Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nukentėjusiajai S. B., jos įgaliotajai atstovei advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (mišriu būdu – daliai dalyvaujančių byloje asmenų teismo posėdyje dalyvaujant per vaizdo konferenciją) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu padariusiu nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje (du nusikaltimai), 149 straipsnio 4 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (fizinio skausmo S. B. sukėlimas) – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (nežymus S. B. sveikatos sutrikdymas) – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams;

- pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimas devyneriems metams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje bausmių apėmimo būdu ir E. D. paskirta galutinė devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą bausmę įskaitytos E. D. laikiname sulaikyme nuo 2020 m. rugpjūčio 22 d. 3.21 val. iki 2020 m. rugpjūčio 23 d. 16.30 val. išbūtos dvi dienos.

E. D. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Iš E. D. išieškota 780,28 Eur nukentėjusiosios S. B. atstovavimo išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. D. nuteistas už tai, kad išžagino mažametį ir nepilnametį asmenį bei nežymiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą: laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip 2016 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. 16 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), įvairiu paros metu, pasinaudodamas S. B. bejėgiška būkle dėl mažametystės, o vėliau ir dėl to, kad nepilnametės S. B. valia jau buvo palaužta ankstesniais prievartos veiksmais, grasindamas pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartodamas, t. y. suduodamas S. B. ranka į veidą, galvą, kitas kūno vietas, diržu per sėdmenis, grasindamas S. B., kad sudegins jos močiutės D. S. namus, sistemingai, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę lytiškai santykiavo su mažamete, o vėliau ir nepilnamete S. B. prieš jos valią, taip nežymiai sutrikdė savo šeimos narės S. B. psichikos sveikatą sukeldamas jai kitus specifinius elgesio ir emocijų sutrikimus (F 98.8).

2. Be to, E. D. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei: 2020 m. rugpjūčio 21 d., apie 19.30–20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio smurtavo prieš savo šeimos narę – nepilnametę podukrą S. B., t. y. konflikto metu ranka ne mažiau kaip du kartus sudavė jai į galvą, šoną, kojas, tempė už plaukų, taip S. B. sukėlė fizinį skausmą.

3. Be to, E. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą: laikotarpiu nuo 2013 metų, tikslus laikas nenustatytas, iki 2020 m. rugpjūčio 23 d., ūkinio pastato sandėliuke, esančiame prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo neteisėtai laikė savadarbį šaunamąjį įtaisą, kuris yra draudžiamas šaunamasis ginklas, pritaikytas šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo šoviniais.

4. E. D. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: laikotarpiu nuo nenustatytos dienos iki 2020 m. rugpjūčio 21 d. 19 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio sistemingai smurtavo prieš savo mažametį sūnų E. D.: ranka, medžio šakos rykšte ir diržu sudavė nenustatytą skaičių smūgių jam į įvairias kūno vietas, taip E. D. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (LAT 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, teisėtai ir pagrįstai E. D. nuteisė už nukentėjusiosios S. B. išžaginimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

11. BK 149 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą – lytinį santykiavimą su žmogumi prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 4 dalyje numatytas išžaginimą itin kvalifikuojantis požymis – nukentėjusio asmens mažametystė.

12. E. D. nuteistas už tai, kad lytiškai santykiavo su mažamete (vėliau – ir nepilnamete) nukentėjusiąja S. B. prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat jį panaudoti ir pasinaudodamas bejėgiška S. B. būkle.

13. Kaip minėta, nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde apskritai neigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja S. B., tačiau pastebėtina, kad apeliantas proceso metu dėl to nebuvo nuoseklus. Įteikus pranešimą apie įtarimą S. B. išžaginimu (4 t., b. l. 80–81), E. D. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (4 t., b. l. 82–86) pripažino, kad su ja lytiškai santykiavo, tačiau laikėsi pozicijos, jog S. B. tuo metu buvo nepilnametė ir tai vyko jų abipusiu sutikimu. Tokius savo parodymus E. D., dalyvaujant gynėjui, patvirtino papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu (4 t., b. l. 88–92). Nors vėliau apklausiamas E. D. tai neigė, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu sakydamas baigiamąją kalbą (4 t., b. l. 113, 117) grįžo prie savo pirminės pozicijos, t. y. kad lytiškai santykiavo su S. B. abipusiu sutikimu, taip išsižadėdamas iškeltų versijų apie savęs apkalbėjimą dėl baimės būti suimtu, nebuvimą namuose vienudu su ja ir kt. Toks E. D. pozicijos prieštaringumas menkina jo priešingų parodymų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo argumentų patikimumą. Pažymėtina, kad būtent ši, pirminė ir galutinė E. D. pozicija, t. y. jog jis lytiškai santykiavo su S. B., atitinka nukentėjusiosios pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., b. l. 127–134, 141–146), kurių patikimumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti (apie tai plačiau pasisakyta toliau). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. D. lytiškai santykiavo su S. B., yra pagrįsta.

