- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-25
- Bylos Nr.
- 1A-206-1035/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05137-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Kaltinamasis
- I. K.
- Nukentėjusysis
- M. G.
- Advokatai
- Vitalijus Vitkovskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
I. K. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. jis 2022 m. vasario 11 d. apie 22.30 val. bute (duomenys neskelbtini), nustūmė nukentėjusiąją M. G. nuo čiužinio, dėl ko ji nukrito ant grindų, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinio peties nugariniame paviršiuje ir dešinio kelio vidiniame paviršiuje, be to, delnu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į dešinę šlaunį, taip tyčia sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, 2022 m. vasario 13 d. apie 14.00 val. bute (duomenys neskelbtini), kojomis ir rankomis nustūmė nukentėjusiąją M. G. nuo čiužinio, dėl ko ji nukrito ant grindų, ir sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajai į galvą, trenkė nukentėjusiosios galvą į grindis, taip padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą viršugalvyje, pereinančią į galvos dešinę pusę, taip veikdamas tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios M. G. sveikatą.
I. K. išteisintas konstatavus, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino nukentėjusiosios M. G. ir išteisintojo I. K. tarpusavio santykius, susiklosčiusius iki 2022 m. vasario 13 d. įvykio. Jeigu teismas teisingai tuos santykius įvardijo buvus įtemptais, tai tokiu atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad išteisintasis tuos santykius norėjo nutraukti, o nukentėjusioji negalėjo susitaikyti su tokiu I. K. apsisprendimu ir įvairiais būdais siekė jo dėmesio. Šioje vietoje įžvelgtinas teismo šališkumas, nukreiptas prieš nukentėjusiąją, bet išteisintojo naudai, tai ypač matyti iš teismo teiginių, kad I. K. jau kurį laiką siekė nutraukti santykius su nukentėjusiąja, nagrinėjamo įvykio savaitgalį ją ignoravo ir vengė su ja bendrauti, o nukentėjusioji tarsi pati, nevengdama bendrauti su I. K., nenutraukdama su juo santykių, sukūrė konfliktines situacijas, kuriose ir buvo panaudotas smurtas. Teismas neįvertino nukentėjusiosios M. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, o būtent, kai 2022 m. vasario 11 d. M. G. išėjo į virtuvės kambarį, pas ją atėjo I. K., kuris norėjo pasikalbėti, kad tą pačią dieną I. K. jai pasakė, kad kol neišsiaiškins, jis su ja nenori turėti nieko bendro; kad tą pačią dieną I. K. atėjo jos atsiprašyti, kad ji jam atleido ir ji norėjo vykti namo, bet I. K. paprašė pasilikti; kad 2022 m. vasario 12 d. I. K., grįžęs iš darbo ir pavalgęs, pakvietė ją kartu su juo eiti miegoti, jei ji nori; kad 2022 m. vasario 13 d. I. K. išėjo į darbą su ja neatsisveikinęs, dėl ko ji jam parašė žinutę, kurioje nurodė, kad nori su juo išsiskirti, o jis pasakė: „gerai, palik raktus nuo buto ir gali daryti ką nori“, kad tuo tarpu ji paskambino jam, norėdama sužinoti, kodėl jis nenori aiškintis santykių, kad tuomet I. K. parašė, kad galės pasikalbėti, kai grįš namo. Nukentėjusioji bylą nagrinėjant teisme parodė, kad ji 2022 m. vasario 13 d. gavo žinutę iš I. K., kad jie pasikalbės, kai jis grįš namo, o kai grįžo namo, kaltinamasis pasakė, kad jam viskas blogai, kad nenori jos klausyti, kad nieko nenori gyvenime; kad išvakarėse I. K. norėjo susitaikyti, bet ji nenorėjo taikytis, nepaisant to, ji liko I. K. namuose iki sekmadienio, pagalbos dėl patirto smurto – smūgio į koją, niekur nesikreipė, kad per koją I. K. jai sudavė penktadienį, kad I. K. jos paprašė likti ir šeštadieniui, todėl ji liko. Taigi, galima tvirtinti, kad nukentėjusiosios M. G. ir išteisintojo I. K. tarpusavio santykiai iki 2022 m. vasario 13 d. tikrai buvo įtempti, o taip pat ir tai, kad tiek nukentėjusioji M. G., tiek išteisintasis I. K. bandė išsiaiškinti savo tarpusavio santykius. Bet kuriuo atveju, nukentėjusiosios ir išteisintojo tarpusavio santykiai yra kontekstas, kuriam esant buvo smurtaujama. Tokiai prokuroro pozicijai neprieštarauja pirmosios instancijos teismo pastebėjimas, jog nukentėjusiąją ir išteisintąjį siejęs artimas ryšys, nors ir neturi įtakos veikos kvalifikacijai, tačiau svarbus vertinant tokiame konflikte dalyvavusių asmenų parodymų patikimumą.
