Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio (pranešėjas), sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovui R. L., atsakovės R. S. atstovei advokatei Danai Žvingilienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-866-673/2015 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, E. R., notarė R. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Teismas neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismo išvada, kad trečiasis asmuo E. R. išliko statinių 2G1p ir 3I1p ir juose esančių patalpų savininkė neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas sprendime teisingai konstatavo, kad 1984-03-22 atliktų kadastrinių matavimų duomenimis (inventorizacijos duomenimis), gyvenamojo namo bendras plotas buvo 527,64 kv. m. Į šio namo bendrąjį plotą buvo įskaičiuotos ir naujai eksplikuotos jau įregistruotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, ūkio pastato 2G1p patalpos G-1/41,61 kv. m, G-2/1,02 kv. m, R-1/47,84 kv. m, bendras plotas 90,47 kv. m, bei mūrinio su rūsiu garažo 3I1p patalpos G-3/16,27 kv. m, R-2/10,55 kv. m, R-3/2,00 kv. m, bendras plotas 28,82 kv. m, iš viso 119,29 kv. m. 1984-09-18 registracijos duomenimis, Požėlos r. LDT VK sprendimo Nr. 348 pagrindu buvo įregistruotas gyvenamojo namo 1A2p bendras plotas 527,64 kv. m. Tokiu būdu dalyje 119,29 kv. m. buvo atlikta dviguba teisinė registracija, t. y. trečiajam asmeniui E. R. priklausę ūkio pastatai 2G1p ir 3I1p įregistruoti kaip atskiri turtiniai vienetai ir kaip sudėtinė gyvenamojo namo 119,29 kv. m dalis. 1984-11-11 notariškai patvirtinta sutartimi (registro Nr. 1-2049) R. S., A. L. ir E. R. sudarė dalių perskaičiavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad dėl leidimų Nr. R-23/82 1982-04-13 ir Nr. 33/83 1983-05-12, duotais R. S. statyti gyvenamojo namo priestatą ir pastogėje įrengti kūrybines dirbtuves, keičiasi bendrosios dalinės nuosavybės dalys, ir nustatė, kad R. S. priklauso 0,39 dalys gyvenamojo namo, A. L. – 0,26 dalys, o E. R. – 0,35 dalys. 1984-11-12 atsakovei R. S. buvo įregistruota nuosavybės teisė į 39/100 dalis gyvenamojo namo, A. L. – į 26/100 dalis gyvenamojo namo, trečiajam asmeniui E. R. – 35/100 dalis gyvenamojo namo bei jos vardu liko registruotas (kaip vėliau paaiškėjo – neteisėta dviguba registracija, kuri 2010-06-21 paties trečiojo asmens VĮ Registrų centro buvo panaikinta) visas 2G1p (garažas) ir 3I1p (ūkinis pastatas). 1984-11-16 notariškai patvirtinta sutartimi (registro Nr. 1-2106) atsakovė R. S. ieškovui R. L. padovanojo 0,08 dalis, o trečiasis asmuo E. R. – 0,26 dalis gyvenamojo namo su dalimi kiemo įrenginių, taip pat E. R. 0,09 dalis gyvenamojo namo padovanojo A. L.. Taigi iš to seka, kad po šios sutarties sudarymo trečiasis asmuo E. R. neteko savo turėtos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje gyvenamajame name 1A2p, į kurį, kaip minėta, jau 1984-03-22 buvo įskaičiuotos ir naujai eksplikuotos ūkio pastato 2G1p ir mūrinio su rūsiu garažo 3I1p patalpos. Ginčijama 1984-11-16 notariškai patvirtinta sutartis (registro Nr. 1-2109), kuria trečiasis asmuo E. R. padovanojo atsakovei R. S. ūkio pastatą 2G1p ir mūrinį su rūsiu garažą 3I1p, faktiškai negalėjo būti sudaryta, o buvo sudaryta tik dėl dvigubos pastatų 2G1p ir 3I1p registracijos. Jau iš minėtos 1984-11-11 sutarties (registro Nr. 1-2049), kuria buvo perskaičiuotos 527,64 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo 1A2p (sutartyje klaidingai nurodyta 249,15 kv. m) dalys, turinio matyti, kad namo bendraturčiai susitarė, jog buvusio atskiro ūkio pastato (iki 1984-03-22 inventorizacijos) 2G1p rūsiu R-1/47,84 kv. m, ir buvusio atskiro pastato (iki 1984-03-22 inventorizacijos) mūrinio su rūsiu garažo 3I1p rūsio patalpomis R-2/10,55 kv. m, ir R-3/2,00 kv. m naudosis atsakovė R. S.. Vadinasi, šia sutartimi buvo perskaičiuotos bendraturčių dalys namo 1A2p, į kurį 1984-03-22 buvo eksplikuotos pastatų 2G1p ir 3I1p patalpos, o, kaip minėta, 1984-11-16 sutartimi (registro Nr. 1-2106) trečiasis asmuo E. R. savo dalį namo bendrojoje dalinėje nuosavybėje padovanojo: ieškovui (0,26 dalį) ir jo tėvui A. L. (0,09 dalis) ir tokiu būdu E. R. nuosavybė name pasibaigė.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Apie 1984-11-16 sutartį (registracijos Nr. 1-2109) ieškovui tapo žinoma tik gavus 2009-06-02 VĮ Registrų centro nekilnojamo turto registro išrašą pažymėjimą. Net ir darant prielaidą, kad, anot teismo, apie ginčijamos sutarties sudarymą ieškovas turėjo sužinoti ne vėliau, kaip 1991 m., o taip pat ieškovas apie 1984-11-16 dovanojimo sutarties sudarymą galėjo ir turėjo sužinoti, gavęs išsamų 2002-08-27 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, ieškovas neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo niekiniu, nes po tėvų A. L. ir M. L. mirties pagal įstatymą lygiomis dalimis paveldėjo jiems priklausiusias gyvenamojo namo 1A2p, kurio plotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimuose nurodytas 550,90 kv. m, t. y. įskaitant ir iki 1984-03-22 buvusių atskirų pastatų 2G1p ir 3I1p plotą. Priėmus palikimą, ieškovui teko 103/200, atsakovei – 97/200 namo dalys. Ieškovui nereikėjo kreiptis į teismą, nes viskas buvo teisinga, ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo tik po to, kai atsakovė 2011-03-08 pateikė teismui priešieškinį civilinėje byloje Nr. 2-568-657/2011, kuriame neteisėtai ir nesąžiningai pareikalavo nustatyti neteisingas bendraturčių R. L. ir R. S. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nustatant, kad atsakovei priklauso nuosavybės teisė į 635/100 dalis, o ieškovui – į 365/100 dalis, atsižvelgiant į ginčijamą 1984-11-16 dovanojimo sutartį, registro Nr. 1-2109.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl senaties termino taikymo ir išdėstė poziciją nurodydamas, kad niekinis sandoris negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu ir dėl to mano, kad ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Teisėjų kolegija atsakydama į tai nurodo, kad teismo sprendimas pripažinti sandorį niekiniu aplamai nereikalingas ir tokiu atveju ieškinio negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas tampa nereikšmingas.

