Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Virginijus Kalkauskas, sekretoriaujant Vilmai Smolskienei,

dalyvaujant kaltinamajai O. P., jos atstovei advokatei Nijolei Petraitienei, nukentėjusiajai G. Ž., jos atstovui advokatui Dariui Mecelicai, privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje O. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyv. (duomenys neskelbtini),

privačios kaltintojos G. Ž. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

kaltinamoji O. P. nukentėjusiosios G. Ž. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad O. P. 2011 m. rugsėjo 7 dieną, Kauno apygardos teismo viešame teismo posėdyje, adresu Mickevičiaus g. 18, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-397-348/2011, pagal nuteistosios J. B. gynėjo advokato Romo Aitkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-28 nuosprendžio, apklausiama kaip liudytoja ir pasirašiusi liudytojo pasižadėjimą bei būdama įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 235 str., davė šmeižiančius bei įžeidžiančius parodymus:

parodė, kad ,,G. Ž. nuolat ant manęs rašo policijai skundus.“,, G. Ž. visus nuolat skundžia. Martinaičiai pasikeitė stogą, tai padavė skundą, kad savavališka statyba.“ ,,Man buvo daromas spaudimas, nes G. Ž. buvo parašiusi skundą siekdama, kad neičiau į teismą liudyti.“

Tokiu būdu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie G. Ž., galinčią paniekinti ar pažeminti, ar pakirsti pasitikėjimą ja, t.y. O. P. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d.

Kaltinamoji O. P. kalta neprisipažino visiškai ir parodė, kad su G. Ž. visai nebendrauja, duodama parodymus apygardos teisme kaip liudytoja, apie G. Ž. išsakė tik savo nuomonę. G. Ž. nuolat visus kaimynus skundžia, kaimynė M. M. taip pat sakė, kad ją G. Ž. skundžia. Iš tyrėjos R. K. žodžių ji suprato, kad G. Ž. prieš teismo posėdį parašė skundą tikslu, kad O. P. neitų į teismą liudyti. G. Ž. ne kartą yra ir anksčiau rašiusi skundus. Tikslo prieš teismą ją pažeminti ar apšmeižti tikrai neturėjo, kaip kad teigiama skunde. O. P. nuomonės apie G. Ž. susiformavimui įtakos turėjo jos pačios ir kaimynų patirtis, nes G. Ž. kaimyninius santykius dėl tariamai netinkamo kaimynų elgesio pirmiausiai sprendžia ne su pačiu kaimynu, bet per valdiškas institucijas. Pavyzdžiui 2006 metais O. P. vykdė jai ir sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukciją, pagal tam tikslui paruoštą dokumentaciją, turėdama šių darbų atlikimui leidimą. Vos pradėjus rekonstrukcijos darbus, sulaukė iš Statybos inspekcijos informacijos, jog yra gautas skundas iš Ruduokių g. Nr. 8, savavališko darbų vykdymo pagrindu. Skundas nepasitvirtino, nes atvykusiems Statybos inspekcijos darbuotojams pateikė prašomą dokumentaciją ir leidimą. Apie minėtą skundą pasipasakojo kaimynei M. M., kuri sakė, kad G. Ž. jiems vykdant jų namo stogo rekonstrukciją, taip pat buvo parašiusi skundą. Netikėti kaimyne M. M. neturėjo pagrindo. Tuo metu, kai vyko J. B. apeliacinio skundo nagrinėjimas Kauno apygardos teisme, G. Ž. bandė iškelti ir jai – O. P. baudžiamąją bylą, neva ji ją gatvėje užsipuolė ir išvadino necenzūriniais žodžiais. Ši aplinkybė yra žinoma iš Žaliakalnio Policijos komisariato tyrėjos, kuri 2011 m. vasarą (tikslios datos neprisimena) aiškinosi skunde nurodytas aplinkybes, buvo apklausti kaimynai. Skundas nepasitvirtino. Nepagrįsto skundo padavimo faktą Žaliakalnio policijos komisariatui O. P. suprato, kaip spaudimą neiti į Kauno apygardos teismą liudyti J. B. byloje. Iš J. B. jai yra žinoma, jog G. Ž. kaimyninius santykius su ja ne kartą aiškinosi per valstybines institucijas: buvo iškviesti gaisrininkai, nors tam nebuvo pagrindo, ne kartą lankėsi ir seniūnijos darbuotojai. Atvykstančius pareigūnus pas B. ne kartą matė ir ji pati. 2010 metais G. Ž. pareiškimu kreipėsi į AB Kauno energiją, prašydama atjungti šilumą einančią per jos sklypą kitiems abonentams, įskaitant ir jiems teikiamą šilumą, nes G. Ž. pati ta šiluma nesinaudoja. Šis jos prašymas nebuvo patenkintas. 2012 metų pradžioje G. Ž. kreipėsi į apylinkės teismą civiline tvarka dėl jos sklype augančios gyvatvorės atstumo iki jos sklypo ribos (reikalavo perketi 3 m. atstumu), virš 30 metų kieme augančios eglės aukščio, jazminų ir aviečių krūmų, nors O. P. nuomone, minėti augalai niekuo netrukdė kaimynei. Bylos nagrinėjimas truko apie metus, kurią sutiko užbaigti taikos sutartimi - dėl eglės, jazmino ir aviečių G. Ž. pretenzijų jau nebeturėjo, o dėl tujų susitarė neperkelti jos reikalaujamu atstumu, bet Šiaurės rytų pusėje aukštį sumažinti iki 1,30 m, o rytinėje pusėje iki 2 m. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, susiformavo nuomonė apie G. Ž., kurią, kaip liudytoja, ir išsakė Kauno apygardos teisme posėdžio metu, teismui nagrinėjant apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje, neturėdama jokio tikslo G. Ž. pažeminti ar apšmeižti ar kitaip įtakoti teismo sprendimą. Išdėstytų motyvų pagrindu prašo jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, prašo priteisti jos naudai bylos nagrinėjimo išlaidas.

