Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir norminio administracinio akto teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo 2019-02-12 nutartimi priimtas pareiškėjo E. P. skundas, kuriuo jis prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–6).

Įsakymo 1.15 papunkčiu pakeistas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Teigia, kad kalinami asmenys turi turėti teisę, ne tik laisvai apsirinkti maisto prekes, kurias gali įsigyti, tačiau ir teisę pasirinkti pigesnes prekes ir jų rūšį pagal savo poreikį. Vaisiai ir daržovės yra perkamų maisto produktų pagrindas, todėl vaisių ir daržovių kiekio nustatymas, leidimas turėti jų bendrai tik 2 kilogramus, yra kalinių galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas. Toks ribojimas nėra būtinas ir yra kalinimo sąlygų bloginimas.

Įsigaliojus nurodytiems apribojimams, pareiškėjas nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, nes buvo uždraustos metalinės ir (ar) stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar (ir) stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama pareiškėjo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata – pareiškėjui išvykstant iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant pareiškėją į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.

Skundžiamo Įsakymo redakcijoje taip pat išbraukti maisto papildai. Dėl prasto gaunamo maitinimo, maisto papildai mitybos racionui. Maisto papildų uždraudimas neužtikrina nuteistųjų laisvės į sportą bei fizinį aktyvumą. Taip pat ginčijamu Įsakymu nustatyta apibrėžtą gamintojo pakuotės dydį ir vaistų tarą, šiuos preparatus galima įsigyti tik gydytojui rekomendavus. Nustatytas reikalavimas medicininės pakuotės dydžiui neužtikrina tinkamo gydymo ligoniui ir neteisėtai apriboja gydytojo atliekamą darbą. Vaistų kiekis ir jų vartojimas priklauso nuo diagnozuotos ligos, jos rūšies ir sunkumo, o nustatytas vaistų kiekio turėjimas gali sutrikdyti sveikatą. Be to, tam tikri vaistai yra laikomi tik stiklinėse tarose, todėl jų draudimas atima teisę turėti reikalingus vaistus.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Teisingumo ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Lietuvos valstybės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, jo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstat uoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurį lėmė pakeistas reglamentavimas ir šio reglamentavimo įgyvendinimas pataisos įstaigoje.

Kadangi pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš nustatyto teisinio reglamentavimo, teismas pirmiausia įvertins pareiškėjo prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimo klausimą.

Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 straipsnis). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.

ABTĮ įtvirtinti atvejai, kai teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, t. y. jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Taigi matyti, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka į subjektų, apibrėžtų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, taigi toks prašymas galėtų būti nagrinėjamas nebent ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. nagrinėjant bylą dėl suinteresuoto asmens teisių pažeidimo.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018-10-19 įsakymu Nr. 1R-211 pakeitė tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172. Pareiškėjas skunde teigia, kad Įsakymas yra neteisėtas, tiek kiek tai susiję su nagrinėjama byla, ir dėl jo teisėtumo patikros reikia kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, o dėl Įsakymo įsigaliojimo jis patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą. Tačiau teismas pabrėžia, kad jam Įsakymo 1.1, 1.5 bei 1.12 punktų teisėtumas bei pagrįstumas abejonių nekelia. Teismas pažymi, kad pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjui nėra apskritai paneigiama teisė naudotis minkštuoju inventoriumi, sportuoti ar įsigyti atitinkamų maisto produktų, o tik apribota įsigyjamų produktų talpa, minkštojo inventoriaus naudojimosi tvarka, be to, pareiškėjui nepaneigiama teisė sportuoti viduje ir nesant atitinkamo lauke įrengto sporto inventoriaus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.4, 1.5 bei 1.11, 1.12, 1.13 punktų atitiktimi pareiškėjo nurodomoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Be to, pareiškėjas savo prašyme neatskleidė bei nedetalizavo teisės aktų nuostatų, kurioms, jo teigimu, Teisingumo ministro Įsakymas prieštarauja, nepateikė aiškių teisinių motyvų, o jo prašymas grindžiamas abstrakčiais argumentais dėl galimo nuteistųjų teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abejonėmis dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo netenkinamas.

Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtų atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnis). Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalis). Nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 (atvirų kolonijų režimas) ir 152 (nėščiųjų bei motinų su vaikais iki trejų metų režimas) straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėtina, kad rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą; maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalis). Taigi Teisingumo ministerija, pagal aukščiau nurodytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę.

Teismas nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, kad jis neturėdamas galimybės nusipirkti norimo produktų kiekio ar naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, patiria ypatingus dvasinius išgyvenimus, galinčius sukelti neturtinę žalą. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktų, vitaminų, teisė sportuoti nėra paneigiama, tik nustatyti atitinkami kiekio, svorio, talpos apribojimai, įtvirtinta minkštojo inventoriaus naudojimo tvarka. Be to, pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia tik prielaidomis, kad tam tikri nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai gali atsirasti ateityje. Pažymėtina, kad Kauno tardymo izoliatorius turi pareigą veikti norminių administracinių aktų reglamentavimo ribose, todėl Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai, veikiant pagal Įsakyme patvirtintą tvarką, yra teisėti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsisakoma išduoti atitinkamus maisto produktus ar kitus leidžiamus turėti daiktus Įsakymo nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.