Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka per vaizdo konferenciją išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei A. V., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė savo ieškinio reikalavimus. Atsakovė prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

5. Bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė AB (duomenys neskelbtini) išdavė draudėjai būsto draudimo liudijimą, iš kurio matyti, kad būsto draudimu buvo apdraustas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Draudimo laikotarpis 2018 m. rugsėjo 17 d.–2019 m. rugsėjo 16 d. 2018 m. spalio 31 d. įvyko avarija, kurios metu vanduo prasiskverbė į draudėjui priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir apgadino apdraustą turtą. Ieškovė draudėjai išmokėjo 647 Eur draudimo išmoką. Taigi ieškovė – draudimo bendrovė įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatose.

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas.

7. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žala, padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakingu skolininku pagal šį straipsnį gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal šį straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Tokia praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009 bei kt. nutartyse.

8. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar minėta avarija įvyko bendro naudojimo inžinerinėse sistemose, ar atsakovei priklausančioje inžinerinėje sistemoje, bei kas turi atsakyti už padarytos avarijos padarinius.

9. Pagal CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalies nuostatą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).

10. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (pastato bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

11. Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, nustatantis statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, taip pat pateikia bendrosios statinio inžinerinės sistemos bei vartotojo inžinerinės sistemos sąvokas ir jas atriboja. Pagal šio reglamento (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. birželio 21 d.) 6.9 papunktyje pateikta vartotojo inžinerinės sistemos apibrėžtis, pagal kurią ji suprantama kaip statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis; vartotojo inžinerinė sistema tenkina statinio dalies (gyvenamojo namo, buto ar kitos paskirties pastato tam tikros dalies, pavienės patalpos ar jų grupės) gyventojų ar patalpos naudotojų bei statinio dalies naudojimo (eksploatavimo) reikmes.

12. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje vandentiekio sistema apibrėžiama kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos dalis: jai yra priskiriami geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos.

13. Taigi, pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą daugiabučio namo savininkų bendrajai dalinei nuosavybei priskiriama bendroji pastato inžinerinė sistema, kuri apima ir vandentiekio vamzdynus ir kuri nuo vartotojo (atskirų pastato patalpų savininko ar valdytojo) inžinerinės sistemos (apibrėžiamos kaip šios sistemos dalis (posistemė)) yra atribota apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis, o patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtis (trišakis, atlankas ir kt.) pagal šį reglamentavimą priskiriama bendrajai pastato inžinerinei sistemai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-421/2017).

14. Nagrinėjant šią civilinę bylą nustatyta, kad turto apgadinimai (žala) atsirado dėl atsakovei A. V. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), perdaryto rankšluosčių džiovintuvo pajungimo prie bendro naudojimo stovo: atvadas buvo pakeistas variniu vamzdžiu, kuris per lenkimo vietą prakiuro. Trūkimo vietą patvirtina UAB (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 4 d. raštas, kuriame nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini) 2018 m spalio 31 d. įvyko karšto vandens pratekėjimas iš savavališkai perdaryto rankšluosčių džiovintuvo pajungimo prie bendro naudojimo stovo: atvadas buvo pakeistas variniu vamzdžiu, kuris per lenkimo vietą prakiuro“. Trūkimo vieta vizualiai nurodyta byloje pateiktose nuotraukose, 2020 m. spalio 7 d. atliktų darbų, suteiktų paslaugų ataskaitoje, statinio apžiūros akte. Byloje ginčo dėl minėtos vamzdžio trūkimo vietos iš esmės nekilo (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad vandentiekio avarija įvyko trūkus karšto vandens vamzdžio atkarpai per lenkimą prieš apskaitos skaitiklį (taigi bendro naudojimo objekte), tačiau trūkimas įvyko dėl savavališko cinkuoto vamzdžio pakeitimo į varinį. Duomenų, jog vandens nuotekis būtų įvykęs už karšto vandens apskaitos skaitiklio ir (ar) ventilio, per kurį vanduo tiekiamas į atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančias patalpas ir kuriuo šis tiekimas, esant reikalui, gali būti nutraukiamas, byloje nenustatyta. Kaip minėta, šalys iš esmės sutiko su vandentiekio avarijos kilimo vieta (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Apibendrinant, konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjama žalą sukėlusi vandentiekio avarija įvyko ne dėl atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančių įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų, o dėl pastato įrenginio – bendrajai pastato inžinerinei sistemai priklausančio karšto vandens tiekimo savavališkai pakeisto vamzdžio (jo atšakos), kuris yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė, trūkimo.

17. Teismas pažymi, kad siekiant iš atsakovės priteisti žalą, ieškovė turi įrodyti, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovės teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė savavališku perdaryto rankšluosčių džiovintuvo pajungimu prie bendro naudojimo stovo: atvadas buvo pakeistas variniu vamzdžiu. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) nurodė nekeitę atvado.

18. Iš Nekilnojamo turto registro išrašo apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), matyti, kad namas pastatytas 1989 metais, o atsakovė A. V. butą nusipirko 2003 m. rugpjūčio 21 d. Byloje nėra duomenų, kas ir kada pakeitė atvadą.

19. Nors atsakovė, viena vertus, iškėlė versiją, kad atvadą galėjo pakeisti ankstesnis buto savininkas, tačiau teismas pažymi, kad teismas negali remtis prielaidomis. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovei kyla pareiga įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė atliko remontą bute, remontavo (siekė) atnaujinti ir nurodytą karšto vandens vamzdyno atvadą ar kitą jo dalį. Vien ta aplinkybė, jog avarija įvyko atsakovės bute, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad vandentieko avarija kilo būtent dėl atsakovės A. V. veiksmų.

20. Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad vandentiekio avarijai kilus bendrosiose inžinerinėse sistemose ir ieškovei neįrodžius, jog atvadą savavališkai pakeitė atsakovė, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų. Neįrodžius vienos iš būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), nėra pagrindo taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę.

21. Taigi šiuo atveju atsakovė, vien dėl to, jog vandentiekio avarija įvyko jos bute esančiose bendrosiose inžinerinėse sistemose, nelaikytina už padarytą žalą atsakingu asmeniu, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo (atitinkamai ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų) netenkintinas; atsižvelgiant į tai, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

22. Ieškinį atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė ir trečiasis asmuo apie turėtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

23. Kadangi į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, šios išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.