14. Nuteistojo E. D. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad lytinių santykių su E. D. metu nukentėjusioji S. B. buvo mažametė pastebėdamas, jog ji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir ikiteisminio tyrimo teisėją nusikaltimo padarymo laikotarpio pradžią siejo su skirtingu metų laiku – pavasariu ir rudeniu, todėl galėjo būti sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo gynybos argumentu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad S. B. abiejų apklausų metu nurodyto laikotarpio pradžią siejo ne tik su metų laiku, bet ir įvykiu – kai jos brolis buvo gydomas stacionariai. Priešingai, negu teigia nuteistojo E. D. gynėjas, šio įvykio datą leidžia nustatyti stacionare gydomo asmens statistinė kortelė (3 t., b. l. 81–83), pagrindžianti, kad tai buvo 2016 m. balandžio 15–19 dienomis. Tuo metu S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo sulaukusi (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl net ir kitų, 2017 metų, pavasarį, kurį omenyje turi gynyba, vis dar buvo mažametė. Nurodytas įvykis yra konkretus, dėl to lengvai įsimenamas ir logiškas, nes, pasak S. B., tuo metu mama D. D. ligoninėje slaugė sergantį brolį, o ji liko namuose su patėviu E. D., todėl egzistavo prielaidos jam slapčia lytiškai santykiauti su S. B.. Nors E. D. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ji tuo metu buvo pas senelę, tačiau teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą S. B. priešingų parodymų teisingumu sustiprina ne tik jos senelės D. S. ir tetos D. S., bet ir paties E. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (2 t., b. l. 73–78, 100–104; 4 t., b. l. 88–92), iš kurių matyti, kad S. B. buvo likusi namuose su E. D.. Pastebėtina ir tai, kad S. B. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nusikaltimo padarymo laikotarpio pradžią siejo su dar vienu įvykiu parodydama, jog tuo metu galėjo būti penktokė ar šeštokė. Atsižvelgiant į tai, kad jos apklausa vyko 2020 m. rugsėjo 1 d. ir S. B. nurodė, jog tapo devintokė, taip pat jos parodymus gretinant su brolio stacionaraus gydymo laikotarpiu (2016 m. balandžio 15–19 dienomis), darytina išvada, jog tuo metu ėjo į pabaigą 2015–2016 mokslo metai, kurių metu S. B. buvo ketvirtokė ir turėjo tapti penktoke, todėl galėjo sąžiningai klysti dėl lankytos klasės. Tačiau svarbiausia, kad ji nurodė lankiusi būtent šias, žemesnes klases, nes netgi būdama šeštokė (2017–2018 mokslo metai) S. B. buvo sulaukusi tik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Tai papildomai sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad lytinių santykių su E. D. metu ji buvo mažametė. Ir nors apklausiama S. B. klydo dėl savo amžiaus nurodydama, kad E. D. su ja lytiškai santykiavo nuo (duomenys neskelbtini) metų, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, neturi pagrindo abejoti tuo, jog S. B. tuo metu buvo mažametė ir sprendžia, kad atitinkama pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, o priešingi gynybos argumentai atmestini.

15. Nuteistasis E. D. ir jo gynėjas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. D. su nukentėjusiąja S. B. lytiškai santykiavo prieš jos valią. Teisėjų kolegija tam nepritaria.

16. Kaip minėta, E. D. lytiškai santykiavo su mažamete S. B.. Lytinis santykiavimas su mažamečiu, t. y. nesulaukusiu keturiolikos metų amžiaus, asmeniu paprastai vertinamas, kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, išskyrus atvejus, kai mažametis asmuo pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė su juo atliekamų veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens iniciatyva (LAT 2016 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016, 5.4 pastraipa). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (2 t., b. l. 7–17) matyti, kad S. B. netgi ir vėliau, tapusi nepilnamete pilnai nesuvokė E. D. su ja atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo aktyviau tam priešintis. Todėl teisėjų kolegija neturi jokių abejonių dėl to, kad vos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus sulaukusi S. B. pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą nesuvokė E. D. su ja atliekamų veiksmų esmės, tad ir teisiškai reikšmingo sutikimo lytiniams santykiams duoti negalėjo.