Kasacinės instancijos teismas formuodamas teisminę praktiką išaiškino, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą. Teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu nereikalingas. Niekinio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios, todėl niekinio sandorio šalys negali jo patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Jie nustatyti civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose. Bendrosios taisyklės, pagal kurias konkrečiu atveju sprendžiama, ar sandoris priskiriamas prie niekinių, yra CK 1. 78, 1.80 ir 1. 181 straipsniuose. Juose nustatyta, kad niekiniai ir negaliojantys yra imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai.

Kita negaliojančių sandorių rūšis yra nuginčijamieji sandoriai. Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas. Šių sandorių galiojimas priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nors nuginčijamieji sandoriai taip pat gali pažeisti teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys, jie taip pat gali neginčyti sandorio ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. birželio 6d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2005).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas savo ieškinio turinyje nurodė dviprasmiškai, kad 1984m. lapkričio 16d. dovanojimo sandoris yra niekinis sandoris ir, kad toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo sprendime pasisakė dėl ieškovo ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip nuginčijamo sandorio atveju. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinį atmeta, nes ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir neprašė tokio termino atnaujinti. Apeliantas nesutikdamas su tokia teismo motyvacija teigia, kad jis apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik po 2011m. kovo 8d., kada kitoje civilinėje byloje Nr. 2-568-657/2011 atsakovė R. S. pateikė priešieškinio pareiškimą dėl bendrojoje nuosavybėje turimų dalių nustatymo tarp bendraturčių. Taigi, esant nustatytam pirmiausia turi būti atsakyta, ar ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos.

