- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- I-3264-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02683-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. gegužės 13 d. skundu (t. 1, b. l. 1), kurį patikslino (t. 1, b. l. 60), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pasak pareiškėjo, jo laisvė Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. buvo apribota, pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Įstaigos kamerose, kambariuose, kurių plotas – 14 m², pareiškėjas periodiškai kalintas su 8–10 asmenų, nors pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto, toks reikalavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategija ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane.
2.2. Pasak pareiškėjo, kamerų tipo patalpoje (toliau – ir KTP) Nr. 19 langas atsidaro 8 cm, šioje patalpoje nėra pagalbos skambučio iškviesti pareigūną, esant poreikiui. Pagalbos mygtukas neveikia ir baudos izoliatoriuje (toliau – ir BI), pasivaikščiojimo kiemelyje. Kamerose prastas apšvietimas, dėl stogelio virš lango nepatenka saulė, taip pat nėra ventiliacijos. KTP koridoriuose telefonai įrengti be būdelės, todėl nėra jokio anonimiškumo nuo kitų kalinių.
2.3. Taigi, pasak pareiškėjo, jis Vilniaus PN kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų nuostatų, nesudarant normalių kalinimo sąlygų (KTP, baudos izoliatoriaus, drausmės grupės, karantino kamerose), dėl to patyrė didelę neturtinę žalą: didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo pareiškėjo savijauta ir sveikata, visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Taigi, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
2.4. Pagrįsdamas savo reikalavimą, pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu, pareiškimo Nr. 871-02), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civiline byla Nr. 3K-3-371/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009).
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu kategoriškai nesutinka, nes skunde pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (t. 1, b. l. 11–16, 65–67).
1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2012 m. liepos 13 d. ir buvo laikomas gyvenamosiose patalpose Nr. 9-304-04, Nr. 7-402-04, Nr. 5-312-06, Nr. 8-307-10, Nr. 6-414-06, Nr. 4-303-05 ir Nr. 3D-03 gyvenamąją patalpą, visose šiose patalpose, atsižvelgiant į jų plotus ir miegamųjų vietų skaičių vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigia, jog neva buvo pažeistos jo teisės dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam nuteistajam gyvenamosiose patalpose, tačiau nenurodo skundžiamose patalpose gyvenusių nuteistųjų skaičių, taip galimai norėdamas suklaidinti teismą. Pažymėtina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno nurodytose gyvenamosiose patalpose, yra sudėtinga, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami (nesisteminama informacija vienoje rinkmenoje).
2. EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija); EŽTT, vertindamas kalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) 11¹.1 ir 11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
3. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, su pareiškėju vienu metu laikyta ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkės nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
4. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2015 m. sausio 16 d. už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus atlikinėjo nuobaudas kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 5, Nr. 18, Nr. 21 ir Nr. 8D, jose jis laikytas ne Vilniaus PN administracijos valia, o jose atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į nurodytas patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti BI ar KTP kyla padarius nusižengimą ir pažeidus teisės aktuose nustatytą pataisos įstaigos tvarką. Gyvenamojo ploto (visuose KTP bei BI), tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose atitinka PĮ taisyklės 11¹.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 m²), pareiškėjas KTP ar BI laikytas, nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Vilniaus PN KTP, BI ar gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų.
5. Pažymėtina, kad teismai skirtingai vertina KTP, BI plotų skaičiavimą. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis BI ar KTP, privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje KTP esantys nuteistieji. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakyme Nr. 310 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir STR 1.14.01:1999) nuostatas, patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. BI ar KTP durys turi tik vieną išėjimą, t. y. į bendrąjį sektoriaus koridorių. Taigi, sanitarinis mazgas, esantis KTP ar BI, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa.
6. Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. akte Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 m., pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
7. KTP, BI ir gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno ir atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse nenustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik nurodyta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktuose nenustatyta, kad patalpoje esančius baldus privalu įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.
