Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 50 BBND (MGL) (2 500 Eur) bauda; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir D. A. skirta galutinė subendrinta bausmė – 50 BBND (MGL) (2 500 Eur) bauda ir laisvės apribojimas 9 mėnesiams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Nuosprendžiu nukentėjusiosios E. A. patirtos 500 Eur išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš D. A. nukentėjusiajai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo D. A. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su D. A. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje gynėjas skundžia įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, tvirtindamas, jog kaltinimas D. A. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nebuvo įrodytas objektyviais ir patikimais įrodymais. Gynėjo nuomone, išteisinus nuteistąjį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl D. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti asmens veiksmuose visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacine tvarka baudžiamąją bylą, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. A. už fizinio skausmo sukėlimą buvusiai sutuoktinei E. A., pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

8. Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

9. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į artimojo giminaičio ar šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

10. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. pripažintas kaltu dėl to, kad 2021 m. spalio 31 d., apie 19 val., tyčia vieną kartą kumščiu sudavė E. A. į dešinį šoną ir sukėlė jai fizinį skausmą.

11. D. A. 2021 m. lapkričio 1 d., pirmosios apklausos įtariamuoju metu, kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad tarp jo ir sutuoktinės E. A. vyksta skyrybų procesas, jie pykstasi ir nebendrauja. 2021 m. spalio 31 d., būdamas namuose, vartojo alkoholį; sutuoktinė dieną išvyko iš namų, o vakare, jai grįžus, tarp jų įvyko konfliktas: sutuoktinė atėjo į namo, kuriame jie gyvena, garažą ir pradėjo jam priekaištauti dėl alkoholio vartojimo. Jis (nuteistasis) nesusivaldė ir nestipriai vieną kartą sudavė E. A. kumščiu į dešinį šoną (2 t., b. l. 195–198). 2021 m. lapkričio 9 d. papildomai apklausiamas įtariamuoju, D. A. pakeitė parodymus, nurodydamas, jog į garažą atėjusi E. A. pradėjo jį koneveikti dėl alkoholio vartojimo ir sudavė delnu į kairįjį skruostą, sukeldama jam fizinį skausmą. Po to užsimojo ranka, ketindama suduoti antrą kartą, o jis, gindamasis, ranka ją nustūmė nuo savęs. E. A. po pastūmimo galėjo atsitrenkti į automobilį, tačiau jis (nuteistasis) to nematė, nes nusisuko (3 t., b. l. 4–6). Tokias pačias aplinkybes nuteistasis nurodė ir akistatos su E. A. metu (3 t., b. l. 12–14). Teisiamajame posėdyje D. A. kaltu taip pat neprisipažino, parodė, kad garaže E. A. sudavė jam per veidą, norėjo suduoti antrą kartą, tuomet jis, norėdamas išvengti smūgio, pastūmė nukentėjusiąją; ji, pastumta, galėjo užsigauti šoną į automobilio veidrodėlį, tačiau to (ar E. A. atsitrenkė į automobilio veidrodėlį) nematė, nes stūmė nukentėjusiąją ir nuo jos nusisuko. Tuo tarpu nukentėjusioji E. A. viso proceso metu tvirtino, kad D. A. garaže tyčia sudavė jai kumščiu į dešinį šoną, sukeldamas fizinį skausmą. Pagal 2021 m. spalio 31 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (2 t., b. l. 51–58) užfiksuotus E. A. parodymus, 2021 m. spalio 31 d., apie 18.50 val., jai grįžus į namus, tarp jos ir sutuoktinio D. A. namo garaže įvyko konfliktas. Pamačiusi, kad sutuoktinis D. A. yra neblaivus, ji, nuėjusi prie garaže buvusios lentynos, paėmė iš jos alkoholio butelį ir, jį pakėlusi, pasakė sutuoktiniui: „Vėl turi ir vėl geri“. Tada D. A. sudavė jai vieną kartą kumščiu į dešinį šoną žemiau šonkaulių, taip sukeldamas fizinį skausmą. 2021 m. lapkričio 4 d. papildomai apklausta liudytoja, E. A. parodė, kad D. A. žodinio konflikto metu tyčia sudavė jai kumščiu vieną kartą į dešinį šoną, sukeldamas fizinį skausmą (2 t., b. l. 98–101). E. A., papildomai apklausta liudytoja 2021 m. lapkričio 29 d., parodė, kad 2021 m. spalio 31 d. po pietų pradėjo kraustytis iš namų (duomenys neskelbtini), Šiauliuose; apie 18.50 val. grįžo į namus pasiimti likusių daiktų. Įėjo į garažą, ten tarp jos ir neblaivaus D. A. kilo konfliktas. Ji priekaištavo sutuoktiniui, kad jis ir vėl neblaivus, nuėjo prie garaže įrengtos lentynos, parodė D. A. į lentynoje buvusį butelį su alkoholiu, pakėlė butelį ir pasakė: „Va, dar turi ir dar toliau gersi“. Tada D. A. tyčia sudavė jai vieną kartą kumščiu į dešinį šoną, sukeldamas fizinį skausmą (2 t., b. l. 106–109). Ikiteisminio tyrimo metu, per akistatą su D. A., nukentėjusioji nurodė, kad įėjo į garažą, matė girtą D. A., papriekaištavo jam; priėjo prie lentynos, pakėlė butelį, kurio jis dar nespėjo išgerti, ir pastatė atgal; tada D. A. tyčia kumščiu sudavė jai vieną kartą į dešinį šoną, sukeldamas fizinį skausmą (3 t., b. l. 12–14). Teisiamajame posėdyje E. A. parodė, kad 2021 m. spalio 31 d., grįžusi į namus, nuėjo į garažą ir pradėjo šaukti ant ten buvusio D. A.: „Vėl esi prisigėręs, vėl esi girtas, viskas kartojasi“. Buvo įsitempusi. Priėjo prie lentynos, kur sutuoktinis slėpdavo alkoholį, pakėlė butelį, sakydama: „Va, vėl turi butelį. Dar tik pradėjai. Vėl gersi?“ Tuo metu D. A. trenkė jai į dešinį šoną ir sukėlė fizinį skausmą. Ji sutuoktiniui į veidą nesudavė. Sumušimo vietoje buvo paraudimas, tą vietą paspaudus, kelias dienas skaudėjo po šonkauliais.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai įvykio metu ir buvo įtempti bei konfliktiniai, teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl šalių santuokos nutraukimo, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas ir turto padalijimo klausimas, o nukentėjusioji įvykio dieną, nuteistajam atsisakius išsikelti iš namų, pati su vaikais kraustėsi į išsinuomotą butą, tai savaime nereiškia, jog apkaltinamojo nuosprendžio nebuvo galima grįsti nukentėjusiosios parodymais. Tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, vykstantis pagal BPK normų nustatytas ribas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

