Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-22 nutarimo, kuriuo A. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį 1 000 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams ir kuriuo jam pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį administracinė teisena nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2016-06-30, apie 12.10 val., Vilniuje, Liepkalnio g., ties Katiliškių g. vairuodamas automobilį „Opel Vivaro“ (v. n. (duomenys neskelbtini) atlikdamas lenkimo manevrą kliudė ir apgadino automobilį „Volvo S60“ (v. n. (duomenys neskelbtini) po ko iš eismo įvykio vietos pasitraukė pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2016-06-30, apie 12.10 val., Liepkalnio g., ties Katiliškių g. vairuodamas automobilį „Opel Vivaro“ (v. n. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Nurodo, kad teismas, spręsdamas tyčios klausimą, neįvertino vaizdo įraše užfiksuoto apelianto elgesio po įvykio bei apgadinimų masto. Nurodo, kad jo vairuojamas automobilis susiūbavo dėl staigaus vairo sukimo į kairę pusę, siekiant išvengti kontakto ir nuvažiuoja toliau lyg nieko nebūtų buvę: neužsidega Opel automobilio stabdžių žibintai, nesumažėja greitis, nėra ir jokių kitų požymių, kad Opel vairuotojas būtų pajutęs, ar kitaip pastebėjęs automobilių tarpusavio kontaktą, net jei jis ir būtų buvęs. Apelianto manymu, tai, kad jis galėjo nepajusti, jei toks buvo, automobilių kontakto, patvirtina ir menkaverčiai automobilių apgadinimai. Pasak apelianto, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, todėl bylos teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį privalo būti nutraukta.

Atsiliepimai nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

A. J. neigia: buvus eismo įvykį; kaltę dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, t. y. neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą, nurodydamas, kad jo kaltė nėra įrodyta byloje surinktais įrodymais. Aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčydamas buvus eismo įvykį apeliantas nurodo, kad nėra surinkta įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti eismo įvykio kilimą: nepašalinti prieštaravimai dėl automobilių apgadinimų, kurie būtini norint padaryti išvadą, kad byloje aptariami automobiliai tarpusavyje kontaktavo.

Apygardos išnagrinėjęs skundo argumentus ir bylos medžiagą, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apelianto vairuojamas automobilis Opel (v. n. (duomenys neskelbtini) atlikdamas lenkimo manevrą kliudė automobilį Volvo (v. n. (duomenys neskelbtini) sukantį į kairę. Įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą šioje dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Apygardos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tarp kaltinime nurodytų automobilių įvyko eismo įvykis. Šį faktą patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas: automobilį „Volvo S60“ (v. n. (duomenys neskelbtini) vairavusio asmens V. G. rašytinis paaiškinimas (b. l. 9) ir parodymai teisme; vaizdo registratoriaus įrašas, transporto priemonės techninės apžiūros aktas (b. l. 18); eismo įvykio schemoje nurodyti automobilio „Volvo S60“ (v. n. GHH) apgadinimai ir jų aukštis (b. l. 7); papildomi duomenys apie įvykį, kuriuose užfiksuoti automobilio „Volvo S60“ (v. n. (duomenys neskelbtini) apgadinimai (b. l. 8); fotolentelė, kurioje matyti abiejų automobilių apgadinimai (b. . 19-23). Apklausiamas teisme V. G. parodė, kad jis pradėjęs manevrą į kairę, pajuto smūgį ir iš karto sustojo viduryje eismo juostos, po to pasišalino į kelkraštį. „Opel Vivaro“ automobilis kontaktavo galine dalimi. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina vaizdo registratoriaus įrašas, iš kurio matyti, kad automobiliui „Opel Vivaro“ pralenkus automobilį „Volvo S60“, šis iš karto sustoja. Po to, automobilis „Volvo S60“ baigia manevrą į kairę ir sustoja. Vairuotojas išlipa ir apžiūri automobilio priekį. Be vaizdo registratoriaus įrašo ir V. G. parodymų, tarp automobilių įvykusį kontaktą patvirtina ir nustatyti automobilių apgadinimai. Apeliantas ginčija buvus eismo įvykį, remdamasis nustatytais automobilių apgadinimų aukščio skirtumais, tačiau šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apygardos teismo vertinimu, aukščio (apie 10 cm) skirtumus lėmė objektyvios priežastys. Pats apeliantas apklausiamas teisme parodė, kad jo automobilis įvykio metu buvo pakrautas 200 kg kroviniu, tuo tarpu apelianto vairuoto automobilio apgadinimai buvo nustatyti esant automobiliui be krovinio, todėl akivaizdu, kad būtent dėl šių priežasčių ir susidarė apgadinimų aukščio skirtumas. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų reikšmingai faktinei aplinkybei nustatyti. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas automobilių sugretinimas, nepaneigia fakto, kad automobilis „Volvo S60“ (v. n. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu. Pažymėtina, kad nustatyti abiejų automobilių apgadinimai yra tik vienas iš faktų, kurį patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: V. G. parodymai teisme, vaizdo registratoriaus įrašas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad apylinkės teismas, iš esmės laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino bylos įrodymus, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, teisingai nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp apelianto vairuoto automobilio „Opel Vivaro“ (v. n. (duomenys neskelbtini) ir „Volvo S60“ (v. n. (duomenys neskelbtini) buvo kontaktas, t. y. eismo įvykis.

