- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-778-245/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24170-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Giedrius Endriukaitis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. T. P.
- Advokatai
- Ramūnas Putinas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Kęstučio Dargužio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko), Danguolės Šiugždinytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje ir nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, atidėtas 1 metams, įpareigojant R. T. P. pradėti dirbti, bei per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. R. T. P. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o būtent, pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. įsakymą vengė pareigos mokėti išlaikymą sūnui N. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 400 (keturis šimtus litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, o pagal 2017 m. gruodžio 19 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą po 190 (vieną šimtą devyniasdešimt) eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, laikotarpiuose nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., 2016 m. gruodžio mėnesį mokėjo ne pilną teismo nustatytą išlaikymo sumą – 82 (aštuoniasdešimt du) eurus, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išlaikymo nemokėjo, 2017 m. birželio mėnesį mokėjo ne pilną išlaikymą – 80 (aštuoniasdešimt) eurų, nemokėjo išlaikymo nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., 2017 m. spalio mėnesį mokėjo ne pilną išlaikymą – 50 (penkiasdešimt) eurų, 2017 m. gruodžio mėnesį išlaikymo nemokėjo, nors turėjo galimybę įvykdyti teismo sprendimą pilnai, tačiau jo nevykdė.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis R. T. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 25 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatas, priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus įrodymų, kas suvaržė nuteistojo teises. Be to, skundžiamas nuosprendis yra priimtas nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Vengimas išlaikyti vaiką konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad kai dėl objektyvių priežasčių – sunkios materialinės padėties, nedarbingumo, sunkios išlaikytojo sveikatos būklės ir pan. yra pasunkinamas arba tampa visiškai neįmanomas vaiko lėšų išieškojimas, tokiu atveju asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju duomenų, kurių pagrindų būtų galima daryti išvadą, kad nuteistasis tyčia, sąmoningai slepia pajamas ir tokiu būdu vengia pareigos išlaikyti savo sūnų, nėra.
2.2. Skunde taip pat pabrėžiama, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog R. T. P. niekur nedirba, registruotas Darbo biržoje, gyvena su šeima, kurioje auga trys vaikai, šeimos pajamos tesiekia 200 eurų per mėnesį, kas yra žemiau skurdo ribos ir tai laikytina sunkia finansine padėtimi, todėl teismas nepagrįstai nepripažino, kad nuteistojo veiksmuose nėra tyčios ir jis dėl objektyvių priežasčių negali teikti išlaikymo savo sūnui, t. y. dėl sunkios materialinės padėties.
2.3. Skundo autoriaus nuomone, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra paremtas vien tik prielaidomis, tuo tarpu apeliantas nuo pat pirmos apklausos laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos ir savo parodymų nekeitė. Tai patvirtina byloje esančių liudytojų A. B. P. ir A. B. parodymai. Nurodoma, kad nuteistasis nevengia išlaikyti savo vaiko, tik dėl susidariusių nepalankių aplinkybių šiuo metu yra sunku mokėti teismo priteistas sumas. Tai, kad buvo daromi lėšų pervedimai patvirtina AB Swedbank bankiniai išrašai ir liudytojos A. B. parodymai. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos L. A. parodymais, neįvertindamas tos aplinkybės, kad ji yra priešiškai nusiteikusi nuteistojo atžvilgiu, kas turi įtakos jos parodymų objektyvumui. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik tais liudytojų parodymais, kurie buvo kaltinantys, kad nuteistasis piktybiškai vengė išlaikyti savo vaiką, slėpė pajamas, nors jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu ir kito priklausomai nuo bylos aplinkybių, tuo tarpu nuteistojo parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs. Visa tai rodo, kad apylinkės teismas tinkamai nevertino įrodymų viseto ir didesnę reikšmę suteikė kaltinantiems parodymams, visiškai nepagrįstai atmesdamas nuteistąjį teisinančius parodymus ir tokiu būdu pažeidė BPK 369 straipsnio 3 dalį.
2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad liudytojos L. A. parodymai, kad sūnus N. P. patvirtino, jog nuteistasis gamina šašlykines, nuomoja baidares, namelius ant ratų, kubilą, pardavinėja malkas, briketus, taiso mašinas, nuomoja jachtą (duomenys neskelbtini), todėl gauna pajamas ir jas slepia, tokiu būdu vengdamas piktybiškai išlaikyti savo vaiką, yra niekuo nepagrįstos spėlionės. Byloje esantis Lietuvos saugios laivybos administracijos raštas patvirtina, kad nuteistojo vardu nėra registruota jokių vandens transporto priemonių. Be to, sūnus N. P. teismo posėdžio metu net nebuvo apklaustas ir šių aplinkybių nepatvirtino. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu nebendrauja su sūnumi, nes jo motina L. A. neleidžia to daryti.
