autobuso vairuotoju jis privalo per kelią palydėti jaunesnius nei 10 metų vaikus, tačiau jis niekada nebuvo supažindintas su mokinių amžiumi ir jam nebuvo pateiktas sąrašas, kuriuos mokinius jis privalo pervesti per kelią. Apie žuvusiojo D. J. amžių V. N. sužinojo tik nelaimės dieną, t. y. po to, kai į eismo įvykio vietą atėjo nukentėjusiojo motina.
2.3. V. N. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, jog apeliantui palydėti vaikus per kelią, jaunesnius nei 10 metų amžiaus, nebuvo realios galimybės. Nuteistasis nurodo, kad jo vairuojamo autobuso durys atsidarydavo iš autobuso salono vidaus, todėl jis, sėdėdamas prie autobuso vairo, negalėdavo reguliuoti ir neleisti durų atsidaryti salone buvusiems asmenims. Vaikai patys atsidarydavo autobuso duris ir nueidavo link namų, nelaukę kol vairuotojas išlips iš kitos autobuso pusės, prieis prie autobuso durų ir jas atidarys. Skunde nurodoma, kad galimybės iš vairuotojo sėdimos vietos tiesiai patekti į autobuso saloną nebuvo, todėl mokinius per kelią palydėti galėdavo tik lydintis asmuo. Apelianto teigimu, jis apie šią problemą daug kartų sakė mokyklos vadovybei, tačiau į jo pareikštas pastabas niekas dėmesio nekreipė ir nepaskyrė lydinčio asmens, kuris galėtų su vaikais važiuoti autobuso salone ir palydėti juos per kelią. Toks asmuo buvo paskirtas tik sekančią dieną po eismo įvykio.
2.4. Nuteistojo teigimu, pripažįstant jį kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, jo kaltė turi būti pagrįsta objektyviais įrodymais, vertinamais teisine prasme. Jo pasakyti žodžiai, kad jis jaučia kaltę dėl vaiko žūties, negali būti traktuojami kaip jo kaltės pripažinimas ar įrodymas. V. N. nurodo, kad net jei ir būtų prisipažinęs kaltu teisine prasme, nuteistas jis gali būti tik esant objektyviems ir neginčijamiems byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems, jog jis padarė minėtą nusikalstamą veiką.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepadarė konkrečios išvados apie tai, ar nuteistasis buvo supažindintas su mokykliniu autobusu vežamų mokinių sąrašu ir amžiumi. Iš (duomenys neskelbtini) atsakymo į nuteistojo interesus atstovaujančios advokatės užklausą ir minėtos mokyklos atsakymo į ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos reikalavimą ir prie jų pridėtų rašytinių dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) niekuomet nebuvo sudaromi mokykliniu autobusu vežamų mokinių sąrašai nurodant mokinių pavardes, klasę, amžių ir su tokiais sąrašais apeliantas supažindintas nei žodžiu, nei raštu nebuvo.
2.6. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė apie eismo įvykio metu rajono mokyklose galiojusią tvarką mokinių vežimo klausimais. Iš Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo „Dėl mokyklų autobusų naudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ Nr. T1-97 matyti, kad rajono savivaldybės taryba nebuvo nustačiusi konkrečios tvarkos dėl mokykliniu autobusu vežamų mokinių sąrašo sudarymo. Tik minėto sprendimo 7 punkte nurodyta kaip turi būti elgiamasi vykstant į kelionę. Apeliantas nurodo, kad į bylą taip pat buvo pateiktas Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas, kurio 8 ir 17 punktuose numatyta, jog mokyklose turi būti sudaromas ne tik mokinių vežimo maršrutų sąrašas, tačiau turi būti sudaromas konkrečių mokinių vežimo sąrašas ir su juo būtinai supažindinamas vairuotojas. Taip pat turi būti skiriamas mokinius lydintis asmuo. Skunde nurodoma, kad tokia tvarka, kai vairuotojas būtų supažindinamas su vežamų mokinių sąrašu ir amžiumi, Šilalės rajono mokyklose buvo nustatyta tik nuo 2016 m. rugpjūčio 25 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, tačiau ji negaliojo eismo įvykio metu (2015 m. gegužės 4 d.).
