- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- A-1443-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04684-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- M. D., A. D.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. D. ir A. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai M. D. ir A. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-6072 dalį, kurioje konstatuota, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimais Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600 pareiškėjams nuo 2013 m. gegužės 18 d. atsisakoma skirti socialinio draudimo išmokas; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600 dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjams skirti periodines socialinio draudimo išmokas nuo 2013 m. gegužės 18 d.; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naujus sprendimus, kuriais pareiškėjams būtų paskirtos periodinės socialinio draudimo išmokos, iki jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokysis atitinkamose švietimo įstaigose pagal atitinkamas mokymosi programas, - iki jų mokymosi ar studijų baigimo, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-4344-189/2015 buvo panaikinti: VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (11) 1-5399; Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. 6-15-2298 ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą – pripažinti nelaimingą atsitikimą, įvykusį A. D., draudiminiu įvykiu; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6-18-6097 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą – skirti S. D. – A. vienkartinę socialinio draudimo išmoką; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6-18-6098 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą skirti A. D. vienkartinę socialinio draudimo išmoką; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6-18-6099 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą – skirti M. D. vienkartinę socialinio draudimo išmoką; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6-18-6100 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą – skirti A. D. periodinę socialinio draudimo išmoką; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6-18-6101 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą skirti M. D. periodinę socialinio draudimo išmoką; panaikintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 6 18-6106 ir Valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti naują sprendimą skirti S. D. – A. periodinę socialinio draudimo išmoką.
VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 6-15-1122 A. D. 2008 m. gruodžio 20 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudiminiu įvykiu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 1 d. sprendimais S. D. – A., M. D. ir A. D. buvo paskirtos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimu S. D. – A. buvo atsisakyta skirti periodinę socialinio draudimo išmoką, o M. D. ir A. D. buvo skirtos 744 Lt dydžio per mėnesį periodinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 16 d.
Skundžiamais VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimais nuo 2015 m. gegužės 18 d. nuspręsta neskirti pareiškėjams periodinių socialinio draudimo išmokų apdraustajam mirus. Sprendimuose atsisakymo skirti išmokas pagrindas nurodytas tas, kad nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjai yra įvaikinti ir jų tėvu laikomas J. A., todėl pareiškėjai neatitinka periodinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo sąlygų reikalavimų. Atsakovas taip pat rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.227 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintomis nuostatomis, tačiau šiomis nuostatomis galėtų remtis tik tuo atveju, jeigu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – ir Nuostatai), 75-84 punktuose aplinkybė, jog po apdraustojo mirties jo vaikas buvo įvaikintas, būtų atitinkamo teisėkūros subjekto tiesiogiai nurodyta (įvardyta) kaip teisinis pagrindas tokiam asmeniui periodinės socialinio draudimo išmokos neskirti ar paskirtąją išmoką panaikinti arba nutraukti tokios išmokos mokėjimą. Kadangi tokios teisės normos Įstatyme ir Nuostatuose nėra, pareiškėjų teigimu, Valdybos Vilniaus skyrius privalėjo paskirti periodinę socialinio draudimo išmoką iki Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Nuostatų 76.1 punkte nustatyto termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos būtent Įstatymo ir Nuostatų teisės normos, reglamentuojančios socialinio draudimo išmokų skyrimo pagrindus, sąlygas bei tvarką. Pareiškėjai įgijo teisę į socialinio draudimo išmoką įvykus nelaimingam atsitikimui, kurį atsakovas pripažino draudiminiu, todėl teisė į socialinio draudimo išmoką atsirado nuo šių aplinkybių, o ne nuo tada, kai VSDFV teritorinis skyrius sprendžia išmokos skyrimo asmeniui klausimą. Pareiškėjai įsitikinę, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimai ir Valdybos 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas neatitinka nurodytų Įstatymo ir Nuostatų normų, todėl turėtų būti panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigotas 2008 m. gruodžio 20 d. nelaimingą atsitikimą, įvykusį Gruzijoje, kurio metu būdamas komandiruotėje žuvo pareiškėjų tėvas A. D., pripažinti draudiminiu ir pareiškėjams bei jų motinai paskirti ir išmokėti pagal Įstatymą ir Nuostatus priklausančias išmokas. Vykdant teismo sprendimą, buvo priimti sprendimai, kuriais pareiškėjams laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo paskirtos periodinės socialinio draudimo išmokos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjai buvo įvaikinti J. A., todėl išmokos skirtos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. VSDFV atsakydama į Vilniaus skyriaus paklausimą rašte nurodė, kad periodinės išmokos turi būti skiriamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl 2015 m. liepos 8 d. sprendimais buvo nuspręsta papildomai skirti periodinę išmoką pareiškėjams laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. Skundžiamais sprendimais VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė neskirti pareiškėjams periodinių išmokų nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2013 m. gegužės 18 d., kadangi jie buvo įvaikinti ir jų tėvu laikomas įvaikintojas. Įstatymas ir Nuostatai nenumato galimybės skirti periodines išmokas mirusiojo vaikams po jų įvaikinimo, todėl pareiškėjai po 2013 m. gegužės 18 d. neatitinka Įstatyme ir Nuostatuose nustatytų sąlygų periodinei išmokai skirti.
