Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-404-527/2017 pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovui E. K. dėl materialinio išlaikymo pilnamečiui priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui D. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai įvertino šalių paaiškinimus. Atsakovo nesutikimo motyvai paremti subjektyviais apmąstymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pilnamečiam vaikui priteistino išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydį. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Prie apeliacinio skundo apeliantas pateikė naujus įrodymus – VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro 2017 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. S3-723, kurioje nurodyta informacija apie apelianto sveikatos būklę, ir UAB „Resteksa“ pažymą apie 2016 m. lapkričio – 2017 m. balandžio mėn. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas. Šie įrodymai nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam apeliacinio skundo išnagrinėjimui minėti įrodymai priimtini.

Dėl pilnamečio vaiko išlaikymo dydžio

Tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta CK 3.192¹ straipsnio pirmoje dalyje. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo tvarkai mutatis mutandis taikomi šio kodekso 3.192, 3.193, 3.194, 3.196, 3.197. 3.198, 3.199, 3.200, 3.201 straipsniai. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau tekste – Konstitucinis Teismas), spręsdamas dėl tėvų pareigos išlaikyti besimokančius pilnamečius savo vaikus įstatyminės nuostatos konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Kasacinis teismas yra suformavęs vienodą CK 3.194 straipsnio trečiosios dalies (šiuo metu – 3.192¹ straipsnio pirmos dalies) normos aiškinimo ir taikymo praktiką po Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo, t. y. teismui nustačius būtinumą ir galimybę teikti išlaikymą, pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį tėvai turi pareigą remti savo pilnamečius vaikus, kurie mokosi vidurinių, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų amžiaus, tačiau tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., E. T. v. A. T., byla Nr. 3K-3-188/2007). Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime ir kasacinis teismas įvardijo sąlygas, kuriomis teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal CK 3.194 straipsnio trečią dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-25/2008; 2008 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-248/2008; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009).

Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinėje mokykloje, išlaikymą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime pateikė skirtingą pareigos teikti išlaikymą pilnamečiams vaikams, besimokantiems vidurinėse mokyklose, ir pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, vertinimą. Nutarime pažymėta, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiam (18 metų), akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Tokia tėvų pareiga kildintina ne tik iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos darnios ir pilietinės visuomenės siekio, valstybės socialinės orientacijos. Sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Nors tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad mokinio teisinio statuso specifiškumas lemia, kad jis, nors ir būdamas darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti pamokas, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalėtų siekti aukštesnio išsilavinimo, todėl CK 3.194 straipsnio 3 dalyje (šiuo metu – 3.192¹ straipsnio pirmoje dalyje) įtvirtintu reguliavimu įstatymo leidėjo siekiama padėti moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, o tėvai privalo taip pat padėti jam šią teisę įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje I. R. v. J. R., bylos Nr. 3K-7-204/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-50/2012).

Nesutiktina su apeliantu, kad, trūkstant lėšų pragyvenimui, ieškovas turi ieškotis darbo. Pateikus ieškinį apeliacine tvarka vertinamoje byloje, ieškovas mokėsi Jonavos J. R. gimnazijoje 3-oje klasėje, šiuo metu – 4-oje klasėje. Besimokant mokykloje ir ketinant įgyti privalomą vidurinį išsilavinimą, ieškovo pasiekti mokslo rezultatai turės esminės reikšmės, pradedant savarankišką gyvenimą, todėl dirbti ieškovui mokymo metu būtų neteisinga. Jam besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, nuo išlaikymo dydžio didele dalimi priklauso moksleivio galimybė nusistatyti optimalų darbo ir poilsio režimą, tinkamai maitintis, dėl didesnės nei įprasta protinės apkrovos labiau pasirūpinti savo sveikata (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieškovo pragyvenimui galėtų būti panaudotos piniginės lėšos iš kaupiamojo draudimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovo motina, 2016 m. rugsėjo 27 d. gavusi 2 948,42 Eur draudimo išmoką, 300 Eur panaudojo ieškovo poreikiams patenkinti, už likusią 2 600 Eur sumą nupirko 26 vnt. Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštų, kurių išpirkimo data 2020 m. spalio 4 d. Taigi šiuo metu tos piniginės lėšos yra panaudotos (investuotos). Pagal sudarytą investicinę kaupiamąją gyvybės draudimo sutartį Nr. 0500170865 numatytas draudimo laikotarpis iki 2018 m. sausio 31 d., tokiu būdu pagal šią draudimo sutartį draudimo išmokos ieškovas dar negavo. Ieškovas nurodė, kad ketina studijuoti aukštojoje mokykloje, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra logiška, jog draudimo pinigai jam bus reikalingi mokantis aukštojoje mokykloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi minėta teismų praktika ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi galimybių dirbti ir užsidirbti sau pragyvenimui, dėl ko jam reikalinga parama iš tėvų iki jis mokysis vidurinėje mokykloje (iki 2018 m. birželio 22 d.).

Apeliantas neįrodinėja ieškovui reikalingos paramos dydžio, reikalavimą grindžia išimtinai šalių ir trečiojo asmens turtine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad, sprendžiant dėl reikalingos paramos sumos, svarbus realus vaiko poreikių nustatymas.

Paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis išlaidomis, tenkinant vaiko poreikius, išlaidos siekiančios 1 MMA (nuo 2016 m. liepos 1 d. – 380 Eur). Šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad ieškovas nurodė savo išlaidas, kurios neviršija orientacinio 1 MMA dydžio. Ieškovas jas detalizavo, pateikė būtinųjų poreikių lentelę, į išlaidas neįtraukė neformalaus ugdymo būrelių, laisvalaikio išlaidų. Atsakovas neginčijo konkrečių tiems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų dydžio, nepateikė įrodymų, skaičiavimų, patvirtinančių ieškovui reikalingos mažesnės išlaikymo sumos, negu nustatė pirmosios instancijos teismas (CPK 178 straipsnis). Todėl, atsakovui neteikiant pilnamečiam vaikui pakankamos paramos dydžio, ieškovas turėjo teisę paduoti teisme ieškinį dėl paramos priteisimo.

Atsižvelgęs į ieškovo amžių, pažangumą moksle, aplinkybę, jog paramos reikia mokantis priešpaskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, kai jis negali užsidirbti pats (išskyrus vasaros laikotarpiu), ieškovui pateikus jo išlaidas pagrindžiančius įrodymus ir paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovo nurodytos jo kasdieniams poreikiams patenkinti išleidžiamos sumos yra realios ir pagrįstos.

Atsakovas nepagrįstai teigia apie galimybių teikti priteistą paramą nebuvimą dėl sveikatos būklės (stuburo ligos).

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, neįgalumo ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT). Pagal Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, (toliau – kriterijų aprašas) 3 punktą sprendimą dėl asmens darbingumo lygio NDNT priima įvertinusi medicininius kriterijus, t. y. asmens bazinį darbingumą ir asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijus. Pagal kriterijų aprašo 4 punktą bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę: į visas jo darbingumui įtaką darančias ligas, traumas, patologines būkles ir su tuo susijusius organizmo funkcijų sutrikimus. Bazinis darbingumas vertinamas procentais nuo 0 iki 100 (6 punktas). NDNT teritorinis skyrius, priėmęs sprendimą dėl asmens darbingumo lygio išduoda socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos darbingumo lygį įrodančią pažymą (Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479, 17 punktas).

Apeliantas savo darbingumo lygį grindžia VšĮ Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro raštu, iš kurio matyti, kad jis 2009 m. birželio 26 d. nukreiptas į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, nustatytas 40 procentų darbingumo lygis iki 2009 m. gruodžio 29 d.; 2009 m. spalio 28 d. – lapkričio 4 d. dėl paūmėjusių stuburo skausmų pakartotinai nukreiptas į NDNT, nustatytas 50 procentų darbingumo lygis; 2016 m. balandžio 11-19 d. ir 2016 m. gegužės 5-14 d. gydytas stacionare dėl stuburo skausmų (b. l. 126). Taigi atsakovo sveikata gerėjo, darbingumo lygis kilo, o raštas nepatvirtina jo darbingumo lygio 2017 m. darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo prasme. Atsakovas neįrodė, kad patiria papildomas išlaidas gydymuisi. Tokių duomenų byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomi sveikatos sutrikimai nėra susiję su nedarbingumo lygiu, jie nesudaro pagrindo atleisti atsakovą nuo išlaikymo pareigos vykdymo motyvuojant bloga sveikatos būkle (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas teisingai neįvertino jo turtinės padėties. Apskųstajame sprendime išvardinti ir įvertinti duomenys apie atsakovo gaunamą uždarbį UAB „Resteksa“, atsakovo turimą kilnojamąjį turtą (automobilį), šeiminę padėtį (gyvena kartu su sugyventine ir jos dviem vaikais, kurių vienas nepilnametis, turi vieną išlaikytinį – ieškovo brolį) (CPK 185 straipsnis). Atsakovas dirba statybininku, nurodo, kad jo pajamas sudaro apie 500–700 Eur per mėnesį (pagal UAB „Resteksa“ pažymą – vidutiniškai 630 Eur). Vertinant apelianto argumentus dėl lėšų pragyvenimui trūkumo svarbi aplinkybė ta, kad jo amato žmonės yra itin paklausūs darbuotojai, o duomenų apie atsakovo negalėjimą dirbti dėl sveikatos nėra. Atsakovas nepateikė sugyventinės pajamų, nurodė, kad su gyvenimo drauge abiejų pajamas sudeda kartu ir jas padalina keturiems asmenims (atsakovui, sugyventinei ir jos dviem vaikams); sugyventinės dukros tėvas dukrai per mėnesį moka apie 100 Eur, pilnamečio vaiko tėvas prie išlaikymo neprisideda (2017 m. kovo 30 d. teismo posėdžio garso įrašo 34:50-39:00 min.). Paminėtina, kad apelianto sugyventinės vaikų išlaikymo prievolė priklauso jai ir vaikų tėvams, bet ne apeliantui (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1,7 punktai, CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Aplinkybę, kad apeliantas turi galimybių teikti ieškovui 120 Eur, patvirtina tai, kad iki šiol apeliantas sūnaus poreikiams savo valia teikė 87 Eur, o gyvenimo draugės vaikams nurodė duodantis 50 Eur, kas sudaro 137 Eur, t. y. išlaikymui jis išleidžia daugiau nei prašo priteisti ieškovas, taigi nustačius didesnį išlaidymo dydį apelianto turtinė padėtis nepablogėtų. Nurodytų faktų pagrindu darytina išvada, kad apelianto turtinė padėtis neatleidžia jo nuo pareigos teikti didesnį išlaikymą savo paramos reikalingam pilnamečiam sūnui.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino trečiojo asmens turtinę padėtį. Iš UAB „Norfos mažmena“ 2016 m. lapkričio 21 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad trečiojo asmens vidutinis darbo užmokestis sudaro 555 Eur. Trečiajam asmeniui priklauso transporto priemonė (jo įsigijimui paimtas kreditas iki šiol neišmokėtas), paveldėtas nekilnojamasis turtas ­– 3/8 dalys 0,0876 ha žemės sklypo ir buto, esančių (duomenys neskelbtini) Jonavoje, ir ¾ gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) Jonavoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atskaičius privalomus mokėti komunalinius mokesčius, draudimo ir kredito įmokas, trečiasis asmuo sau ir dviejų vaikų išlaikymui gali skirti apie 346 Eur sumą (po 115 Eur kiekvienam). Apelianto abejonės dėl nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini) Jonavoje, yra prielaidinio pobūdžio – trečiasis asmuo nurodė, kad butu naudojasi ir už komunalinius mokesčius susimoka buvusi bendradarbė Ž. A.. Teismo posėdžio metu atsakovui paklausus Ž. A., kokiu tikslu ji duodavo trečiajam asmeniui 50 Lt (14,48 Eur) grynais, pastaroji nurodė, kad mokėjo už komunalinius mokesčius (2017 m. kovo 30 d. garso įrašo 01:03:15 val.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jei ir būtų galima laikyti, kad atsakovo nurodyta suma buvo atlygis už naudojimąsi būstu, gauta 14,48 Eur suma trečiojo asmens turtinės padėties iš esmės negerina. Pažymėtina, kad materialinį išlaikymą savo vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnis 3 dalis, 3.192¹ straipsnio 1 dalis). Su trečiuoju asmeniu kartu gyvena ieškovas ir kitas atsakovo nepilnametis vaikas, todėl būtent trečiajam asmeniui tenka didesnė auklėjimo, priežiūros, rūpinimosi vaikais našta; gyvenant atsiranda ir nenumatytų papildomų vaikų išlaidų, kurias trečiasis asmuo privalo padengti, ir prie kurių skyrium gyvenantis tėvas dažniausiai neprisideda.

