- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-08-20
- Bylos Nr.
- e2A-1521-852/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00003-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Pareiškėjas
- B. L., A. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonė Turto bankas, Ukmergės rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų B. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų B. L. ir A. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybės įmonė Turto bankas, Ukmergės rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai B. L. ir A. L. kreipėsi į teismą prašydami nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą 12 11/p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodė, kad jie buvo žemės ūkio bendrovės nariai ir nustatyta tvarka 1986 m. gavo butą, kuris yra daugiabutyje gyvenamajame name, bei ūkinį pastatą 1211/p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Ūkinis pastatas pastatytas 1970 m. kartu su daugiabučiu namu visada buvo naudojamas jų poreikiams tenkinti, malkoms laikyti, sandėliavimui ir kt. Šį ūkinį pastatą valdo daugiau kaip 10 metų, jį remontuoja, tvarko, prižiūri. Niekada nebuvo kitų asmenų pretenzijų į šį ūkinį pastatą. Dviejų kambarių butą su rūsiu, buvęs adresas (duomenys neskelbtini)., o šiuo metu adresas (duomenys neskelbtini) valdo ilgiau negu 10 metų. Butą remontuoja, tvarko, prižiūri ir trečiųjų asmenų pretenzijų niekada nebuvo. Atliko buto ir ūkinio pastato kadastrinius matavimus ir pateikė VĮ Registrų centrui registruoti viešajame registre jų daiktines teises. Gavo neigiamą sprendimą. Neturėdami kitos išeities, kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Kitu būdu negali įregistruoti savo nuosavybės. Žemės sklypas po šiais statiniais nėra suformuotas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjai nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, nėra daikto savininkai. Taip pat, butas ir ūkinis pastatas su pastoge nėra savivaldybės nuosavybė, šis turtas nėra valstybės nuosavybė, nėra trečiųjų asmenų nuosavybė, niekuomet nebuvo įregistruotas, kiti asmenys neturėjo ir neturi į juos teisių ar reikalavimų. Pareiškėjams butas buvo suteiktas naudotis nuo 1986 m., jį valdo sąžiningai ir atvirai.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu prašė pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad yra svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl pareiškėjo sąžiningo, atviro ir nepertraukiamo turto valdymo nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, o kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimtas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimų, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietingos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-67/2011). Be to, nurodė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Pareiškėjai gi nurodo, kad „<...> mes, pareiškėjai buvome žemės ūkio bendrovės nariai. Mes, nustatyta tvarka 1986 m. gavome butą, kuris yra daugiabutyje gyvenamajame name ir ūkinį pastatą“. Nors pareiškėjai nurodo, kad butas, ūkinis pastatas nėra valstybės nuosavybė, tačiau kartu su pareiškimu pateiktose kadastrinių matavimų bylose statybos pabaigos metai nurodomi 1970 m., todėl pagrįstai laikytina, jog tai tarybinio laikotarpio statiniai, todėl turtas priklausė valstybiniam ir visuomeniniams fondams, t. y. buvo viešoji nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Tai kad pareiškėjo pareiškimas yra nepagrįstas patvirtina ir teismų praktika.
3. Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) atsiliepimu prašė dėl pareiškimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, daugiabutis namas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjų prašomas pripažinti įgytu pagal įgyjamąją senatį butas yra pastatytas 1970 metais. Pareiškėjai teismui pateikė įrodymus, kad buvo privatizuotas (1991 m. Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įsigytas) gyvenamasis namas ir jo priklausinys - ūkinis pastatas. Šias aplinkybes patvirtina ir Nekilnojamojo turto duomenų bazės išrašas, iš kurio matyti, kad gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise A. L., įregistravimo pagrindas: 1991 m. spalio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 1-1374 Nr. 2-4131. Tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie nagrinėjamu atveju aktualaus 55,05 kv. m ploto buto ir kartu naudojamo ūkinio pastato privatizavimą (pinigų sumokėjimą už privatizuojamą butą ir ūkinį pastatą). Iš pareiškėjų pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, kad gyvenamasis namas buvo statytas kartu su ūkiniu pastatu. Administracijai patikrinus gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro duomenis, paaiškėjo, kad kiti šiame name esantys butai ir jų priklausiniai - ūkiniai pastatai buvo privatizuoti 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Taigi, galimai 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo reikalavimai turėjo būti taikomi ir aptariamam 55,05 kv. m ploto butui bei kartu naudojamam ūkiniam pastatui. Savivaldybė, rengdama teismui atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, pateikė paklausimus Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Pivonijos seniūnijai ir Vilniaus regioniniam valstybės archyvui. Iš gauto seniūnijos atsakymo matyti, kad Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Pivonijos seniūnijos 1998 - 2002 m. ūkinėje knygoje Nr. 21, Namų ūkio Nr. 736, yra įregistruotas namų ūkis, kurį sudaro dviejų kambarių gyvenamasis pastatas ir tvartas. Šio namų ūkio šeimos galva nurodytas B. L., žmona A. L.. Be to, iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo atsakymo matyti, kad: 1) B. L. ir A. L. buto (53,36 kv. m.) su ūkiniais pastatais Obelių kaime, Ukmergės rajone pirkimo - pardavimo (privatizavimo) sutartis, sudaryta 1991-1995 m., Ukmergės rajono Laičių žemės ūkio įmonės 1991 m. dokumentuose, Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės tarybos ir viršaičio 1991-1995 m. dokumentuose nerasta; 2) duomenų apie buto ir jo priklausinio (ūkinio pastato) Obelių kaime, Ukmergės seniūnijoje (apylinkėje), Ukmergės rajone 1991-1995 m. perdavimą Ukmergės rajono savivaldybėn Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės tarybos ir viršaičio 1991-1995 m. dokumentuose, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos 1991-1995 m. dokumentuose nerasta; 3) Vilniaus regioniniam valstybės archyvui saugoti neperduoti Ukmergės rajono Obelių žemės ūkio bendrovės dokumentai. Savivaldybė patvirtina, kad pareiškime nurodytas nekilnojamas turtas nėra ir nebuvo Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis turtas buvo perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, savivaldybė mano, jog pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu nusprendė pareiškimo netenkinti. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų pareiškimo bei prie jo pateiktų kadastrinių matavimų bylos matyti, kad pastato statybos pabaigos metai buvo 1970 m., todėl laikytina, jog tai tarybinio laikotarpio statiniai, t. y. toks turtas priklausė valstybiniam ir visuomeniniams fondams, buvo viešoji nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, jog ginčo pastatai priklausė Obelių žemės ūkio bendrovei, jie buvo sukurti veikiant kolūkiui kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Žemės sklypas, kuriame stovi ginčo pastatai nėra suformuotas. Taigi, žemės sklypas taip pat priklauso valstybei. Pareiškėjai į bylą pateikė Obelių žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos posėdžio, įvykusio 2001 m. gruodžio 10 d. protokolą Nr. 16, kuriame buvo svarstoma dėl likusių bendrovės balanse materialinių vertybių už pajus pardavimo sekantiems asmenims, ir nutarė L. B. ir L. A. už jiems priklausantį pajų 9300 Lt parduoti dviejų kambarių butą su rūsiu ir ūkiniu pastatu. Tačiau teismas pažymėjo, kad iš šio posėdžio protokolo negalima identifikuoti, koks turtas buvo parduotas pareiškėjams. Net jei buvo parduotas daiktas, kurį pareiškėjai šioje byloje prašo įgyti pagal įgyjamąją senatį, tuomet pareiškėjams negali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas, nes tuomet