Pažymėjo, kad įvaikinimo institutą reglamentuoja CK, todėl VSDFV pagrįstai vadovavosi šio kodekso normomis. Atkreipė dėmesį, kad nuo įvaikinimo momento vaikai nėra laikomi našlaičiais, jų tėvas yra J. A., todėl nėra pagrindo mokėti išmokas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų biologinis tėvas A. D. žuvo 2008 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) komandiruotės metu. Teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu atsakovas buvo įpareigotas įvykį pripažinti draudiminiu ir pareiškėjams bei jų motinai paskirti ir išmokėti pagal Įstatymą ir Nuostatus priklausančias išmokas apdraustajam mirus. Vykdant teismo sprendimą paaiškėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjai buvo įvaikinti J. A..
Pažymėjo, kad Įstatymas ir Nuostatai nereglamentuoja atvejo dėl periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus mokėjimo po to, kai apdraustojo vaikai įvaikinami, tačiau, atsižvelgiant į instituto prasmę ir esmę, taip pat, kad po įvaikinimo įtėviai tampa tėvais pagal įstatymą, o vaikai juos įvaikinus, nelaikomi našlaičiais. Nuo teismo sprendimo pareiškėjus įvaikinti įsiteisėjimo dienos – 2013 m. gegužės 18 d. – jų tėvu laikomas J. A., todėl nuo 2013 m. gegužės 18 d. periodinės socialinio draudimo išmokos pareiškėjams neturėjo būti mokamos. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimai, kuriais periodinės socialinio draudimo išmokos skirtos pareiškėjams laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. yra pagrįsti.
Sutinka su skunde pateiktu vertinimu, kad viešojoje teisėje galioja principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, tačiau nesutinka su pareiškėjų šio principo interpretavimu, kadangi nei Nuostatai, nei Įstatymas nenumato galimybės mokėti periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, kai mirusiojo vaikai yra įvaikinami. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar įvaikinus pareiškėjus, Valdybos Vilnius skyrius turėjo teisę neskirti periodinės išmokos. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad išmoka mokama tik tenkinant Įstatyme ir Nuostatuose numatytas sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju teisę gauti išmoką turi mirusiojo vaikai. Pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teigia, jog Valdyba ir Valdybos Vilniaus skyrius nepagrįstai šiems teisiniams santykiams taiko Civilinio kodekso 3 knygos nuostatas, kadangi jos taikomas tik civiliniams teisiniams santykiams, o šiuo atveju tarp šalių susiklostę santykiai, kurie kyla iš viešosios teisės. Teismas vertino, kad tarp pareiškėjų ir A. D. bei tarp pareiškėjų ir J. A. susiklostę santykiai nėra laikytini kylančiais iš viešosios teisės. Atitinkamai tėvystės ir įvaikinimo santykiai nėra reglamentuojami viešosios teisės normų, o nustatomi atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3 knygos nuostatas. Taigi tiek Valdyba, tiek Valdybos Vilniaus skyrius pagrįstai tėvystės santykius nustatinėjo atsižvelgiant į CK nuostatas.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimas, kuriuo įvaikintojas J. A. pripažintas pareiškėjų tėvu, įsiteisėjo 2015 m. gegužės 18 d. Pažymėjo, kad Lietuvos teisės sistemoje nėra numatyta galimybė turėti daugiau nei vieną tėvą. Atitinkamai nuo minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutrūko tėvystės santykiai tarp A. D. ir pareiškėjų.