14. Baudžiamojoje byloje nustatant asmens kaltumą patvirtinančias aplinkybes vadovaujantis nukentėjusiojo parodymais, būtina įsitikinti šių parodymų patikimumu. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad aplinkybės, rodančios asmens suinteresuotumą bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus, tačiau nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad Baudžiamojo proceso kodekso normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).

15. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji E. A. nuo pat pirmos apklausos davė išsamius ir nuoseklius parodymus dėl D. A. prieš ją panaudoto fizinio smurto, savo parodymus patvirtino per akistatą su nuteistuoju, kitų ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu bei teisiamajame posėdyje. Sutiktina, kad E. A. teisme nurodytos aplinkybės apie tai, kad sumuštą kūno vietą policijos pareigūnams ji parodė namuose, kad dar iki nagrinėjamo įvykio, 2021 m. spalio 25-ąją, dėl nuteistojo elgesio (D. A., pasak nukentėjusiosios, tą dieną daužė sieną ir buvo neprognozuojamas) buvo kviečiami policijos pareigūnai, neatitinka liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. M. ir A. V. parodymų (šie liudytojai nurodė, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta ne įvykio vietoje, o policijos komisariate), taip pat Šiaulių apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus 2022 m. kovo 28 d. rašte (4 t., b. l. 25) užfiksuotų aplinkybių, kad policijos registruojamų įvykių registre nėra duomenų apie tai, jog 2021 m. spalio 25 d. adresu: (duomenys neskelbtini) (Šiauliuose) būtų buvusi kviesta policija. Tačiau tai savaime nelemia išvados, kad yra neteisingi ir nukentėjusiosios parodymai dėl D. A. veiksmais (smūgio kumščiu sudavimo) jai sukelto fizinio skausmo. Pažymėtina, kad E. A. parodymai dėl konflikto pradžios ir eigos, D. A. veiksmų, kiek kartų ir į kurią kūno vietą jai buvo suduota, buvo vienodi ir nuoseklūs nuo pat pirmosios apklausos ir nekito viso proceso metu: nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir nagrinėjant bylą teisme vienodai nurodė, kad nuteistasis fizinį smurtą panaudojo po jos išsakytų priekaištų dėl alkoholio vartojimo bei iš lentynos paimto ir jam (nuteistajam) parodyto butelio su alkoholiniu gėrimu, kad D. A. jai sudavė vieną kartą kumščiu į dešinį šoną ir kad šis smūgis sukėlė jai fizinį skausmą. Nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti šiais nuosekliais, neprieštaringais E. A. parodymais, nes juos patvirtina ir kiti įrodymai. Nukentėjusioji apie tai, kad D. A. jai sudavė, nurodė iš karto po įvykio paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu. Kitų objektų apžiūros protokole (2 t., b. l. 78–80), kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis telefonu su Bendrojo pagalbos centro operatore, nurodyta, jog E. A. 2021 m. spalio 31 d. 19.05 val. paskambinus telefonu 112 ir laukiant, kol atsilieps operatorė, girdėti vyriškas (D. A.) balsas: „Atsirado, matai, čia“; po šių žodžių girdisi moters (E. A.) balsas (kalba netaisyta): „Manęs čia nepamuši, negalvok, ir da tyčiojas, saka, nieks nematė“. Šiame protokole taip pat užfiksuota, jog moteris (E. A.) nurodė operatorei, kad mušasi vyras, į klausimą, ar reikalingi medikai, E. A. atsakė, jog medikai nereikalingi, ne taip čia labai sudavė, o į operatorės klausimą, rankomis ar kaip mušė, E. A. atsakė, kad rankomis. Teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. (į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė) parodė, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir nurodė, jog vyras sudavė jai į pilvo sritį. Liudytojas policijos pareigūnas M. M. teisiamajame posėdyje parodė, jog įvykio vietoje nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduota į pilvo sritį, į šoną, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, akivaizdžiai matėsi, kad ji sutrikusi. 2021 m. lapkričio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1489/2021 (04) (2 t., b. l. 97) nurodyta, kad E. A. kūne sužalojimų nėra, o pagal 2021 m. spalio 31 d. asmens (E. A.) apžiūros protokolą su fotolentele (nukentėjusioji apžiūrėta Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK patalpose), nukentėjusiosios dešinėje pilvo pusės srityje matyti paraudimas (2 t., b. l. 84–89). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad policijos pareigūnai, neapžiūrėję E. A. įvykio vietoje, pažeidė tarnybines instrukcijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje, teismo sprendimo dėl laikinųjų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo vykdymo ir šio sprendimo vykdymo kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 5-V-611 „Dėl Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje, teismo sprendimo dėl laikinųjų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo vykdymo ir šio sprendimo vykdymo kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2021 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 5-V-444 redakcija), 5 punktą, policijos pareigūnai, siekdami išsiaiškinti, ar įvykis įvyko artimoje aplinkoje ir turi smurto požymių, be kita ko, privalo nustatyti, ar yra smurtinių veiksmų padarinių (kūno sužalojimai (sukeltas fizinis skausmas)). Teisiamajame posėdyje policijos pareigūnai neneigė neapžiūrėję nukentėjusiosios įvykio vietoje, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia esminio proceso pažeidimo, nes E. A. policijos komisariate buvo apžiūrėta dar tą patį (įvykio dienos) vakarą, o į policijos komisariatą ji atvyko nors ir atskirai nuo policijos pareigūnų, tačiau netrukus po to, kai pareigūnai išvyko iš įvykio vietos: pagal liudytojos A. V. parodymus, nukentėjusioji į policijos komisariatą atvyko po keliolikos minučių, o liudytojas M. M. teisme parodė, jog nukentėjusioji iš karto sėdo į automobilį ir į policijos komisariatą atvyko per pusvalandį, be to, M. M. nurodė, jog, kiek pamena, jiems (policijos pareigūnams) sugrįžus į policijos komisariatą, nukentėjusioji ten jau buvo atvykusi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji, vykdama į policijos komisariatą, pati sąmoningai galėjo paveikti savo kūną tokiu būdu, kad atsirastų odos paraudimas, užfiksuotas asmens apžiūros metu.

16. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynyba kėlė abejones dėl to, ar gali, praėjus dviem dienoms po įvykio, nebelikti kūne jokių žymių nuo kumščiu į šoną suduoto smūgio, sukėlusio paraudimą ir net kelias dienas jaučiamą skausmą. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismui atsisakius apklausti ekspertą, t. y. atsisakius šalinti abejones dėl to, kad smūgis kumščiu į šoną būtinai turėjo palikti žymę ir po dviejų dienų, ši abejonė turi būti vertinama nuteistojo naudai.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė specialisto išvadą pateikusį teismo medicinos ekspertą J. S.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas patvirtino byloje pateiktą specialisto išvadą Nr. G 1489/2021 (04) ir paaiškino, kad nukentėjusioji 2021 m. lapkričio 3 d. buvo apžiūrėta vizualiai, jos kūne objektyvių sužalojimo žymių nebuvo nustatyta. Teismo medicinos ekspertas nurodė, kad odos paraudimas nėra vertinamas kaip kūno sužalojimas, nes nėra pažeidžiamas kūno audinių vientisumas. Paraudimas, pasak teismo medicinos eksperto, gali išnykti ir per keliolika ar keliasdešimt minučių, tai yra trumpalaikis požymis. Tuo atveju, jeigu 2021 m. spalio 31 d. nukentėjusiosios kūne buvo paraudimas, jis galėjo išnykti iki E. A. apžiūros 2021 m. lapkričio 3 d. Paraudimas gali atsirasti nuo suduoto smūgio, bet jis nėra specifinis smūgio sudavimo požymis; paraudimas gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių, nesusijusių su mechanine trauma. Kita vertus, kaip pažymėjo teismo medicinos ekspertas, ne visi smūgiai palieka sužalojimus. Skausmas gali būti sukeltas ir poveikiu, nepalikusiu jokių išorinių žymių.

18. Įvertinus teismo medicinos eksperto J. S. paaiškinimus, daroma išvada, jog ta aplinkybė, kad pagal specialisto išvadą 2021 m. lapkričio 3 d. E. A. kūne sužalojimų nebuvo nustatyta, o asmens apžiūros protokolo duomenimis, po įvykio, 2021 m. spalio 31-ąją, dešinėje nukentėjusiosios pilvo pusės srityje (sumušimo vietoje) buvo matomas paraudimas ir pagal E. A. parodymus toje vietoje, paspaudus, ji jautė skausmą dar keletą dienų po įvykio, nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymų vertinti kaip nepatikimų, nes, kaip nurodė teismo medicinos ekspertas, ne visi smūgiai palieka sužalojimus, skausmas gali būti sukeltas ir poveikiu, nepalikusiu jokių išorinių žymių; odos paraudimas, pasak teismo medicinos eksperto, iki E. A. apžiūros 2021 m. lapkričio 3 d. galėjo išnykti, paraudimas – trumpalaikis požymis, kuris gali atsirasti ir nuo suduoto smūgio.

19. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojais buvo apklausti nukentėjusiosios sūnus iš ankstesnės santuokos R. B. ir nukentėjusiosios tėvas R. Š., kurio parodymus kritikuoja apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie liudytojai paties įvykio nematė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė tas įvykio aplinkybes, kurias sužinojo iš E. A., t. y. kad garaže D. A. sudavė nukentėjusiajai kumščiu į šoną, jai nuo suduoto smūgio skaudėjo. Būtent tik tokia apimtimi, teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų R. B. bei R. Š. parodymais ir galima grįsti nuteistojo kaltę, nes šios liudytojų nurodytos aplinkybės apie sužinotas iš E. A. įvykio aplinkybes sutampa su pačios nukentėjusiosios parodymais apie jos atžvilgiu atliktus D. A. smurtinius veiksmus – smūgio kumščiu į dešinį šoną sudavimą ir fizinio skausmo sukėlimą, taip pat sutampa ir su kitais šiame nuosprendyje anksčiau aptartais įrodymais, netiesiogiai patvirtinančiais nuteistojo kaltę – liudytojų A. V. ir M. M. parodymais, kitų objektų apžiūros protokolu, asmens apžiūros protokolu su fotolentele.

20. Nuteistojo D. A. parodymai dėl įvykio aplinkybių proceso metu kito. Minėta, jog D. A., pirmą kartą apklausiamas įtariamuoju, kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad nukentėjusiajai pradėjus priekaištauti dėl alkoholio vartojimo, nesusivaldęs, vieną kartą sudavė E. A. kumščiu į dešinį šoną; vėlesnės apklausos ikiteisminiame tyrime metu, per akistatą su nukentėjusiąja bei apklausiamas teisiamajame posėdyje parodymus pakeitė ir nurodė, kad E. A. sudavė jam delnu į skruostą, sukeldama fizinį skausmą, po to užsimojo ranka, ketindama suduoti antrą kartą, o jis, gindamasis, ranka ją nustūmė nuo savęs. Teisiamajame posėdyje nuteistasis, aiškindamas parodymų pakeitimo priežastis, nurodė, jog per pirmąją apklausą sutiko prisipažinti kaltu dėl to, ko nepadarė, kad susitaikytų su nukentėjusiąja ir baudžiamasis procesas jo atžvilgiu būtų nutrauktas – taip jam patarė apklausą atlikusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė. Nuteistojo teigimu, nebuvo kada pasikonsultuoti su advokatu, pareigūnė nesiūlė teisininko, advokato; buvo neblaivus, pavargęs, norėjo viską greičiau pabaigti, išeiti iš areštinės. Iš esmės analogiškas aplinkybes apeliaciniame skunde nurodo ir nuteistojo gynėjas – pažymi, kad D. A., įteikiant jam pranešimą apie įtarimą, dar buvo neblaivus, nes įvykio vietoje nuteistajam buvo nustatytas 2,74 promilių girtumas; dėl patirto streso ir įtampos D. A. areštinėje nemiegojo visą naktį; parodymus davė nedalyvaujant advokatui; tenorėjo būti paleistas iš areštinės ir kuo greičiau susitaikyti su nukentėjusiąja (ne atsiprašyti už smurtavimą 2021 m. spalio 31 d. vakare, bet kaip nors „užglaistyti“ abipusį konfliktą ir, galbūt, išsaugoti šeimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo pasiteisinimai, o kartu ir apeliacinio skundo argumentai, yra neįtikinantys. Teisiamajame posėdyje liudytoja K. M. (ikiteisminio tyrimo pareigūnė, 2021 m. lapkričio 1 d. apklaususi D. A. įtariamuoju) parodė, kad apklausos protokole parašė tai, ką sakė įtariamasis (D. A.), prisipažinimo