Liudytojas A. Ž. parodė, jog anksčiau santykiai su kaimyne O. P. buvo geri, bet jos vyrui paprašius parduoti dalį sklypo, santykiai pablogėjo. Seniūnijai jo žmona – G. Ž. skundėsi dėl viešosios tvarkos, kaimynių O. P. ir J. B. atžvilgiu. Kodėl sutuoktinė skundė kitus asmenis, nežino. Su kaimynais M. bendrauja. Kada tiksliai M. M. vykdė statybas, neatsimena, galėjo vykdyti 2007-2008 metais. Dėl M. namo stogo rekonstrukcijos jokių skundų nerašė. Žino, kas atsitiko teismo posėdžio metu, žmona pergyveno, verkė, tapo nervinga, mažai bendravo su namiškiais, sutriko miegas, skundėsi skausmais širdies plote. Po Kauno apygardos teisme vykusio 2011-09-07 posėdžio, pasijuto blogai, buvo išvežta į Kauno medicinos universitetines klinikas.

Liudytoja A. P. parodė, kad su G. Ž. nebendrauja. O. P. – jos kaimynė, santykiai labai geri. G. Ž. žino iš matymo. Prieš 13 metų atsikraustė šalia gyventi. Nustebino tai, jog sutikus kaimynus Žemaitaičius, jie niekada nesisveikindavo. Žino, kad 2011 metais policijai buvo pateiktas skundas, kurio pagrindu buvo atvykę policijos pareigūnai apklausti kaimynų, vyras davė parodymus. Su O. P. jokių konfliktų nėra. Atsimena incidentą, kuomet automobiliu buvo užstatyta gatvė prie Žemaitaičių tvoros. Kaimynai aiškinosi kas užstatė gatvę. G. Ž. ir A. Ž. kaimynus įžeidinėjo.