Teismas akcentavo, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas įvykus draudžiamajam įvykiui. Atitinkamai valstybė prisiima vaikų, netekusių tėvo, išlaikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai negali būti laikomi netekusiais tėvo, kadangi nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo įsiteisėjimo jie turi tėvą, kuris turi pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus (CK 3.192 str.; 3.192¹ str.). Be to, panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos (CK 3.227 str. 1 d.). Priešingas teisės aiškinimas neatitiktų socialinio draudimo paskirties, kadangi išlaikymą pareiškėjams turėtų garantuoti valstybė ir J. A., tai iš esmės reikštų, kad valstybė turėtų pareigą mokėti socialinio draudimo išmokas vienam asmeniui už neribotą draudėjų skaičių, tai neatitiktų socialinio draudimo paskirties. Pažymėjo, kad subjektinės teisės įgijimas nereiškia, jog minėta teisė nepasibaigs išnykus atitinkamoms aplinkybėms. Teismas sprendė, kad nuo įvaikinimo momento valstybė neturi pareigos mokėti periodinių išmokų, kadangi nebėra tenkinamos sąlygos jų mokėjimui.
Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2015 m. liepos 15 d. sprendimuose ir Valdyba 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėti sprendimai pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, todėl skundo reikalavimai juos panaikinti atmestini. Taip pat teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių priimti naujus sprendimus, kuriais būtų pareiškėjams paskirtos periodinės socialinio draudimo išmokos iki jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokysis atitinkamose švietimo įstaigose pagal atitinkamas mokymosi programas, - iki jų mokymosi ar studijų baigimo, bet ne ilgiau kaip iki 24 metų.
III.
Pareiškėjai (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjai papildomai nurodo, kad teismas privalėjo tinkamai atsižvelgti į Įstatymo ir Nuostatų reguliavimo dalyką, taip pat į CK teisės normų reguliavimo dalyką, nes Įstatymo ir Nuostatų reguliuojami santykiai netapatūs CK reguliuojamiems santykiams, o CK teisės normos savaime netaikytinos Įstatymo ir Nuostatų reguliuojamiems santykiams. Byloje nėra ginčo, kad tokio pobūdžio klausimus reglamentuoja būtent Įstatymas ir Nuostatai. Teismas byloje turėjo įvertinti tą faktą, jog būtent Įstatymas ir Nuostatai nustato dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui iš darbo ar į darbą priklausančių mokėti socialinių draudimo išmokų teisinius pagrindus, tokių išmokų rūšis, išvardija asmenis, kuriems priklauso teisė gauti tokias išmokas, apibrėžia tokių išmokų dydžio apskaičiavimo taisykles, reglamentuoja išmokų mokėjimo tvarką bei terminus. Byloje teigti, kad ginčo teisinio santykio nereglamentuoja viešosios teisės normos, nėra jokio teisinio pagrindo, nes nagrinėjamos ginčo situacijos nereglamentavimas Įstatyme ir Nuostatuose, savaime nevertintinas kaip įstatymo spraga, kuri pildytina analogijos pagrindu (CK 1.8 straipsnis) taikant atitinkamas CK normas. Todėl skundžiamuose sprendimuose VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV, taip pat teismo sprendime esančios nuorodos į CK 3.227 straipsnio 1 dalį ir į kitas CK normas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai pagrįstos.
Pažymi, kad vien tas faktas, jog nuo 2013 m. gegužės 18 d. atsirado CK 3.227 straipsnyje minimos teisės ir pareigos pareiškėjų įtėvio bei jo giminaičių atžvilgiu ir buvo panaikintos pareiškėjų 2008 m. gruodžio 20 d. dieną mirusio tėvo A. D. giminaičių pagal kilmę atitinkamos teisės ir pareigos, nereiškia, jog tokie šeimos teisinių santykių pasikeitimai turėjo daryti įtaką socialinio draudimo teisiniams santykiams, jeigu tai nenustatyta Įstatyme bei Nuostatuose. Pareiškėjų vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius remtis CK 3.227 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų turiniu teisėtai būtų galėjęs tik tuo atveju, jeigu Įstatymo 26 straipsnyje ir Nuostatų 75-84 punktuose aplinkybė, jog po apdraustojo mirties jo vaikas buvo įvaikintas, būtų atitinkamo teisėkūros subjekto tiesiogiai nurodyta (įvardyta) kaip teisinis pagrindas tokiam asmeniui periodinės socialinio draudimo išmokos neskirti ar paskirtąją išmoką panaikinti arba nutraukti tokios išmokos mokėjimą. Kadangi tokios teisės normos Įstatyme ir Nuostatuose nėra, tai pareiškėjams VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo paskirti periodinę socialinio draudimo išmoką iki Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Nuostatų 76.1 punkte nustatyto termino pabaigos. Akcentuoja, kad įvaikinimo faktas klausimui dėl periodinės socialinio draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo nuo 2013 m. gegužės 18 d. neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjai Įstatymo ir Nuostatų prasme įgijo teisę į periodinę socialinio draudimo išmoką, todėl turi teisę ją gauti iki Įstatyme ir Nuostatuose nurodyto termino.
