- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2S-652-855/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27838-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Renata Volodko
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra
- Kategorijos
- 3.1.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ skundą dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SKR Baltic“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau - LR Generalinė prokuratūra) 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimus, kaip nepagrįstus, ir įpareigoti LR Generalinę prokuratūrą atsakyti į pareiškėjos atstovo prašymą – nustatyti LR Generalinėje prokuratūroje sprendimą kreiptis į teismą dėl, adresu Oslo g. 1, Vilnius, valstybinio žemės sklypo nuomos UAB „SKR Baltic“ priėmusių asmenų ryšius su visą procesą inicijavusia J. J. (B.), jos atstovais bei su ja susijusia asmenų grupe (V. J., V. P. ir kt.). Skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Pareiškėją UAB ,,SKR Baltic“ interesus atstovaujanti Šedbaro advokatų profesinė bendrija, atsižvelgdama į LR Generalinės prokuratūros prokurorės Irmos Zaikienės gintą viešąjį interesą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-432-600/2016, kurioje buvo kreiptasi dėl užstatyto ir naudojamo valstybinio žemės sklypo, adresu Oslo g. 1, Vilnius, nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, 2020 m. balandžio 2 d. kreipėsi dėl to paties viešojo intereso gynimo kitu atveju, t. y. galimai neteisėto valstybinės žemės sklypų: unikalus Nr. 4400-2675-8969, esančio Skroblų g. 12, Vilniuje, ir unikalus Nr. 4400-2675-9844, esančio Skroblų g. 14, Vilniuje, naudojimo ir disponavimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) sudarant paminėtų valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis ir jų pagrindu leidžiant šiuose valstybinės žemės sklypuose, vietoj esamų gamybinių pastatų, pastatyti du daugiabučius namus. Pareiškime buvo detaliai aprašyta valstybinių žemės sklypų nuomos sutarties dalyku esančių žemės sklypų faktinė situacija, susijusi su sklypo užstatymu, žemės sklype buvusių statinių būkle ir paskirtimi, bei pateikti prokurorės Irmos Zaikienės argumentai civilinėje byloje, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti neteisėtą valstybinės žemės sklypų, esančių Skroblų g. 12 ir Skroblų g. 14, Vilniuje, nuomą, t. y. valstybinės žemės nuomos sutarčių dalykas yra kitos paskirties valstybiniai žemės sklypai. Abiejų žemės sklypų naudojimo būdas yra daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, nors abu žemės sklypai yra užstatyti gamybinės (pramonės) paskirties pastatais bei jiems aptarnauti skirtais pagalbiniais statiniais. Abu gamybiniai pastatai yra fiziškai nusidėvėję (fizinio nusidėvėjimo procentas 65 proc.) ir nenaudojami pagal paskirtį, o pagal viešai skelbiamą informaciją visus valstybiniame žemės sklype esančius pastatus jų savininkas ketina nugriauti ir vietoj jų pastatyti daugiabučius namus. Situacija, kai esamų pastatų nenaudojimas pagal paskirtį, pastatų paskirties neatitikimas esamai žemės sklypų paskirčiai, taip pat viešai paskelbti projekto vystytojo planai nenaudoti statinių pagal paskirtį, bet juos nugriauti ir vietoj jų pastatyti daugiabučius, turėtų būti laikoma grubiu imperatyvių valstybinio turto naudojimą ir disponavimą reglamentuojančių teisės normų bei viešojo intereso pažeidimu.
1.2. Pareiškėja nekvestionuoja valstybinės žemės sklypų, esančių Skroblų g. 12 ir 14, Vilniuje, nuomos sutarčių teisėtumo, o kreipėsi dėl to, kad paminėtos nuomos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės yra iš esmės panašios į pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sudaryto susitarimo dėl valstybinio žemės sklypo, esančio Oslo g. 1, Vilniuje, nuomos atvejį, kuris buvo pripažintas negaliojančiu pagal LR Generalinės prokuratūros prokurorės I. Zaikienės ieškinį.
