- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-28
- Bylos Nr.
- N-575-2287-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-62-3-00642-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarties D. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi 2010 m. rugpjūčio 4 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo D. K. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 75 (septyniasdešimt penkių) litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda D. K. paskirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 19 d., apie 12 val. 30 min., Eivenių gatvėje, prie Kauno medicinos universiteto klinikų, Kaune, vairuodamas transporto priemonę sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje, tokiais savo veiksmais pažeisdamas kelio ženklo Nr. 333 reikalavimus (toliau – ir kelio ženklas Nr. 333). Nurodė, jog D. K. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą buvo įrodyta administraciniu teisės pažeidimo protokolu, liudytojo E. V. parodymais, policijos pareigūno A. Ž. tarnybiniu pranešimu, taip pat nuotraukomis. Pažymėjo, jog D. K. savo kaltės nepripažino, nurodydamas, jog šio kelio ženklo galiojimo zonoje jo vairuojama transporto priemonė buvo tik sustojusi išleisti keleivio (žmonos), bet nestovėjo, todėl Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų jis nepažeidė, tačiau teismas tokius jo argumentus įvertino kaip gynybos taktiką. Pridūrė, jog jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių D. K. versiją bei jo gynybos poziciją, byloje nebuvo pateikta. Nurodė, jog byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pažeidimą konstatavusių policijos pareigūnų ir pareiškėjo santykiai yra priešiški, kad šie pareigūnai galėjo būti šališki ir turėjo pagrindo nepagrįstai kaltinti pareiškėją, piktnaudžiauti jiems suteiktais tarnybiniais įgaliojimais, turėti išankstinį nusistatymą, todėl abejoti šių pareigūnų parodymais nėra pagrindo.
II.
D. K., nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 29 – 32), kuriuo prašo skundžiamą nutartį ir Institucijos Nutarimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nepadarė jokio administracinio teisės pažeidimo, nes kelio ženklo nr. 333 veikimo zonoje sustojo, norėdamas išlaipinti savo žmoną, ir įjungęs kairįjį posūkio signalą, tuo metu, kai jį sulaikė pareigūnai, jau ruošėsi išvažiuoti. Pažymi, jog policijos pareigūnai klaidingai tvirtino, jog pro jo automobilį pravažiavo du kartus, nes tai yra neįmanoma, kadangi Institucijos Nutarime nurodomoje vietoje eismas vyksta žiedu. Pažymi, jog tas pats pareigūnas, A. Ž., jį jau yra baudęs anksčiau už tą patį pažeidimą toje pačioje vietoje, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas nuobaudą už šį pažeidimą jo atžvilgiu panaikino, todėl jis mano, kad pareigūnas jį nubaudė tendencingai. Priduria, jog į Kauno medicinos universiteto klinikas šešti metai kartą per savaitę veža onkologine liga sergančią žmoną, tačiau nuobaudos yra sulaukęs tik iš šio pareigūno. Mano, kad teismas negalėjo remtis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir jo atžvilgiu surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu. Pažymi, jog policijos pareigūnai jam liepė išlipti draudžiamojo ženklo zonoje ir tuomet nufotografavo jo ne vietoje stovintį automobilį. Mano, jog tokiu būdu policijos pareigūnai privertė jį padaryti pažeidimą. Priduria, kad tuo metu kelio ženklo nr. 333 reikalavimų nepaisė ir kiti vairuotojai, tačiau jų pareigūnai nenubaudė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinėn atsakomybėn D. K. buvo patrauktas už pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje, padarymą ir jam paskirta administracinė nuobauda - 75 litų bauda, nes jis nesilaikė KET 1 priedo kelio ženklo Nr. 333 „Stovėti draudžiama“.
ATPK 124¹ straipsnio 2 dalis numato, jog kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas, taip pat vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus nurodytas šio straipsnio pirmojoje dalyje, nevykdymas, stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako arba važiavimas šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų.
KET 1 priedo kelio ženklas Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ draudžia transporto priemonėms stovėti toje kelio pusėje, kurioje yra ženklas.
Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, D. K. savo kaltę padarius ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. nesilaikius kelio ženklo Nr. 333 reikalavimų iš esmės ginčija tuo, jog jis prie šio kelio ženklo „Stovėti draudžiama“ buvo tik sustojęs išleisti žmoną, tačiau ne stovėjo, be to, policijos pareigūnai pažeidimo padarymu jį apkaltino tendencingai.
Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais D. K. argumentais ir sprendžia, kad jo kaltė buvo visiškai įrodyta objektyvia bylos duomenų visuma. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų, kurie pažeidimą fiksavo betarpiškai, nuosekliais ir neprieštaringais parodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybiniuose pareigūnų pranešimuose (b. l. 12 – 13) buvo užfiksuota, jog jie šalia kelio ženklo Nr. 333 stovintį D. K. automobilį užfiksavo kelis kartus, jis ten stovėjo kurį laiką, jokių žmonių išlaipinimo ar krovimo darbų nevykdė, be to, teismo posėdžio metu apklaustas pareigūnas E. V. parodė, jog tuo metu apelianto automobilio variklis buvo užgesintas (b. l. 23). Atsižvelgiant į tai, D. K. paaiškinimas, jog jis prie stovėti draudžiančio kelio ženklo ne stovėjo, o buvo tik sustojęs išleisti žmoną, ką rodė įjungtas jo automobilio kairiojo posūkio žibintas, vertintinas kritiškai, kaip asmens, suinteresuoto išvengti administracinės atsakomybės, gynybinė taktika.
Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti pažeidimo padarymą užfiksavusių pareigūnų objektyvumu. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad pareigūnas A. Ž. apeliantui jau yra skyręs administracinę nuobaudą, kurią teismas vėliau panaikino, už analogiško pažeidimo padarymą, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog jis buvo tendencingai suinteresuotas nubausti D. K., nes bausti pažeidėjus yra pareigūnų tarnybinių pareigų dalis. Pridurtina, jog jo kaltės ir administracinės atsakomybės dėl padaryto pažeidimo taip pat niekaip nešalina ir ta aplinkybė, jog jie nenubaudė kitų vairuotojų, stovėjusių draudžiamo ženklo zonoje.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo, tad apelianto skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
D. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.