laikytina, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės teises į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Įgyjamoji senatis yra vienas iš privačios nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Tam, kad būtų galima pripažinti, jog daiktas tapo privačia nuosavybe įgyjamosios senaties būdu, turi būti nustatyta CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas, 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas, 6) daiktas valdomas nepertraukiamai, 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas), 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos ir formuodamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019). Teismas nurodė, kad 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 14 straipsnyje buvo nurodyta, kad privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjai B. L. ir A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba pareiškimą tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti liudytojus. Pareiškėjai teigia, kad teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, t. y. bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, taip užkirto kelią jiems pateikti paaiškinimus ir esant reikalui - papildomus įrodymus. Mano, kad teismo sprendimas, kai teismas rašytine tvarka išnagrinėjo pareiškimą ir atmetė jų prašymą, yra siurprizinis. Pareiškėjai negalėjo prašyti apklausti liudytojų, pateikti papildomus įrodymus. Nepagrįsta teismo išvada, kad pastatytas daugiabutis namas su priklausiniais pastatytas 1970 metais, kas sudaro pagrindą vertinti, kad tai valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Tokia teismo išvada yra neteisinga ir nepagrįsta, nes vien statybos metais vadovautis priimant sprendimą nėra pagrindo. Apeliantai teigia, kad namas visada buvo kolūkio nuosavybė. Daugiabučio gyvenamojo namo statytojas buvo Obelių kolūkis. 1975 m. Obelių kolūkis buvo prijungtas prie Raudonosios vėliavos kolūkio, perduodant visą Obelių kolūkio turtą į Raudonosios vėliavos kolūkį. Raudonosios vėliavos kolūkis 1991 m. buvo reorganizuotas į Laičių ir Obelių žemės ūkio bendroves ir daugiabutis gyvenamasis namas perduotas Obelių žemės ūkio bendrovei. Vilniaus regiono valstybės archyvo pateiktuose ūkinėse knygose nurodoma, jog pareiškėjų šeima dirbo Raudonosios vėliavos kolūkyje. Vėliau 1991 m. pareiškėjai buvo Laičių kolūkio nariai, o po to reorganizavus kolūkį į žemės ūkio bendroves, buvo Obelių žemės ūkio bendrovės nariai. Obelių žemės ūkio bendrovė egzistavo iki 2001 m. Obelių žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 2001 m. gruodžio 10 d. svarstė klausimus dėl likusių bendrovės balanse materialinių vertybių už pajus pardavimo. Pareiškėjams B. L. ir A. L. už pajus Obelių žemės ūkio bendrovėje, kurių dydis buvo 9300 litų nuspręsta parduoti 2-jų kambarių butą su rūsiu ir ūkiniu pastatu. Tai, kad Laičių kolūkio balanse esantis turtas nėra valstybės nuosavybė patvirtina kiti civilinėje byloje esantys įrodymai. Tai Laičių kolūkio 1991 m. spalio mėn. 28 d. protokolas Nr. 4 įrodo, kad daugiabutis namas ir kiti namai kolūkyje buvo Obelių kolūkio nuosavybė. Visuotiniame susirinkime svarstoma apie tai, kaip parduoti kolūkio nariams, dirbantiems kolūkyje, balanse esančius butus ir namus. Tai patvirtina sprendimas visuotiniame kolūkio narių susirinkime pagal Laičių kolūkio visuotinio kolūkiečių susirinkimo 1991-10-30 nutarimas Nr. 3. Šiuo sprendimu nuspręsta parduoti pareiškėjams gyvenamąjį namą kitoje vietovėje. Pirkimo – pardavimo sutartis, gauta iš archyvo patvirtina, kad sutartis sudaroma tarp kolūkio ir kolūkio narių. Atsiskaitoma už perkamą daiktą mokant pinigus į kolūkio sąskaitą. Parduodamo namo kaina nustatoma kolūkio narių susirinkime. Šie įrodymai patvirtina, kad tiek kolūkio valdomas turtas, tiek žemės ūkio bendrovės valdomas turtas buvo ne valstybinė nuosavybė. Tai patvirtina faktą, kad kolūkio, žemės ūkio bendrovės turtas nebuvo valstybės nuosavybė. Kolūkio nariai, žemės ūkio bendrovės nariai turtu disponavo savo nuožiūra ir spręsdavo visuotiniame susirinkime. CK (sena redakcija) reguliavo kolūkinės nuosavybės teisinius santykius. Egzistavo valstybinė ir kolūkinė kooperatinė nuosavybė, kaip atskiros nuosavybės formos. Apeliantai paaiškina, kad Obelių kolūkį reorganizavus į dvi žemės ūkio bendroves Obelių ir Laičių, Obelių kolūkio balanse buvęs turtas, tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis perduotas naujai sukurtoms Laičių ir Obelių žemės ūkio bendrovėms. Du butai daugiabutyje gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) buvo perduoti Obelių žemės ūkio bendrovei. Viename bute buvo įkurta Obelių žemės ūkio kontora. Vėliau šį butą 2001 