A. J. ginčydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinės teisės pažeidimo padarymą, nurodo, jog nėra surinkta jo kaltės įrodymų, t. y. kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-70-2014).

Byloje nustatyta, kad A. J. yra susijęs su nagrinėjamu eismo įvykiu, tačiau skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad A. J. pasišalino iš eismo įvykio vietos suprasdamas ir tikslingai siekdamas išvengti atsakomybės už eismo įvykį. Apeliaciniame skunde ir apklausiamas teisme A. J. parodė, kad jis jokio kontakto garso neišgirdo, susidūrimo smūgio nebuvo ir jo nejuto. Lenkimo metu matė kaip į jį darydamas kairį posūkį važiuoja automobilis Volvo, todėl metėsi į šoną staigiai sukdamas vairą į kairę. Manė, kad smūgio išvengė ir todėl nuvažiavo. Darydamas kampą, veidrodėlyje matė kaip sustojo automobilis Volvo, jis jį apvažiavo ir nuvažiavo. Jokių abejonių jam nekilo, todėl nesustojo, automobilio nestabdė. Jo vairuotas automobilis buvo pakrautas 200 kg sveriančiu koviniu. Iš bylos medžiagos matyti, jog, automobilių kontaktas įvyko V. G. automobiliu „Volvo S60“ darant kairį posūkį, kai jį tuo metu lenkė A. J. vairuojamas automobilis „Opel Vivaro“. Vaizdo registratoriaus įrašas patvirtina apelianto parodymus, kad siekdamas išvengti kontakto jis staigiai susuko vairą į kairę. Manevro metu „Opel Vivaro“ išvažiavo į priešpriešinės juostos kelkraštį. Vaizdo registratoriaus įrašas taip pat leidžia daryti išvadą, kad apelianto vairuojamą automobilį sumėtė būtent dėl atlikto manevro, siekiant apvažiuoti staiga atsiradusią kliūtį (automobilį „Volvo S60“), o ne dėl kontakto su automobiliu „Volvo S60“. Iš įrašo matyti, kad automobilį „Opel Vivaro“ sumėto ne po kontakto, o šiek tiek vėliau, baigus lenkimo manevrą. A. J. vairuojamas automobilis „Opel Vivaro“ su „Volvo S60“ automobiliu kontaktavo automobilio užpakaline dalimi. Kontakto metu smūgio nebuvo. Apgadinimai nėra žymūs. Vaizdo registratoriaus įraše matyti, kad po eismo įvykio trumpam automobilis „Volvo S60“ sustojo. Apeliantas teisme paaiškino, kad darydamas manevrą matė, kad automobilis „Volvo S60“ sustojo ir manė, kad šis sprendimas buvo padarytas dėl avarinės situacijos, siekiant išvengti kontakto. Iš vaizdo registratoriau įrašo matyti, kad po kontakto, automobilis „Opel Vivaro“ nepristabdęs nuvažiavo toliau. Automobilis „Volvo S60“ baigė daryti posūkį į kairę ir sustojo šalutiniame kelyje. Apygardos teismo vertinimu, sukelta avarinė situacija, automobilio „Opel Vivaro“ manevras, siekiant išvengti kontakto, nestiprus automobilių kontaktas manevro metu, aplinkybė, kad automobilis Opel buvo pakrautas ir kliudė kitą automobilį užpakaline dešine apelianto vairuojamo automobilio dalimi, nežymūs abiejų automobilių apgadinimai, patvirtina, jog A. J. iš tiesų galėjo nepajusti ir nepamatyti kontakto su kitu automobiliu. Be to, akivaizdžių priežasčių tyčia, piktybiškai pasišalinti iš eismo įvykio vietos nenustatyta, juolab, kad A. J. akivaizdžiai dėl avarinės situacijos (sukelto eismo įvykio) nebuvo kaltas ir tai suvokė. Įvertinus šias objektyvias aplinkybes, pripažintina, kad A. J. šioje konkrečioje situacijoje galėjo nepajusti ir nepamatyti automobilių kontakto, t. y. nesuvokti, kad kliudė kitą automobilį bei jį apgadino ir tokiu būdu nesuvokė pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje. Iš įvykio vietos jis pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Vien vairuotojų moralinė pareiga po avarinės situacijos įsitikinti, ar neįvyko eismo įvykis, ar niekas nenukentėjo, nėra pagrindas administracinei atsakomybei kilti. Taigi A. J. veiksmuose nebuvo tyčios ir tikslo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Esant šioms aplinkybėms A. J. administracinio teisės pažeidimo byla dalyje dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo nutrauktina, nesant A. J. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-22 nutarimą A. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Panaikinti nutarimo dalį, kurioje A. J. nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, įvykio ir sudėties.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.