Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiaisiais asmenimis įtraukiant VĮ Registrų centras, E. R. ir notarę R. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo notarė R. S. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Visi ieškinio pareiškime nurodyti dokumentai – sutartys buvo patvirtinti laikantis visų sutarčių tvirtinimo dieną galiojusių teisės aktų reikalavimų, pateikus visus reikiamus dokumentus ir aiškiai išreikšta šalių valia. Sprendimą prašo priimti teismo nuožiūra.

Į teismo posėdį tretieji asmenys VĮ Registrų centras, E. R., notarė R. S. ir jų atstovai neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką informuoti tinkamai (šaukimai įteikti). Atidėti teismo posėdį tretieji asmenys neprašė, yra gauti jų prašymai bylą nagrinėji jiems nedalyvaujant (VĮ Registrų centras šį prašymą pateikė atsiliepime į ieškinį). Kadangi trečiųjų asmenų ar jų atstovų dalyvavimas teismo posėdyje nėra pripažintas būtinu, byla išnagrinėta tretiesiems asmenims nedalyvaujant (CPK 247 str. 2 d.).

Liudytoja V. L. parodė, kad yra buvusi ieškovo sutuoktinė, ginčo name gyveno iki 2002 m. Visi namo dokumentai buvo pas šalių tėvą, kuris viską tvarkė, jų bute jokių namo dokumentų nebuvo. Po šalių tėvų mirties, 2009 m. ieškovas kreipėsi į ją pagalbos, prašydamas padėti susigaudyti dokumentuose. Tada ji pamatė Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame buvo įrašas apie dovanojimo sutartį. Pasiteiravus ieškovo, ar jis apie tai ką nors žino, jis pasakė, kad pirmą kartą mato. Tačiau nuosavybės dalys buvo nurodytos teisingai. Nuėjo į Registrų centrą pasitikslinti, kur paskaičiavo jų dalis ir paaiškėjo, kad ieškovui priklauso dalis - 21 kv. m. - priestato. Siūlė atsakovei atsidalinti namą, atiduoti S. tą 21 kv. m. priestate ir gyventi taikiai, bet atsakovė nesutiko. Apie dovanojimo sutartį niekada neužsiminė ir ieškovo tėvas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šioje byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir prijungtoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-568-657/2011 bei apžiūrai pateiktoje namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byloje esančių rašytinių dokumentų pagrindu nustatytos šios faktinės aplinkybės:

- gyvenamasis namas 1A2p, (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), vėliau - (duomenys neskelbtini)), Kauno m. (toliau - gyvenamasis namas), buvo pastatytas A. L. (ieškovo ir atsakovės tėvo) ir S. L. – A. (pagrindas 1956-05-31 statybos leidimas Nr. 127/53);

- nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą jų vardu buvo įregistruota lygiomis dalimis, remiantis Kauno m. VK 1959 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 648;

- 1966-06-09 pirkimo-pardavimo sutartimi S. A. savo ½ dalį gyvenamojo namo ir kiemo įrengimų perleido trečiajam asmeniui E. R.;

- 1978-12-13 bendraturtei E. R. buvo išduotas statybos leidimas Nr. C-289/78 ūkio pastato, garažo ir šiltnamio statybai;

- Kauno m. LDT VK Statybos ir architektūros valdyba 1980-04-23 raštu Nr. 217 E. R. leido išimties tvarka eksploatuoti mūrinį garažą ir ūkinį pastatą, pastatytus pagal 1978 m. išduotą leidimą Nr. C-289/78;

- pastačius šiuos statinius, nuosavybės teisės 1980-11-05 buvo įregistruotos: A. L. vardu į ½ dalį gyvenamojo namo 1A2p, E. R. - į ½ dalį gyvenamojo namo 1A2p, garažą 2G1p ir ūkinį pastatą 3I1p;

- 1980-11-19 sutartimi (registro Nr. I-3643) A. L. savo dukrai, atsakovei R. S. padovanojo 1/10 dalį gyvenamojo namo 1A2p su dalimi kiemo įrenginių;