1.3. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra tose pačiose situacijose skirtingiems subjektams sudaro skirtingas veiklos sąlygas, tai reiškia piktnaudžiavimą viešojo intereso gynimo teisėmis, taip pat nesąžiningos konkurencinės aplinkos kūrimą, diskriminaciją, bei korupcijos apraiškas prokuratūroje. Dėl skirtingos Nacionalinės žemės tarnybos ir prokuratūros praktikos yra ne tik pažeidžiamos konkrečių asmenų teisės bei interesai, bet ir viešasis interesas, pakertamas žmonių pasitikėjimas valstybės institucijomis bei valstybe. Kuomet identiškose situacijose vieniems asmenims yra pripažįstama teisė į valstybinės žemės nuomą ir tai traktuojama kaip tinkamas valstybinės žemės nuomos teisinių santykių įgyvendinimas, o kiti identiškose situacijoje yra traktuojami kaip pažeidėjai, ir tai priklauso tik nuo subjektyvaus Nacionalinės žemės tarnybos ir prokuratūros vertinimo, kuris skiriasi ne pagal faktinę situaciją, bet pagal subjektus.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo LR Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Priimti skundžiami nutarimai yra pagrįsti ir teisėti, pagrindo juos naikinti nėra. Pareiškėjos skunde iš esmės jokių naujų argumentų nenurodyta, jis grindžiamas tik motyvais apie galimą LR Generalinės prokuratūros piktnaudžiavimą įstatymu, tose pačiose situacijose skirtingiems subjektams sudarant skirtingas veiklos sąlygas, korupcijos apraiškas ir pan. Panašūs argumentai buvo išdėstyti skunde aukštesniajam prokurorui ir yra motyvuotai įvertinti aukštesniojo prokuroro nutarime.
2.2. Pareiškėja skunde nenurodė, kad prokuroras, priimdamas ginčijamą nutarimą, būtų pažeidęs procesines teisės normas, o skunde nurodyti argumentai yra niekuo nepagrįsti. Įstatymas suteikia teisę prokurorui savarankiškai vertinti faktines aplinkybes, taikyti teisės normas ir spręsti dėl viešojo intereso buvimo ir šio intereso gynimo. Prokuroras savarankiškai atlieka tyrimą, vertina medžiagą, susijusią su galimai viešąjį interesą pažeidžiančiais sprendimais. Todėl esamos situacijos lyginimas su Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-432-600/2016 yra nepagrįstas. Kiekvienu atveju yra analizuojamos konkrečios faktinės aplinkybės ir joms taikomos konkrečios teisės normos, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prokuroro nenuoseklumo priimant 2020 m. birželio 4 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Ne visais atvejais prokurorai, išnagrinėję skundą, pareiškimą, prašymą, priima sprendimą kreiptis į teismą. Vien sprendimo atsisakyti taikyti vietojo intereso gynimo priemones priėmimo faktas, nesudaro pagrindo spręsti dėl privačių ryšių egzistavimo, vertinti prokuroro ryšius su pareiškėjo nurodytais asmenimis.
2.3. Prokuroras, atlikdamas savo funkcijas, yra nepriklausomas, sprendimus priima savarankiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu. Skundžiamuose nutarimuose prokurorai išsamiai ir motyvuotai ištyrė visas pareiškimo nagrinėjimui būtinas ir aktualias aplinkybes bei padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas. Pareiškėja neįrodė, kad prokurorai, nagrinėdami jos pareiškimą ir skundą padarė kokių nors proceso teisės normų ar teismų praktikoje suformuluotų skundų dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjimo taisyklių pažeidimų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus prokurorų sprendimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ skundą dėl LR Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešo intereso gynimo priemones.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prokurorų veiksmus proceso normų pažeidimo aspektu, darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Prokuratūros prokurorai, nagrinėję pareiškėjos skundus, būtų nesilaikę proceso normų, nustatančių skundų nagrinėjimo procedūras. Teismas darė priešingą išvadą, kad prašymų/skundų nagrinėjimo metu prokurorai rinko ir išsamiai išanalizavo su skundo nagrinėjimu susijusią medžiagą, įvertino ją faktinės situacijos kontekste ir dėl jos išsamiai pasisakė priimtuose motyvuotuose procesiniuose sprendimuose (nutarimuose), todėl sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami LR Prokuratūros procesiniai sprendimai būtų nepagrįsti ir priimti pažeidžiant procesines normas.