8. Pasak pareiškėjo, kameroje Nr. 19 langas prasidaro tik 8 cm, dėl to kameroje trūksta gryno oro ir natūralaus apšvietimo, nėra prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, o pasivaikščiojimo kieme tokia sistema neveikia. Kamerų tipo patalpa Nr. 19K, kurioje pareiškėjas atliko paskirtą nuobaudą, įrengta vadovaujantis Taisyklėmis, kurių 16.9 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 cm x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų, patalpų apšvietimo normą, nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai, 16.10 punkte nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos, vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kameroje Nr. 19K įrengtos 2 oro šalinimo sistemos (bendra kameros ir sanitariniame mazge įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema). Šioje kameroje įrengtas skaidraus stiklo langas, kuris užtikrina natūralų patalpos apšvietimą, langas tvarkingas, atsidaro, taigi, užtikrinta galimybė kameroje esantiems nuteistiesiems vėdinti patalpą (kameros Nr. 19K nuotraukos pateikiamos su atsiliepimu).
9. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas, dėl to Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. BI ir KTP lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, nuolatos tikrinantys ir kontroliuojantys minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, galinčiam potencialiai kilti nuteistajam, pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius. Pažymėtina, kad Taisyklėse nenustatyta, kad pareigūnų iškvietimo sistemos būtų įrengtos nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemuose. Taigi, jokie teisės aktų reikalavimai, taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:210) 21 ir 24 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakyme Nr. 1R-139.
Motyvuojamoji dalis
10. Atsižvelgiant į tai, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka galiojančius įstatymų reikalavimus, taigi, skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpos ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nepateikė nė vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų.
11. Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė, nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi, nėra pagrindo spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų aplinkybių poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms ar psichinėms pareiškėjo savybėms. Įrodymų, kad būtent dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjui atsirado psichinės ar fizinės sveikatos problemų, pareiškėjas nepateikė. Tiek Psichologinės tarnybos, tiek ir Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, tokių duomenų neturi. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Remiantis LVAT praktika, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turi būti patvirtinti tiesioginiais / netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (administracinė byla Nr. A17-1001/2007). Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (t. 1, b. l. 5–8).
1. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, jų negynė, nes pagal LVAT praktiką (administracinė byla Nr. A146-1527/2012) asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių CK 6.250 straipsnio prasme, jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 15 d., t.y. praėjus daugiau kaip 3 m. po to, kai pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN.
2. Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo, praleidęs ieškinio senaties terminą, šio termino atnaujinti neprašo, todėl Departamentas prašo taikyti senatį, remiasi CK 1.124 straipsniu, ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 1, 2 ir 8 dalimis, nurodo kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 m. senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, remiantis LAT civiline byla Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek-neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Pareiškėjas praleido ieškinio senatį būtent dėl turtinio pobūdžio reikalavimo, atsirandančio dėl neturtinio pobūdžio vertybių pažeidimo.
3. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu realiai Vilniaus PN buvo laikomas itin trumpą laiką, jis Vilniaus PN buvo tik atskirais, neilgais laikotarpiais.
4. Pareiškėjas anksčiau nesikreipė dėl to, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN, nesilaikant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo, todėl Departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.
5. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas Vilniaus PN negalėjo būti. Skunde nurodyti tik abstraktūs teiginiai ir bendro pobūdžio pareiškimai dėl netinkamų sąlygų, pareiškėją laikant Vilniaus PN. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.
6. Remiantis LVAT ir EŽTT praktika, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (LVAT administracinės bylos Nr. A756-2072/2013, Nr. A822-1114/2013, EŽTT bylomis Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickinson prieš Jungtinę Karalystę).
7. Remiantis LVAT praktika, kai bausmė atliekama pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, kai nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir nėra apribotas jų judėjimas nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, taigi, santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. (administracinės bylos Nr. A556-1906/2012, Nr. A143-1852/2013), tokios pozicijos laikosi ir EŽTT (2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, byla Živulinskas prieš Lietuvą). Taigi, nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose, net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.
8. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos kilimą galintys lemti veiksniai neįrodo realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Skundas neparemtas tiksliomis ir aiškiomis aplinkybėmis, nepagrindžiamas jokiais konkrečiais įrodymais. Teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos kilimą galintys lemti veiksniai neįrodo realaus neturtinės žalos kilimo ir egzistavimo fakto. Skunde nenurodyta pakankamai aplinkybių, pagrindžiančių skundo reikalavimą.
9. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos instituto taikymo aspektų, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą; teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, šis neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos, o neturtinė žala konstatuojama, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-337/2006).
10. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų ir / ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. liepos 3 d. baigiamieji aktai).
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2012 m. liepos 13 d. (Vilniaus PN pranešimas apie nuteistojo atvykimą Nr. 9-3977(06) (t. 1, b. l. 17)).
2. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. 7-193 buvo paskirtas į paprastąją grupę (t. 1, b. l. 18).
3. Vilniaus PN direktoriaus įsakymuose pareiškėjas buvo paskiriamas gyventi šiose Vilniaus PN patalpose: Nr. 9-304-04 (2012 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 7-197 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 19)); Nr. 7-402-04 (2012 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-315 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 23)); Nr. 5-312-06 (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 7-334 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 24)); Nr. 8-307-10 (2013 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7-5 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 29)); Nr. 8-307-08 (įsakymas (t. 1, b. l. 36)); Nr. 6-414-06 (2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 7-342 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 39)); Nr. 4-303-05 (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 7-359 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 42)); Nr. 3D-03 (2014 m. gruodžio 29 d. Vilniaus PN direktorius įsakymu Nr. 7-380 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (t. 1, b. l. 45)).
4. Remiantis atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamais Vilniaus PN patalpų planais, gyvenamųjų patalpų, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, plotai ir miegamosios vietos yra tokie: gyvenamosios patalpos Nr. 9-304-04 plotas – 32,59 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 10 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 7-402-04 plotas – 34,46 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 11 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 5-312-06 plotas – 35,40 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 11 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 307 plotas – 15,48 m² (planas (t. 1, b. l. 51)), įrengtos 5 miegamosios vietos; gyvenamosios patalpos Nr. 6-414-06 plotas – 14,41 m² (planas (t. 1, b. l. 53)), įrengtos 4 miegamosios vietos; gyvenamosios patalpos Nr. 4-303-05 plotas – 32,02 m², įrengta 10 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 3D-03 plotas – 15,44 m² (planas (t. 1, b. l. 70)), įrengta 4 miegamosios vietos.
5. Pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įvairiais laikotarpiais už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas šiose patalpose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamus Vilniaus PN direktoriaus nutarimus dėl nuteistojo nubaudimo, atskiro arba izoliuoto laikymo): nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. KTP Nr. 8D (nutarimas (t. 1, b. l. 21–22)); nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. KTP Nr. 18 (nutarimas (t. 1, b. l. 25–26)); nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. sausio 6 d. KTP Nr. 2 (nutarimas (t. 1, b. l. 27–28)); nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 7 d. KTP Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 30–31)); nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 32–33)); nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 6 d. KTP Nr. 5 (nutarimas (t. 1, b. l. 34–35)); nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. KTP Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 37–38)); nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 40–41)); nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 43–44)); nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 14 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 46–47)); nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 16 d. KTP Nr. 5 (nutarimas (t. 1, b. l. 48–49)). Be to, pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. sausio 16 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta nuobauda – 3 mėn. KTP (t. 1, b. l. 50).
6. Remiantis atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamais Vilniaus PN patalpų planais, KTP Nr. 1 plotas – 13,05 m² (planas (t. 1, b. l. 57)) įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 2 plotas – 14,35 m (planas (t. 1, b. l. 57)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 5 plotas – 14,08 m² (planas (t. 1, b. l. 57)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 18 plotas – 30,47 m² (planas (t. 1, b. l. 58)) įrengtos 7 miegamosios vietos; KTP Nr. 21 plotas – 13,82 m² (planas (t. 1, b. l. 58)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 8D plotas – 15,35 m² (planas (t. 1, b. l. 70)), įrengtos 4 miegamosios vietos; kameros Nr. 19K plotas – 14,30 m² (12,66 m² + 1,64 m²), įrengtos 3 miegamosios vietos (planas (t. 1, b. l. 70)).