17. Be to, pažymėtina, kad S. B. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., b. l. 141–146), pagrindžia, jog nuteistasis E. D. prieš ją naudodavo fizinį smurtą mušdamas, užguldamas ir kt., taip pat žodžiu grasindavo tuoj pat jį panaudoti siekdamas palaužti jos esamą ar galimą pasipriešinimą lytiniams santykiams. Tęstinis seksualinės prievartos pobūdis leidžia spręsti, kad vėlesniu metu S. B. valia buvo palaužta ir anksčiau E. D. naudoto smurto. Iš S. B. pirminių parodymų taip pat akivaizdu, kad ji bijojo E. D. dėl jo smurtinio elgesio artimoje aplinkoje. Nors pastarasis apeliaciniame skunde tai neigia, tačiau tokius S. B. parodymus patvirtina atitinkami jų artimųjų giminaičių liudytojų D. S., D. S. ir R. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (4 t., b. l. 180–182, 191–192), kartu, teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą jų teisingumu sustiprina analogiški S. B. motinos D. D. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (2 t., b. l. 91–96; 3 t., b. l. 96–99, 133–136).

18. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės S. B. pirminių parodymų teisingumu pabrėžiant, kad ji papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., b. l. 165–167) nurodė, jog apkalbėjo nuteistąjį E. D. dėl keršto ir senelės D. S. poveikio, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tai savaime nesudaro pagrindo jais nesiremti. S. B. pirminių parodymų, priešingai, negu vėlesniųjų, patikimumu pirmiausia leidžia įsitikinti specialistų vertinimas. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (2 t., b. l. 7–17) matyti, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių būtų galima jais netikėti ir nesiremti. Padidintas polinkis fantazuoti ir painioti vaizduotės dalykus su realiais įvykiais, taip pat padidintas polinkis į įtaigumą S. B. nenustatytas. Įvertinus pirminį S. B. atsiskleidimą apie galimai patirtą E. D. seksualinę prievartą matoma, kad jo laikas ir būdas atitiko jai būdingus amžiaus ypatumus ir emocinę būseną. Nepaisant to, kad S. B. neigia E. D. seksualinio pobūdžio veiksmus, jos emocijos adekvačios pokalbio turiniui, t. y. kyla nerimas, gėda, susierzinimas, temos vengimas. Be to, S. B. apklausose dalyvavusios psichologės A. Augaitienės pateikta išvada (1 t., b. l. 182–183) pagrindžia, kad pirminių apklausų metu ji buvo nuoširdesnė, nuoseklesnė, atviresnė patirtų išgyvenimų, prievartinių veiksmų, detalių, atkuriamų dialogų, asmeninės situacijos ir E. D. vertinimo, natūralių emocinių išgyvenimų atžvilgiu. S. B. motyvacija duoti parodymus, paaiškinti tiriamų įvykių detales buvo daug realistiškesnė, nuoseklesnė ir patikimesnė. Tuo tarpu paskutinė S. B. apklausa parodo itin didelį jos gynybiškumą, ribotą faktų ir motyvų pateikimą. S. B. pirminių parodymų patikimumu taip pat leidžia įsitikinti jos nuoseklumas, apie patirtą E. D. seksualinę prievartą iš esmės vienodai nurodant motinai D. D., senelei D. S., tetai D. S., policijos pareigūnams, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos specialistams ir kitiems asmenims, iki pat pakeičiant savo parodymus (1 t., b. l. 10–12; 2 t., b. l. 23–32, 55–58, 73–78, 91–96, 100–104, 126–129, 143–147; 3 t., b. l. 72–76; 4 t., b. l. 179–182, 189–192). Pastebėtina ir tai, kad parodymus pakeitė ne tik S. B.. Netrukus po jos papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2021 m. balandžio 28 d.) savo parodymus pakeitė ir E. D. imdamas neigti turėjęs lytinių santykių su S. B. (2021 m. birželio 2 d.) (4 t., b. l. 96–100), be to, savo ankstesnių E. D. nepalankių parodymų dėl pastarojo smurtavimo jos atžvilgiu apklausiama teisiamojo posėdžio metu atsisakė ir jos motina D. D. (4 t., b. l. 189–191). Tai leidžia įžvelgti jų siekį palengvinti E. D. teisinę padėtį. Šiame kontekste svarbus ir laikas, kada S. B. pakeitė savo poziciją. Tai matyti dar 2020 m. lapkričio 10 d. papildomoje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (1 t., b. l. 149–154), kurios metu ji akivaizdžiai vengė duoti parodymus. Ši apklausa įvyko netrukus po to, kai buvo nutraukta S. B. laikinoji priežiūra pas senelę D. S. (2020 m. lapkričio 6 d.) (2 t., b. l. 43–44) ir ji grįžo gyventi pas motiną D. D.. Specialistai paaiškino, kad tai turėjo įtakos S. B. parodymų kaitai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (2 t., b. l. 7–17) pažymėta, kad pasikeitusią S. B. poziciją (pirminių parodymų neigimą) lemia šie motyvai: pirma, pasikeitė jos santykis su močiute, kuri palaikė ir stiprino S. B.; antra, ji grįžo gyventi į šeimos namus, kur patiria motinos ir brolio poveikį, dėl kurio ima jausti atsakomybę dėl šeimos gerovės, stiprėja S. B. išgyvenama kaltė; trečia, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ji iš reikšmingos aplinkos įgijo daugiau žinių apie teisines seksualinės prievartos pasekmes, kurios neigimai veikia jos emocinę būseną – stiprina kaltės ir baimės išgyvenimus. Psichologės A. Augaitienės pateikta išvada (1 t., b. l. 182–183) taip pat pagrindžia, kad S. B. paskutiniųjų parodymų pakeitimą gali itin apsunkinti, neigiamai veikti šie rizikos veiksniai: ilgesnis ikiteisminio tyrimo procesas, sudėtingi konfliktai, santykiai tarp artimos aplinkos žmonių (jos motina, močiutė, brolis ir kt.), galimai ir paties E. D., kurie tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai veikia S. B., kuri yra ypač priklausoma nuo artimųjų, ją supančios aplinkos. S. B. parodymai galėjo keistis ir dėl kitų artimų šeimos narių, galimai motinos, brolio noro bendrauti su E. D., tam tikrų gyvenimo sąlygų pablogėjimo, įvairių artimųjų emocinių išgyvenimų, kurie gali itin neigiamai ją veikti, skatinti jausti stiprius kaltės, gėdos jausmus, norą „ištaisyti“ situaciją, viską neutralizuoti, nuneigti. Psichologė A. Augaitienė apklausiama teisme patvirtino tokią savo išvadą. Apeliantas taip pat bando sudaryti neteisingą įspūdį, kad pirmosios instancijos teismas E. D. išteisino pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimų fizinio skausmo sukėlimu mažamečiui E. D. dėl S. B. pirminių parodymų neteisingumo, nes tai neatitinka skundžiamo nuosprendžio turinio, kuriame išsamiai vertinami visi bylos duomenys, o nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad S. B. pirminiai parodymai yra patikimi. Tuo tarpu jos priešingi parodymai, kuriuos duodama S. B. ėmė neigti lytiškai santykiavusi su E. D., prieštarauja jo paties galutinei pozicijai, todėl yra aiškiai neteisingi.

