Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-590-348/2012

Teisėja Irma Blekaitienė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-1081-2011-1

2012 m. spalio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Valdo Vitunsko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjams advokatams V. B. ir Eugenijui Senovaičiui, nuteistajam A. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. D. ir J. R. apeliacinius skundus dėl 2012 m. gegužės 2 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

J. R. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal LR BK 24 str. 4 d., 189 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. R. pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šia nusikalstamą veiką.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 189 str. 2 d. - laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., prie 2009-12-22 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2010-06-29 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi pakeisto nuosprendžio paskirtos dviejų metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė A. D. paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti D. N. ir G. B., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, jog organizavo nusikalstamą veiką, naudojimąsi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu, parengė nusikalstamos veikos planą, surado nusikalstamos veikos bendrininkus, tai yra A. D., D. N. ir G. B., ir jiems vadovavo, 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, nusikalstamos veikos vykdytojus D. N., G. B. ir A. D. savo automobiliu VW Passat v.n. (duomenys neskelbtini) nuvežė į (duomenys neskelbtini) Respubliką, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, perdavė jiems žinomai nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą, D. N. vairuoti - automobilį „Audi A4“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu 51750 litų ir kuris priklausė K. V. (C. W.), o A. D. ir G. B. vairuoti pakaitomis – automobilį „Audi A4“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu 44850 litų ir kuris priklausė A. P. (A. P.), juos lydėjo nuo (duomenys neskelbtini) Respublikos, tiksliau nenustatytos vietos, per (duomenys neskelbtini) Respubliką ir (duomenys neskelbtini)Respubliką, nuvažiavus apie trečdalį kelio, nenustatytoje vietoje A. D. perdavė (duomenys neskelbtini) Respublikoje pagrobtus valstybinio numerio ženklus 6B54352 ir 5B32987, nurodydamas, juos paduoti G. B. ir D. N., kurie jais pakeitė ant „Audi A4“ automobilių buvusius valstybinio numerio ženklus, toliau lydėjo važiuodamas priekyje stebėdamas kelią ir telefonu minėtų automobilių vairuotojams nurodydamas kur važiuoti, iki (duomenys neskelbtini), kur 2011 m. birželio 1 d. 10.20 val. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės specialiosios paskirties būrio pareigūno.

A. D. nuteistas už tai, jog veikdamas bendrininkų grupe su J. R., D. N. ir G. B., 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, J. R. automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį, D. N. ir G. B. nuvežus į (duomenys neskelbtini) Respubliką ir perdavus žinomai nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą, automobilius: „Audi A4“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu 51750 litų ir kuris priklausė K. V. (C. W.), „Audi A4“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė vagystės metu 44850 litų ir kuris priklausė A. P. (A. P.), lydint J. R., D. N. vairuojant automobilį „Audi A4“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), naudojosi vogtu automobiliu „Audi A4“ identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinio numerio ženklai HL-934B, vairuodamas nuo (duomenys neskelbtini) Respublikos iki ikiteisminio tyrimo nenustatytos vietos, t.y. apie trečdalį kelio, kol J. R. nurodymu, toliau šį automobilį vairuoti perėmė G. B. bei ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje J. R. nurodymu, jo paduotus Čekijos Respublikoje pagrobtus valstybinio numerio ženklus 6B54352 ir 5B32987 perdavė G. B. ir D. N., kurie jais pakeitė ant „Audi A4“ automobilių buvusius valstybinio numerio ženklus.

Apelianto nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas netinkamai aiškino ir taikė LR BK normas reglamentuojančias bausmės skyrimą, ypač neišsamiai įvertino jo asmenybę, vaidmenį bei lengvinančias aplinkybes, kas ir turėjo tiesioginės įtakos pergriežtos bausmės paskurimui. Nors ir anksčiau buvo teistas ir nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau primą nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, o šia apgautas ir priverstas. Anot apelianto, jis yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai, kritiškai vertina savo elgesį, pasižada daugiau nenusikalsti. Dėl to, yra pagrindo paskirti švelnesnę bausmės rūšį ir dar kartą bausmės vykdymą atidėti.

Apelianto nuomone, nebuvo įvertini ir nenuoseklūs parodymai apie automobilių valstybinių numerių keitimo aplinkybes. Ant numerių buvo rasti A. D. ir D. N. pirštų pėdsakai, po ko jie melagingai pradėjo tvirtinti, jog numerius jis jiems davė. Skunde apeliantas teigia, jog jo vaidmuo buvo antraeilis, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu prisipažino visiškai, todėl teismas paskyrė per griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas V. B. prašė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo J. R. gynėjas advokatas E. Senovaitis prašė nuteistojo J. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė atmesti nuteistųjų A. D. ir J. R. apeliacinius skundus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. D. ir J. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo J. R. apeliacinio skundo

Kolegija atmeta nuteistojo J. R. apeliacinio skundo argumentus, kad jis nelaikytas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 189 str. 2 d. organizatoriumi. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad J. R. organizavo nusikalstamą veiką, naudojimąsi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu, parengė nusikalstamos veikos planą, surado nusikalstamos veikos bendrininkus ir jiems vadovavo.

