- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- A-5129-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01275-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- S. Š., A. Š.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. Š. (S. S.), A. Š. (A. S.) ir A. Š. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. Š. (S. S.), A. Š. (A. S.) ir A. Š. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai S. Š., A. Š. ir A. Š. (toliau – ir pareiškėjai) 2017 m. balandžio 14 d. teismui pateikė skundą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-332 bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, jog S. Š. nebeatitiko leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keitimo sąlygų, ir padarė prielaidą, jog jis su 2016 m. birželio 23 d. prašymu pakeisti leidimus laikinai gyventi jam ir jo vaikams A. Š. ir A. Š. pateikė fiktyvius dokumentus, siekdamas tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Pareiškėjai pripažino, jog nuo 2017 m. sausio 31 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Autotartus“ (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyvis ir vadovas buvo S. Š., nebuvo dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kadangi darbuotojai buvo atleisti jų pačių prašymu. Tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, jog, nors Bendrovė veikė nuostolingai, S. Š. ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad joje tokie darbuotojai dirbtų ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Surasti naujus darbuotojus buvo sudėtinga, nes Lietuvos darbo rinkoje trūko kvalifikuotų automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimų srities specialistų, o Bendrovė neturėjo finansinių galimybių mokėti didesnį nei minimalus darbo užmokestį. Be to, aplinkybė, kad S. Š. gavo mažesnį nei minimalus mėnesinį darbo užmokestį, savaime neįrodė, kad jis neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. S. Š. buvo suinteresuotas kuo mažesnėmis Bendrovės išlaidomis, todėl sau ir paskyrė mažą atlyginimą, o save ir savo vaikus išlaikė iš turimų piniginių lėšų, apie kurias Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Valdyba) buvo informuota.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad S. Š., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė realybės neatitinkančius duomenis, jog jis ketino gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą UAB „Autotartus“, o UAB „Autotartus“ neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimų. Pareiškėjo teiginiai, kad galbūt ateityje pavyks įdarbinti tris Lietuvos Respublikos piliečius ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančius užsieniečius, nepaneigė skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Visą panaikinto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį (beveik 10 mėnesių) Bendrovėje nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, todėl abejotina skundo teiginiais apie darbuotojų paiešką. Be to, S. Š. nuo 2016 m. liepos 1 d., t. y. visą panaikinto leidimo galiojimo laikotarpį, negavo darbo sutartyje numatyto minimalaus darbo užmokesčio. Panaikinus leidimą laikinai gyventi S. Š., jo vaikų A. Š. ir A. Š. leidimai taip pat turėjo būti panaikinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjų S. Š., A. Š. ir A. Š. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad Ukrainos pilietis S. Š. 2016 m. birželio 23 d. Valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla UAB „Autotartus“. Taip pat pateikti prašymai pakeisti leidimus laikinai gyventi A. Š. ir A. Š.. Departamentas 2016 m. liepos 13 d. pranešimu informavo pareiškėjus, kad buvo priimtas sprendimas jiems pakeisti leidimus laikinai gyventi ir išduoti naujus leidimus, galiosiančius 2 metus. Valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė 2017 m. kovo 2 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenų nustatyta, jog Bendrovėje nebuvo dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Departamentas skundžiamu 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (15/5-4)11U-332 panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 50 straipsnio 3 dalimi bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktais.Teismas laikė įrodyta aplinkybę, jog UAB „Autotartus“ nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, šį faktą pripažino ir pareiškėjai. Skundo teiginys, kad Departamentas neatsižvelgė į S. Š. pastangas tam, jog Bendrovėje dirbtų reikiamas darbuotojų skaičius, pripažintas nepagrįstu. Pastebėta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 31 d. iki skundžiamo sprendimo priėmimo Bendrovėje nebuvo įdarbintas nė vienas darbuotojas. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas buvo imperatyvus ir neatitiktis jam sudarė pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl S. Š. neva dėtos pastangos nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Departamentas išvadą, kad S. Š. neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, padarė vadovaudamasis tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pagal kuriuos S. Š. gautas mėnesinis darbo užmokestis buvo 47,50 Eur (neatskaičius mokesčių). S. Š., prašydamas pakeisti leidimą, atsakovui buvo pateikęs banko sąskaitų išrašus apie turimas pinigines lėšas, todėl atsakovas privalėjo išsiaiškinti ne tik tai, kokį darbo užmokestį S. Š. gavo, bet ir tai, kiek nuosavų piniginių lėšų skundžiamo sprendimo priėmimo metu jis turėjo, taip pat kitus šiai aplinkybei nustatyti reikšmingus duomenis. Taigi atsakovas, neatlikęs išsamesnio tyrimo, nepagrįstai panaikino S. Š. leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.Teismo vertinimu, atsakovo argumentas, kad S. Š. leidimas laikinai gyventi turėjo būti panaikintas, nes pastarasis, teikdamas prašymą pakeisti šį leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Autotartus“ darbuotojų darbą bei buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, taip pat buvo nepagrįstas. 2016 m. birželio 22 d. Bendrovėje buvo įdarbinti trys darbuotojai, o S. Š. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kuriame nurodė, jog Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, pateikė 2016 m. birželio 23 d. Duomenų, kad Bendrovė nevykdė nurodytos veiklos, nebuvo. Vadinasi, nebuvo pagrindo teigti, kad S. Š., kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Autotartus“ darbuotojus bei jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.Teismas akcentavo, kad Departamentas, panaikindamas S. Š. leidimą laikinai gyventi, nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, tačiau tai nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi UAB „Autotartus“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų. Atitinkamai pagrįstai buvo panaikinti ir leidimai laikinai gyventi jo nepilnamečiams vaikams A. Š. ir A. Š..