neišgavo, įtariamojo neįtikinėjo, kad prisipažintų. Pasak liudytojos, ji visada sako apklausiamam asmeniui, kad jis neprisipažintų, jeigu nepadarė to nusikaltimo, kuriuo įtariamas, o jeigu padarė, tuomet nurodo, kad gal geriau būtų prisipažinti, nes vienu trečdaliu bus mažesnė bausmė. Prieš įtariamojo apklausą neužuodė, kad jis būtų buvęs neblaivus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal bylos aplinkybes nagrinėjamas įvykis įvyko 2021 m. spalio 31 d., apie 19.00 val. Neblaivus D. A., kuriam į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė 2,74 promilių girtumą (2 t., b. l. 70), buvo sulaikytas 2021 m. spalio 31 d. 19.30 val. (2 t., b. l. 186–188), nuvežtas į areštinę, kitą dieną jo apklausa pradėta 10.00 val. (2 t., b. l. 195–198). Taigi, nuteistasis buvo apklausiamas, praėjus 15 valandų nuo įvykio, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apklausos metu jis buvo neblaivus, tokių aplinkybių nenurodė ir liudytoja K. M.. Nėra duomenų, jog areštinėje D. A. neturėjo jokių sąlygų pailsėti. Natūralu, kad susidariusi situacija jam galėjo kelti nemalonias emocijas, tačiau nuteistasis turėjo pakankamai laiko suvokti, kas atsitiko, ir jau per pirmąją apklausą nurodyti tas įvykio aplinkybes, kurias nurodė vėlesnio proceso metu. Liudytojai R. B., M. M. parodė, kad netrukus po įvykio, iki sulaikymo, D. A. sakė, kad nukentėjusiosios nemušė, ją pastūmė, nes ji sudavė jam ranka į veidą, tačiau nuteistasis, minėta, 2021 m. lapkričio 1 d., išblaivėjęs ir apklausiamas įtariamuoju, tokių aplinkybių jau nenurodė, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, jog D. A. neblaivumas įvykio metu galėjo paveikti jo paties tinkamą įvykio aplinkybių suvokimą. Nukentėjusioji neigė sudavusi nuteistajam į veidą, nuosekliai ir vienodai aiškino, kad prieš ją fizinį smurtą naudojo D. A., tuo tarpu nuteistojo parodymai dėl įvykio aplinkybių nenuoseklūs, tai konstatuota ir įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi (4 t., b. l. 61–66), kuria atmestas D. A. (nukentėjusiojo dėl to paties įvykio kitoje ikiteisminio tyrimo byloje) atstovo advokato Andriaus Kazakevičiaus skundas dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės 2022 m. sausio 20 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą E. A. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (4 t., b. l. 7– 16), Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino 2022 m. kovo 3 d. nutarimo nenaikinti prokurorės Jolantos Steponavičiūtės 2022 m. sausio 20 d. nutarimo (4 t., b. l. 39–43) ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria prokurorų nutarimai palikti galioti (4 t., b. l. 58), panaikinimo. Dėl to, kas aptarta, D. A. parodymai, kad jis E. A. smūgio kumščiu į dešinį šoną nesudavė, o tik ją pastūmė gindamasis, yra nepatikimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė turėti gynėją D. A. prieš pirmąją apklausą įtariamuoju buvo išaiškinta, surašytas teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolas, tačiau nuteistasis nurodė, kad gynėjo nepageidauja (2 t., b. l. 191), todėl nepagrįsti D. A. gynėjo apeliacinio skundo teiginiai apie pažeistą nuteistojo teisę į gynybą.