- 1980-11-25 R. S. buvo įregistruota nuosavybės teisė į 1/10 dalį gyvenamojo namo, A. L. - į 4/10 dalis gyvenamojo namo, trečiojo asmens E. R. vardu liko registruota ½ dalis gyvenamojo namo ir visas 2G1p (garažas) bei visas 3I1p (ūkinis pastatas);

- LDT VK 1982-02-17 sprendimu Nr. 67 su priedėliu R. S. buvo leista padidinti gyvenamojo namo gyvenamąjį plotą iki 50 kv. m., o bendrąjį naudingąjį plotą iki 80 kv. m. 1982-04-13 R. S. buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą Nr. R-23/82, leidžiantis statyti dviejų aukštų priestatą prie gyvenamojo namo;

- Kauno m. LDT VK 1982-12-29 sprendimu Nr. 500 su priedėliu atsakovei R. S. buvo leista įrengti 60 kv. m ploto kūrybines dirbtuves namo pastogėje. 1983-05-12 R. S. buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą Nr. R-33/83, leidžiantis įrengti kūrybines dirbtuves, 60 kv. m. ploto, gyvenamojo namo pastogėje pagal pakoreguotą projektą;

- 1984-04-25 aktu valstybiniam gyvenamojo namo priėmimui, 1984-07-10 patvirtintu Kauno m. VK pirmininko, valstybinė komisija priėmė eksploatacijon dviejų aukštų su mansarda gyvenamąjį namą, kurio bendras plotas 246,15 kv. m, gyvenamasis plotas – 151,18 kv. m;

- 1984-11-11 sutartimi (registro Nr. 1-2049) R. S., A. L. ir E. R. sudarė dalių perskaičiavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad dėl leidimų Nr. R-23/82 1982-04-13 ir 33/83 1983-05-12, duotais R. S. statyti gyvenamojo namo priestatą ir pastogėje įrengti kūrybines dirbtuves, keičiasi bendrosios dalinės nuosavybės dalys, ir nustatė, kad R. S. priklauso 0,39 dalys gyvenamojo namo, A. L. – 0,26 dalys, o E. R. – 0,35 dalys. Sutartimi taip pat buvo nustatyta naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis naudojimosi tvarka;

- 1984-11-12 atsakovei R. S. buvo įregistruota nuosavybės teisė į 39/100 dalis gyvenamojo namo, A. L. - į 26/100 dalis gyvenamojo namo, trečiajam asmeniui E. R. - 35/100 dalis gyvenamojo namo bei jos vardu liko registruotas visas 2G1p (garažas) bei visas 3I1p (ūkinis pastatas);

-1984-11-13 Kauno tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras išdavė pažymėjimą Nr. 3612 dovanojimo sutarčiai sudaryti, kuriame nurodyta, kad R. S. nuosavybės teise priklauso 0,39 dalys pastato 1A2p (gyvenamojo namo), A. L. - 0,26 šio pastato, E. R. – 0,35 dalis dalys šio pastato, bei pastatai 2G1p ir 3I1p (t. y. garažas ir ūkinis pastatas);

- 1984-11-16 notariškai patvirtinta sutartimi (eilės Nr. registre 1-2106) atsakovė R. S. ieškovui R. L. padovanojo 0,08 dalis, o trečiasis asmuo E. R. - 0,26 dalis gyvenamojo namo su dalimi kiemo įrenginių, taip pat E. R. 0,09 dalis gyvenamojo namo padovanojo A. L.;

- tos pačios dienos, t. y. 1984-11-16 notariškai patvirtinta sutartimi (eilės Nr. registre 1-2109) trečiasis asmuo E. R. padovanojo atsakovei R. S. mūrinį su rūsiu garažą 2G1p ir mūrinį su rūsiu ūkio pastatą 3I1p;

- 1984-11-22 ieškovui R. L. buvo įregistruota nuosavybės teisė į 34/100 dalis gyvenamojo namo, atsakovei R. S. - į 31/100 dalis gyvenamojo namo bei pastatus 2G1p ir 3I1p, A. L. – į 35/100 dalis gyvenamojo namo;

- 1984-12-13 notariškai patvirtinta sutartimi (eilės Nr. registre 1-2340) gyvenamojo namo bendraturčiai R. S., A. L. ir R. L. nusistatė naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką;

