Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-02-24 · Civilinė byla Nr. e2-176-881/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-02-24
Bylos Nr.
e2-176-881/2022
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00197-2021-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Atsakovas
G. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-176-881/2022Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00197-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 24 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saulės miškas“ ieškinį atsakovui G. B. dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Saulės miškas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo G. B. 50 000 Eur žalos atlyginimą, o šio reikalavimo netenkinus – priteisti 34 511 Eur (2021 m. rugpjūčio 10 d. balanse apskaityto, bet nemokumo administratoriui neperduoto turto piniginė išraiška), priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybes teise priklausanti kilnojamąjį ir / ar nekilnojamąjį turtą 50 000 Eur sumai, nesant ar nepakankant šio turto, 50 000 Eur apimtyje areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitose kredito įstaigų sąskaitose, ir esančias pas ji ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Ieškovė nurodė, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių išieškojimas pasidarys negalimas arba labai pasunkės, dėl ko, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ženkliai padidėja sprendimo neįvykdymo rizika.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo tenkino.

4. Teismas sprendė, kad iš ieškinio turinio ir prie jo pridėtų dokumentų galima daryti išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą.

5. Pasisakydamas dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, teismas nurodė, kad atsakovas yra buvęs ieškovės, kuriai yra iškelta bankroto byla, vadovas, ieškiniu keliamas reikalavimas dėl žalos įmonei ir jos kreditoriams atlyginimo iš fizinio asmens, kas teismo vertinimu, nesant duomenų, apie gerą atsakovo turtinę padėti, leidžia daryti išvadą, jog ieškinio suma (50 000 Eur) atsakovui yra didelė. Susidarius tokiai situacijai, teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti esant antrąją sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmę galinai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atskiruoju skundu atsakovas G. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Ieškinys yra prima facie (preliminariai) nepagrįstas. Turtas negali būti vertinamas kaip prarastas dėl atsakovo kaltės. Sudaryti sandoriai ir aplinkybės vertintinos kaip standartinė verslo rizika.

6.2. Reikalavimo sumos dydis ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę. Nutartyje, nebuvo nurodytas ar konstatuotas atsakovo nesąžiningumas šioje byloje. Faktas, kad atsakovas yra buvęs ieškovės vadovas, iš kurio reikalaujama atlyginti žalą ieškovei, nerodo atsakovo nesąžiningumo.

6.3. Nesąžininga yra būtent ieškovė, kadangi ieškovei buvo perduoti dokumentai, rodantys, jog bendrovė turėjo reikiamą kiekį žaliavų bei pateikė dokumentus pagrindžiančius žaliavų perdavimo faktą. Ieškovė deklaratyviai nurodo, jog aplinkybės neįrodytos, nors akivaizdžiai disponuoja atsakovo pateiktais dokumentais, pagrindžiančiais ieškovės disponavimą turtu.

Atsiliepimas

7. Ieškovė bankrutavusi UAB „Saulės miškas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1. Po ieškovės bankroto bylos iškėlimo atsakovas sudarė povedybinę sutartį, kurios pagrindu atsakovas nebeturi jokio vertingo turto. Povedybinės sutarties sudarymo fakto iš karto po bendrovės bankroto bylos iškėlimo paaiškinti kitaip, kaip tik G. B. siekio apsaugoti savo turtą nuo galimų ieškinių, paaiškinti negalima.

7.2. Įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje Nr.A6.-1344-476/2021 atsakovas yra pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, todėl jau yra konstatuotas kreditorių teisėtų interesų pažeidimas, ir tuo pačiu nesąžiningas atsakovo elgesys bendrovės, ir jos kreditorių atžvilgiu.

7.3. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai įmonės bei jos kreditorių atžvilgiu (neperduotas turtas galimai tyčia yra prarastas; kreditoriaus banko nurodytos aplinkybės dėl galimai tyčinio turto paslėpimo; banko prašymas kreiptis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt.), todėl ieškovė neturi pagrindo manyti, kad toks atsakovo elgesys pasikeis.

7.4. Ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) ieškovės (bendrovės kreditorių) atžvilgiu turi būti vertinami kaip nesąžiningi, o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovas gali elgtis nesąžiningai ir tuo atveju, jeigu teismas patenkins ieškovės ieškinį, t. y. gali siekti išvengti teismo sprendimo realaus įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis).

12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naują įrodymą – Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą netenkinti skundo. Atsižvelgiant į tai, kad papildomai pateiktu įrodymu siekiama pagrįsti nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, kas iš esmės patenka į byloje nagrinėjamų klausimų ratą, bei siekiant visapusiškai įvertinti byloje kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas priima ir su kita bylos medžiaga vertina papildomai pateiktą įrodymą (CPK 314 straipsnis). Be to, teismas, tenkindamas tokį prašymą, atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas neinformavus atsakovo, todėl atsakovas neturėjo galimybės įrodymus pateikti anksčiau. Priedas buvo pateiktas kartu su atskiruoju skundu, todėl ieškovė turėjo galimybę su nutarimu susipažinti ir dėl jo pateikti nuomonę.