19. Nuteistojo E. D. gynėjas atkreipė dėmesį į apžiūros protokole (3 t., b. l. 1–69) užfiksuotas nukentėjusiosios S. B. mobiliojo ryšio telefone rastas jos žinutes E. D., kurių turinys yra draugiškas ir gali būti suprantamas, kaip intymus, pažymėdamas, kad tai prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai apie prievartinį jų lytinių santykių pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokį gynybos argumentą paneigia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (2 t., b. l. 7–17), kuriame S. B. seksualizuotas elgesys įvertintas, kaip patirtos daugkartinės seksualinės prievartos, kuri sutrikdė jos normalią psichoseksualinę raidą, padarinys (2 t., b. l. 7–17), taip pat psichologės A. Augaitienės apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (5 t., b. l. 111–112) duoti paaiškinimai, pagrindžiantys, kad šios žinutės rodo S. B. bandymą prisitaikyti ir išgyventi sudėtingoje padėtyje. Tuo tarpu gynėjo pastebėjimas, kad S. B., pasak į įvykio vietą atvykusio tyrėjo E. G. (1 t., b. l. 10–12; 2 t., b. l. 126–129; 4 t., b. l. 179–180), neatrodė susijaudinusi, kartais nusišypsodavo, vertintinas, kaip spekuliatyvus, tuo labiau, kad įvykio vietoje taip pat buvusios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės V. B. pastebėjimu (2 t., b. l. 143–147; 4 t., b. l. 182), S. B. emocijos nuolat kito, ji ir verkė, ir juokėsi, ir pan. Tai, kaip tik, rodo S. B. sutrikusią būseną ir nesudaro pagrindo vertinimui, kad ji melavo.