21. Išnagrinėjus apeliacine tvarka šią baudžiamąją bylą bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad įvykio dieną D. A. vieną kartą kumščiu sudavė E. A. į dešinį šoną ir sukėlė jai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog D. A. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes, suduodamas smūgį kumščiu nukentėjusiajai, suprato, kad jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą arba sveikatos sutrikdymą, tačiau šių padarinių nekonkretizavo, jam buvo nesvarbu, kokie padariniai gali kilti. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam, jo veikoje nustačius visus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas tinkamai.

22. Nenustačiusi pagrindų išteisinti D. A. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nebepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodomos galimybės atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėja 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio 2020 m. lapkričio 23 d. nutarimą, kuriuo D. A., vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, perduodant jį V. A. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato vieneriems metams, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo, ir ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-44498-20 buvo nutrauktas. D. A. buvo skirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metus 7 mėnesius, skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo – skyrimo dienos, t. y. 2020 m. lapkričio 8 d., ir automobilio „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios sumos su PVM (4 000 Eur) konfiskavimas; automobilis „Volvo XC 60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas AB (duomenys neskelbtini) banko nuosavybei (2 t. b. l. 23-30). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas 2021 m. gruodžio 30 d. rezoliucija patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės 2021 m. gruodžio 29 d. nutarimą, kuriuo ji nutarė atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-44498-20 (1 t., b. l. 8-10). Pirmosios instancijos teismui pripažinus D. A. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, D. A., kaip padaręs laidavimo metu naują tyčinį nusikaltimą, pagrįstai nuteistas ir dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

