- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-24
- Bylos Nr.
- N-662-1045-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-05-3-02822-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarimo L. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. balandžio 4 d. L. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. balandžio 4 d., apie 02.20 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsisakė nustatyta tvarka pasitikrinti blaivumą, taip pat transporto priemonė nebuvo nustatyta tvarka įregistruota. Protokole nurodyta, jog tokiais veiksmais L. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 18 ir 238 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 123 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo L. M. atžvilgiu nutraukė, nesant pakankamai asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Tuo tarpu už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą L. M. skyrė 2 500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punkte nurodyta, jog policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Pabrėžė, kad ši pareiga vairuotojui nustatyta ir KET 18 punkte. Be to, pagal Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 5 punktą, policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Tokiu atveju, jei asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, Inspekcijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tai, jog Neblaivumo nustatymo taisyklių 27 punktas asmeniui suteikia teisę nesutikus tikrintis blaivumą, pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, nepaneigia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, KET ir Neblaivumo nustatymo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą ir nešalina jo administracinės atsakomybės. Atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir remdamasis administracinio teisės pažeidimo protokolu, Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 377 bei liudytojų A. K., R. N. ir A. V. parodymais, konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, policijos pareigūnų pristatytas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, nepagrįstai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, taip pažeisdamas KET 18 punkto reikalavimus. Taip pat pažymėjo, jog Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 378, kuriame nurodyta, kad asmuo yra blaivus ir gali vairuoti, bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada, iš kurios matyti, kad L. M. kraujyje rasta 0,12 promilės etilo alkoholio, nešalina asmens atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir jo veikos kvalifikavimui įtakos neturi, kadangi bylos nagrinėjimo dalykas yra ne vairuotojo neblaivumo (girtumo) nustatymas, o neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimas. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas) bei tai, kad asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
II.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas L. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog įvykio metu jį sustabdę policijos pareigūnai nenurodė jokios sustabdymo priežasties ir pradėjo automobilio apžiūrą, lupdami bagažinės vidinio apmušalo dalis, kas suerzino administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Taip pat nurodo, kad policijos pareigūnams pasiūlius pasitikrinti blaivumą, jis tikrintis neatsisakė ir kartu su jais nuvyko į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau paklausus pareigūnų, kodėl jie savivaliauja, buvo pasodintas į kampą ir jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už atsisakymą tikrintis blaivumą. Pažymi, jog dėl to po valandos kreipėsi į tą pačią asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur buvo nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo blaivus. Be to, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išreikalautas vaizdo įrašas iš minėtos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, galėjęs patvirtinti, jog L. M. neatsisakė tikrintis blaivumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti ir palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarimą nepakeistą. Pažymi, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą, įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 377 ir liudytojų parodymai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 378 esanti išvada administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu L. M. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 126 straipsnio 4 dalyje inter alia įtvirtinta, kad neblaivumo patikrinimo vengimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 2 000 Lt iki 3 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų arba administracinį areštą nuo 10 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas L. M. apeliaciniame skunde neigia padaręs minėtą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, kad jis neatsisakė tikrintis blaivumą.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. M. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir KET 18 punktas.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Pabrėžtina, jog ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1185/2007). Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010, publikuota „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010 m.). Pagal Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (toliau – ir Taisyklės), 5 punktą, policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Tokiu atveju, jei asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos, Inspekcijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 27 punktas). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Taisyklių nuostatas, yra konstatavęs, jog tai, kad Taisyklių 27 punktas asmeniui suteikia teisę nesutikus tikrintis, pačiam kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, nepaneigia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat KET ir Taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą) ar apsvaigimą ir nešalina jo administracinės atsakomybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N5-393/2007; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-1686/2009).
Kaip matyti iš policijos pareigūno A. K. tarnybinio pranešimo (b. l. 6), 2010 m. balandžio 4 d., apie 02.20 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), dirbant kartu su patruliu R. N. buvo sustabdytas automobilis Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Paprašius vairuotojo L. M. pateikti vairuotojo pažymėjimą bei automobilio dokumentus, policijos pareigūnas pajuto nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, todėl su vairuotoju nuvyko į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą, tačiau asmuo atsisakė tikrintis neblaivumą. Minėtas aplinkybes, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atsisakė tikrintis neblaivumą, tiek policijos pareigūnai A. K. ir R. N., tiek asmens medicininę apžiūrą atlikusi gydytoja A. V. patvirtino ir duodami parodymus pirmosios instancijos teisme (b. l. 35). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, byloje jokių duomenų apie tai, kad A. K., R. N. ar A. V. dėl kokių nors priežasčių siekia melagingai apkalbėti apeliantą, nėra. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pirmosios instancijos teisme iškelta versija, jog jis įvykio metu tikrintis blaivumą neatsisakė, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams, todėl atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Juolab kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas L. M. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis iš pradžių ginčijosi su policijos pareigūnais ir tik po valandos savo noru pasitikrino neblaivumą (b. l. 30). Taip pat pabrėžtina, kad iš byloje esančio Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 377 (b. l. 5) matyti, jog L. M. apžiūra buvo pradėta 2010 m. balandžio 4 d., 02.30 val., tačiau asmuo atsisakė tirtis pulsą, arterinį kraujospūdį, eiseną, stovėseną, judesių tikslumą, vokų, liežuvio bei pirštų virpėjimą, nistagmą ir dėmesį, be to, atsisakė tikrintis alkotesteriu ir kraujo tyrimo. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėtina, kad nei byloje esantis Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 378 (b. l. 12), kuriame konstatuota, jog asmuo blaivus ir vairuoti gali, nei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. T-A 875/10(02) (b. l. 11), kurioje konstatuota, kad L. M. kraujyje rasta 0,12 promilės etilo alkoholio, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės asmens veikos kvalifikavimui pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį neturi ir asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą nepaneigia, kadangi, kaip jau buvo minėta, asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, o konstatavimui, kad asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog jis išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti.
Apeliaciniame skunde L. M. taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išreikalautas vaizdo įrašas iš Kauno apskrities priklausomybės ligų centro, galėjęs patvirtinti, jog L. M. neatsisakė tikrintis blaivumą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tokio prašymo pareiškęs nebuvo, todėl šis apelianto teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl L. M. kaltės padaryti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
L. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.