5. Teismas, atsižvelgęs į teisės normas bei plėtojamą teismų praktiką, kur nurodoma, kad dėl viešojo intereso gynimo prokuroras sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgęs į konkrečios situacijos aplinkybes ir su situacija susijusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjos argumentą, kad LR Prokuratūra nesilaikė suformuluotos praktikos pareiškėjos atžvilgiu išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-432-600/2016, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nagrinėjamu atveju, išanalizavę pareiškėjos skunduose nurodytas aplinkybes, prokurorai viešojo intereso pažeidimo nenustatė.
6. Atsižvelgiant į tai, kad jokių pagrindų, susijusių su prašymu įpareigoti LR Generalinę prokuratūrą atsakyti į jos atstovo prašymą nustatyti LR Generalinėje prokuratūroje sprendimą kreiptis į teismą dėl, adresu Oslo g. 1, Vilnius, valstybinio žemės sklypo nuomos UAB „SKR Baltic“ priėmusių asmenų ryšius su visą procesą inicijavusia asmenų grupę, pareiškėja skunde nenurodė, teismas, įvertinęs tai, kad neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti, nurodytą prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu apeliantė (pareiškėja) nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuria teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl LR Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešo intereso gynimo priemones, ir pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. priimtą nutartį ir tenkinti pareiškėjos skundą – panaikinti LR Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimus, kaip nepagrįstus, ir įpareigoti LR Generalinę prokuratūrą atsakyti į pareiškėjos atstovo prašymą nustatyti LR Generalinėje prokuratūroje sprendimą kreiptis į teismą dėl, adresu Oslo g. 1, Vilnius, valstybinio žemės sklypo nuomos UAB „SKR Baltic“ priėmusių asmenų ryšius su visą procesą inicijavusia J. J. (B.), jos atstovais bei su ja susijusia asmenų grupe (V. J., V. P. ir kt.). Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
7.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjos skunde keliamų klausimų, o iš esmės nurodė tik tai, kad prokuroras pats sprendžia, kada yra viešo intereso pažeidimas, o kada ne. Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė šiuo atveju apsiribojo tik patikrinimu, ar prokuroras apskritai skaitė skundą ir į jį atsakė, tačiau nei paties skundo turinio, t. y. konkrečios jame minimos faktinės situacijos atitikimo teisės normų reikalavimams bei skunde paminėtai LR Generalinės prokuratūros praktikai konkrečioje byloje, teismas netyrė.
7.2. Nagrinėjamu atveju, iš esmės esant identiškoms faktinėms situacijoms valstybinės žemės nuomos santykių srityje taikomi skirtingi standartai: vienoje Vilniaus miesto vietoje valstybiniame žemės sklype realiai esančių pastatų paskirtis ir/ar jų naudojimas yra vertinama kaip įstatymų pažeidimas, ir dėl to inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas, o kitoje Vilniaus miesto vietoje situacija, kai žemės sklype esantys statiniai ne tik neatitinka paskirties ir yra nenaudojami, bet apskritai yra nugriauti, jau traktuojama kaip įstatymų nedraudžiamas valstybinės žemės nuomos atvejis. Vienintelis skirtumas šiose situacijose yra tas, kad dėl pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ ir Nacionalinės žemės tarnybos sudarytos valstybinio žemės sklypo, adresu Oslo g. 1, Vilnius, nuomos į LR Generalinę prokuratūrą kreipėsi V. P., veikdamas Nacionalinės žemės tarnybos vardu, tuo tarpu, dėl žemės sklypų, esančių Skroblų g., nuomos kreipėsi advokatų kontora, veikdama pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ vardu. Dėl to šiuo atveju galimi du LR Generalinės prokuratūros elgesio paaiškinimai: (i) LR Generalinė prokuratūra viešojo intereso gynimo funkciją iš esmės yra perleidusi kitoms institucijoms, o sau pasilikusi tik tų institucijų procesinio atstovavimo vaidmenį; arba (ii) LR Generalinėje prokuratūroje viešojo intereso gynimo srityje egzistuoja korupcijos veiksnių rizikos.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo LR Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą, kuriuo parašė atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeista. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
8.1. Atskirajame skunde pateikti motyvai bei argumentai, kuriais vadovaujantis prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, iš esmės yra identiški ankstesniuose UAB „SKR Baltic“ skunduose prokuratūrai bei teismui pateiktiems argumentams, kurie buvo žinomi prokuroro atlikto tyrimo metu, tinkamai įvertinti prokurorų nutarimuose ir dėl to priimti motyvuoti sprendimai.