Remiantis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kolegija konstatuoja, kad J. R. bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 189 str. 2 d. atitinka LR BK 24 str. 4 d. numatytą bendrininko rūšį – organizatorių, dėl to apylinkės teismas tinkamai taikė šią Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą.

Pagal LR BK 24 straipsnio, numatančio bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, prasmę bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, kaip ir yra neginčytinai nustatyta (BK 25 straipsnio 2 dalis), o tokios grupės (nebūtinai organizuotos ar nusikalstamo susivienijimo) įvykdytos nusikalstamos veikos bendrininkai yra: vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. BK 24 str. 4 d. nurodyta, kad organizatoriumi yra: 1) asmuo, subūręs organizuotą grupę, jai vadovavęs ar koordinavęs jos narių veiklą, 2) asmuo, subūręs nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavęs ar koordinavęs jo narių veiklą, arba – 3) asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi, pagal baudžiamojo įstatymo pateiktą organizatoriaus apibrėžimą sugrupuoti jį apibūdinantys požymiai yra alternatyvūs, todėl, jei kaltininkas parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo, to pakanka, kad jo veika bendrininkaujant būtų kvalifikuojama kaip organizatoriaus, t. y. pagal LR BK 24 str. 4 d.

Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų faktinių duomenų matyti, jog J. R. nusikalstamos veikos vykdytojus savo automobiliu nuvežė į Austrijos Respubliką, ten prie ežero apgyvendino, po ko perdavė jiems žinomai nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą, juos lydėjo nuo Austrijos Respublikos, per Čekijos Respubliką ir Lenkijos Respubliką, perdavė Čekijos Respublikoje pagrobtus valstybinio numerio ženklus nurodydamas, jais pakeitė ant „Audi A4“ automobilių buvusius valstybinio numerio ženklus, toliau lydėjo važiuodamas priekyje stebėdamas kelią ir telefonu minėtų automobilių vairuotojams nurodydamas kur važiuoti, iki Lietuvos Respublikos, kur buvo sulaikytas. Taip pat nustatyta, jog kaltinamasis J. R. nusikalstamos veikos vykdytojams prieš išvykstant į Lietuvą perdavė „Bitės“ SIM korteles, jog jomis galėtų palaikyti ryšį kelionės metu, todėl tokie J. R. veiksmai traktuotini kaip nusikalstamos veikos parengimas ir vadovavimas jai, nes jis suvienijo ir nukreipė bendrininkų pastangas, sukūrė organizuotumą nusikalstamai veikai. Nepagrįsti ir atmestini nuteistojo J. R. apeliacinio skundo argumentai, jog jis buvo įtakotas kitų asmenų ir nusikalto neturėdamas kitos išeities. Šių skundo argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, todėl jie vertinami kaip siekimas sušvelninti savo padėtį.

Taip pat atmetami J. R. skundo argumentai, jog jį kaltinamieji D. N., G. B. bei A. D. apkalbėjo dėl automobilių numerių keitimo. Tiek kaltinamasis D. N., tiek ir kaltinamieji G. B. ir A. D. davė nuoseklius parodymus apie tai, kaip J. R. jiems liepė sustoti, kad reikia pakeisti automobilių valstybinius numerius, kad A. D. juos paėmė iš J. R. automobilio bagažinės, o D. N. ir G. B. juos pakeitė. Apeliacinės instancijos teismo nuomonė nėra pagrindo netikėti minėtai kaltinamųjų D. N., G. B. bei A. D. parodymais apie valstybinių numerių keitimą, nes jie apie tai davė nuoseklius parodymus.

Taip pat kolegija atmeta J. R. skundo argumentai ir dėl Ž. L. ir r. Jurgaičio iškvietimo į teisiamąjį posėdį ir jų apklausos. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo sprendžiamas minėtų asmenų apklausos klausimas, tačiau kaltinamasis J. R. prašė greičiau užbaigti bylos nagrinėjimą ir jų neapklausti (t. 5 b. l. 54).