7. Remiantis pareiškėjo sveikatos istorija Nr. 277, be kita ko, nustatyta: 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjas skundėsi nemiga, depresija, danties skausmu, diagnozuotas, be kita ko, miego sutrikimas, paskirtas vaistas „valeradix“ (t. 1, b. l. 124); ne kartą badavo 2012 m. birželio mėn., spalio mėn., taip pat 2013 m. balandžio mėn., birželio mėn., 2014 m., 2015 m. nusiskundimų iš esmės neturėjo (t. 1, b. l. 125–130, 135, 139, 147, 156–162, 164–169, 188); 2013 m. birželio 14 d. skundėsi niežėjimu kai kuriose kūno vietose, nustatytos papulės, skirtas gydymas (t. 1, b. l. 141–142); 2012 m. lapkričio 13 d. psichiatro konsultacijos metu skundėsi nemiga, nerimu, paskirtas gydymas (t. 1, b. l. 150), vizito pas psichiatrą metu reikalaudavo raminamųjų vaistų (t. 1, b. l. 152); pareiškėjas 2014 m. ir 2015 m. reguliariai gydytas, be kita ko, nerimą, nemigą mažinančiais vaistais; 2015 m. vasario 17 d. skundėsi akių niežėjimu, jos buvo raudonos, tačiau vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) atsisakė pasirašytinai (t. 1, b. l. 169, taip pat ir 2015 m. vasario 19 d. (t. 1, b. l. 170), ir 2015 m. kovo 3 d. (t. 1, b. l. 192)); 2015 m. vasario 18 d. paskirti, be kita ko, vaistai „truxali“ dėl situacinės reakcijos (t. 1, b. l. 170), 2015 m. kovo 2 d. diagnozuotas miego sutrikimas, paskirti vaistai „lorazepami“ (t. 1, b. l. 170); 2015 m. kovo 17 d. skundėsi miego sutrikimu, nerimu, diagnozuotas miego sutrikimas, paskirti vaistai „xanax“ (t. 1, b. l. 194); 2015 m. liepos 15 d. skundėsi įtampa, blogu miegu, dėl miego sutrikimo paskirti vaistai „amitriptiline“ (t. 1, b. l. 191); 2015 m. balandžio 29 d. vėl skundėsi blogu miegu, skirtas gydymas (t. 2, b. l. 5–6); 2015 m. gegužės 13 d. dėl miego sutrikimo skirti vaistai „amitriptilini“ (t. 2, b. l. 28); 2015 m. gegužės 28 d. psichiatro konsultacijos metu pareiškėjas skundėsi nerimu, medikas skyrė vaistus („tiapridal“, „truxali“) (t. 2, b. l. 32); 2015 m. birželio 3 d. skundėsi depresija, blogu miegu, paskirti vaistai ir psichiatro konsultacija (t. 2, b. l. 33); 2015 m. birželio 16 d. psichiatras diagnozavo pareiškėjui emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimą (kodas F60.3), paskyrė vaistus (t. 2, b. l. 37) (sveikatos istorija (t. 1, b. l. 85–200, t. 2, b. l. 1–68)).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. B. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pasak pareiškėjo, jis Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl patyrė neturtinę žalą.
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Pirmiausia būtina įvertinti, ar Vilniaus pataisos namų administracija padarė priešingas teisei veikas, susijusias su nepakankamo ploto pareiškėjui suteikimu. Minėta, jog pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2012 m. liepos 13 d. (Vilniaus PN pranešimas apie nuteistojo atvykimą Nr. 9-3977(06) (t. 1, b. l. 17)); pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. 7-193 buvo paskirtas į paprastąją grupę (t. 1, b. l. 18). Taip pat minėta, jog Vilniaus PN direktoriaus įsakymuose pareiškėjas buvo paskiriamas gyventi šiose Vilniaus PN patalpose: Nr. 9-304-04 (2012 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 7-197 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 19)); Nr. 7-402-04 (2012 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-315 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 23)); Nr. 5-312-06 (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 7-334 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 24)); Nr. 8-307-10 (2013 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7-5 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 29)); Nr. 8-307-08 (įsakymas (t. 1, b l. 36)); Nr. 6-414-06 (2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 7-342 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 39)); Nr. 4-303-05 (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 7-359 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 42)); Nr. 3D-03 (2014 m. gruodžio 29 d. Vilniaus PN direktorius įsakymu Nr. 7-380 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (t. 1, b. l. 45)). Remiantis atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamais Vilniaus PN patalpų planais, gyvenamųjų patalpų, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, plotai ir miegamosios vietos yra tokie: gyvenamosios patalpos Nr. 9-304-04 plotas – 32,59 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 10 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 7-402-04 plotas – 34,46 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 11 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 5-312-06 plotas – 35,40 m² (planas (t. 1, b. l. 55)), įrengta 11 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 307 plotas – 15,48 m² (planas (t. 1, b. l. 51)), įrengtos 5 miegamosios vietos; gyvenamosios patalpos Nr. 6-414-06 plotas – 14,41 m² (planas (t. 1, b. l. 53)), įrengtos 4 miegamosios vietos; gyvenamosios patalpos Nr. 4-303-05 plotas – 32,02 m², įrengta 10 miegamųjų vietų; gyvenamosios patalpos Nr. 3D-03 plotas – 15,44 m² (planas (t. 1, b. l. 70)), įrengta 4 miegamosios vietos.