Liudytoja J. B. parodė, kad 2011-09-07 Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjamas apeliacinis skundas baudžiamojoje byloje. Buvo pakviesta liudyti kaimynė O. P.. O. P. dėl G. Ž. skundų rašymo liudijo teisingai. Skundai buvo rašomi nuo 2006 iki 2011 metų. 2008 - 2010 metų laikotarpyje Žaliakalnio Seniūnas buvo tris kartus atvykęs aiškintis dėl skundų. G. Ž. baigiamųjų kalbų metu pati pripažino, jog rašė skundą dėl O. P.. Tvirtina, kad skundai buvo rašomi ne tik J. B., bet ir O. P. atžvilgiu. Parodė, jog vykdant M. namo stogo rekonstrukciją, G. Ž. galėjo parašyti skundą ir M. atžvilgiu. M. M. 94 metų amžiaus, su ja nebendrauja. O. P. ir jo santykiai kaimyniški, pasikalba. 2011-09-07 Kauno apygardos teismo posėdyje dalyvavo.

Liudytoja R. K. parodė, kad O. P. iš matymo nepažįsta. Gal ir yra apklaususi prieš kelis metus, bet nepamena. 2011 administracinių bylų netyrė, nagrinėjo ikiteisminio tyrimo bylas. Telefonu bendravo su O. P.. O. P. negalėjo komentuoti savo pokalbių su G. Ž..

Iš baudžiamosios bylos Nr. 1A-397-348/2011, 2011-09-07 Kauno apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja O. P. pasirašė pasižadėjimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 235 str. ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 163 str., buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 235 str. ir davė parodymus (b. l. 103).

Iš 2011-09-09 prašymo Kauno miesto savivaldybės administracijos archyvo vedėjui dėl duomenų pateikimo už 2009 metus, bei 2011-09-14 Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus rašto Nr. 40-2-1908 dėl informacijos pateikimo apie G. Ž. vardu teiktą skundą dėl statybos darbų, vykdytų adresu Ruduokių g. 13, Kaune, matyti, kad nėra duomenų apie G. Ž. gautą skundą dėl statybos darbų (b.l. 4, 5).

Iš 2011-09-14 išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad G. Ž. kreipėsi į medikus dėl skausmo krūtinėje, plintančio į kairę mentę, skundėsi prakaito pylimu, galvos svaigimu (b.l. 53).

Iš 2013-03-12 Viešosios įstaigos Respublikinės Kauno ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninės rašto matyti, kad O. P. psichiatrijos ligoninės stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (b.l. 56, 59).

Iš 2013-03-08 pažymos apie asmens baustumą matyti, kad O. P. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 d. 1 p., nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena (b.l. 58).

Iš 2013-03-13 įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad duomenų apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ar kaltinimą privataus kaltinimo tvarka ir teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį dėl O. P., įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nėra (b.l.62).

Iš 2013-03-06 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros rašto bei 2012-06-05 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, matyti, kad O. P. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 235 str. požymių, t.y. melagingų parodymų davimo fakto (b.l. 65-67).

Iš G. Ž. prašymo dėl šilumos atjungimo bei advokatės Nijolės Petraitienės prašymo dėl duomenų suteikimo matyti, kad per laikotarpį nuo 2006 iki 2008, t.y. 2010-08-02 AB ,,Kauno energija“ gavo G. Ž. prašymą dėl šilumos atjungimo (b.l. 68-69).

Iš 2011-10-14 Kauno apygardos teismo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu, G. Ž. pati prisipažino, jog kreipėsi į policiją dėl 2011-07-20 incidento, kuomet gatvėje, viešoje vietoje, O. P., G. Ž. einant gatve su mažamete anūke, ją išvadino necenzūriniais žodžiais (b.l. 72, 73). 2011-07-20 kreipimosi į policiją faktą patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados paaiškinimas bei 2011-08-22 nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo teisenos dėl Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 d. 1 p. (b.l. 88, 89).