1.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas teismų praktika, kuri iš tiesų taikoma sutuoktinių ar partnerių (sugyventinių) baudžiamosiose bylose. Įžvelgdamas tokią analogiją nagrinėjamos bylos atveju, teismas iš anksto išsikėlė sau tikslą patikrinti, ar nukentėjusioji elgėsi teisėtai, ar ji adekvačiai vertino situaciją, kokie buvo jos motyvai, ar ji susijaudinusi gebėjo tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, ar ji neapkaltino išteisintojo I. K., tarsi juodu sietų santuokiniai ar partnerystės ryšiai. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtinti byloje esančiais duomenimis, iš dalies prieštarauja pats sau, nes nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. vasario 13 d., tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios kilo konfliktas, kuris baigėsi nukentėjusiosios nežymiu sveikatos sutrikdymu, kad šio M. G. sužalojimo neginčija išteisintasis ir patvirtina kita bylos medžiaga (pavyzdžiui, teismo medicinos specialisto išvada). Be to, dėl 2022 m. vasario 11 d. veikos epizodo, išteisintasis I. K. nurodė galėjęs nukentėjusiajai trenkti per rankas, kai tampė jį už plaukų, taigi, išteisintasis neneigia tą dieną buvęs su nukentėjusiąja ir konfliktavęs su ja. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išteisinamajame posėdyje yra dviejų rūšių nukentėjusiosios M. G. parodymai: vieni stokojantys nuoseklumo ir logiškumo, esantys prieštaringi ir nepatvirtinti kita bylos medžiaga, o kiti esantys nuoseklūs ir logiški, neprieštaringi ir patvirtinti kita bylos medžiaga. Kurie nukentėjusiosios parodymai, kada ir kodėl priskiriami kuriai iš nurodytų dviejų grupių, išteisinamajame nuosprendyje ne visiškai aišku.
1.3. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios ir išteisintojo amžių, t. y. 2022 m. vasario 11-13 d. M. G. ir I. K. buvo sulaukę aštuoniolikos su puse metų amžiaus. Teismui, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nekilo klausimas apie nukentėjusiosios ir išteisintojo socialinę brandą.