III.
Pareiškėjai S. Š., A. Š. ir A. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.Pareiškėjų nuomone, teismas neatsižvelgė į S. Š. tikruosius ketinimus, veiksmus bei į jo tikrąją turtinę padėtį. Apeliacinis skundas iš esmės grįstas skundo argumentais, pabrėžiant, kad S. Š. siekė ne formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o ėmėsi visų būtinų veiksmų susieti visus savo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. S. Š. buvo aktyvus ne tik prieš kreipimąsi dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, bet ir po to.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Atsakovas pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 15 d. UAB „Autotartus“ nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Trys Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje buvo įdarbinti 2016 m. birželio 22 d. ir atleisti 2016 m. rugpjūčio 1-4 d., t. y. iškart po to, kai Bendrovės dalyviams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Dviems iš jų nuo 2016 m. liepos 15 d. iki atleidimo dienos buvo nustatytas nedraudiminis laikotarpis. 2016 m. spalio 4 - lapkričio 7 d. buvo įdarbinti dar keturi Lietuvos Respublikos piliečiai, bet tik vienam iš jų mokėtas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Nuo 2017 m. sausio 31 d. UAB „Autotartus“ nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Taigi, Bendrovė nuo 2016 m. liepos 15 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto reikalavimo. Be to, 2017 m. spalio 11 d. Bendrovė turėjo 4 182,11 Eur skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir 1 405,18 Eur mokestinę nepriemoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiams S. Š. ir jo nepilnamečiams vaikams A. Š. bei A. Š. panaikinimo.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. Š. išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (1 d. 1 p.). Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų ,,ir“ akivaizdu, kad šioje teisės normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o, norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato.Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis, be kita ko numatančiomis, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.), arba jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu, be kita ko, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.), arba jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.), arba jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Autotartus“, kurios dalyvis ir vadovas yra S. Š., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjai neginčijo, kad Bendrovėje nuo 2017 m. sausio 31 d. nebuvo reikiamo atitinkamų darbuotojų skaičiaus. Tai patvirtino ir duomenys iš VSDFV informacinės sistemos (išrašai, I t., b. l. 176, 180-201). Nors S. Š. tvirtino buvęs aktyvus ir stengęsis užtikrinti, kad Bendrovėje visą darbo laiką dirbtų ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, byloje nėra duomenų, kad Bendrovė nuo 2017 m. sausio 31 d. iki apeliacinio skundo pateikimo dienos (2017 m. rugsėjo 27 d.), t. y. per 8 mėnesius, būtų įdarbinusi bent vieną naują darbuotoją. Pareiškėjų teiginys, jog Lietuvos darbo rinkoje trūko kvalifikuotų automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimų srities specialistų, buvo abstraktus ir deklaratyvus, nekonkretizuotas jokiais duomenimis ir nepagrįstas jokiais įrodymais. Taigi, UAB „Autotartus“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, būtinų užsieniečiui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą priėjo ir 2017 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-4828-756/2017, kurioje vertintas Departamento 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi kitam UAB „Autotartus“ akcininkui.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų skundžiamo Departamento sprendimo pagrindų ir plačiau jų nevertina, juolab kad neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti S. Š. pakeistą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.Teisėjų kolegija, vertindama Departamento sprendimą panaikinti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje A. Š. ir A. Š., išduotus Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi, akcentuoja, kad, pagal Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Šiuo atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. Š. panaikintas pagrįstai, todėl, nesant duomenų apie jo vaikų A. Š. ir A. Š. teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, jiems išduoti leidimai taip pat naikintini. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų S. Š. (S. S.), A. Š. (A. S.) ir A. Š. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.