- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-48-252/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00011-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė
- Atsakovas
- V. S., E. V.
- Ieškovas
- BUAB „Evilda“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 48 - 252 - 2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. S. ir E. V. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-78-100-2012 pagal ieškovės BUAB „Evilda“ ieškinį atsakovams V. S. ir E. V. dėl 114 000 Lt priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 114 000 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-05-11 nutartimi pripažino UAB „Evilda“ bankrutavusia įmone ir nutarė ją likviduoti dėl bankroto. Bendrovės administratorius nustatė, kad ieškovė, atstovaujama direktorės E. V., 2008-11-04 sudarė nuomos sutartį Nr. 2008-11 su UAB „SVI Prekyba“, pagal kurią ieškovė išsinuomojo 20 kv. m. patalpą, esančią pastate (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos mokestis – 600 Lt per mėnesį. 2009-01-02 tarp tų pačių šalių sudaryta nuomos sutartis Nr. 2008-12, pagal kurią ieškovė iš UAB „SVI Prekyba“ išsinuomojo 350 kv. m. patalpą, esančią tame pačiame pastate, nuomos mokestis – 7 000 Lt per mėnesį. Šios sutarties 3 punkte nustatyta, kad už patalpų saugumą ir priešgaisrinę būklę atsako nuomininkas (ieškovė), 2.5 punkte nurodyta, kad žalos atsiradimo atveju, jeigu žala atsirado dėl nuomininko kaltės, žalą atlygina nuomininkas (ieškovė). Sutartis numatė pareigą ieškovei grąžinti patalpas tokios būklės, kokias gavo (sutarties 5.6 punktas). Taip pat 2009-01-02 tarp tų pačių šalių buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 2009, pagal kurią ieškovė išsinuomojo iš UAB „SVI Prekyba“ siuvimo įrangą, nuomos mokestis – 5 800 Lt per mėnesį. Iš viso pastatas turi 1 037,90 kv. m. bendro ploto, jis nuosavybės teise priklauso: UAB „Semvita“ – 18/100 dalių, A. V. – 17/100 dalių, UAB „SVI Prekyba“ – 32/100 dalių ir V. S. – 33/100 dalių. 2009-07-23 pastate kilo gaisras, kurio metu visiškai nudegė apie 150 kv. m. pastato stogo. Gaisro kilimo priežastis – vaikų išdykavimas su ugnimi, jį sukėlę asmenys nustatyti. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl gaisro, Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimu nutrauktas. Nurodė, jog, nepaisant to, kad ieškovė neturėjo pareigos atlyginti gaisro metu pastatui padarytos žalos, abiejų atsakovų sprendimu buvo sudarytos pastato gaisro metu sugadinto stogo remonto rangos sutartys Nr. 2009-09/2 ir Nr. 2009-09/1 su M. K. ir V. M., pasirašytos UAB „Evilda“ finansų direktoriaus V. S., ir pagal darbų perdavimo – priėmimo aktus, pasirašytus V. S., sąskaitas, išrašytas V. S., rangovams per UAB „Aderlita“ pagal trišales sutartis, pasirašytas direktorės E. V., iš ieškovės kasos pagal kasos orderius, pasirašytus direktorės E. V., ieškovės lėšomis sumokėta 114 000 Lt. Darbų perdavimo – priėmimo aktuose nurodyta, kad rangovai atliko tuos pačius darbus, t. y. visi darbai sudvigubinti, todėl akivaizdu, kad realiai kiekvienas rangovas atliko tik pusę rangos sutartyse su priedais nurodytų darbų. Tai rodo, kad ieškovės vadovai – finansų direktorius V. S., kuris veikė kaip