- Kauno m. LDT VK 1985-05-17 sprendimu Nr. 156 su priedėliu R. S. buvo leista įrengti kambarį mansardoje, padidinant buto bendrąjį plotą iki 112 kv. m.;

- 1991-01-04 Einamųjų patikrinimų teisinio pastatų registravimo išvadoje ir tą pačią dieną namų valdos techninės apskaitos kortelėje padarytame įraše nurodyta, ieškovui R. L. priklauso 0,34 dalis gyvenamojo namo 1A2p, R. S. – 0,31 dalis gyvenamojo namo 1A2p ir pastatai 2G1p ir 3I1p (po priestatu 1a1p);

- po tėvų A. L. ir M. L. mirties R. L. ir R. S. pagal įstatymą lygiomis dalimis paveldėjo jiems priklausiusią gyvenamojo namo dalį (2007-12-04 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai, notarinio registro Nr. 1-RL-5216, 1-RL-5208, 1-RL-5212, Nr. 1-RL-5204, civilinės bylos Nr. 2-568-657/2011 II t., b. l. 47-54);

- įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011-07-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-568-657/2011 buvo pakeista R. S. dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nustatant, kad jai priklauso nuosavybės teisė į 635/100 dalis, o R. L. - į 365/100 dalis gyvenamojo namo. Šiuo teismo sprendimu taip pat nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka.

Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1984-11-16 sutartį (eilės Nr. registre 1-2109), pagal kurią trečiasis asmuo E. R. padovanojo atsakovei R. S. pastatus 2G1p ir 3I1p, tuo pagrindu, jog 1982-04-13 ir 1983-05-12 atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją, 1984-03-22 kadastrinių matavimų duomenimis, į gyvenamojo namo bendrą plotą buvo įskaičiuotos šių pastatų patalpos, todėl laiko atžvilgiu ankstesne 1984-11-16 sutartimi (eilės Nr. registre 1-2106) trečiasis asmuo E. R. padovanojusi ieškovui R. L. 0,26 dalis gyvenamojo namo ir 0,09 dalis padovanojusi A. L., iš viso 0,35 dalis gyvenamojo namo, ji jokios nuosavybės gyvenamajame name neturėjo, todėl vėlesne dovanojimo sutartimi ūkinių pastatų 2G1p ir 3I1p padovanoti atsakovei R. S. negalėjo.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu nustatyta, kad ginčo statinius - garažą 2G1p ir ūkinį pastatą 3I1p namų valdoje, kuri tuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis priklausė E. R. ir A. L., pastatė trečiasis asmuo E. R., turėdama tam įgaliotos institucijos išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Kauno m. LDT VK Statybos ir architektūros valdyba 1980-04-23 R. leido eksploatuoti mūrinį garažą ir ūkinį pastatą, pastatytus pagal išduotą leidimą ir dar tais pačiais metais nustatyta tvarka R. R. buvo įregistruota nuosavybės teisė į šiuos statinius. Taigi R. R. buvo teisėta statybos būdu sukurtų statinių 2G1p ir 3I1p savininkė ir šie statiniai jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Nors ieškovas teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad šių statinių faktinis statytojas buvo šalių tėvas A. L., tačiau reikalavimo dėl E. R. nuosavybės teisės į statinius 2G1p ir 3I1p nuginčijimo, nepareiškė. Apžiūrai pateiktoje namų valdos techninės apskaitos byloje esančiai duomenimis bei į bylą pateiktuose VĮ Registrų centras Kauno filialo raštuose: 2010-06-29 Nr. (3.4.5.)S-3304-S, 2009-12-14 Nr. S-5856/2020/10 ir 2009-12-10 Nr. S-5610-2020/10 nurodytų duomenų pagrindu nustatyta, kad pagal Kauno m. VK Statybos ir architektūros valdybos atsakovei R. S. išduotus leidimus – 1982-04-13 Nr. R-23/82 ir 1983-05-12 Nr. 33/83, atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją, 1984-03-22 atliktų kadastrinių matavimų duomenimis (inventorizacijos duomenimis), gyvenamojo namo plotas buvo 527,64 kv. m. Į šio namo bendrąjį plotą buvo įskaičiuotos ir naujai eksplikuotos jau įregistruotų kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, ūkio pastatų 2G1p patalpos G-1/41,61 kv. m., G-2/1,02 kv. m, R-147,84 kv. m, bendras plotas 90,47 kv. m., bei 3I1p patalpos G-3/16,27 kv. m, R-2/10,55 kv. m, R-3/2,00 kv. m., bendras plotas 28,82 kv. m., iš viso 119,29 kv. m. 1984-09-18 registracijos duomenimis, Požėlos r. LDT VK sprendimo Nr. 348 pagrindu buvo įregistruotas gyvenamojo namo 1A2p bendras plotas 527,64 kv. m. Tokiu būdu dalyje 119,29 kv. m. buvo atlikta dviguba teisinė registracija, t. y. trečiajam asmeniui E. R. priklausę ūkio pastatai 2G1p ir 3I1p įregistruoti kaip atskiri turtiniai vienetai ir kaip sudėtinė gyvenamojo namo 119,29 kv. m. dalis. Namų valdos techninės apskaitos byloje esantys duomenys bei į bylą pateiktas 2015-01-07 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija patvirtina, kad pastatai 2G1p (garažas) ir 3I1p (ūkio pastatai) iki ginčijamos dovanojimo sutarties įregistravimo 1984-11-22 liko registruoti E. R. vardu (nuosavybės teise). Taigi bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad po atsakovės atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos, kuri buvo atlikta turint visus tam reikalingus statybą leidžiančius dokumentus (LDT VK 1982-02-17 sprendimas Nr. 67 su priedėliu, 1982-04-13 leidimas vykdyti individualią statybą Nr. R-23/82, Kauno m. LDT VK 1982-12-29 sprendimas Nr. 500 su priedėliu, 1983-05-12 leidimas vykdyti individualią statybą Nr. R-33/83), t. y. pastačius gyvenamojo namo priestatą 1a1p ant trečiajam asmeniui E. R. nuosavybės teise priklausiusių statinių – garažo 2G1p ir ūkinio pastato 3I1p, atliekant gyvenamojo namo kadastrinius matavimus (inventorizaciją) ir registruojant gyvenamąjį namą, buvo padaryta klaida, nes pastatai 2G1p ir 3I1p buvo palikti įregistruoti ir kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (turtiniai vienetai), ir kaip sudėtinė gyvenamojo namo dalis. Tačiau ši iš esmės techninio pobūdžio klaida nepanaikino nei pastatų 2G1p ir 3I1p, kaip nuosavybės teisės objektų, faktinio egzistavimo, nei E. R. teisėtai įgytos (t. y. statybos būdu pagaminant naują daiktą atsiradusios) nuosavybės teisės į šiuos statinius, ką patvirtina ir tas faktas, kad šie ginčo statiniai ir toliau liko registruoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, nuosavybės teisė priklausantys trečiajam asmeniui E. R.. Pažymėtina ir tai, kad po atsakovės atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos (pastačius gyvenamojo namo priestatą 1a1p), tuometiniai gyvenamojo namo bendraturčiai R. S., A. L. ir E. R. 1984-11-11 notariškai patvirtinta sutartimi (registro Nr. 1-2049) sudarė gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo sutartį. Iš šios sutarties turinio matyti, kad bendraturčių dalys bendrojoje nuosavybėje buvo perskaičiuotos atsižvelgiant į pasikeitusiais dalis bendrojoje nuosavybėje dėl remiantis leidimais Nr. R-23/82 1982-04-13 ir 33/83 1983-05-12 R. S. pastatyto gyvenamojo namo priestato ir pastogėje įrengtų kūrybinių dirbtuvių. Tačiau duomenų, kad dalys buvo perskaičiuotos ir dėl tos priežasties, jog į gyvenamojo namo plotą buvo įskaičiuotas ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių 2G1p ir 3I1p patalpų plotas, sutartyje nėra. Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad trečiasis asmuo E. R. išliko statinių 2G1p ir 3I1p ir jose esančių patalpų savininkė. Įrodymų, kurie paneigtų E. R. nuosavybės į statybos būdu sukurtus statinius 2G1p ir 3I1p byloje nėra, įrašai apie buvusį daiktinių teisių turėtoją teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, byloje nėra ir jokių įrodymų, kad E. R. nuosavybės teisė į šiuos statinius ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu (1984-11-16) buvo pasibaigusi įstatymų numatytu pagrindu. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad trečiasis asmuo E. R. ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo teisėta statinių 2G1p ir 3I1p savininkė ir turėjo teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti įstatymo nustatytose ribose (1964 m. Civilinio kodekso 96 straipsnis). Taigi turėjo ir teisę šį turtą padovanoti kitam asmeniui (1964 m. Civilinio kodekso 280 straipsnis). Todėl nors dėl techninės klaidos statinių 2G1p ir 3I1p plotas buvo įskaičiuotas į gyvenamojo namo bendrą plotą, tačiau nustačius, kad statiniai 2G1p ir 3I1p ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti ir įregistruoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai ir asmeninės nuosavybės teise priklausė E. R., ką patvirtino ir dovanojimo sandoriui sudaryti išduotas 1984-11-13 Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pažymėjimas Nr. 3612, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijama 1984-11-16 dovanojimo sutartimi E. R. atsakovei R. S. padovanojo jai nepriklausiusį turtą.

