- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- I-3243-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00799-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 24-26), atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 40) nurodė, kad dėl Alytaus pataisos namų kaltės 2014 metais prarado teisę į vieną jam priklausiusį ilgalaikį pasimatymą, todėl 2014 m. liepos 7 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris nurodė, kad ilgalaikis pasimatymas pagal 2014 m. gegužės 10 d. prašymą nebuvo skirtas, kadangi nebuvo laisvų kambarių, o kitas ilgalaikis pasimatymas buvo skirtas 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis, į kurį pareiškėjo artimieji neatvyko. Pažymėjo, jog Alytaus pataisos namų administracija apie suteiktą 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis ilgalaikį pasimatymą, informavo tik 2014 m. liepos 31 d., t.y. nesuteikė protingo termino tinkamai pranešti artimiesiems, taip pat artimiesiems spėti suderinti laiką ir galimybės atvykti į ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjo nuomone, dėl atsakovo kaltės prarado teisę į ilgalaikį pasimatymą, ko pasėkoje patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus ir moralines kančias. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeista pareiškėjo teisė į ilgalaikį pasimatymą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 1000 Eur neturtinės žalos.
Atsakovas atsiliepime (b.l. 29-31) bei atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2014 m. liepos 10 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Alytaus pataisos namų administraciją dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su savo seserimis. 2014 m. liepos 30 d. (pareiškėjas supažindintas 2014 m. liepos 31 d.) pareiškėjui buvo išskirtas ilgalaikis pasimatymas 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis. Akcentavo, jog pareiškėjas planavo ir laukė šio pasimatymo, nes 2014 m. liepos 2 d. siuntė laišką savo sesei V. L., galimai tarėsi dėl pasimatymo. Pareiškėjas turėjo dvi dienas informuoti giminaičius apie paskirtą ilgalaikį pasimatymą, todėl atsakovo nuomone, tai pakankamas laiko tarpas, kad giminaičiai pasiruoštų ir atvyktų į pasimatymą. Nurodė, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija konkrečiai valstybės kaltės, priežastinio ryšio ar tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, taip pat nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis, todėl neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) veiksmais, t.y. per vėlai informuojant jį apie jam suteiktą ilgalaikį pasimatymą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka.
BVK 73 straipsnyje numatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per tris mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Taip pat numatyta teisė nuteistiesiems gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, gauti smulkiųjų paketų su spauda bei vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu.
BVK 94 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, kalėdamas Alytaus PN, 2014 m. gegužės 10 d. prašymu (b. l. 33) kreipėsi į Alytaus PN administraciją, prašydamas suteikti jam priklausantį ilgalaikį pasimatymą 2014 m. rugpjūčio 26-27 dienomis. Alytaus PN sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą, kadangi nebuvo laisvų kambarių. Pareiškėjas su 2014 m. liepos 10 d. prašymu (b. l. 43) antrą kartą kreipėsi į Alytaus PN prašydamas skirti ilgalaikį pasimatymą 2014 m. rugpjūčio 22-23 dienomis. Alytaus PN 2014 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjui išskyrė ilgalaikį pasimatymą 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. liepos 31 d., tai patvirtino skunde pats pareiškėjas bei atsakovo atstovas teismo posėdžio metu.
Kaip minėta, pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad apie jam suteiktą ilgalaikį pasimatymą 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis, jis buvo informuotas per vėlai, t.y. 2014 m. liepos 31 d., ko pasėkoje nespėjo tinkamai pranešti savo artimiesiems, o artimieji negalėjo suderinti laiko ir atvykti į paskirtą ilgalaikį pasimatymą. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad gavus pareiškėjo 2014 m. liepos 10 d. prašymą išskirti jam ilgalaikį pasimatymą, ilgalaikis pasimatymas pareiškėjui buvo skirtas 2014 m. rugpjūčio 2-3 dienomis, kadangi tik minėtu laiku buvo likę laisvų kambarių, pareiškėjo pageidaujamomis 2014 m. rugpjūčio 22-23 dienomis, kambariai, skirti ilgalaikiams pasimatymams, jau buvo užimti.
Teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu, pažymi, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigai pareigos, prieš kiek laiko nuteistasis turi būti informuotas apie jam suteiktą ilgalaikį pasimatymą, taipogi pažymėtina, kad BVK 73 straipsnyje yra numatyta teisė nuteistiesiems vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, 2014 m. liepos 31 d. sužinojęs apie jam suteiktą ilgalaikį pasimatymą, galėjo tą pačią ar sekančią dieną paskambinti telefonu ir apie tai informuoti artimuosius, kad šie pasiruoštų ir atvyktų į pasimatymą. Pareiškėjo teiginiai, kad artimieji negalėjo per trumpą laiko tarpą suderinti laiko, atmestini kaip neįrodyti, kadangi teismui jokių konkrečių duomenų (įrodymų), kad giminaičiai dirbo ar, kad jiems prašant nebuvo suteikta laisva darbo diena ir pan., pareiškėjas nepateikė.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjas nesutikdamas su Alytaus PN 2014 m. liepos 30 d. sprendimu teikė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos. Minėta institucija 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2S-4087 Alytaus PN 2014 m. liepos 30 d. sprendimą paliko nepakeistą bei nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad Alytaus PN administracija nereaguoja į jo prašymus bei nesuteikia priklausančio ilgalaikio pasimatymo, neatitinka tikrovės (b.l. 18). Minėtų aktų pareiškėjas teismui neskundė, todėl jų pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių.
Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, tik labai abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismas dar kartą akcentuoja, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (aktų), kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 57 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.