Vertinant, ar pareiškėjui netrūko gyvenamojo ploto minėtose patalpose, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nuostatas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Todėl teismas konstatuoja, kad, net esant pilnai apgyvendintoms gyvenamosioms patalpoms Nr. 9-304-04 (2012 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 7-197 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 19)); Nr. 7-402-04 (2012 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-315 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 23)); Nr. 5-312-06 (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 7-334 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 24)); Nr. 8-307-10 (2013 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7-5 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 29)); Nr. 8-307-08 (įsakymas (t. 1, b. l. 36)); Nr. 6-414-06 (2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 7-342 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 39)); Nr. 4-303-05 (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 7-359 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ t. 1, b. l. 42)); Nr. 3D-03 (2014 m. gruodžio 29 d. Vilniaus PN direktorius įsakymu Nr. 7-380 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (t. 1, b. l. 45)) pareiškėjo teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad, pritardamas atsakovo argumentams teismas konstatuoja, jog būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkės nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui kilimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo teisės, jam būnant patalpose Nr. 9-304-04 (2012 m. liepos 25 d. įsakymas Nr. 7-197 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 19)); Nr. 7-402-04 (2012 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-315 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 23)); Nr. 5-312-06 (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 7-334 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 24)); Nr. 8-307-10 (2013 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7-5 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 29)); Nr. 8-307-08 (įsakymas (b l. 36)); Nr. 6-414-06 (2014 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 7-342 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ (t. 1, b. l. 39)); Nr. 4-303-05 (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 7-359 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į gyvenamąsias patalpas“ (t. 1, b. l. 42)); Nr. 3D-03 (2014 m. gruodžio 29 d. Vilniaus PN direktorius įsakymu Nr. 7-380 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“ (t. 1, b. l. 45)), esą, dėl gyvenamojo ploto trūkumo, nebuvo pažeistos.
4. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įvairiais laikotarpiais už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas šiose patalpose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamus Vilniaus PN direktoriaus nutarimus dėl nuteistojo nubaudimo, atskiro arba izoliuoto laikymo): nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. KTP Nr. 8D (nutarimas (t. 1, b. l. 21–22)); nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d. KTP Nr. 18 (nutarimas (t. 1, b. l. 25–26)); nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. sausio 6 d. KTP Nr. 2 (nutarimas (t. 1, b. l. 27–28)); nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 7 d. KTP Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 30–31)); nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 32–33)); nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 6 d. KTP Nr. 5 (nutarimas (t. 1, b. l. 34–35)); nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. KTP Nr. 1 (nutarimas (t. 1, b. l. 37–38)); nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 40–41)); nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 43–44)); nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 14 d. KTP Nr. 21 (nutarimas (t. 1, b. l. 46–47)); nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 16 d. KTP Nr. 5 (nutarimas (t. 1, b. l. 48–49)). Be to, pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. sausio 16 d. nutarime dėl nuteistojo nubaudimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą paskirta nuobauda – 3 mėn. KTP (b. l. 50). Remiantis atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 11–16) ir atitinkamais Vilniaus PN patalpų planais, KTP Nr. 1 plotas – 13,05 m² (planas (t. 1, b. l. 57)) įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 2 plotas – 14,35 m (planas (t. 1, b. l. 57)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 5 plotas – 14,08 m² (planas (t. 1, b. l. 57)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 18 plotas – 30,47 m² (planas (t. 1, b. l. 58)) įrengtos 7 miegamosios vietos; KTP Nr. 21 plotas – 13,82 m² (planas (t. 1, b. l. 58)), įrengtos 3 miegamosios vietos; KTP Nr. 8D plotas – 15,35 m² (planas (t. 1, b. l. 70)), įrengtos 4 miegamosios vietos; kameros Nr. 19K plotas – 14,30 m² (12,66 m² + 1,64 m²), įrengtos 3 miegamosios vietos (planas (t. 1, b. l. 70)).
Vertinant, ar pareiškėjui netrūko gyvenamojo ploto minėtose patalpose, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nuostatas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Todėl teismas konstatuoja, kad, net esant pilnai apgyvendintoms minėtoms kamerų tipo patalpoms, pareiškėjo teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos.
5. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų atkreiptinas dėmesys, kad kamerų tipo patalpa Nr. 19K, kurioje pareiškėjas atliko paskirtą nuobaudą, įrengta vadovaujantis Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurių 16.9 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 cm x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų, patalpų apšvietimo normą, nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai, 16.10 punkte nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos, vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kameroje Nr. 19K įrengtos 2 oro šalinimo sistemos (bendra kameros ir sanitariniame mazge įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema). Šioje kameroje įrengtas skaidraus stiklo langas, kuris užtikrina natūralų patalpos apšvietimą, langas tvarkingas, atsidaro, taigi, užtikrinta galimybė kameroje esantiems nuteistiesiems vėdinti patalpą (žr. fotonuotrauką, b. l. 72).
Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas, dėl to, dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. BI ir KTP lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, nuolatos tikrinantys ir kontroliuojantys minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, galinčiam potencialiai kilti nuteistajam, pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad pareigūnų iškvietimo sistemos būtų įrengtos nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemuose. Taigi, jokie teisės aktų reikalavimai, taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 ir 24 punktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istoriją Nr. 277, kurioje, be kita ko, nustatyta: 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjas skundėsi nemiga, depresija, danties skausmu, diagnozuotas, be kita ko, miego sutrikimas, paskirtas vaistas „valeradix“ (t. 1, b. l. 124); ne kartą badavo 2012 m. birželio mėn., spalio mėn., taip pat 2013 m. balandžio mėn., birželio mėn., 2014 m., 2015 m. nusiskundimų iš esmės neturėjo (t. 1, b. l. 125–130, 135, 139, 147, 156–162, 164–169, 188); 2013 m. birželio 14 d. skundėsi niežėjimu kai kuriose kūno vietose, nustatytos papulės, skirtas gydymas (t. 1, b. l. 141–142); 2012 m. lapkričio 13 d. psichiatro konsultacijos metu skundėsi nemiga, nerimu, paskirtas gydymas (t. 1, b. l. 150), vizito pas psichiatrą metu reikalaudavo raminamųjų vaistų (t. 1, b. l. 152); pareiškėjas 2014 m. ir 2015 m. reguliariai gydytas, be kita ko, nerimą, nemigą mažinančiais vaistais; 2015 m. vasario 17 d. skundėsi akių niežėjimu, jos buvo raudonos, tačiau vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) atsisakė pasirašytinai (t. 1, b. l. 169, taip pat ir 2015 m. vasario 19 d. (t. 1, b. l. 170), ir 2015 m. kovo 3 d. (t. 1, b. l. 192)); 2015 m. vasario 18 d. paskirti, be kita ko, vaistai „truxali“ dėl situacinės reakcijos (t. 1, b. l. 170), 2015 m. kovo 2 d. diagnozuotas miego sutrikimas, paskirti vaistai „lorazepami“ (t. 1, b. l. 170); 2015 m. kovo 17 d. skundėsi miego sutrikimu, nerimu, diagnozuotas miego sutrikimas, paskirti vaistai „xanax“ (t. 1, b. l. 194); 2015 m. liepos 15 d. skundėsi įtampa, blogu miegu, dėl miego sutrikimo paskirti vaistai „amitriptiline“ (t. 1, b. l. 191); 2015 m. balandžio 29 d. vėl skundėsi blogu miegu, skirtas gydymas (t. 2, b. l. 5–6); 2015 m. gegužės 13 d. dėl miego sutrikimo skirti vaistai „amitriptilini“ (t. 2, b. l. 28); 2015 m. gegužės 28 d. psichiatro konsultacijos metu pareiškėjas skundėsi nerimu, medikas skyrė vaistus („tiapridal“, „truxali“) (t. 2, b. l. 32); 2015 m. birželio 3 d. skundėsi depresija, blogu miegu, paskirti vaistai ir psichiatro konsultacija (t. 2, b. l. 33); 2015 m. birželio 16 d. psichiatras diagnozavo pareiškėjui emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimą (kodas F60.3), paskyrė vaistus (t. 2, b. l. 37) (sveikatos istorija (t. 1, b. l. 85–200, t. 2, b. l. 1–68)), konstatuoja, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, kad sveikatos nusiskundimai padaryti dėl Vilniaus PN administracijos veikų.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo V. B. skundas nėra pagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.