faktinis įmonės vadovas, ir direktorė E. V. yra nepagristai išmokėję už atliktus darbus 56 000 Lt ar 58 000 Lt. Tokiu būdu, viena iš rangos sutarčių sudaryta siekiant iššvaistyti bendrovės lėšas, legalizuoti pinigų išėmimą iš bendrovės, tuo padarant bendrovei žalą. Be to, UAB „SVI Prekyba“ ir UAB „Evilda“ per valdymo organus buvo tarpusavyje susiję juridiniai asmenys. Gaisro metu UAB „SVI Prekyba“, iš kurios ieškovė nuomojo patalpas, vienintelis akcininkas buvo V. S., o atsakovas V. S. buvo šios įmonės vadovu. Atsakovas V. S. UAB „Evilda“ finansų direktoriumi buvo nuo 2009-05-19 iki 2010-02-26. Jis, žinodamas, kad ieškovės ekonominė padėtis yra bloga, siekdamas asmeninės naudos savo artimam giminaičiui, sudarė rangos sutartis, kurios buvo visiškai nenaudingos ieškovei. Atsakovė E. V. UAB „Evilda“ direktore buvo nuo 2008-11-06 iki 2010-02-09, todėl buvo atsakinga už bendrovės darbų organizavimą. Tokiu būdu, už ieškovei padarytą žalą atsakingi bendrovės vadovai, kurie bendrai atliko neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus. Tarp atsakovų bendrų neteisėtų, nesąžiningų veiksmų ir bendrovės 114 000 Lt lėšų praradimo yra tiesioginis ryšis, todėl padaryta žala priteistina iš abiejų atsakovų solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino. Ieškovei BUAB „Evilda“ priteisė solidariai iš atsakovų V. S. ir E. V. 114 000 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-01-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2009-07-23 gaisro metu visiškai sudegė paslaugų ir gamybos paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškio m., 150 kv. m. stogo, kurio plotas 2000 m. kadastro duomenimis 670 kv. m., likusi stogo dalis sugadinta. Gaisro kilimo priežastis – vaikų išdykavimas su ugnimi, gaisrą sukėlę nepilnamečiai nustatyti. Pastatas nuosavybės teise priklauso UAB „Swedbank lizingas“ – 18/100 dalių, A. V. – 17/100 dalių, UAB „SVI Prekyba“ – 32/100 dalių ir V. S. – 33/100 dalių. Gaisro kilimo metu atsakovė E. V. buvo UAB „Evilda“ direktore, šiose pareigose ji dirbo nuo 2008-11-06 iki 2010-02-09, šios bendrovės akcininke buvo nuo 2008-11-06. Atsakovas V. S. UAB „Evilda“ buvo finansų direktoriumi, šiose pareigose jis dirbo nuo 2009-05-19 iki 2010-02-26, UAB „SVI Prekyba“ direktoriumi atsakovas dirbo nuo 2004-08-26, UAB „SVI Prekyba“ vienintelis akcininkas – V. S., V. S. tėvas. UAB „Evilda“ ir UAB „SVI Prekyba“, įregistruotos (duomenys neskelbtini), abiejų įmonių veikla susijusi su drabužių siuvimu (gamyba). Ieškovė UAB „Evilda“ veiklą – drabužių siuvimą vykdė iš UAB „SVI Prekyba“ išsinuomota siuvimo įranga ir iš šios bendrovės išsinuomotose patalpose. Pasirašant siuvimo įrangos ir patalpų nuomos sutartis UAB „Evilda“ atstovavo direktorė E. V., kuri 2008-11-04 sudarė nuomos sutartį Nr. 2008-11, pagal kurią UAB „Evilda“ išsinuomojo patalpą, turinčią 20 kv. m., esančią (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2009-01-02 patalpų nuomos sutartį Nr. 2008-12 išsinuomojo 350 kv. m. patalpą, pagal 2009-01-02 nuomos sutartį ieškovė išsinuomojo siuvimo įrangą. 2009-01-02 pasirašant 350 kv. m. patalpos nuomos ir siuvimo įrangos nuomos sutartis, nuomotoją UAB „SVI Prekyba“ atstovavo direktorius V. S..