Iš 2013-04-16 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto matyti, kad laikotarpyje nuo 2006 iki 2008 metų skyriuje nėra duomenų, kad gauti G. Ž. skundai dėl A. P. ir M. M. galimai savavališkai vykdomų statybos darbų. Pažymima, kad Inspekcija nuo 2010 m. sausio 1 d. vykdo apskričių viršininkų administracijų iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdytas teritorijų planavimo statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Panaikinus Kauno apskrities viršininko administraciją sekcijai buvo perduoti tik vidaus dokumentai, o gyventojų prašymai, skundai ir paklausimai neperduoti. Vadovaujantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 1-03-09 direktoriaus įsakymu Nr. V-100 patvirtintos „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo" (Žin. 2011, 32-1534) rodyklės 5.30 punktu, asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo dokumentai saugomi penkerius metus (b.l. 92).

Išanalizuotų kaltinamosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamoji O. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 2 str. 3 d. nurodyta, kad “asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką”.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Tokios abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltininko naudai.

Teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nustatė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti O. P. parodymai, kad jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos ji nepadarė.

Privati kaltintoja-šiuo atveju nukentėjusioji G. Ž. privalėjo pateikti teismui pakankamai O. P. kaltumą įrodančių įkalčių, o visos byloje iškilusios abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo).

Šioje baudžiamojoje byloje apklausus kaltinamąją O. P., nukentėjusiąją G. Ž., kitus liudytojus, ištyrus byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad O. P. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d., požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d. atsako tas, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo, be to, tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti.

O. P. 2011-09-07 duodama parodymus teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-397-348/2011, pagal nuteistosios J. B. gynėjo advokato Romo Aitkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-28 nuosprendžio, nesiekė apšmeižti ar įžeisti G. Ž. ir tokios tyčios neturėjo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad O. P. paskleidė ne informaciją, o remdamasi tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jai žinomų faktų vertinimus ir komentarus.

Taigi O. P. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis, o savo nuomonę. Teismo nuomone, informacija, kuria disponavo O. P., bendraudama su kaimynais, buvo pakankamas pagrindas komentuoti situaciją ir pateikti savo požiūrį į faktus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).

Aptarti ir ištirti įrodymai neleidžia teigti, kad O. P. parodymai 2010-09-23 teismo posėdyje buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti G. Ž.. Iš visumos nustatytų aplinkybių galima daryti neginčijamą išvadą, jog O. P. veikoje nėra Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti G. Ž. požymių.

Pažymėtina, kad kaltinamoji O. P. davė parodymus teismo posėdžio metu. Teismų praktikoje teismo procesas suprantamas kaip bylos aplinkybių tyrimas ir tai apima teismo posėdžiuose sakomas kalbas bei pasisakymus. Šios taisyklės taikomos teismo proceso dalyviams. O. P. buvo nagrinėtos baudžiamosios bylos dalyvė – liudytoja. Paskleidimas sietinas su tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimu kuriuo nors būdu (privačiame pokalbyje, viešame pasisakyme ir pan.) bent vienam trečiajam asmeniui, išskyrus asmenį, kurį jie liečia.

Tuo pačiu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams (teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims), dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad O. P. pasisakymą būtų girdėję kiti (tretieji) asmenys, kad kalbų turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad liudytojo baudžiamojoje byloje parodymų turinys tapo žinomas (būtų paskleistas) trečiajam asmeniui.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklausiami kaip liudytojai asmenys įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o kai šmeižiama turint tikslą, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas asmeniui, veika gali būti kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 235 str., 236 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40) nurodoma, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismas vertina visumą įrodymų vadovaudamasis visapusišku ir objektyviu ištyrimu, vidiniu savo įsitikinimu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka derinasi ir su Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 str. 1 d. nuostata, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. Tas pats nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendintas ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d., kurioje aiškiai nurodyta, kad “asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio”. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais.

Esant nurodytoms aplinkybėms O. P. išteisintina, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d., požymių.

G. Ž. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

O. P. priteistinas proceso išlaidų atlyginimas (BPK 307 str. 6 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str., 313 str.,

nusprendž i a:

O. P., privačios kaltintojos G. Ž. kaltintą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 154 str. 1 d., išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Proceso Kodekso 115 str. 3 d. 2 p. G. Ž. pareikštą 2000,00 Lt dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš G. Ž. 200,00 Lt (du šimtus šimtus litų 00 ct) proceso išlaidų, O. P. naudai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.