Vadovaudamasis nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė priteisti išlaikymą pilnamečiam sūnui, atsižvelgęs į jo amžių, pažangumą moksle, aplinkybę, jog paramos reikia mokantis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kai jis negali užsidirbti pats, į abiejų tėvų turtinę padėtį.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti išlaikymo įsiskolinimo. Pagal CK 3.200 straipsnį, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. (duomenys neskelbtini) ieškovui tapus pilnamečiu ir atsakovui neteikiant pakankamo išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išlaikymo įsiskolinimą skaičiavo pagal priteistą paramos dydį, kadangi per 6 mėnesius iki ieškinio pateikimo dienos ieškovo poreikiai nepasikeitė. Pilnamečiam ieškovui apeliantas teikė 87 Eur paramą pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išlaikymo įsiskolinimo dydį pastarąja suma sumažino.

Pažymėtina, kad paramos įsiskolinimas priteistinas iki ieškinio pareiškimo dienos, o parama – nuo ieškinio pareiškimo dienos. Pirmosios instancijos teismas paramos įsiskolinimą priteisė iki sprendimo priėmimo, o paramą – nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad paramos ir jo įsiskolinimo laikotarpiai persidengia, byloje dėl to ginčo nėra, apeliacinės instancijos teismas šios sprendimo dalies netikslina.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė CK 3.192¹ straipsnio nuostatas dėl išlaikymo iš tėvų (vieno jų) priteisimo pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui, besimokančiam vidurinėje mokykloje, taip pat CPK 3.200 straipsnio nuostatas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teisingai nustatė abiejų tėvų turtinę padėtį, jų dalis išlaikymo prievolėje, jų gaunamas pajamas ir pastangas jas gauti. Tuo vadovaujantis apeliacine tvarka patikrintas sprendimas nekeistinas (CPK 263 straipsnis 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašo priteisti jo patirtas 50 Eur advokato padėjėjo T. D. pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis numato, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

Ieškovui teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme teikė advokato padėjėjas. Apeliacinio skundo surašymas yra apeliacinio proceso sudedamoji dalis, o advokato padėjėjo įgalinimus šio proceso metu riboja įstatymas. Dėl to teisinės pagalbos išlaidos, kurias teikė advokato padėjėjas apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 60 straipsnio 4 punktas, Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis) (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-150-480/2017).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti ieškovo L. K. prašymo priteisti advokato padėjėjo suteiktas teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.