23. Dėl bausmės D. A.

24. Nagrinėjamai bylai aktualioje BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmeniui gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs D. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, skyrė jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas nuteistąjį dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, bei uždraudė vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

25. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad D. A., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas (1 t., b. l. 153; 3 t., b. l. 27–29, 31–33), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 34–36), nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. dirba „(duomenys neskelbtini)“ operatoriumi-techniku (1 t., b. l. 195–197; 3 t. b. l. 48, 83–85, 104– 105). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog D. A. turi du mažamečius vaikus (1 t., b. l. 191 – 192), nuo 2020 m. vasario 21 d. lankosi UAB (duomenys neskelbtini), paskutinis vizitas – 2021 m. spalio 7 d., jam nustatytas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 63); nuteistasis (duomenys neskelbtini), 2020 m. spalio 22 d. ir 2021 m. liepos 21 d. jam diagnozuoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 55, 70). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nenustatė, o D. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl šio nusikaltimo pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, neturi pagrindo abejoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį D. A. paskirtos bausmės rūšimi – laisvės apribojimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam nustatytas per ilgas šios bausmės terminas. Pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, kuri yra mažesnė už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, tačiau vis tik šios bausmės terminas, atsižvelgus į D. A. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, sukeltus padarinius – nukentėjusiosios sveikata nesutrikdyta, jai sukeltas tik fizinis skausmas, – yra per ilgas, todėl mažinamas iki minimalaus termino, numatyto BK 48 straipsnio 2 dalyje – trijų mėnesių laisvės apribojimo, paliekant pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtus įpareigojimus ir draudimą, t. y. įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, bei draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Būtent tokios trukmės (trijų mėnesių) laisvės apribojimo bausmė su pirmosios instancijos teismo paskirtais įpareigojimais bei draudimu atitiks nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei D. A. asmenybę, leis pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus nuteistojo atžvilgiu ir įgyvendinti teisingumo principą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

26. Sumažinus bausmę nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, iš naujo spręstinas bausmių (apeliacinės instancijos teismo sumažintos bausmės už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir bausmės, paskirtos skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį) subendrinimo klausimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, šios bausmės subendrinamos visiško sudėjimo būdu ir D. A. skiriama galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (2 500 Eur) bauda ir laisvės apribojimas 3 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

27. BPK 140 straipsnio 13 dalis numato, jog laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog D. A. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 21.49 val. iki 2020 m. lapkričio 8 d. 11.15 val. (1 t., b. l. 103, 105) ir nuo 2021 m. spalio 31 d. 19.30 val. iki 2021 m. lapkričio 1 d. 12.40 val. (2 t., b. l. 186, 189). Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė D. A. laikinojo sulaikymo laiką, tačiau neįskaitė jo į bausmę. Šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas: vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „c“ papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaitomas D. A. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 21.49 val. iki 2020 m. lapkričio 8 d. 11.15 val. (1 para) ir nuo 2021 m. spalio 31 d. 19.30 val. iki 2021 m. lapkričio 1 d. 12.40 val. (1 para), iš viso – 2 (dvi) paros, dvi sulaikymo paras prilyginant 4 (keturioms) laisvės apribojimo bausmės dienoms.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendį:

D. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. A. subendrintos bausmės vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3 dalimis, D. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį sumažintą iki 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrinti visiško sudėjimo būdu su 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda, paskirta D. A. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį, ir D. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 50 MGL (2 500 eurų) dydžio baudą ir 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant D. A. per visą bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba, netekus darbo, ne vėliau kaip per dvi savaites užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės dirbti, uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „c“ papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaityti D. A. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 21.49 val. iki 2020 m. lapkričio 8 d. 11.15 val. ir nuo 2021 m. spalio 31 d. 19.30 val. iki 2021 m. lapkričio 1 d. 12.40 val. (2 paras), dvi sulaikymo paras prilyginant 4 (keturioms) laisvės apribojimo bausmės dienoms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.