2.5. Skundu prašoma atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nes skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra paremtas tik prieštaringais liudytojų parodymais, kurie nėra patvirtinti jokiais kitais duomenimis, be to yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas turėjo liudytojų parodymų patikimumą patikrinti pagal jų asmenines savybes, fizinę ir psichinę sveikatą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo R. T. P. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. T. P. iš esmės neigia kaltę, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, nurodo, kad jo veiksmuose nėra vengimo išlaikyti savo sūnų, o teismo sprendimo dėl vaiko išlaikymo jis nevykdo dėl objektyvių priežasčių, t. y. sunkios materialinės padėties.
6. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Spręsdamas R. T. P. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad R. T. P. padarė jam inkriminuojamą veiką, grindė remdamasis įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.
8. BK 164 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė kyla tiek tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma visiškai, tiek ir tuo atveju, kai ji vykdoma iš dalies. Pagal BK 164 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių.
9. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nuteistojo veikoje nustatė visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir konstatavo, kad R. T. P., būdamas sveikas, darbingas, žinodamas apie pareigą išlaikyti nepilnametį sūnų, jos sąmoningai nevykdė, t. y. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką N. P. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantui pareiga mokėti vaikui išlaikymą buvo nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu, kuriuo buvo priteista mokėti po 400 litų kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki N. P. pilnamestystės, taip pat 2017 m. gruodžio 19 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu, kuriuo buvo priteistas išlaikymas po 190 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Iš liudytojos L. A. parodymų matyti, kad apeliantas išlaikymo savo sūnui N. P. neteikė nuo pat pirmojo teismo prendimo proiteisti išlaikymą dienos, kartais pervesdavo nedideles sumas į jos sąskaitą, taip pat ir kaltinime nurodytais laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., 2016 m. gruodžio mėnesį mokėjo ne pilną teismo nustatytą išlaikymo sumą – 82 (aštuoniasdešimt du) eurus, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. išlaikymo nemokėjo, 2017 m. birželio mėnesį mokėjo ne pilną išlaikymą – 80 (aštuoniasdešimt) eurų, nemokėjo išlaikymo nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., 2017 m. spalio mėnesį mokėjo ne pilną išlaikymą – 50 (penkiasdešimt) eurų, 2017 m. gruodžio mėnesį išlaikymo nemokėjo. Tai patvirtina 2017 m. lapkričio 24 d. Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažyma apie išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, kurioje nurodyta, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. L. A. už N. P. iš Vaikų išlaikymo fondo yra išmokėtos šios išmokos: už 2009 m. sausio mėnesį – 5,47 (penki eurai keturiasdešimt septyni euro centai), laikotarpiu nuo 2009 m. vasario iki 2014 m. gruodžio – 56, 48 (penkiasdešimt šeši ir keturiasdešimt aštuoni euro centai), laikotarpiu nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. spalio – 57 (penkiasdešimt septyni) eurai (1 t., b. l. 103–105), taip pat 2018 m. vasario 2 d. antstolio R. S. padėjėjos raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad R. T. P. įsiskolinimas 2018 m. vasario 1 d. yra 9634,23 eurų (1 t., b. l. 126). Nors apeliantas teigia, kad jis nevengia išlaikyti savo sūnaus N. P. ir tai patvirtina A. B. parodymai apie pervedamus pinigus bei byloje esantys bankinių pavedimų išrašai, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad iš A. B. sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ buvo padaryti iš viso tik 5 pinigų pervedimai į L. A. sąskaitą, tačiau pervedamos mėnesinės išmokos buvo mažesnės nei teismo sprendimais priteistos sumos, o remiantis teismų praktika, tinkamu priteisto išlaikymo teikimu laikomas tik visiškai atitinkantis sprendime nurodytą formą ir dydį išlaikymas. Be to, laikotarpiuose nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., 2017 m. gruodžio mėnesį apeliantas išlaikymo nemokėjo, dėl ko susidarė įsiskolinimas ir jo sūnaus motina turėjo kreiptis į antstolį. Pastarajam negalint iš R. T. P. išieškoti lėšų vaiko išlaikymui, nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į Vaikų išlaikymo fondo administraciją.
10. Iš antstolio R. S., vykdančio išieškojimą, padėjėjos pateiktos pažymos apie vykdymo eigą matyti, jog buvo areštuotos R. T. P. priklausiusios transporto priemonės, tačiau jų buvimo vieta nežinoma, nuolatos tikrinami VSDFV duomenys, tačiau skolininkas nebuvo įsidarbinęs, nekilnojamojo turto neturi. 2012 m. buvo areštuota skolininkui priklausantį banko sąskaita, tačiau šiuo metu skolininkas banko sąskaitų taip pat nebeturi. Nuo 2008 m. lapkričio 6 d. nei karto nebuvo atvykęs į antstolio kontorą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas iš apelianto kaltinime nurodomu laikotarpiu negalimas, o R. T. P., žinodamas apie pareigą išlaikyti vaiką, nedėjo pakankamai pastangų šiai pareigai tinkamai įvykdyti.
