Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarimo Ž. T. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas Ž. T. surašytas už tai, kad 2015-02-02 atlikus patikrinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad Ž. T., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, leido nelegaliai dirbti šioje įmonėje siuvėjos darbą D. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2014-08-01, nepranešusi VSDFV skyriui prieš vieną dieną iki darbo pradžios ir nesudariusi su ja rašytinės darbo sutarties, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 str., 98 str. 1 d. 2 p., 98 str. 2 d. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Ž. T. skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde Ž. T. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubausta Ž. T., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl Ž. T. kaltės padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, Ž. T. kaltę padarius pažeidimą numatytą ATPK 41³ str. 1 d. įrodo liudytojų R. J., O. A., R. Š. paaiškinimai duoti apklausiant jas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 46-48), bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai įrodymai: 2015-03-20 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2-3), išrašai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės (b. l. 14, 37-41), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (b. l. 18-19), Ž. T. darbo sutarties kopija (b. l. 5), paaiškinimai teikti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus inspektoriui (b. l. 7-11), bei kita bylos medžiaga. Surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog Ž. T. būdama įmonės direktore leido dirbti nelegalų darbą D. K., neužtikrino, kad laikotarpyje nuo 2014 m. birželio mėnesio iki liepos pabaigos ji dirbtų legaliai sudarius darbo sutartį su darbdaviu, taip pat neužtikrino, kad apie D. K. įdarbinimą būtų pranešta VSDFV skyriui prieš vieną dieną iki darbo pradžios, t. y. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ str. pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (nutartis Nr. 2AT-19-2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad yra įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai, t. y. kad D. K. pagal susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju V. K. realiai dirbo jai paskirtoje vietoje prie konkrečios siuvimo mašinos ir siuvo kišenes ant gaminių, t. y. atliko darbines funkcijas ir dirbo darbdavio naudai, nesudarius rašytinės darbo sutarties ir nustatyta tvarka nepranešus apie jos įdarbinimą VSDFV Alytaus skyriui. Nors D. K. apklausta pirmosios instancijos teisme iš esmės neigė dirbusi nelegalų darbą, tačiau tokie jos parodymai pagrįstai įvertinti kritiškai, kaip siekis padėti išvengti administracinės atsakomybės darbdaviui, juo labiau, kad bylos duomenys patvirtina, jog pastaroji nuo 2014-08-01 iki šiol dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl gali būti suinteresuota slėpti nelegalaus darbo pradžią minėtoje įmonėje siekiant išsaugoti darbo vietą. D. K. dėstomos aplinkybės apie tai, kad ji tik bandė dirbti ir susipažinti su darbo pobūdžiu iš esmės prieštarauja kitoms jos nurodytoms aplinkybėms, jog ji turėjo patirties, kadangi kitoms patalpose dirbančioms siuvėjoms kažkokia operacija nepavyko, ji prisėdo prie mašinos ir pasiuvo kišenę, gal ne vieną (b. l. 25). Išbandymas gali būti sulygstamas tik sudarant darbo sutartį, gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai (DK 105 str.). Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, buvusių įmonės darbuotojų, paaiškinimais. Tiek R. J., tiek O. A., tiek R. Š. patvirtino, kad D. K. pradėjo dirbti 2014 m. birželio pabaigoje, ją į darbą atvedė V. K., pastaroji dirbo analogišką darbą kaip ir kitos įmonės siuvėjos (siuvo kišenes ant gaminių), dažniausiai ateidavo į darbo pabaigą apie 16 val., kartais anksti ryte, ar šeštadienį. Tačiau patikrinus bendrovės pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2014 m. birželio – liepos mėn., atlyginimų išmokėjimo žiniaraštį už 2014 m. birželio mėn. nustatyta, kad D. K. į juos neįrašyta, kas pagrįstai leidžia konstatuoti, kad darbo sutartis su minėta darbuotoja sudaryta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad aukščiau nurodytų liudytojų teisme duoti parodymai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus inspektoriui jų teiktuose paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes (b. l. 8-10), yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtų liudytojų parodymais.

Apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog D. K. iš esmės dirbo savo iniciatyva, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad ji atliko konkrečias funkcijas, dirbo specializuota technika (dviadate mašina prisiuvinėjo kišenes). Tokių funkcijų specializuotoje įmonėje pašaliniams asmenims atlikti nebūtų leista, tokios funkcijos negalėtų būti patikėtos be įmonės vadovo leidimo. Akivaizdu, kad V. K. jokio savarankiško intereso leisti D. K. dirbti ceche be direktorės leidimo neturėjo. Tai, kad V. K. darbo sutartimi nėra nustatytos kompetencijos priimti ir atleisti darbuotojus nepagrindžia, kad D. K. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje dirbo be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios. Priešingai, detalesnė liudytojų parodymų analizė atskleidžia, kad būtent V. K. tvarkė visus einamuosius reikalus, įmonės direktorės Ž. T., darbuotojos nurodė nemačiusios. Pasak liudytojos R. J., tai V. K. jai pasakydavo kada ateis D. K., ji buvo įgaliota ją įleisti ir išleisti iš darbo, užrakinti patalpas. Taigi įmonėje susiklosčiusi ydinga darbo teisinių santykių kontrolė, nagrinėjamu atveju nepaneigia Ž. T. kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Šiuo atveju Ž. T. kaip įmonės vadovė yra atsakinga už tinkamą jos vadovaujamos įmonės organizavimą, tokiu būdų užtikrinant, kad įmonėje nebūtų dirbamas nelegalus darbas.

Tai, kad D. K. dirbo ne pagal įmonėje nusistovėjusį darbo grafiką nepaneigia nelegalaus darbo buvimo fakto. Priešingai, bylos duomenys neabejotinai leidžia konstatuoti, kad D. K. vykdomos funkcijos buvo tapačios kaip ir kitų darbuotojų įmonėje dirbančių pagal darbo sutartį. Nagrinėjamu atveju būtent konkretizuotas darbo pobūdis, darbo vieta ir naudojamos darbo priemonės tam tikrais atskirais laikotarpiais sudaro nustatytos darbo tvarkos laikymosi pagrindą, ką iš esmės patvirtina byloje konstatuotos faktinės aplinkybės. Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad D. K. dirbo ne savarankiškai, o darbdavio naudai, todėl turėjo teisę į atlygį už darbą. Šiuo atveju sutiktina, kad specialus susitarimas dėl atlygio dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-3202/2011, N575-520/2012, N575-805/12).

Taigi, priešingai apeliantės tvirtinimui, byloje ištirtų ir skundžiamame nutarime išsamiai aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad D. K. nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014-08-01 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtai ir nelegaliai, nes su ja nebuvo sudaryta darbo sutartis, kaip to reikalauja DK 99 str., o pagal DK 98 str.1 d. 1 p. toks darbas laikytinas nelegaliu, todėl užtraukia atsakomybę darbdaviu, šiuo atveju Ž. T..

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Ž. T. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą jog ji administracinio teisės pažeidimo (ATPK 41³ str. 1 d.) nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjos gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus esančius byloje, nubaustosios asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas paskirdamas nuobaudą. Taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarimą nepakeistą ir Ž. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.