Byloje nustatyta, kad atsakovė R. S. bei trečiasis asmuo E. R. reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovo ginčijama dovanojimo sutartis buvo įregistruota 1984-11-22 tuometiniame Kauno tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Bylos medžiaga patvirtina, kad ir ieškovui padovanota gyvenamojo namo dalis, to paties namo valdoje, pagal dovanojimo sutartį Nr. 2-2106 buvo įregistruota tuo pačiu metu. Į bylą pateikta 1984-11-22 einamosios techninės inventorizacijos išvada buvo nustatoma, kad namų valda perregistruojama ieškovui - 0,34 i d. d. namo pažymėtu indeksu - 1A2p, o vėliau 1986-03-13 paties ieškovo prašymu Kauno m. techninės inventorizacijos biuras išdavė jam ir pažymą Nr. 924, kurioje taip pat buvo nurodoma, kad namų valdoje (duomenys neskelbtini), Kaune, ieškovui priklauso 0,34 i d. d. 1A2/p. Pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje nustatytas aplinkybes sprendė, kad ieškovas neabejotinai turėjo žinoti, kad toje pačioje namų valdoje yra atsakovės vardu registruota nuosavybės teisė į statinius 2G1p bei 3I1p. Teismas atskirai pažymėjo, kad ir vėliau, 1991-01-08 ieškovui išduodant pažymą, buvo analogiški duomenys apie bendraturčių turimas gyvenamojo namo dalis. Apylinkės teismas įvertinęs visas nustatytas aplinkybes padarė išvadą, kad ieškovas veikdamas kaip vidutiniškai protingas, rūpestingas ir atidus žmogus ir turėdamas informaciją apie ginčo statinių įregistravimą kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų, galėjo ir privalėjo pasidomėti, kokiu pagrindu atsakovė R. S. valdo nuosavybės teise pastatus ir tą atlikęs būtų nesunkiai ir ne vėliau kaip 1991 metais sužinojęs apie ginčijamą 1984 metų lapkričio 16d. dovanojimo sutartį. Nustatyta, kad ieškovas reikalavimo pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį nereiškė per įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ( 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), o jį pateikė tik 2014-12-11 ir jau praleido 2000 m. CK 1. 125 straipsnio 1d. nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas tvirtino, kad ieškinio senaties termino kreiptis į teismą nepraleido, o atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė. Teismas tokias ieškovo nurodytas aplinkybes įvertino nepažeisdamas CPK 176-180 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų ( CPK 185 straipsnis). Teismo padarytos išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus.

Tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įstatyme nustatytas terminas, skirtas ginti pažeistas teises, siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Praėjus ilgam laikotarpiui nuo įrodinėjamų faktų, labai pasunkėja jų įrodinėjimas, nes neišlieka dokumentai ir kiti įrodymai. Operatyvaus kreipimosi dėl teisminės gynybos reikšmė gali būti aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes dėl ilgo laikotarpio nuo ginčo teisės pažeidimo iškyla civilinių santykių stabilumo ir įrodinėjimo problemų. Taigi, ieškinio senaties instituto netaikymas, neužtikrintų civilinių santykių stabilumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1991 metais, todėl nuo šio laiko turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ieškovui terminas baigėsi 1993 metais, o jis į teismą kreipėsi tik 2014 metų gruodžio 11d. t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ji taikytina. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Atmetant ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, argumentai dėl ieškinio pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nenagrinėtini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje M. G. ir kt. v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-761/2003).

Atskirai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-568-657/2011 pagal ieškovo R. L. patikslintą ieškinį atsakovei R. S. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl dalių perskaičiavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo. Šioje išnagrinėtoje byloje 2011m. liepos 11d. Kauno apylinkės teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi įstatymo galią ( CPK 18 straipsnis). Kaip matyti iš šio įsiteisėjusio sprendimo turinio, kad teismas spręsdamas tarp šalių ginčą įvertino atliktus kadastrinius matavimus ir patikslinus nekilnojamojo turto - gyvenamojo namo 1A2p ( unikalus Nr. 1995-5004-3017, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, bendrą plotą, bei ištaisius duomenis Nekilnojamojo turto centriniame duomenų banke nustatė, kad gyvenamojo namo plotas yra 568,80 kv. m. Nustatyta, kad teismas savo sprendimu pakeitė R. S. dalį bendrojoje nuosavybėje, nustatant, kad jai priklauso nuosavybės teisės į 635/1000 dalis, o ieškovui R. L., į 365/1000 dalis gyvenamojo namo 1A2p, kurio bendras plotas 568,80 kv. m. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad šioje byloje atsakovė R. S. savo priešieškinio reikalavimą dėl nuosavybės dalių perskaičiavimo grinė aplinkybėmis ir jas kildino iš 1984m. lapkričio 16d. dovanojimo sutarties, kurią dabar nagrinėjamoje bylos ieškovas prašo pripažinti negaliojančia. Taigi, neabejotinai, ieškovui turėjo būti žinoma ir buvo žinoma tokia aptarta aplinkybė nagrinėjant jau išnagrinėtą bylą, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai yra konstatuota, kad teise pasinaudoti ginčyti dovanoji sandorį ieškovas galėjo žymiai anksčiau.

Teisėjų kolegija esant nurodytiems motyvams, neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo teisingo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo priteistinos atsakovei R. S. bylinėjimosi išlaidos ( už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimo išlaidos ) turėtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo R. L. priteisti 800 Eurų bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovei R. S..