Nepagrįstai skunde nurodoma ir tai, jog apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, nėra pagrindo J. R. atžvilgiu primažinti tai, jog jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailis. Kadangi iš byloje esančių apklaustos protokolų matyti, jog jis ikiteisminio tyrimo metu neigė padaręs nusikalstamą veiką, po to savo kaltę pripažino tik iš dalies, o teisiamojo posėdžio metu taip pat nebuvo nuoširdus, kaltinamasis neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, siekdamas palengvinti savo padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, jog paskirta bausmė J. R. nėra aiškiai per griežta, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ar jos dydį, skaičiuodamas bausmę nuo jos vidurkio. Apylinkės teismas įvertino visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. R. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Nors J. R. ankstesni teistumai yra išnykę, tačiau skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į jo teismus, nes šie duomenys J. R. charakterizuoja. Be to, ankstesni jo teistumai rodo, jog J. R. yra linkę nusikalsti asmenys, iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, todėl mažinti jiems paskirtas bausmes nėra objektyvaus pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad J. R. buvo nusikalstamos veikos organizatoriumi, todėl jo, lyginant su kitų bendrininkų, veika yra pavojingiausia ir pavojingesnė negu kitų bendravykdytojų, kaip buvo nustatęs apylinkės teismas. Atsižvelgus į tai bei į J. R. charakterizuojančius duomenis, kuriuos įvertino apylinkės teismas, jam skirtina savo dydžiu griežtesnės bausmės. Kolegijos nuomone, būtent teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jiems galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistieji daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų.

Dėl nuteistojo A. D. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyręs ir pagal įstatymo reikalavimus įvertinęs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo A. D. kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagrįstos ištirtais įrodymais, jos atitinka ir faktinėms aplinkybėms, todėl laikytina, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 13 p. – nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką, – taikymo yra nepagrįsti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 str. 1 d.). Nusikalstama veika yra pradėta, kai rengiamasi arba kėsinamasi ją daryti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas tik rengimosi ar pasikėsinimo stadijose, t. y. kol nusikalstama veika dar nėra baigta.

LR BK 189 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl ji laikoma baigta nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo ar jo realizavimo. Byloje nustatyta, kad J. R. perdavė A. D. automobilį ir pastarasis kurį laiką jį vairavo iki tol kol automobilio vairavimą perėmė G. B.. Taigi jau buvo baigtas nusikaltimas ir todėl savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką jau nebuvo galimas. Dėl šios priežasties nebuvo galimas ir nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką, kas suprantama kaip bandymas savo noru atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką, tačiau, nežiūrint to, nusikalstamos veikos ar jos padarinių nepavyksta išvengti (BK 23 str. 4 d.).

Nepagrįsti nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentai, jog jis neturėjo kitos išeities kaip sėsti už vogto automobilio vairo ir klausydamas J. R. nurodymų juo važiuoti, nes pastarasis jam grasino. Šių apeliacinio skundo argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kolegijos nuomoje, tokia kaltinamojo versija vertintina kaips siekimas sušvelninti savo padėtį. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog A. D. parodė, jog J. R. pagrasino kai jie visi buvo sustoję pasikeisti automobilių numerių ir nerado vieno varžto. Po to jau iškėlė versiją, jog buvo grasinama ir būdant prie ežero. A. D. parodymų nepatvirtina ir teisiamojo posėdžio metu duoti kaltinamųjų D. N. ir G. B. parodymai.

LR BK 189 str. 2 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys - bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Teismas skiria bausmę pagal sankciją LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1 d., 2 d.). Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant jį nuo bausmės vidurkio (LR BK 61 str. 1 d. ir 2 d.).

Parinkdamas sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, apylinkės teismas jos skyrimą pakankamai motyvavo ir parinko tinkamą bausmės rūšį. A. D. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Jis anksčiau teistas vieną kartą už eilę tyčinių apysunkių nusikaltimų padarymą, veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, būdamas recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str. 1 d.). Šios aplinkybės rodo, kad A. D. yra linkęs nusikalsti asmuo, iš ankstesnio teistumo išvadų nepadarė, todėl skirti kitą bausmės rūšį ar mažinti jam paskirtų bausmių dydį, nėra objektyvaus pagrindo. Kolegijos nuomone, būtent teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytus tikslus, t.y. ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Kolegijos įsitikinimu, A. D. teisingai paskirta ir subendrinta bausmė, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.

Pagal LR BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju nėra draudžiamas, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau nustatytos bylos aplinkybės, nuteistojo A. D. asmenybė leidžia daryti išvadą, jog jam nėra pagrindo taikyti šio baudžiamojo įstatymo nuostatų. Nustatytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, pagal kurias yra ne tik A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir kiti jo pavojingumą visuomenei apibūdinantys duomenys, iš kurių matyti, kad jis nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o apelianto nurodytos jo atsakomybę lengvinančios bei kitos aplinkybės tokiu atveju nėra pakankamos LR BK 75 str. taikymui.

Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistųjų J. R. ir A. D. apeliacinius skundus atmeti.