2.7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė kokių objektyvių įrodymų ir duomenų pagrindu daro išvadą apie priežastinį ryšį tarp padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Byloje esančiose specialisto išvadose Nr. 11K-267(15) bei 11K-9(18) nurodoma, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga įvykiui kilti bei tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jo kilimu buvo automobilio „Opel Vectra“ vairuotojos V. P. veiksmai. Taip pat eismo įvykiui turėjo ir D. J. veiksmai – įžengė (įbėgo) į kelio važiuojamąją dalį ir iš už mokyklinio autobuso, ribojusio matomumą kitiems eismo dalyviams, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, sudarė kliūtį prie iš jo dešinės artėjusiam automobiliui „Opel Vectra“ bei buvo jo patrenktas.
2.8. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų K. K., D. R., A. S. duotais parodymais, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio reikalavimus. Apelianto teigimu, nebuvo teisinio pagrindo, numatyto BPK 276 straipsnyje skaityti jų parodymus, duotus kitoje baudžiamojoje byloje. Nėra jokių objektyvių duomenų dėl ko šios liudytojos nebuvo kviečiamos į kelis teisiamuosius posėdžius nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepasisakė kaip minėtų liudytojų parodymai yra susiję su apeliantui pareikštu kaltinimu ir šioje byloje nagrinėjamu įvykiu.
2.9. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas vadovavosi V. P. parodymais, kuriuose ji teigia, kad dėl eismo įvykio kaltas V. N.. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu V. P. nebuvo apklausta kaip liudytoja. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą V. P. parodymai apskritai nebuvo skaitomi, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi jos kitoje byloje duotais parodymais. Apelianto teigimu, ji turėjo būti apklausta kaip liudytoja, kaip tai numato BPK normos, priešingu atveju, jos parodymais, gautais apklausiant ją įtariamąja ar kaltinamąja kitoje byloje, šioje byloje remtis teisinio pagrindo nėra. V. N. teigimu, V. P. išreiškė tik savo asmeninę nuomonę ir nepateikė apelianto kaltės įrodymų.
2.10. V. N. teigimu, skundžiamu nuosprendžiu jis yra nubaustas antrą kartą, kadangi Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 93N-46877151-15 jis buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 6 dalį už 2015 m. gegužės 4 d. padarytą administracinį nusižengimą, pažeidus KET 194.3 punkto reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo, kad apeliantui buvo pritaikyta per švelni atsakomybės rūšis, todėl priima apkaltinamąjį nuosprendį ir jį, už tuos pačius veiksmus baudžia antrą kartą. Be to, siūlo pradėti apeliantui administracinės bylos atnaujinimo procesą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso XXXVIII skyriaus normas.
2.11. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas iš esmės revizavo įsiteisėjusį Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-761/2015. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės panaikino tiek Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį ir priėmė naują nuosprendį civilinio ieškinio dalyje, kuriuo visiškai patenkino civilinių ieškovų L. J. ir E. J. civilinius ieškinius, priteisdamas po 8000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti, kurią ankstesniais teismų sprendimais teismai buvo atmetę.
3. Apeliaciniu skundu civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) atstovas advokatas Egidijus Matonis prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. N. išteisinti. Kaip nepagrįstą atmesti L. J. ir E. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai įvertino tik dalį ištirtų įrodymų, tačiau visiškai ignoravo V. N. kaltę ir priežastinį ryšį tarp padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Skunde teigiama, kad nebuvo įvertintos specialisto išvados Nr. 11K-267(11) ir 11K-9(18), kuriose aiškiai konstatuota, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo ir D. J. žūties priežastis – automobilio „Opel Vectra“ vairuotojos V. P. veiksmai, taip pat paties D. J. veiksmai, pažeidžiant KET. Taip pat nurodoma, kad teismas neįvertino prijungtoje baudžiamojoje byloje priimtų Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties.
3.2. Skunde teigiama, kad nuosprendžio išvada, jog nukentėjusysis D. J. žuvo dėl to, kad V. N. neįvykdė Kelių eismo taisyklių 193.4 punkto reikalavimo, laikytina neatitinkančia bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų.
3.3. Skunde nurodoma, kad vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas negalėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn V. N. pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, nenustatęs visų privalomų nusikalstamo veikos sudėties požymių, inter alia, kaltės ir priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių.
3.4. Skunde civilinio atsakovo atstovas pasisako ir dėl prokurorės kaltinamajame akte suformuluotos kaltinimo dalies, jog V. N. neva „leido vaikui pačiam bėgti per kelią“. Skunde teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad V. N. „leido“ ar „davė leidimą“ nukentėjusiajam bėgti per kelią. V. N. netgi objektyviai negalėjo žinoti, kaip išlipęs iš autobuso elgsis nukentėjusysis.