Kaip minėta, ieškovas, teigdamas, kad ginčijama 1984-11-16 sutartimi, kurios eilės Nr. registre 1-2109, pagal kurią trečiasis asmuo E. R. atsakovei R. S. padovanojo ginčo mūrinį su rūsiu garažą 2G1p ir mūrinį su rūsiu ūkio pastatą 3I1p, perleido jai nepriklausantį turtą, remiasi aukščiau minėta technine klaida, kai ūkio pastatai 2G1p ir 3I1p buvo įregistruoti ir kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai (turtiniai vienetai), ir įregistruoti kaip sudėtinė gyvenamojo namo dalis, bei tuo, jog 1984-11-16 dovanojimo sutartis, eilės Nr. registre 1-2106, pagal kurią trečiasis asmuo E. R. - 0,26 dalis gyvenamojo namo su dalimi kiemo įrenginių padovanoji ieškovui R. L., o 0,09 dalis gyvenamojo namo padovanojo A. L., yra laiko atžvilgiu sudaryta anksčiau nei ginčijama dovanojimo sutartis, kurios eilės Nr. registre 1-2109. Tačiau toks situacijos aiškinimas ir vertinimas, remiantis vien statinių inventorizavimo ir registravimo procedūrų metu padaryta technine klaida, teismo įsitikinimu, yra formalus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.) bei paneigia teisėtos turto savininkės E. R. dovanojimo sutartimis išreikštą valią. Abi dovanojimo sutartys buvo sudarytos tą pačią dieną, t. y. 1984-11-16, jas patvirtino ta pati notarė R. S., t. y. jos iš esmės buvo sudarytos tuo pačiu metu. Dviejų dovanojimo sutarčių sudarymas tuo pačiu metu akivaizdžiai rodo, kad dovanotojos E. R. valia buvo atskirus jai nuosavybės teise priklausančius objektus (atitinkamas jų dalis) padovanoti skirtingiems asmenims, t. y. jai nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo dalį - 35/100 (be garažo ir ūkinio pastato) padovanoti R. L. ir A. L., atitinkamai 26/100 ir 9/100 dalis kiekvienam iš jų, o ginčo statinius 2G1p ir 3I1p (garažą ir ūkinį pastatą) – atsakovei R. S.. Tai, jog dovanotojos valia buvo jai priklausančius statinius 2G1p ir 3I1p perleisti atsakovei R. S. patvirtina ir trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija. Tuo tarpu sandorio nuginčijimas dėl formalios techninės klaidos, remiantis sandorių registracijos numerių eiliškumu, nepagrįstai sudarytų sąlygas ieškovui įgyti tą turtą, kurį padovanoti ieškovui turto savininkė neketino, t. y. akivaizdžiai paneigtų teisėtos turto savininkės E. R. dovanojimo sutartimis išreikštą valią, pažeistų šiuos statinius (juose esančias patalpas) daugiau nei trisdešimt metų valdžiusios atsakovės R. S. interesus (tai, jog šiuos statinius (juose esančias patalpas) visą laiką po 1984 m. valdė R. S. ieškovas neneigė).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijama 1984-11-16 dovanojimo sutartimi, eilės Nr. registre 1-2109, trečiasis asmuo E. R. atsakovei R. S. padovanojo turtą - statinius 2G1p ir 3I1p, kurie priklausė dovanotojai E. R. nuosavybės teise, sutartis buvo sudaryta, patvirtinta ir įregistruota įstatymo nustatyta tvarka (1964 m. Civilinio kodekso 282 str., 255 str.), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčijama dovanojimo sutartis neatitiko įstatymo reikalavimų (1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalis). Nenustačius, kad ginčijama sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, ieškinys dėl dovanijimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, šioje byloje tiek atsakovė R. S., tiek trečiasis asmuo E. R. prašė ieškovo pareikštam reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia taikyti ieškinio senatį. Todėl teismas, esant reikalavimui taikyti ieškinio senatį, privalo patikrinti ar šis terminas buvo praleistas.

Pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Taigi ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje atsidūręs normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs.

Nors ieškovas teigė, kad apie ginčijamą dovanojimo sutartį nieko nežinojo iki 2009-06-02, tai yra iki tol, kai gavo VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašą, ką įrodinėjo liudytojos V. L. parodymais, tačiau byloje esantys duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad apie šią sutartį ieškovas turėjo sužinoti žymiai anksčiau. Iš pateiktoje techninės apskaitos byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčijama dovanojimo sutartis 1984-11-22 buvo įregistruota Kauno tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. 1984-11-22 einamosios teisinės registracijos išvadoje nurodoma, kad namų valda perregistruojama: R. S. 0,39 id. d. namo 1A2p ir visas 2G1p ir visas 3I1p, E. R. 0,35 id. d. namo 1A2p ir A. L. – 0,26 id. d. namo 1A2p. Tą pačią buvo įregistruota ir 1984-11-16 dovanijimo sutartis, kurios registracijos eilės Nr. 2-2106 (t. y. kuria ieškovui buvo padovanota gyvenamojo namo dalis toje pačioje namų valdoje). 1984-11-22 einamosios teisinės registracijos išvadoje nurodoma, kad namų valda perregistruojama: R. L. – 0,34 id. d. namo 1A2p, R. S. 0,31 id. d. namo 1A2p ir visas 2G1p ir visas 3I1p, A. L. – 0,35 id. d. namo 1A2p. 1986-03-13 ieškovo L. L. prašymu Kauno m. Techninės inventorizacijos biuras jam išdavė pažymą Nr. 924, kurioje nurodoma, kad namų valdoje (duomenys neskelbtini), R. L. priklauso 0,34 1A2/p, R. S. 2G1/p, 3I1/p ir 0,31 1A2/p, A. L. 0,35 1A2/p (techninės apskaitos bylos I t., b. l. 118,119). Taigi iš pateiktoje pažymoje esančių duomenų ieškovas neabejotinai turėjo matyti, kad toje pačioje namų valdoje atsakovei yra įregistruota nuosavybės teisė į ginčo statinius 2G1p, 3I1p. Be to, 1991-01-08 ieškovui, jo paties prašymu, buvo išduota pažyma Nr. 111 (techninės apskaitos bylos I t., b. l. 125, 126), kurioje nurodyti analogiški duomenys apie bendraturčių turimas gyvenamojo namo dalis, R. S. nuosavybės teisę į statinius 2G1p, 3I1p (papildomai pažymėta, kad šie statiniai yra po 1a1/p, t.y. atsakovės pastatytu gyvenamojo namo priestatu), atskirai nurodyti namų valdoje esančių, aiškiai įvardintų statinių – gyvenamojo namo 1A2p, garažo su rūsiu 2G1p, ūkio pastato su rūsiu 3I1p ir kiemo įrengimų įkainavimo duomenys. Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovas, veikdamas kaip vidutiniškai protingas, rūpestingas ir atidus žmogus, laikydamas, kad ginčo statiniai yra sudėtinė gyvenamojo namo dalis, gavęs oficialius dokumentus, kuriuose nurodyti duomenys apie ginčo statinių registravimą kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų ir jų registraciją atsakovės vardu, galėjo ir privalėjo pasidomėti, kokiu pagrindu R. S. įregistruota nuosavybės teisė į šiuos statinius, ką, kaip namų valdos bendraturtis, būtų nesunkiai sužinojęs, todėl apie ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymą turėjo sužinoti ne vėliau kaip 1991 m. Todėl darytina išvada, kad trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo pasibaigė dar iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo. Kita vertus, net ir darant prielaidą, kad aukščiau minėtose pažymose nesat įrašų apie ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymą, ieškovui nebuvo pagrindo spręsti apie galimą savo teisių pažeidimą, ieškovas apie 1984-11-16 dovanojimo sutarties sudarymą galėjo ir turėjo sužinoti gavęs išsamų 2002-08-27 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (techninės apskaitos bylos I t., b. l. 144, 145-146), kuriame buvo įrašas apie 1984-11-16 dovanojimo sutarties Nr. 1-2109, kurios pagrindu atsakovei įregistruos nuosavybės teisės į ginčo statinius, sudarymą ir jos įregistravimą 1984-11-22. Reikalavimą dėl 1984-11-16 sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas teismui pateikė tik 2014-12-11, t. y. praleidęs ir CK 1.125 str. 1 d. nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, jo pradžią skaičiuojant nuo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo gavimo 2002 m. Aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šį terminą atnaujinti, byloje nenustatyta. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad teise ginčyti 1984-11-16 dovanojimo sutartį ieškovas galėjo pasinaudoti žymiai anksčiau, t. y. dar Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-568-657/2011, kurioje atsakovė R. S. buvo pareiškusi priešieškinį dėl nuosavybės teisės dalių perskaičiavimo, kaip vieną iš pagrindų perskaičiuoti idealiąsias gyvenamojo namo dalis nurodydama ginčo statinių, kuriuos ji įgijo ginčo dovanojimo sutarties pagrindu, prijungimą prie gyvenamojo namo ir jų ploto įskaičiavimą namo bendrą plotą (2011-03-08 priešieškinis civilinėje byloje Nr. 2-568-657/2011). Esant tokiam priešieškinio pagrindui, ieškovas, manydamas, kad ši sutartis pažeidžia jo interesus, galėjo tuo metu pareikšti reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, juolab įvertinus tai, kad buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko. Tačiau tokio reikalavimo ieškovas nereiškė, konstatuoti niekinio sandorio faktą teismo neprašė, byloje priimto teismo sprendimo neskundė. Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str.), tačiau ieškovas tokių aplinkybių neįrodinėjo ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą neprašė. Pagal įstatymą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