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad patalpos, kuriose kilo gaisras, ieškovei nebuvo išnuomotos, todėl šias patalpas turėjo pareigą nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti pastatų savininkai. Remontuoti gaisro metu sugadinto pastato stogo ieškovė neturėjo pareigos nei pagal vieną nuomos sutartį. Ieškovės nuomojamos patalpos, siuvimo įranga pablogėjo ne dėl jos kaltės, todėl jai neatsirado atsakomybė už išsinuomotų daiktų pabloginimą. Tuo tarpu atsakovai, gerai žinodami ne tik apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, tačiau ir tai, kad bendrovė negali įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų užsakovams, nesiėmė jokių priemonių, kad atnaujintų gamybą, neieškojo naujų patalpų, nenustatinėjo padarytos žalos bendrovei, nesiėmė priemonių šią žalą išieškoti iš kaltų asmenų, o nesant pareigos pašalinti gaisro padarytą žalą, organizavo stogo remonto darbus ir už juos sumokėjo bendrovės lėšomis. Byloje išnagrinėtų aplinkybių ir ištirtų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovai remontuodami bendrovės stogą ieškovės lėšomis atliko neteisėtus veiksmus ir padarė 114 000 Lt žalą ieškovei. Tarp atsakovų veiksmų ir žalos atsiradimo yra tiesioginis ryšis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. S. ir E. V. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prijungti prie bylos naujus įrodymus: 2009 m. kovo 9 d. UAB „SVI Prekyba“ raštą „Dėl palėpės patalpos suteikimo laikinai naudotis“; 2009 m. gegužės 7 d. UAB „SVI Prekyba“ pretenziją; 2009 m. liepos 29 d. UAB „SVI Prekyba“ pretenziją „Dėl žalos atlyginimo“; 2009 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Evilda“ įgaliojimą; UAB „Tikresta“ sąmatą. Nurodo, kad prašomi prijungti prie šios civilinės bylos dokumentai patvirtintų apeliantų pozicijas, jog palėpės patalpos, kuriose kilo gaisras, buvo perduotos ieškovei, todėl ji buvo atsakinga už šių patalpų išsaugojimą. Taip pat pateikiami dokumentai patvirtintų, kad ieškovės vardu veikę asmenys turėjo visus įgalinimus ieškoti rangovų, sudaryti su jais sutartis ir atsiskaityti. Teigia, jog teismas netinkamai vertino gaisro kilimo aplinkybę, konstatuodamas, kad ieškovės nuomojamos patalpos, siuvimo įranga pablogėjo ne dėl jos kaltės, todėl ieškovei neatsirado atsakomybė už išsinuomotų daiktų pabloginimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad gaisras kilo dėl nepilnamečių asmenų numestų nuorūkų ant sandėliuojamų neapsaugotų degių medžiagų (kartoninių dėžių, medžiagų atraižų). Pastato palėpės grindys yra betoninės, nedegios, tačiau ant jų sandėliuotos ieškovės kartoninės dėžės, sukirptų gaminių atraižos yra degios medžiagos, dėl kurių gaisras išplito. Teismas visiškai neįvertino šios aplinkybės ir ja nesirėmė sprendime. Akivaizdu, kad dėl netinkamo ieškovei perduotų patalpų eksploatavimo, t. y. netinkamai sandėliuojant gaminių atraižas, kartonines dėžes ir kitą ieškovės turtą, ieškovė nesiėmė visų veiksmų, būtinų eliminuojant gaisro kilimo riziką, dėl to ieškovė yra atsakinga ir dėl gaisro padarinių eliminavimo, kaip tai ir buvo padaryta. Nors patalpos, kuriose kilo gaisras, faktiškai išnuomotos ieškovei nebuvo, tačiau jai buvo leista jomis naudotis neatlygintinai, su sąlyga, kad ieškovė užtikrins tų patalpų saugumą. Mano, kad ieškovės bankroto administratoriui pateikus į bylą ne visus su bylą susijusius reikšmingus dokumentus, siekiama nepagrįstai pasipelnyti iš atsakovų. Būtent nepateiktas 2009 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimas suteikė V. S. teisę surasti rangovus sudegusio stogo remonto darbams, sudaryti su pasirinktu rangovu ar rangovais sutartis, įvertinti atliekamų darbų kainas, priimti darbus, atsiskaityti įmonės vardu už atliktu darbus, visapusiškai atstovauti įmonės interesus. Taip pat ieškovė nepagrįstai teigia, kad darbai buvo sudvigubinti. Šiuo atveju taupant lėšas buvo pasirinkti rangovai fiziniai asmenys, turintys teisę verstis individualia veikla pagal verslo liudijimus, nes jų paslaugų kaina buvo mažesnė nei tokias pačias paslaugas teikiančio rangovo juridinio asmens. Tam, kad darbai būtų atlikti operatyviai, buvo susitarta su dviem fiziniais asmenimis – rangovais, kurie bendrai atliko tuos pačius darbus. Abu rangovai atliko po lygiai tą patį darbą – stogo remontą, todėl darbų perdavimo – priėmimo aktuose nurodytas vienodas remontuojamo stogo plotas, o sudėjus dviejuose darbų perdavimo – priėmimo aktuose atliktus darbus, susidaro bendra darbų kaina – 114 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sudaryta patalpų nuomos sutartis nenumatė ieškovės pareigos rūpintis priešgaisriniu pastogės stoviu ar pareiga užtikrinti, kad į pastogę nepatektų tretieji asmenys. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė, laikydama savo medžiagas palėpėje, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus. Priešingai, sandėliuojamos medžiagos pačios neužsidegė, jos buvo padegtos. Teismas dėl visų šių įrodymų pasisakė ir padarė teisingas išvadas. Prašo neprijungti pateiktų naujų įrodymų, nes atsakovai šią galimybę turėjo pirmos instancijos teisme, jei tokie įrodymai buvo, apie juos neužsiminė nei savo paaiškinimuose, nei teismo posėdžio metu. Ieškovė apeliantų pridėtų dokumentų neturi, jai jie nebuvo perduoti, todėl akivaizdu, kad pateikiami dokumentai yra suklastoti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovų apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliantai, pateikdami byloje naujus įrodymus, teigia, jog neturėjo objektyvios galimybės pateikti šių dokumentų anksčiau, kadangi pati ieškovė turėjo turėti šiuos dokumentus ir juos perduoti teismui su kitais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, jog proceso koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis savo teisėmis naudotis sąžiningai, proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įvykdyti įrodinėjimo naštą (CPK 7 str. 2 d.). Pagal CPK 181 str. 2 d., teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o vėlesnis jų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pagal CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK įtvirtinta ribotos apeliacijos instituto specifika lemia, jog aukštesnės instancijos teisme vykstantis procesas nėra laikomas pirmosios instancijos teismo tęsiniu, todėl apeliacijoje pakartotinis bylos nagrinėjimas nevyksta, o yra tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė klaidos. Toks tikrinimas atliekamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis įvertinant, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas taiso teismo, bet ne šalių padarytas klaidas, todėl bylos šalys turi siekti, kad visa reikiama medžiaga būtų pateikta nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teisme, kuriame ir koncentruojamas procesas. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimo, konstatavo, jog tuo siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimu procesu – jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus, bet ne atviroje diskusijoje rungtyniškumo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Naujus įrodymus leidžiama pateikti tik jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ir kai bylos šalis įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, tuo labiau, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dalyvavo pats atsakovas V. S., atsakovę E. V. atstovavo advokatė I. R., šalims buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tinkamai nepatvirtinti, nors apeliantą atstovavo advokatė ir dokumentų nuorašus galėjo patvirtinti. Be to, ieškovės administratorius paneigė apeliantų teiginį, kad šiuos dokumentus galėjo pateikti ieškovė, tačiau jų nepateikė, todėl jiems iškilo būtinybė juos pateikti. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad administratoriui per duodant įmonės dokumentus, tokie dokumentai perduoti nebuvo. Apeliantei E. V. esant bendrovės direktorei tikrai buvo žinoma, kokius dokumentus ji turėjo ir juos privalėjo perduoti. Be to, pagrįstas ieškovės teiginys, kad apie šių dokumentų buvimą nei vienas iš apeliantų nekalbėjo pirmos instancijos teisme. Tokiu būdu, darytina išvada, kad atsakovų įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nėra objektyvaus pagrindo tenkinti apeliantų prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo, dėl ko teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, nevertina tik apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktų, prašomų priimti įrodymų ir dėl jų nepasisako (CPK 314 str.).