1.4. Teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji pasakė, kad jai skauda galvą ir ji nežino, kas atsitiko, apie smurtą ji neužsiminė, o Greitosios medicinos pagalbos (toliau – ir GMP) darbuotojo pildytoje kvietimo kortelėje nukentėjusioji savo skausmą įvertino 2 balams, nurodydama, jog galimai jai kažkas trenkė į galvą. Tačiau kritiškai vertindamas GMP kvietimo kortelėje fiksuotus nukentėjusiosios M. G. žodžius, teismas neatkreipė dėmesio į išteisintojo I. K. 2022 m. kovo 16 d. parodymus, kad M. G., pasodinta į greitosios pagalbos automobilį, pradėjo rėkti rodydama į jį pirštu, jog jis jai trenkė. Pirmą kartą su policijos pareigūnu nukentėjusioji M. G. bendravo 2022 m. vasario 13 d., 17.01 – 17.08 val., kai ją apklausė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėja Sandra Romanovskienė. Su policijos tyrėja nukentėjusioji bendravo tą pačią dieną, kai ji jau buvo paskambinusi į Bendrosios pagalbos centrą ir jau buvo bendravusi su GMP darbuotojais. Policijos pareigūnei M. G. pareiškė, kad 2022 m. vasario 13 d. apie 12.00 val. (duomenys neskelbtini), ji kartu su savo vaikinu I. K., su kuriuo negyvena kartu ir bendro ūkio neveda, gulėjo lovoje. Ji norėjo su juo pasikalbėti apie jų santykius ir jis tuo metu savo abejomis kojomis nuspyrė ją nuo lovos, ji krito ant žemės. Po ko jis priėjo prie jos ir paėmęs ją už galvos, kokiu būdu ji neatsimena, su jėga trenkė jos galvą į grindis, dėl ko ji pajuto didelį fizinį skausmą. Ji buvo nuvykusi į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jai diagnozavo kitų galvos sričių sumušimą bei sukrėtimą.
1.5. Išteisinamąjį nuosprendį priėmusio teismo vertinimu nukentėjusiosios M. G. parodymai yra nelogiški, nes kiekvienos vėlesnės apklausos metu jie buvo vis detalesni. Tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad kiekvienos vėlesnės apklausos metu nukentėjusiajai buvo užduodami atitinkami besikeičiančių policijos pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, kaltinamojo (išteisintojo), jo gynėjo, bylą nagrinėjančio teisėjo klausimai, buvo vertinami skirtingomis dienomis ir skirtingu laikotarpiu užfiksuoti duomenys, taigi, nukentėjusiosios parodymai iš tikrųjų vis pasipildydavo, tačiau dėl to pagausėjusio detalumo šie parodymai iš esmės neprieštarauja tarpusavyje. Taip pat neatsižvelgta ir į psichinį ir fizinį smurtą patyrusios nukentėjusiosios psichinę būklę tuoj pat po 2022 m. vasario 11-13 d. įvykių ir vėliau, iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Nukentėjusiosios mama, liudytoja S. G. teisme parodė, kad nukentėjusiajai po įvykio teko lankytis pas psichologus. Taigi, jeigu nukentėjusiosios parodymai kėlė teismui abejonių, o kai kurie jų, pavyzdžiui, pasirodė vis detalesni ir nelogiški, tokiu atveju teismas galėjo paskirti teismo psichologijos ekspertizę, siekiant nustatyti nukentėjusiosios gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, atsižvelgiant į jos emocinę būseną, protinio išsivystymo bei situacijos suvokimo ypatumus. Be to, teismas galėjo apklausti psichologą, kuris po 2022 m. vasario 13 d. konsultavo nukentėjusiąją ir gilinosi į jos psichologinių išgyvenimų turinį. Teismas, suabejojęs nukentėjusiosios parodymais, apklausdamas nukentėjusiajai medicinos paslaugas teikusius asmenis, turėjo išsiaiškinti, ar M. G. neišsivystė potrauminio streso sutrikimas, t. y. emocinis nerimo sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę traumą, ar nebuvo pažeistos nukentėjusiosios kognityvinės funkcijos (aplinkos suvokimas, mąstymas, dėmesys, atmintis.). Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad 2022 m. spalio 17 d. teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas Jūris Plenta, atsakydamas į išteisintojo gynėjo užduotą klausimą apie nukentėjusiosios M. G. elgseną 2022 m. vasario 13 d. metu, atsakė, kad jei žmogus išeina be rūbų ir batų, tai gali būti traumos ir emocinio streso pasekmė, tačiau tai yra psichiatrinės ekspertizės klausimas. Šie eksperto parodymai teismo nuosprendyje taip pat nenurodyti. Be to, teismo nuosprendyje nepaminėta, kad J. Plentos surašytos specialisto 2022 m. vasario 17 d. išvados Nr. G 469/2022 (01) tiriamojoje dalyje yra duomenys apie VšĮ RVUL 2022 m. vasario 13 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymą, ligos istoriją Nr. 22-SPS-10578, kur, be kitų aprašymų, M. G. konstatuotas trumpalaikis dezorientacijos epizodas, be to, trumpalaikis anterogradinės amnezijos epizodas. Pažymėtina ir tai, kad VšĮ RVUL M. G. apžiūros metu galvos skausmas įvertintas 6 balais. Pastarieji duomenys taip pat neminimi, neanalizuoti ir nevertinti skundžiamame nuosprendyje.