8.2. Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotą praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino tik prokuroro veiksmų teisėtumą proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, patikrino, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių prašymo, skundo tyrimo procedūras ir pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog prokurorai, nagrinėję pareiškėjos skundus, nesilaikė proceso normų, nustatančių skundų nagrinėjimo procedūras.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo
9. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymus – LR Specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. birželio 22 d. paskelbtą išvadą dėl korupcijos rizikos analizės valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, pagrindinės valstybinės žemės sklypo naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo, valstybinės žemės sklypų nuomos, taip pat viešojo intereso gynimo veiklos srityse.
10. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, nors šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
11. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Daroma išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).
12. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantės naujai teikiamo dokumento paskelbimo data ankstesnė (2020 m. birželio 22 d.), nei byla buvo pradėta nagrinėti teisme, apeliantė nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl šios išvados nepateikė pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti nauji įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, Išvadoje pateikta bendro pobūdžio apžvalga ir informacija, konkrečiai niekaip nesusieta su nagrinėjamai bylai aktualiomis individualiomis aplinkybėmis, todėl priimti šį dokumentą atsisakytina.
Dėl ginčo esmės
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
14. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl LR Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešo intereso gynimo priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. balandžio 8 d. pareiškėja UAB „SKR Baltic“, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą (toliau – Prokuratūra), prašydama ginti viešąjį interesą, t. y. kreiptis į teismą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sudarytų valstybinės žemės sklypų: unikalus Nr. 4400-2675-8969, esančio Skroblų g. 12, Vilnius, ir unikalus Nr. 4400-2675-9844, esančio Skroblų g. 14, Vilnius, nuomos sutarčių nutraukimo, arba įvertinti ir atsakyti, kodėl Prokuratūroje valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje yra taikomi skirtingi standartai UAB „SKR Baltic“ ir kitiems asmenims. Be kita ko, antrojo varianto atveju pareiškėja prašė nustatyti Prokuratūroje sprendimą kreiptis į teismą dėl, adresu Oslo g. 1, Vilnius, valstybinės žemės sklypo nuomos UAB „SKR Baltic“ priėmusių asmenų ryšius su procesą inicijavusia J. J. (B.), jos atstovais bei su ja susijusia asmenų grupe. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes, prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras V. Kasparavičius 2020 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 13.12.-36 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nenustačius teisinio pagrindo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis. Bylos duomenimis, pareiškėja Prokuratūros priimtą nutarimą 2020 m. liepos 8 d. apskundė. Prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausioji prokurorė D. Nikitinienė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2020 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 13.12.-61, kuriuo paliko galioti Prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2020 m. birželio 4 d. nutarimą Nr. 13.12.-36 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nesutikdama su Prokuratūros priimtais nutarimais, pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama ginčo nutarimus panaikinti kaip nepagrįstus ir įpareigoti Prokuratūra kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ skundą dėl Prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešo intereso gynimo priemones.