20. Nuteistojo E. D. gynėjas taip pat prašė pakartotinai apklausti nukentėjusiąją S. B.. Pažymėtina, kad BPK 186 straipsnio 2 dalies pagrindu nepilnametis nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą ir į teisiamąjį posėdį šaukiamas tik išimtiniais atvejais. Tuo tarpu S. B. netgi po du kartus buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ir ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 127–134, 141–146, 149–154, 165–167). E. D. ir (ar) jo gynėjas dalyvavo S. B. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl turėjo galimybę ir naudojosi teise užduoti jai klausimus. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (2 t., b. l. 7–17) padaryta išvada, kad papildomai apklausti S. B. yra netikslinga, nes ji išsižada savo pirminių parodymų, kurie, ekspertiniu vertinimu, yra patikimi. Psichologė A. Augaitienė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (5 t., b. l. 111–112) taip pat nerekomendavo pakartotinai apklausti S. B. paaiškindama, kad ji negalėtų duoti išsamesnių paaiškinimų ir pažymėdama traumuojantį apklausų pobūdį. Minėta ir tai, kad S. B. paaiškinimai apie patirtą E. D. seksualinę prievartą atsispindi ir kituose, tiek pirminiuose, tiek išvestiniuose bylos duomenyse (1 t., b. l. 10–12; 2 t., b. l. 23–32, 55–58, 73–78, 91–96, 100–104, 126–129, 143–147; 3 t., b. l. 72–76; 4 t., b. l. 179–182, 189–192), kurie papildomai leidžia visapusiškai įvertinti jos duotų parodymų patikimumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nemato poreikio pakartotinai apklausti nepilnametę S. B..

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis E. D. su nukentėjusiąja S. B. lytiškai santykiavo panaudodamas fizinį smurtą, grasindamas tuoj pat jį panaudoti ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, yra pagrįsta, o priešingi gynybos argumentai apie judviejų abipusį sutikimą tam atmestini. E. D. nusikaltimas teisingai kvalifikuotas, kaip mažametės S. B. išžaginimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

22. Teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas (2 t., b. l. 7–17) pagrindžia, kad dėl patirtos nuteistojo E. D. seksualinės prievartos nukentėjusiajai S. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškiantis specifiniais elgesio ir emocijų sutrikimais. Pasitvirtinus kaltinimams dėl S. B. išžaginimo, susijęs apeliacinio skundo prašymas E. D. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį taip pat atmestinas.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam E. D., tinkamai įvertino jų individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, visoms šioms aplinkybėms skyrė vienodą teisinę reikšmę ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuotai paskyrė švelnesnes, negu vidurkis, BK 140 straipsnio 2 dalies (du nusikaltimai), 149 straipsnio 4 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmes, taip pat jas teisingai subendrino pagal BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 ir 2 punktus bausmių apėmimo būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo E. D. paskirtos bausmės, taip pat už ne vienerius metus besitęsusį mažametės, vėliau – nepilnametės, podukros S. B. žaginimą, nėra aiškiai per griežtos. Paminėtina ir tai, kad BK 149 straipsnio 4 dalyje kriminalizuota veika yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), todėl baudžiamajame įstatyme nenumatyta galimybių atidėti E. D. paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis).

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai E. D. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (du nusikaltimai), 149 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, taip pat jam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, tinkamai individualizuotą, adekvačią padarytiems nusikaltimams ir jo asmenybei bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino įgaliotojo atstovo dalyvavimo.

25. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 3 dalimi, 55 straipsnio 4 dalimi, nepilnametės nukentėjusiosios S. B. įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamojoje byloje pripažintas būtinu (5 t., b. l. 94).

26. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi nepilnametės nukentėjusiosios S. B. įgaliotąja atstove baudžiamojoje byloje paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta advokatė K. Sandaraitė-Butvilienė (5 t., b. l. 104–105).

27. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (5 t., b. l. 119–122) pagrindžia, kad nepilnametei nukentėjusiajai S. B. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 120 Eur.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju nepilnametės nukentėjusiosios S. B. įgaliotojo atstovo dalyvavimas pripažintas būtinu, įvertinus jos apklausos apeliacinės instancijos teisme galimybę, tačiau teisėjų kolegija nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, todėl tai nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino įgaliotojo atstovo dalyvavimo, iš nuteistojo E. D. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymą iš nuteistojo E. D. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino įgaliotojo atstovo dalyvavimo, atmesti.