3.5. Skunde teigiama, kad V. N. dėl nagrinėjamo eismo įvykio Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 6 dalį už tą pačią veiką (neveikimą) už kurią jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas šioje baudžiamojoje byloje, todėl V. N. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką pažeistų dvigubo nubaudimo taisyklę (non bis in idem). Skunde nurodoma, kad vien ta aplinkybė, jog žuvo jaunesnis nei 10 metų vaikas, nesudaro pagrindo revizuoti administracinėje byloje nustatytų aplinkybių ir priimtų sprendimų bei bausti V. N. antrą kartą už tą pačią veiką.
3.6. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvada, kad V. N., vadovaudamasis šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso XXXVIII skyriaus nuostatomis, turi teisę kreiptis su prašymu atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, kad būtų panaikinta jam pagal įvykio metu galiojusio ATPK dėl šio įvykio paskirta administracinė nuobauda. Civilinės atsakovės atstovo teigimu, teismas formuluoja visiškai teismų praktikoje nematytą bei niekuo nepagrįstą precendentą, neva tokiu atveju administracinė atsakomybė gali būti keičiama baudžiamąja atsakomybe, ir tai, kad pats kaltinamasis turi imtis priemonių ankstesnei administracinei atsakomybei panaikinti. Skunde teigiama, kad V. N. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagrįstai, o bausti jį antrą kartą už tą pačią veiką nėra jokio teisinio pagrindo.
3.7. Skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl D. J. kaltės nebuvimo yra visiškai nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Teismo argumentai dėl to, kad D. J. dėl amžiaus nesugebėjo ir negalėjo suprasti, kaip tinkamai ir saugiai pereiti gatvę, apskritai yra vertinamojo pobūdžio prielaida ir spėjimas.
3.8. Skunde teigiama, kad neturtinė žala dėl vaiko žūties yra pilnai priteista kitoje baudžiamojoje byloje iš V. P. ir jos transporto priemonės draudiko. Apelianto teigimu, mokykla nėra ir negali būti laikoma atsakinga už dėl D. J. žūties kilusią neturtinę žalą, nes tinkamai organizavo moksleivių (tame tarpe ir D. J.) pavežimą, užtikrino visus susijusius saugumo reikalavimus: 2014 m. rugsėjo 3 d. įsakymu paskyrė lydintį asmenį moksleivių pavežėjimo metu ir šis įsakymas galiojo eismo įvykio metu; 2013 m. spalio 1 d. priėmė įsakymą, kuriuo patvirtino Mokyklos autobuso naudojimo tvarką (su įsakymu pasirašytinai buvo supažindintas V. N.). V. N. taip pat pasirašytinai buvo supažindintas su mokyklos mokyklinio autobuso vairuotojo darbo instrukcija. Civilinio atsakovo teigimu, nepriklausomai nuo to, ar V. N. trauktinas baudžiamojon atsakomybėn ar ne, civilinis ieškinys privalėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
4. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo V. N. gynėja advokatė Stanislava Jorudienė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, civilinio atsakovo atstovas advokatas Egidijus Matonis apeliacinį skundą palaikė, prašė V. N. išteisinti, prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas Rimvydas Paulauskas apeliacinius skundus prašė atmesti.
Nuteistojo V. N. ir civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Egidijaus Matonio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
5. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
6. Tiek nuteistojo, tiek civilinės atsakovės apeliaciniuose skunduose pasisakoma dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme, taip pat dėl to, jog nagrinėjamu atveju V. N. skundžiamu nuosprendžiu buvo antrą kartą nubaustas už tą pačią nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, įvertinęs skundų nagrinėjimui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, daro pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. N. kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą non bis in idem principą, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina. Dėl aukščiau nurodytos aplinkybės, teismas dėl apeliacinių skundų bei skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pasisakys tik non bis in idem principo taikymo aspektu.
7. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata pakartota BK 2 straipsnio 6 dalyje. Draudimas persekioti už tuos pačius veiksmus įtvirtintas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), kuris įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso, dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minėto principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-697/2019).
8. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti jį traukiant už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Siekiant tinkamai nustatyti, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti įvertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Laikoma, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą yra baudžiamas iš esmės už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus.
9. Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, V. N. 2015 m. gruodžio 18 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (2 t. b. l. 134) dėl to, kad jis, būdamas transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais vairuotojas, nepalydėjo į kitą kelio pusę jaunesnio kaip 10 metų vaiko. 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje (2 t., b. l. 135 – 136) už minėtą pažeidimą V. N. buvo paskirta 86 Eur bauda. Iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo (2 t., b. l. 159 – 160) matyti, kad paskirtą 86 Eur administracinę nuobaudą V. N. sumokėjo 2015 m. gruodžio 29 d. Skundžiamu nuosprendžiu V. N. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 4 d., apie 12.50 val., kelyje (duomenys neskelbtini), 19 kilometre, ties (duomenys neskelbtini), būdamas mokyklinio autobuso „Mercedez Benz Sprinter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju ir turėdamas pareigą palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kai 10 metų vaikus, pažeisdamas KET 194.3 punkto reikalavimus, sustojęs kitoje gatvės pusėje, nei yra mažamečio D. J. namai, nepervedė jo į kitą gatvės pusę, o leido vaikui pačiam bėgti per kelią, dėl ko mažametis D. J., bėgdamas per kelią į kitą gatvės pusę, buvo partrenktas ir mirtinai sužalotas pravažiuojančio automobilio „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo V. P.. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. N. dėl nagrinėjamo 2015 m. gegužės 4 d. įvykusio eismo įvykio Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariato 2015 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalį už tai, kad jis, būdamas transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais vairuotojas, nepalydėjo į kitą kelio pusę jaunesnio kaip 10 metų vaiko ir jam už šį nusižengimą buvo paskirta 86 Eur bauda. Aplinkybės, kuriomis V. N. nepervedė per kelią nukentėjusįjį D. J., buvo žinomos tiek surašant administracinį teisės pažeidimo protokolą ir skiriant V. N. baudą, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, t. y. jos buvo įvertintos abiejose bylose. Naujų aplinkybių vėliau nepaaiškėjo. Faktinės aplinkybės yra tapačios. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodo, kad V. N. administracine tvarka buvo nubaustas už tą pačią veiką (neveikimą), už kurią jis minėtu nuosprendžiu traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad V. N. administracinė nuobauda paskirta neįvertinus visų reikšmingų nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybių, t. y., kad dėl neteisėto jo neveikimo žuvo jaunesnis kaip 10 metų vaikas. Kaip jau aptarta aukščiau, EŽTT praktikoje pripažįstama, kad non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių, todėl apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas nesutinka su aukščiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, jog tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. N. dėl tų pačių faktinių aplinkybių buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir dėl to buvo priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, todėl baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu negali būti toliau vykdomas ir jis negali būti baudžiamas. Vertinant aukščiau išdėstytas aplinkybes nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, darytina pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas V. N., pripažindamas kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, pažeidė non bis in idem principą. Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį V. N. atžvilgiu nutraukiama.
10. Be to, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog V. N. veiksmai (neveikimas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, siekiant išvengti dvigubo nubaudimo už tą pačią veiką negalimumo principo pažeidimo, V. N., vadovaudamasis šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso XXXVIII skyriaus (Administracinio nusižengimo bylos atnaujinimas) nuostatomis, turi teisę kreiptis su prašymu atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, kad būtų panaikinta jam pagal įvykio metu galiojusio ATPK dėl šio įvykio paskirta administracinė nuobauda. Apeliacinės instancijos teismas su tokia skundžiamame nuosprendyje išdėstyta pozicija taip pat nesutinka. Sprendžiant dvigubo nubaudimo problemą, negalima perkelti dvigubo nubaudimo ar dvigubo proceso eliminavimo pareigos atsakomybėn patrauktam asmeniui. Apylinkės teismas privalėjo nutraukti bylą BK 2 straipsnio 6 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, o ne nurodyti pačiam V. N. kreiptis į teismą ANK nustatyta tvarka dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo ir jam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo. Tokia išvada prieštarautų aukščiau nurodytam Konstitucinio Teismo išaiškinimui ir suformuotai EŽTT praktikai bei kasacinei praktikai, nes valstybės pareiga yra užtikrinti tokį teisinį reguliavimą, kad už tuos pačius veiksmus asmuo nebūtų nubaustas du kartus, o ne asmeniui perkelti iniciatyvą ir prievolę šalinti dvigubo proceso ir nubaudimo padarinius. V. N. paskirta administracinė nuobauda yra sumokėta, todėl jo nuteisimas baudžiamąja tvarka už įvykį dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų yra negalimas.
11. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė non bis in idem principą. Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį V. N. atžvilgiu nutrauktina. Todėl teisėjų kolegijai pasisakyti dėl kitų skundų teiginių, dėl V. N. kaltės, priežastinio ryšio, nebėra prasmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo V. N. ir civilinės atsakovės (duomenys neskelbtini) atstovo advokato Egidijaus Matonio apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamąją bylą nuteistojo V. N. atžvilgiu dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 1 dalį nutraukti.
Nutartis neskundžiama.