1.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino išteisintojo I. K. elgesio 2022 m. vasario 13 d. ir jo duotus paaiškinimus dėl tos dienos savo poelgių. Jau minėtoje GMP kvietimo kortelėje pažymėta, kad prie GMP automobilio buvo priėjęs M. G. draugas, jo teigimu, atvykus namo, jis surado savo draugę jau pasimetusią, verkiančią, ji išbėgo iš namų, draugo teigimu galimai vartojo tam tikras narkotines medžiagas. 2022 m. kovo 16 d. įtariamasis apie narkotines medžiagas paminėjo tokiame kontekste – po to, kai jis M. G. nustūmė nuo savo nugaros ir ji nukrito ant grindų, praėjus kuriam laikui jis išėjo iš buto ir žmonės jo paklausė, ar jai (M. G.) viskas gerai, ar ji nevartojo kokių narkotinių medžiagų. I. K. jį apklausiančiam policijos pareigūnui parodė, kad kiek jis žino, ji (M. G.) nevartoja narkotinių medžiagų, bet tuometinis jos elgesys buvo neadekvatus, galimai žmonės dėl to ir paklausė. Bylos nagrinėjimo metu I. K. parodė, kad jam vienas praeivis sakė, kad M. G. reikia duoti vandens ir klausė, ko ji pavartojo. I. K. teisme parodė, kad ji tikrai nieko nevartojo, tačiau jam užkibo ta mintis. Akivaizdu, kad I. K. parodymai taip pat kito, tapo detalesni, tačiau teismas jų nepavadino nelogiškais ar nenuosekliais. Be to, teismui nepagrįstai nepasirodė nelogiški ir tokie išteisintojo duoti parodymai, pavyzdžiui, apie 2022 m. vasario 13 d. I. K. pokalbį telefonu su nukentėjusiosios motina S. G., kurio metu I. K. pasakė jai, kad jis ką tik grįžo iš darbo, jai nepasakė, kad jis nustūmė M. G., paaiškindamas, kad niekas jo to neklausė, jog tada, kai S. G. to pokalbio metu jo paklausė, kas nutiko, jis jai pasakė, kad tik ką grįžo iš darbo, paaiškindamas, kad jis taip pasakė, nes pagalvojo, kad jeigu jis pasakys, jog jis nustūmė M. G., tai pastarosios tėvai to neištvers.