13. Naują įrodymą kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė ir ieškovė – duomenis apie tai, kad 2021 m. rugpjūčio 17 d., t. y. po to, kai ieškovei 2021 m. rugpjūčio 2 d. buvo iškelta bankroto byla, apeliantas su sutuoktine sudarė povedybinę sutartį. Ieškovė nenurodo, kodėl šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors pagal įvykio (sutarties sudarymo) datą, šis įrodymas galėjo ieškovei būti žinomas dar teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, kaip jau minėta nutartyje, CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir taip toliau. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio (atskirojo) skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pateikia ne tik naują įrodymą, bet atsiliepime nurodo ir naujas aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiamas prašymas takyti laikinąsias apsaugos priemones (baudos atsakovui taikymas, povedybinės sutarties sudarymas ir panašiai), todėl šio įrodymo priėmimas bei vertinimas reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas išeina ne tik už atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį nagrinėjimo ribų (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis), bet ir imasi tirti naujus, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtus faktus, grindžiamus naujais įrodymais. Todėl, atsižvelgiant į paminėtų proceso teisės normų reikalavimus, ieškovės naujai pateiktas įrodymas nepriimamas ir apeliacinės instancijos teisme nevertinamas. Taip pat išaiškinama, kad ieškovė, manydama, jog jos teikiami duomenys turi reikšmės bylos nagrinėjimui iš esmės ar sprendžiant dėl kitų procesinių klausimų byloje, juos gali teikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš esmės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos dvi kumuliatyvios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

15. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Jis teigia, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes ieškovės nurodomi sandoriai, kuriuos atsakovas sudarė būdamas ieškovės vadovu, yra paremti standartine verslo rizika. Apeliantas atskirajame skunde dėsto aplinkybes dėl ieškovės turto praradimo, siekdamas paneigti ieškinio pagrįstumą.

16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir panašiai.

17. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovės pareikšti reikalavimai, išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai, juos vertinant preliminariai, nesuteikia pagrindo teigti, kad jie yra akivaizdžiai nepagrįsti (CPK 185 straipsnis). Apelianto nurodomi argumentai dėl ieškovės turto praradimo aplinkybių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra neaktualūs. Tai, ar ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti, bus atsakyta ištyrus visus byloje esančius įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos teisiškai kvalifikavus, taip pat įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atsakovo atskirajame skunde dėstomų aplinkybių, susijusių su ieškovės reškiamų reikalavimų (ne)pagrįstumu. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje proceso stadijoje būtų aiškiai matyti, kad reikalavimai negalėtų būti tenkinami, nėra pagrindo teigti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dėl pareikštų reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo yra negalimas.

18. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018). Tai reiškia, jog tiesioginės sąsajos tarp pareikšto reikalavimo sumos ir galimos grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra.

19. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, spręsdamas dėl apelianto nesąžiningumo, iš esmės vadovavosi tik didele ieškinio suma ir tuo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių duomenų nepakanka, kad būtų galima spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir ketinimą slėpti turtą. Grėsmės galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui nesudaro ir tai, jog pirmosios instancijos teismui, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nebuvo žinoma atsakovo turtinė padėtis. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė, todėl atsakovo gautinos sumos neturi būti kaupiamos tam, kad ateityje iš jų būtų galima atsiskaityti su ieškove, jeigu neidentifikuojamas toks atsakovo nesąžiningas elgesys, kaip mėginimai (ketinimai) specialiai vengti teismo sprendimo įvykdymo (perleisti turimą turtą, perkelti turtą į kitas įmones, visiškai nutraukti veiklą ir panašūs atvejai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).

20. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad vien didelės ieškinio sumos kriterijus nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, analizuojama ar kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip keliančios grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).

22. Be didelės ieškinio sumos kriterijaus pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas yra buvęs bankrutavusios ieškovės vadovas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad tokia aplinkybė niekaip neapibūdina apelianto sąžiningumo. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šiuo atveju ieškovė pirmosios instancijos teismui nurodė tik deklaratyvius argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo nesąžiningą (neteisėtą) ketinimą perleisti ar kitaip suvaržyti jam priklausantį turtą, t. y. ieškovė nepagrindė faktinės teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Kaip jau minėta, argumentus, kuriais išsamiau grindžiamas apelianto nesąžiningumas, ieškovė nurodo tik atsiliepdama į apelianto atskirąjį skundą, tačiau šie argumentai nebuvo nurodomi pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismui pateiktus duomenis, daroma išvada, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vadovaujantis vien didele ieškinio suma, yra iš esmės neproporcingos ir varžo atsakovo teises bei teisėtus interesus daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti) pasiekti.

23. Nesant kitų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, laikinosios apsaugos priemonės byloje negalėjo būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones (grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, naikinama, o prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saulės miškas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmesti.

Teisėja Vilija Mikuckienė