Išnagrinėjus apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalykui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, skundžiamu sprendimu nepažeidė CPK 176, 178, 183, 185 straipsnių reikalavimų, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, atskleidė bylos esmę, dėl jos padarė logiškas ir teisingas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja, todėl apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip pagrįsti netinkamu materialinių ir proceso teisės normų aiškinimu.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad teismas netinkamai vertino gaisro kilimo aplinkybę. Priešingai, iš teismo nustatytų ir įvertintų įrodymų matyti, kad gaisras kilo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kupiškyje, palėpėje, į kurią galėjo patekti ne tik ieškovė, bet ir pašaliniai asmenys, be to, gaminių atraižas palėpėje galėjo sandėliuoti ir dalies patalpų savininkė UAB „SVI Prekyba“, kuri užsiėmė tokia pačia veikla (drabužių gamyba). Būtent, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, gaisro kilimo priežastis – į pastato savininkų nesaugomą palėpę be jokios kliūties patekusių pašalinių asmenų – nepilnamečių vaikų išdykavimas su ugnimi, o ne palėpėje buvusios gaminių atraižos ir priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimai, padaryti ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad patalpos, kuriose kilo gaisras, ieškovei nebuvo išnuomotos, šias patalpas turėjo pareigą valdyti, naudoti ir jomis disponuoti pastatų savininkai (CK 4.37 str. 1 d.). Atsakovai jokiais įrodymais nepagrindė, kad ieškovės kaltė dėl gaisro kilimo galėjo pasireikšti tuo, kad ji palėpėje sandėliavo gaminių atraižas ir taip pažeidė priešgaisrinės apsaugos taisykles. Teismas kritiškai vertina apeliantų skundo argumentą, kad E. V., kaip UAB „Evilda“ direktorė, ir V. S., kaip finansų direktorius, po kilusio gaisro turėjo teisę surasti rangovus sudegusio stogo remonto darbams, sudaryti su pasirinktu rangovu ar rangovais sutartis, įvertinti atliekamų darbų kainas, priimti darbus, atsiskaityti įmonės vardu už atliktu darbus. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad remontuoti gaisro metu sugadinto pastato stogo ieškovė neturėjo pareigos nei pagal 2008-11-04 nuomos sutartį Nr. 2008-11 (nurodyta, kad nuomojamose patalpose ir prie jų esančiose teritorijose už priešgaisrinę apsaugą, energetinį ūkį, elektros saugą, darbų saugą, sanitarinę būklę atsako „Nuomotojas“, t. y. UAB „SVI Prekyba“ (t. 1, b. l. 14)), nei pagal 2009-01-02 nuomos sutartį Nr. 2008-12 (nurodyta, kad nuomininkas atsako už išsinuomotų patalpų saugumą ir priešgaisrinę būklę (t. 1, b. l. 15-16)). Tokiu būdu, pagrįsta teismo išvada, jog ieškovės nuomojamos patalpos bei siuvimo įranga pablogėjo ne dėl jos kaltės, todėl ieškovei neatsirado atsakomybė už išsinuomotų daiktų pabloginimą (CK 6.500 str.).
Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008). Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota CK 6.263 str. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.).
Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad apeliantams buvo gerai žinoma ne tik sunki bendrovės finansinė padėtis, tačiau ir tai, kad bendrovė negali įvykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų užsakovams, o būtent: bendrovės darbuotojai buvo atleidžiami iš darbo, 2008-11-20 penkios 2009-11-19 iš darbo atleistos UAB „Evilda“ darbuotojos kreipėsi į direktorę E. V. dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2009 m. spalio ir lapkričio mėn. bei neišmokėtų išeitinių kompensacijų, 2009-12-22 kreipėsi į teismą dėl bankroto iškėlimo. Tuo tarpu atsakovai nesiėmė jokių priemonių, kad atnaujintų gamybą, neieškojo naujų patalpų, nenustatinėjo padarytos žalos bendrovei, tačiau organizavo stogo remonto darbus ir už juos sumokėjo bendrovės lėšomis. Atsakovų neteisėtus veiksmus ir jų suinteresuotumą remontuoti ieškovei nepriklausančio pastato stogą patvirtina tai, kad V. S. 2009-09-01, būdamas UAB „Evilda“ finansų direktoriumi, su M. K. sudarė rangos sutartį Nr. 2009-09/2, 2009-10-05 ir 2009-10-30 išrašytos sąskaitos – faktūros, kurias pasirašė V. S.. 2009-10-30 V. S. taip pat atstovavo ieškovę ir pasirašant su rangovu M. K. darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 2009-02, kuriame nurodyta, kad atlikta darbų už 56 000 Lt. Su rangovu M. K. už UAB „Evilda“ atsiskaitė UAB „Aderlita“ pagal 2009-12-15 trišalę sutartį, kurią veikiančios ieškovės vardu pasirašė atsakovė direktorė E. V.. Be to, 2009-09-01 atsakovas sudarė analogišką rangos sutartį Nr. 2009-09/1 tarp UAB „Evilda“ ir V. M.. 2009-10-05 ir 2009-10-30 išrašytos sąskaitos – faktūros, jas taip pat pasirašė V. S.. 2009-10-30 atsakovas taip pat atstovavo ieškovę ir pasirašant su rangovu V. M. darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr.2009-02, kuriame nurodyta, kad atlikta darbų už 58 000 Lt. Su V. M. už UAB „Evilda“ atsiskaitė UAB „Aderlita“ pagal 2009-12-15 trišalę sutartį, kurią veikiančios ieškovės vardu pasirašė atsakovė direktorė E. V., kai įmonei jau buvo pradėta bankroto procedūra pagal darbuotojų ieškinį. Be to, rangos sutartyse, sudarytose su rangovais M. K. ir V. M., stogo remonto darbų apimtys nenurodytos, o darbų perdavimo – priėmimo aktuose nurodyta, kad abu rangovai atliko vienodus darbus ir vienodą šių darbų kiekį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės lėšomis už tuos pačius stogo remonto darbus sumokėta du kartus. Teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, jog atsakovai nesutiko su UAB „Atesta“ stogo remonto kaina, tačiau teismui sudarius galimybę pateikti šią kainą paneigiančius įrodymus, tokių įrodymų nepateikė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė E. V. buvo vienasmenė bendrovės vadovė, kuri buvo atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą, tinkamą lėšų panaudojimą, o atsakovas V. S. buvo ieškovės UAB „Evilda“ finansų direktorius, kuris veikė kaip faktinis šios įmonės vadovas, tačiau neturėdamas atskiro įgaliojimo įmonės vardu surado rangovus, sudarė su jais sandorius, nustatė atliekamų remonto darbų kainą, priėmė darbus, sprendžia, jog abu atsakovai atliko bendrus veiksmus, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jų priteistas žalos atlyginimas solidariai.
Remdamasi aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.). Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė BUAB „Evilda“ sumokėjo 500 Lt (t. 2, b. l. 119). Šios išlaidos – po 250 Lt priteistinos iš atsakovų V. S. ir E. V. CPK 88 str. 1 d. 6 p. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 250,00 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno advokato pagalbos išlaidų BUAB „Evilda“, į. k. 302242756, naudai.