Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. M. (Y. M.) ir V. M. (V. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pripažįsta, kad tam tikrą laiką Bendrovė laikinai nukrypo nuo Įstatymo reikalaujamo darbuotojų skaičiaus. Darbuotojų atleidimas buvo išimtinai susijęs su įmonės veiklos krypties pasikeitimu. Pažymi, kad darbuotojų skaičiaus neatitikimas Įstatymo keliamiems reikalavimams buvo tik nominalus ir laikinas. Teigia, kad su atrinktais kandidatais neterminuotas darbo sutartis visai darbo dienai (8 val. per dieną, 40 val. per savaitę) buvo numatyta pasirašyti 2017 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Migracijos departamento sprendimo, nesant aiškiai įmonės ateičiai, darbo sutartys iki šiol nepasirašytos.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvė yra pareiškėja Y. M., nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.), kas sudaro beveik 4 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje beveik 4 mėnesius (kas turėtų būti vertinama kaip pakankamas laiko tarpas pasirūpinti, kad įmonė atitiktų imperatyvius įstatymo reikalavimus) nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis iš dviejų gauna nustatytą darbo užmokestį, kitas Lietuvos Respublikos pilietis gauna tik 124 eurus per mėnesį, tai yra minėtoje įmonėje nedirba visą darbo dieną.

Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jos įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėja nesiėmė savalaikių veiksmų siekdama užtikrinti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o to rezultatas - ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėja ir pačiame skunde neneigia fakto, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl darbuotojų skaičiaus.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, Migracijos departamentas pagrįstai panaikino ir pareiškėjos vaiko leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neatitinka imperatyvių teisės normų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas).

Pažymi ir tai, kad sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi nekliudo jai dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Be to, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų R. F. pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“, kuriuo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti R. F. pilietėms Y. M. ir V. M., teisėtumo ir pagrįstumo (t. 2, b. l. 22-23).

Nustatyta, kad pareiškėja Y. M. 2016 m. balandžio 6 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Jonavos grupę (toliau – Migracijos grupė) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėja prašyme nurodė, jog yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė adresu (duomenys neskelbtini), dalyvė (t. 1, b. l. 94-103). Pareiškėja Migracijos grupei pateikė ir tai patvirtinančius dokumentus (t. 1, b. l .114-194). Kartu buvo pateiktas pareiškėjos nepilnametės dukters V. M. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (t. 1, b. l. 40-48).

Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.), 2016 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. 1, b. l. 102; t.. 2, b. l. 16). Migracijos grupė 2016 m. liepos 8 d. išdavė pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 8 d.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-1904 (02008; 02009) rezoliucinės dalies 1 punktu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai Y. M. išduotą leidimą laikinai gyventi, o to paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino pareiškėjos nepilnametei dukrai V. M. išduotą leidimą laikinai gyventi (t. 2, b. l. 22-23).

Kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai Y. M. panaikino tuo pagrindu, jog paaiškėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyve yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, remiantis kuriais nustatė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Migracijos departamento sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus pareiškėja neginčija ir jas pripažįsta.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Y. M., 2016 m. balandžio 7 d. teikdama prašymą Migracijos grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, pateikė dokumentus patvirtinančius, jog ji yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė (jai priklauso 500 vnt. įmonės akcijų, kurių vertė sudaro 1/3 įmonės įstatinio kapitalo) ir direktorius ryšiams su užsieniu (t. 1, b. l. 98, 121-123). Bendrovės veiklos pobūdis – kita mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse; kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla; niekur kitur nepriskirta verslui būdingų paslaugų veikla (t. 1, b. l. 115). Bendrovės įstatinis kapitalas 43 443 Eur (t. 1, b. l.116). Bendrovės veiklai patvirtinti pareiškėja kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2015 metų balansą, 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, pelno mokesčio deklaraciją (t.1, b. l. 116-120), Aiškinamąjį raštą apie įmonės veiklą laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m. (t., 1, b. l. 190), išrašus iš Bendrovės sąskaitos banke (el. t. 1, b. l. 134-163), sutartis (t. 1, b. l. 165-172), kasos pajamų orderius ir sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 174-189). Taip pat buvo pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, patvirtinančios, kad bendrovėje įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai (t. 1, b. l. 126-133). Šios darbo sutartys buvo įvertintos Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjos Y. M. 2016 m. balandžio 7 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie apdraustuosius (t. 1, b.l. 200).

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, remdamasis VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. lapkričio 20 d.), kas sudaro beveik 4 mėnesius, nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nes dirbo tik du darbuotojai – Lietuvos Respublikos piliečiai (t. 2, b. l. 19). Be to, VSDFV informacinės sistemos duomenimis tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis iš dviejų gauna nustatytą darbo užmokestį, kitas Lietuvos Respublikos pilietis gauna tik 124 eurus per mėnesį, tai yra minėtoje įmonėje nedirba visą darbo dieną. Tuo pagrindu buvo padaryta išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyve yra pareiškėja Y. M., nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Kaip minėta, pareiškėja pripažįsta šias aplinkybes, tačiau nurodo, kad įdarbinti daugiau asmenų negalėjo dėl objektyvių priežasčių (įmonė keitė veiklos sritį).

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenumato, ji yra imperatyvi.

Pažymėtina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne tuo pagrindu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyve ir viena iš vadovų yra pareiškėja, yra fiktyvi, o tuo pagrindu, kad bendrovė, kurios dalyviu ir vadovu yra užsienietis, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Todėl pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai, kad Migracijos departamento pareigūnai nebuvo susisiekę su įmonės akcininkais, vadovybe ar darbuotojais dėl įmonės veiklos, jokių sutarčių ar veiklos finansinių ataskaitų netikrino tam, kad galėtų objektyviai nustatyti įmonės veiklos (ne)fiktyvumą, taip pat nėra reikšmingi. Įstatymo pažeidimas nustatytas remiantis objektyviais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, kuriais netikėti nėra pagrindo.

Laikytini nepagrįstais ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimus laikinai gyventi rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis, siekdamas nelegalios migracijos prevencijos, tačiau nesivadovavo objektyvumo ir proporcingumo kriterijais. Kaip jau minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne todėl, kad ji kelia nelegalios migracijos grėsmę, o kad buvo nepaisyta teisės aktų nustatyto reikalavimo, jog įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atitinkamai pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jos ir jos gyvenimo Lietuvoje nėra reikšmingos ir nevertintinos. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atsiliepime, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

Dėl atsakovo sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjos nepilnametei dukrai V. M. pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuojama, jog pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio įstatymo nustatytu pagrindu (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A-5129-525/2017).

Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai Y. M. yra panaikintas teisėtai, ir byloje nesant duomenų apie pareiškėjos nepilnametės dukters V. M. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, darytina išvada, kad pareiškėjos šeimos narei V. M. leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto R. F. pilietėms Y. M. ir V. M., panaikinimo“ Nr. (15/5-7) 11U- 1904 (02008; 02009) yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų Y. M. (Y. M.) ir V. M. (V. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.