Tai reiškia, jog periodinės socialinio draudimo išmokų gavėjų turtinės padėties pasikeitimai neturi įtakos anksčiau paskirtų periodinių socialinio draudimo išmokų, kurios buvo paskirtos asmenims, įgijusiems Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies pagrindu teisę į periodinę socialinio draudimo išmoką, tolesniam mokėjimui. Dėl to teismo sprendime esantis argumentas apie atsiradusią įvaikintojo J. A. galimybę ir kartu jo pareigą teikti išlaikymą pareiškėjams, priešingai nei sprendė teismas, iš tikrųjų teisiškai nėra reikšminga byloje sprendžiant dėl Lietuvos valstybės Įstatymu ir Nuostatais prisiimtos prievolės išmokėti pareiškėjams periodines socialinio draudimo išmokas pabaigos.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, išsamiai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kadangi Įstatymas ir Nuostatai nenumato galimybės skirti periodinių išmokų mirusiojo vaikams po jų įvaikinimo, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismas pagrįstai sprendė, kad tėvystės ir įvaikinimo santykiai nėra reglamentuoti viešosios teisės normomis, o nustatomi atsižvelgiant į CK nuostatas, todėl atsakovas priimdamas skundžiamus sprendimus, pagrįstai jomis rėmėsi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą iš esmės argumentais, nuodytais teismui pateiktame atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600, kuriais nuspręsta pareiškėjams M. D. ir A. D. nuo 2013 m. gegužės 18 d. neskirti periodinių socialinio draudimo išmokų apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo, pripažinto draudiminiu įvykiu, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-6072, priimto išnagrinėjus pareiškėjų skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ši administracinė byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309.
Pagal ginčijamų sprendimų metu galiojusios redakcijos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį jeigu apdraustasis dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui i darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po mirties. Periodinę draudimo išmoką taip pat turi teisę gauti mirusiojo vaikai (įvaikiai), kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba po jo mirties dienos įgijo teisę į jo išlaikymą. Šios dalies 1 punktas nustato, kad vaikams (įvaikiams) išmoka mokama kol jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantiems mokiniams ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantiems studentams – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai. Analogiškai išdėstytos ir atitinkamos Nuostatų taisyklės.
Aptartu reguliavimu nedviprasmiškai sureguliuota, kokioms sąlygoms esant mirusiojo vaikai įgyja teisę į periodinę draudimo išmoką, kokie išmokos mokėjimo terminai. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra numatęs galimybės šiuos terminus trumpinti ar keisti, taip pat nenumatyti pagrindai paskirtos periodinės draudimo išmokos mokėjimo nutraukimui.
Nagrinėjamo ginčo atveju įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu nelaimingas atsitikimas, įvykęs A. D., pripažintas draudiminiu įvykiu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotas priimti sprendimus skirti M. D. ir A. D. periodines socialinio draudimo išmokas. Taigi atsakovas turėjo pareigą priimti pareiškėjų atžvilgiu sprendimus, atitinkančius Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas (26 straipsnis), t. y. paskirti periodines socialinio draudimo išmokas nenustatant jokių teisės aktuose nenumatytų ribojimų.
Akivaizdu, kad ginčijami atsakovo 2015 m. liepos 15 d. sprendimai (Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600) Įstatymo reikalavimų neatitinka ir yra neteisėti. Jie priimti pažeidžiant Viešojo administravimo įstatyme (3 straipsnis) įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, nesilaikant administracinių teismų suformuotos praktikos, draudžiančios viešojo administravimo subjektui laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės, kuriai būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, normas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimai Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600 nėra pagrįsti taikytinomis teisės aktų normomis, dėl to neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų individualiam administraciniam aktui (8 straipsnis) ir turi būti panaikinti, o atsakovas įpareigotinas pareiškėjų atžvilgiu priimti teisėtus sprendimus.
Pažymėtina, kad ginčijamuose sprendimuose bei pirmosios instancijos teismo sprendime be teisinio pagrindo aiškintos ir taikytos Civilinio kodekso normos. Nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams subsidiarus privatinės teisės normų taikymas nenumatytas ir nėra reikšmingas, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjų skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų M. D. ir A. D. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų M. D. ir A. D. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6072 bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. liepos 15 d. sprendimus Nr. 6-18-3599 ir Nr. 6-18-3600. Įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti naujus sprendimus, kuriais pareiškėjams M. D. ir A. D. nuo 2013 m. gegužės 18 d. būtų paskirtos periodinės socialinio draudimo išmokos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnį.
Sprendimas neskundžiamas.