m. buvo nutarta parduoti pareiškėjams A. L. ir B. L., tačiau pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas vadovavosi Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu, tačiau visiškai nesiaiškino aplinkybių kaip Obelių žemės ūkio bendrovė buvo faktiškai likviduojama, kaip atsiskaitoma su pajininkais. Teismas nepagrįstai motyvuoja, kad privatizavimo metu nenupirktu bendrovės turtu disponuoja vietos savivaldybė. Visi daugiabučio gyvenamojo namo butai buvo parduoti ir nebuvo perduoti valstybei ar savivaldybei ir tai patvirtina Ukmergės rajono savivaldybės administracija. Teismas nepagrįstai nurodo, kad neįmanoma identifikuoti ginčo buto bendro 53,36 kv. m. ploto. Butui yra atlikti kadastriniai matavimai, jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suteikta adresas (duomenys neskelbtini), o ūkiniam pastatui 12 I1/p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Remiantis ir kitais byloje surinktais įrodymais ginčo butas gali būti identifikuojamas. Apeliantų teigimu, likvidacinės komisijos 2001 m. gruodžio 10 d. protokole nurodytas 2-jų kambarių butas yra tas pats ginčo butas. Pareiškėjai pažymi, kad kitokiu būdu CK 4.47 str. nurodytu ginčo buto neįgijo, nes nebuvo sudarytas pirkimo - pardavimo sandoris, kuris tvirtinamas notariškai, registruojamas turtas viešajame registre. Teismas nepagrįstai nurodo, kad „nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame stovi ginčo pastatai nėra suformuotas. Taigi, žemės sklypas taip pat priklauso valstybei.“ Neginčijama aplinkybė, kad žemė po daugiabučiu gyvenamuoju namu yra valstybinė žemė, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, kad ir butas yra valstybinė nuosavybė. Apeliantai teigia, kad butas buvo žemės ūkio bendrovės nuosavybė. Šiame bute buvo įsikūrusi bendrovės kontora, tiksliau - buveinė, kuri faktiškai buvo naudojama bendrovės veiklai. Šių aplinkybių teismas nesiaiškino ir nevertino. Pareiškėjai pažymi, kad jie buvo žemės ūkio bendrovės nariais. Tai patvirtina archyvo pateikti dokumentai. Taip pat jie dalyvavo dalinant turtą už pajus ir būtent už pajus gavo ginčo butą su priklausiniais. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Šią aplinkybę galima įrodinėti įvairiais įrodymų šaltiniais. Šių aplinkybių teismas visiškai nesiaiškino, o formaliai įvertinęs VĮ Turto banko atsiliepimą, padarė materialinės teisės normų taikymo klaidą. Apeliantų įsitikinimu, aplinkybių visuma patvirtina visų sąlygų, būtinų įgyjamosios senaties nustatymui, egzistavimą. Apeliantai prašo apklausti liudytoju A. K., kuris sukūrus Obelių žemės ūkio bendrovę, buvo išrinktas jos vadovu. Jam yra žinomos visos aplinkybės apie žemės ūkio bendrovės turtą, jo perleidimą, valdymą ir naudojimą iki šiol. Taip pat prašo apklausti liudytoją A. K., kuri dirbo buhaltere Obelių žemės ūkio bendrovėje ir žino aplinkybes apie bendrovės turtą.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Pažymi, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Paaiškina, kad apeliaciniame skunde apeliantai dar kartą patvirtina, kad daugiabutis, esantis (duomenys neskelbtini), buvo statytas Obelių kolūkio. Patikrinus viešame registre esančią informaciją nustatyta, kad butai Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti (privatizuoti) pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu pagal 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374. Pastebi, kad kaimyninių butų privatizavimo dokumentai yra išlikę, sandoriai išviešinti viešame registre, o ginčo buto atveju, apeliantai nepateikia jokių dokumentų (prašymas privatizuoti butą, įkainojimo aktas, mokėjimo pranešimai, kasos pajamų orderiai, privatizavimo sutartis ir pan.). VĮ Turto bankas mano, kad teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Suinteresuotas asmuo prašo remtis ir teismine praktika, kai faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo buvo atmestas kaip neįrodytas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3194-819/2022). VĮ Turto bankas nesutinka su apeliantų prašymu apklausti liudytojus. Atkreipia dėmesį, kad įstatymas nustato privalomą notariškai tvirtintiną rašytinio sandorio formą, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių sutartims (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Atitinkama norma buvo ir 1964 m. redakcijos Civiliniame kodekse, galiojusiame menamo sandorio sudarymo metu. Be to, negali būti liudytojų įrodymais įrodinėjamas sandoris, kurio suma didesne nei 1500 Eur (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.). Šiuo atveju kritiškai vertintini apeliantų teiginiai neva liudytojų parodymais galėtų būti pakeičiami privalomi rašytiniai įrodymai.
7. Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
8. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
9. Byloje sprendžiama dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjai prašė nustatyti, kad jie įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini) (CK 4.68 str.).
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir pagal valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą tvarką nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn. Teismas sprendė, kad šie pastatai priklauso valstybei nuosavybės teise ir todėl pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
11. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantais, jog byloje trūksta įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų teismo išvadas apie draudimą pareiškėjams įgyti nuosavybę į ginčo pastatus įgyjamosios senaties pagrindu dėl to, kad jie priklauso valstybei.
12. Byloje yra duomenų, kad daugiabučio gyvenamojo namo statytojas buvo Obelių kolūkis, kad Obelių kolūkis 1975 m. buvo prijungtas prie Raudonosios vėliavos kolūkio, perduodant Obelių kolūkio turtą į Raudonosios vėliavos kolūkį, o Raudonosios vėliavos kolūkis 1991 m. buvo reorganizuotas į Laičių ir Obelių žemės ūkio bendroves.
13. Apeliantai teigia, kad ginčo butas ir ūkinis pastatas buvo privatizuoti reorganizavimo metu, t. y. perduodant pastatus ne kolūkio nariams, bet juridiniam asmeniui - Obelių žemės ūkio bendrovei, kuri vėliau buvo likviduota. Tokių tiesioginių įrodymų nėra. Bet netiesioginiai bylos įrodymai patvirtina, kad klausimas dėl neprivatizuoto kolūkio turto perdavimo savivaldybei buvo svarstomas ir kad ginčo butas nebuvo įtrauktas į savivaldybei perduodamo turto sąrašą (e. bylos t. 1, b. l. 89-91). Apeliantai teigia, kad ginčo butą Obelių bendrovė tikrai valdė kaip savo, nes ten veikė ir bendrovės kontora (buveinė).
14. Byloje nustatyta, kad Obelių žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 2001 m. gruodžio 10 d. svarstė klausimus dėl likusių bendrovės balanse materialinių vertybių pardavimo už pajus ir sprendė dėl dviejų kambarių buto perleidimo pareiškėjams (e. bylos t. 1, b. l. 45).
15. Toks sandoris dėl buto perleidimo pareiškėjams 2001 metais neįvyko, tačiau pateikti duomenys, t. y. likvidacinės komisijos sprendimas, netiesiogiai patvirtina pareiškėjų keliamą versiją, kad šis ginčo butas su ūkiniu pastatu tuo metu buvo žemės ūkio bedrovės nuosavybė, o ne valstybės nuosavybė.
16. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas teigia, kad yra didelė tikimybė, jog butas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, nes valstybei priklausė šiame name esantys butai Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo privatizuoti 1991 metais (e. bylos t. 1, b. l. 149-164). Tačiau šias aplinkybes ir aplinkybę, kodėl butas Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo privatizuotas, reikia patikrinti, t. y. reikia įvertinti visų butų privatizavimo sandorius, esant reikalui - apklausti liudytojus. Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) esančiame name Obelių žemės ūkio bendrovė vis tik turėjo nuosavybės, t. y. bendrovės vardu buvo registruota nuosavybė į butą Nr. (duomenys neskelbtini) (e. bylos 153-154), o tai rodo, kad galėjo būti ir taip, kaip teigia pareiškėjai.
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad minėtoms aplinkybėms patikrinti būtina surinkti daugiau įrodymų ir kad yra reali galimybė tokius įrodymus sutrinkti. Obelių žemės ūkio bendrovės dokumentai nebuvo perduoti saugoti archyvui (e. bylos t. 1, b. l. 86). Bet minėtos bylai reikšmingos aplinkybės gali būti įrodytos kitais rašytiniais įrodymais, taip pat ir liudytojų parodymais. Tokio pobūdžio bylose yra svarbūs netiesioginiai įrodymai.
18. Ypatingosios teisenos bylose teismas yra aktyvus, t. y. turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Taikant ypatingąją teiseną, civilinės bylos paprastai nagrinėjamos rašytine tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimo procesas neužtikrino visapusiško aplinkybių įvertinimo ir galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą.
19. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalies normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; kt.).
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo ir nepasisakė dėl bylai reikšmingų faktų, todėl neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamo reikalavimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas vienu iš alternatyvių apeliantų nurodytu būdu - pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir pareiškimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Pareiškėjų B. L. ir A. L. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir pareiškimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.