17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, nes jos nuomone, nutartis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi teismas neištyrė byloje esančių duomenų ir nelygino iš esmės vienodų valstybinės žemės nuomos atvejų, ko pasėkoje nebuvo atsakyta į skunde keliamus klausimus, kodėl vienu atveju LR Generalinė prokuratūra įžvelgė viešojo intereso ir valstybinės žemės nuomą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, o kitu atveju pažeidimo nemato.
18. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmiausia aktualu pasisakyti dėl prokuroro kompetencijos sprendžiant dėl viešojo intereso gynimo ir teismo nagrinėjimo ribų bei teisių, sprendžiant dėl prokuroro veiksmų, kuriais jis atsisakė teikti skundą dėl viešojo intereso pažeidimo.
19. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prokurorų konstitucinį statusą, yra nurodęs, kad prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybinė institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau tai konstitucinį statusą turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.
20. Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtą procesinį sprendimą, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).
21. Pažymėtina, kad prokuroro teises inicijuoti procesą ginant viešąjį interesą reglamentuoja CPK 49 straipsnis bei Prokuratūros įstatymas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą tais atvejais, kai nustatomas teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad prokuroras kreiptis į teismą tikslu apginti viešąjį interesą gali tik tais atvejais, kai yra juridinių faktų visuma, t. y. teisės akto pažeidimas, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai; pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d.; 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010). Tai reiškia, kad teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).
22. Taigi, dar kartą akcentuotina, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų ir tai reiškia, jog teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatymų nuostatuose nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir teismas neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.
23. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš LR Generalinės prokuratūros 2020 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 13.12.-36 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, šis nutarimas priimtas prokurorui išanalizavus nagrinėjamam klausimui taikytinus teisės aktus bei teismų praktiką, atlikta faktinių duomenų analizė. Iš nutarimo turinio matyti, kad LR Žemės įstatymo, Taisyklių nuostatų, kurios detalizuoja valstybinės žemės sklypų, užstatytų statiniais ar įrenginiais ir naudojamų šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, nuomos sąlygas ir tvarką, sklypo Naugarduko g. 97 detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-769, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, sprendinių teisinis įvertinimas, aktualios teismų praktikos ir faktinių duomenų analizė prokurorui leido daryti išvadą, kad nėra teisinio pagrindo inicijuoti žemės sklypų, adresu Skroblų g. 12 ir 14, valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimą. Kaip matyti, prokuroras, įvertinęs teisines bei faktines aplinkybes, skundžiamame nutarime konstatavo, kad valstybinėse žemės sklypuose, esančiuose Skroblų g. 12 ir 14, esantys gamybinės paskirties statiniai bei pagalbinio ūkio pastatas-stoginė neatitiko žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir žemės sklypo naudojimo būdo, galiojantys Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai, naujai parengto Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai minėtuose žemės sklypuose nenumato plėtoti veiklą, atitinkančią šių statinių, kurie yra ilgesniam negu trijų metų terminui išnuomotuose žemės sklypuose ir kuriems eksploatuoti šie žemės sklypai suformuoti, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto registre, todėl ginčijamu nutarimu prokuroras nutarė, kad valstybinių žemės sklypų nuomos sutartims, dalyje dėl gamybinės (kartu su pagalbinio ūkio pastatu) paskirties pastatų taikytina Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 30.8 papunktyje numatyta išimtis – kai nuomos sutartyje arba jos pakeitime yra numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį, o tai leidžiama tik tada, kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrąjį planą išnuomotame žemės sklype numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio tiesioginės paskirties. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad sudarytose valstybinės žemės nuomos sutartyse yra numatyta galimybė keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą, nurodant paskirtį, būdą, numatytus pagal Vilniaus miesto teritorijos bendrąjį ir (ar) jos dalies bendrąjį planą. Nagrinėjamu atvejų prokuratūra nustatė, jog pagal galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, žemės sklypai, esantys Skroblų g. 12 ir 14, Vilnius, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų namų teritorijų funkcinę zoną; ginčo sklypų, vadovaujantis detaliuoju planu, numatytas naudojimo būdas – gyvenamoji statyba, pobūdis – daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba. Kaip matyti iš skundžiamų nutarimų, išanalizavus nurodytas faktines aplinkybes bei, be kita ko, kad ginčo sklypų nuomos sutartyse numatyta naujų statinių statyba, darė išvadą, jog buvusių statinių pašalinimas ir naujų statinių, kurių naudojimo būdas atitinka sklypų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą naudojimo būdą, statyba, nesudaro pagrindo inicijuoti valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių nutraukimą, t. y. šiuo pagrindu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones.
24. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos pagrįstai padaryta išvada, kad LR Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai rinko ir išsamiai išanalizavo su skundo nagrinėjimo susijusią medžiagą, įvertino ją faktinės situacijos kontekste, todėl pagrindo konstatuoti, kad ginčijami prokuratūros procesiniai sprendimai yra nepagrįsti ir priimti pažeidžiant procesines normas, nėra.
25. Nepagrįstu laikytinas skundo argumentas dėl Prokuratūroje taikomų skirtingų standartų valstybinės žemės nuomos teisinių santykių srityje, kad tai priklauso nuo egzistuojančių privačių interesų, veikiančių asmenų ryšių, bei prašymas nustatyti LR Generalinėje prokuratūroje sprendimą kreiptis į teismą dėl Oslo g. 1, Vilniuje valstybinio žemės sklypo nuomos UAB „SKR Baltic“ priėmusių asmenų ryšių.
26. Minėta, pagal galiojančiuose teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotas viešo intereso gynimo taisykles prokuroras turi teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kai nustatomas teisės aktų pažeidimas, turintis esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (CPK 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui savarankiškai vertinti faktines aplinkybes, taikyti teisės normas ir spręsti dėl viešojo intereso buvimo ir šio intereso gynimo. Taigi, prokuroras savarankiškai atlieka tyrimą, vertina medžiagą, susijusią su galimai viešąjį interesą pažeidžiančiais sprendimais. Todėl apeliantės reikalavimas dėl nagrinėjamos situacijos lyginimo su Vilniaus miesto apylinkės teismo civiline byla Nr. 2-432-600/2016 yra nepagrįstas, kadangi kiekvienu atveju analizuojamos konkrečios faktinės aplinkybės ir joms taikomos konkrečios teisės normos. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, minėtoje byloje buvo spręsta dėl situacijos, kuomet jau esant sprendimui dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo dėl žemės nenaudojimo pagal paskirtį, atitinkamai asmuo netenka teisės į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu jame esančių statinių eksploatavimui, ir atitinkamai netenka teisės būti statytoju, spręsta dėl pasekmių statytojui kai sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žeme, pripažįstamas negaliojančiu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tik prašoma inicijuoti valstybinių žemės sklypo nuomos sutarčių nutraukimą esant kitoms individualioms aplinkybėms, tad jau vien dėl to nėra jokio pagrindo spręsti dėl LR Generalinės prokuratūros prokurorų nenuoseklumo, priimant ginčijamus nutarimus atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Taip pat pažymėtina, jog nėra pagrindo tikrinti prokurorės, ginusios viešąjį interesą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-432-600/2016, ieškinio pagrįstumo, kadangi teismo sprendimas buvo patikrintas visų instancijų teismuose.
27. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
28. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai bei visapusiškai įvertinęs faktinę situaciją bei tinkamai aiškindamas ir taikydamas nagrinėjamam klausimui reikšmingas teisės normas dėl prokuroro teisės ginti viešąjį interesą bei atsižvelgęs į kasacinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl viešojo intereso gynimo, prokuroro vaidmens, sprendžiant apie viešojo intereso buvimą/nebuvimą, padarė teisingą išvadą, kad yra pagrindas atmesti pareiškėjos UAB „SKR Baltic“ skundą dėl LR Generalinės prokuratūros priimtų nutarimų, kuriais atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nesutikti su minėtomis tiek Prokuratūros, tiek pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.