11. Nors apeliantas skunde teigia, kad nėra jokių įrodymų, neginčytinai patvirtinančių jo kaltę dėl vengimo išlaikyti savo vaiką, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina R. T. P. tyčią vengiant teikti vaikui išlaikymą pagal teismo sprendimą. Nuteistasis teisme pripažino, kad jis žinojo apie teismų sprendimus mokėti lėšas sūnui N. P. išlaikyti, kai turėdavo pajamų jis persiųsdavo pinigus sūnaus motinai į sąskaitą, tačiau jis nedirba, jo naujai sukurtos šeimos pajamos tesiekia kelis šimtus eurų, jo dukra dažnai serga, todėl išlaidos tik padidėja, be to, jis turi daugiau laiko skirti šeismai ir negali įsidabinti. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Apie priteistą išlaikymą savo sūnui periodinėmis išmokomis R. T. P. žinojo nuo 2004 m., tačiau kaip matyti iš 2017 m. birželio 22 d. (duomenys neskelbtini) teritorinės darbo biržos darbo išteklių skyriaus rašto darbo biržoje jis registruotas tik nuo 2016 m. gruodžio 2 d. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad nuo registracijos darbo biržoje dienos iki dabar, aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse apeliantas nedalyvavo. Tai tik patvirtina, kad R. T. P., žinodamas, jog turi įsipareigojimą mokėti savo nepilnamečiui sūnui išlaikymą, nedėjo pastangų susirasti apmokamą darbą ir išlaikyti vaiką. Tai, jog R. T. P. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje nereiškia jo maksimalių pastangų įsidarbinti įgyvendinimo. Žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą, tiek dirbant darbo biržoje pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Iš teritorinės darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad R. T. P. užsiregistravimo darbo biržoje laikotarpiu jam buvo pateiktas ne vienas darbo pasiūlymas, tačiau darbo jis negavo, nes darbdavys pasirinko kitą kandidatą. Suvokdamas savo situaciją ir matydamas, kad įsidarbinti nepavyksta, R. T. P. galėjo pradėti ieškoti darbo ne pagal specialybę ar stengtis įgyti naują kvalifikaciją, vien tam, kad turėtų galimybę prisidėti prie savo vaiko išlaikymo. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo ir vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui išlaikyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto elgesys, kuomet sveikas, darbingo amžiaus asmuo, labai ilgą laikotarpį nemokėjo savo nepilnamečiam vaikui išlaikymo, rodo nuteistojo sąmoningą vengimą vykdyti savo pareigą išlaikyti sūnų. Nuteistojo bylos nagrinėjimo metu išdėstytos ir skunde nurodytos aplinkybės dėl sunkios materialinės padėties, nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos ir atspindi, kad nuteistasis R. T. P., nemokėdamas teismo nustatytų periodinių išmokų, veikė tyčia. Sąmoningą nuteistojo vengimą teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui patvirtina ir faktas, kad apeliantas jau dviem teismo sprendimais yra pripažintas kaltu dėl vengimo išlaikyti vaiką, t. y. 2011 m. sausio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2016 m. spalio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau savo elgesio nekeičia ir toliau nevykdo savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų, o šią pareigą, nesant antstoliui galimybės išieškoti privertinai priteistą išlaikymą, perkelia valstybei.
12. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo nepilnamečio sūnaus N. P. civilinėje byloje duotais parodymais, kai nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, jis nebuvo teisme apklaustas ir neptvirtino savo duotų parodymų. Apeliacinės isntancijos teismas atmeta tokius nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, prie šios bylos buvo prijungtas civilinėje byloje atliktos Vaiko apklausos protokolas, parodymai buvo perklausyti teisiamojo posėdžio metu, todėl teismas nepažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimų turėjo teisę remtis šiais įrodymais. Be to, pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko duotus parodymus apie tai, kad jo tėvas R. T. P. turi nedarbinių pajamų, nuomoja baidares, katamaranus, pardavinėja malkas, gamina šalykines ir pan., apylinkės teismas vertino visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie tik patvirtina, jog nuteistasis turi realių galimybių teikti išlaikymą savo sūnui N. P. pagal teismų priteistus sprendimus. Kaip matyti iš 2016 m. spalio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo priimto baudžiamojo įsakymo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pats nuteistasis pripažino, kad gauna tokio pobūdžio nedarbines pajamas (1 t., b.l. 66-69).
13. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis R. T. P. kaltinime nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimus savo nepilnamečiam vaikui, todėl pirmosios instancijos teismo jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje. Aprašytos R. T. P. veikos turinys atitinka visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, teisinis vertinimas atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose. Apeliantui nepateikė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių jis pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo, tokių priežasčių byloje nenustatė ir teismas. Nesant pagrindo padaryti priešingas išvadas, negu padarytos skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, nuteistojo apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo jį išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno miesto apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 25 d. nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. T. P. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.