Ieškinį atmetus, ieškovas privalo atlyginti atsakovės R. S. ir trečiojo asmens E. R. turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 47 str. 2 d., 93 str. 1 d.). Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė šioje byloje turėjo 1160 Eur atstovavimo išlaidų (2015-04-27 bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimas, 2015-01-06 pinigų priėmimo kvitas Nr. 742819), trečiasis asmuo E. R. – 338,80 Eur atstovavimo išlaidų (2015-02-23 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2015-01-26 PVM sąskaita faktūra Nr. AJG15011019, 2015-01-27 pinigų priėmimo kvitas Nr. 773301). Prašomų priteisti išlaidų už advokato teisines paslaugas dydis, atsižvelgiant į advokatų suteiktų paslaugų apimtį – atsakovės atstovė rengė atsiliepimą į ieškinį, dalyvavo trijuose parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, viename teismo posėdyje, į paskutiniuosius du posėdžius turėjo vykti į kitą miestą, įvertinus ir posėdžių trukmę, trečiojo asmens atstovė rengė atsiliepimą į ieškinį - neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, atitinka protingumo kriterijų, todėl prašomos priteisti išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 98 str.).

Iš ieškovo valstybei priteistina 12,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. L., a. k. (duomenys neskelbtini), 1160,00 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. S., a. k. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovo R. L. a. k. (duomenys neskelbtini), 338,80 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui E. R., a. k. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovo R. L. 12,10 Eur (dvylika eurų 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimui įsiteisėjus civilinę bylą Nr. 2-568-657/2011 (4 tomai) grąžinti Kauno apylinkės teismui, namų valdos techninės apskaitos bylą (2 tomai) grąžinti VĮ Registrų centro Kauno filialui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.