1.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios M. G. parodymai prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai. Specialisto J. Plentos 2022 m. vasario 17 d. išvadoje Nr. G 469/2022 (01) nustatyta, kad M. G. padarytos poodinės kraujosruvos viršugalvyje ir pereinanti į galvos dešinę pusę, dešinio peties nugariniame paviršiuje, dešinio kelio vidiniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, trimis trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis ir tiriamosios patikslintomis aplinkybėmis bei laiku 2022 m. vasario 13 d. Sužalojimai visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, identifikuoti sužalojimus padariusį daiktą (daiktus), nėra galimybės. Specialistas J. Plenta 2022 m. vasario 17 d. padarė išvadą, kad nukentėjusioji galėjo patirti sužalojimus M. G. nurodytomis aplinkybėmis, o duodamas parodymus teisme, J. Plenta nepaneigė, kad nukentėjusioji galėjo patirti sužalojimus galvoje M. G. nurodytomis aplinkybėmis, bet tik tuo atveju, jei tuo metu jos galva buvo atitinkamoje padėtyje grindų atžvilgiu. Taigi, atsižvelgiant į M. G. jauną amžių, jai nustatytus atminties sutrikimo požymius, teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, į tai, kad po įvykio praėjo daug laiko, į pirmąją nukentėjusiosios apklausą, kuri yra tiksliausia, turi būti objektyviai ir visumoje įvertinti visi nukentėjusiosios parodymai. Jeigu tam tikri nukentėjusiosios parodymai ir prieštarauja eksperto J. Plentos parodymams, yra tikslinga visapusiškai išsiaiškinti tokio prieštaravimo priežastis. Be to, vertinant išteisintojo ir nukentėjusiosios pateiktas 2022 m. vasario 13 d. įvykio versijas, išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymai sutampa, t. y. kad išteisintasis I. K. nustūmė nukentėjusiąją M. G. nuo savo nugaros. Nesutampa jų parodymai tik tame, kad M. G. teigimu, po to I. K. jos galvą trenkė į grindis, o I. K. tai neigia.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti I. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Prokuroras nesutikimą su išteisinamuoju nuosprendžiu apeliaciniame skunde motyvuoja iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nukentėjusiosios M. G. duoti parodymai yra nelogiški ir nenuoseklūs, neatsižvelgė į jos jauną amžių, nustatytus atminties sutrikimo požymius, į tai, kad po įvykio praėjo daug laiko ir į pirmąją nukentėjusiosios apklausą, kuri yra tiksliausia. Be to, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino išteisintojo I. K. duotų parodymų ir jo elgesio po nagrinėjamo įvykio.
Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis).Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011 ir kt.).
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.
Nagrinėjamu atveju I. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. vasario 11 d. apie 22.30 val. nustūmė nukentėjusiąją M. G. nuo čiužinio, dėl ko ji nukrito ant grindų, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinio peties nugariniame paviršiuje ir dešinio kelio vidiniame paviršiuje, be to, delnu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į dešinę šlaunį, taip tyčia sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą; tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, 2022 m. vasario 13 d. apie 14.00 val. kojomis ir rankomis nustūmė nukentėjusiąją M. G. nuo čiužinio, dėl ko ji nukrito ant grindų, ir sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajai į galvą, trenkė nukentėjusiosios galvą į grindis, taip padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą viršugalvyje, pereinančią į galvos dešinę pusę, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios M. G. sveikatą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusioji ir išteisintasis kaip pora kartu leido savaitgalį (2022 m. vasario 11–13 d.) pastarojo bute bei tarp jų kilo konfliktas (keli), kuris baigėsi M. G. nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantys duomenys: specialisto išvada Nr. G 469/2022 (01), policijos registruojamų įvykių ataskaitos duomenys, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota informacija ir skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas. Tačiau abu konflikte dalyvavę asmenys skirtingai apibūdina kiekvieno iš jų atliktus veiksmus ir vienas kitą kaltina smurtinių veiksmų atlikimu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia padaryti išvados, jog I. K. tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, kadangi nenustatyti nei smurtinio pobūdžio veiksmai, nei tyčia sukelti BPK 140 straipsnio 1 dalies normoje numatytus padariniai. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju I. K. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Su šia padaryta išvada neturi pagrindo nesutikti ir apygardos teismas.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios ir išteisintojo konfliktai tęsiasi gana ilgą laikotarpį, t. y. dar iki minėto savaitgalio. Šią aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek išteisintojo, tiek kitų liudytojų parodymai. Išteisintasis I. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jau kurį laiką norėjo išsiskirti su nukentėjusiąja, tačiau to padaryti niekaip nepavykdavo, nes nukentėjusioji tai laukdavo jo prie namų, tai skambindavo jam per dieną po 50 kartų ir jam niekaip nepavykdavo nutraukti su ja santykių. Ji vis įkalbėdavo jį tęsti santykius, sutardavo, kad nukentėjusioji prieš jį nebesmurtaus, nes ji jį draskydavo, griebdavo už plaukų, o jis pažadėdavo neberėkti ant jos, nes jis rėkdavo dažnai, o jai tas nepatikdavo. Nukentėjusioji parodė, kad ji norėjo bendrauti su išteisintuoju, tačiau jis ją ignoravo, elgėsi agresyviai, nekalbėjo. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja H. M. H. (išteisintąjį pažįsta apie 3 metus, o nukentėjusiąją – apie 2 metus) parodė, kad išteisintasis ir nukentėjusioji dažnai pykdavosi. M. G. labai pyksta dėl smulkmenų, kai kažkas vyksta ne taip, kaip ji nori. Jos teigimu, jai ir anksčiau I. K. pasakojo, kad, kai jie pykdavosi su M. G., jis į ją nekreipdavo dėmesio, o ji jį draskydavo, plėšdavo plaukus. Apie tai, kad santykiai buvo įtempti, patvirtino ir nukentėjusiosios sesuo M. G., kuri parodė, jog jie bandė išsiskirti ne kartą, tai buvo amžiaus skyrybų ir susitaikymo etapas (2022 m. spalio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Šių duomenų visuma leidžia teigti, kad santykiai tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo I. K. jau gan seniai yra komplikuoti ir kartais perauga į konfliktiškus. Toks išteisintojo ir nukentėjusiosios santykių pobūdis sudaro pagrindą kritiškai vertinti jų abiejų parodymus ir vadovautis tik tais jų parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinkti ir ištirti kiti objektyvūs duomenys.
Prokuroras apeliaciniame skunde išteisintojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius taip pat apibūdina kaip įtemptus, tačiau nepaaiškina, kodėl pirmosios instancijos teismo analogiška išvada (dėl įtemptų santykių) parodo teismo šališkumą. Iš dalies sutiktina su prokuroru, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog išteisintasis šiuos santykius norėjo nutraukti, o nukentėjusioji negalėjo susitaikyti su tokiu I. K. apsisprendimu, stokoja pagrįstumo, nes ji padaryta įvertinus iš esmės tik išteisintojo parodymus. Kita vertus, ši išvada nesutrukdė pirmosios instancijos teismui teisingai įvertinti išteisinamojo ir nukentėjusiosios parodymus. Šioje byloje reikšmingas tik pats jų tarpusavio santykių pobūdis, t. y. dažni konfliktai ir tai, kad nukentėjusioji lengvai supyksta dėl smulkmenų, kai kažkas vyksta ne taip, kaip ji nori. Šias aplinkybes patvirtino minėta liudytoja H. M. H., kuri bendrauja ir su išteisintuoju, ir su nukentėjusiąja. Todėl, kaip minėta, nagrinėjant bylą dėl galimo smurto, kai asmenis sieja įtempti santykiai, didelę reikšmę įgyja objektyvūs duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti konflikto dalyvių parodymus.
Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes objektyviai neįvertino nukentėjusiosios parodymų ir dėl to priėmė išteisintajam palankesnį sprendimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą ir jų tarpusavio ryšį, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, teisine sąmone ir įstatymu, t. y. laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad viso baudžiamojo proceso metu išteisintasis nuosekliai teigė, jog jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiosios, o veiksmus, kuriais M. G. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nurodomus kaltinime dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio, jis atliko ne siekdamas sužaloti nukentėjusiąją, o nutraukti jam nepriimtiną nukentėjusiosios elgesį. Pasak nuteistojo, pastaroji, jam gulint ant pilvo, buvo užlipusi ant jo nugaros ir rovė jam plaukus, o jis staigiai pasisukdamas nuvertė nukentėjusiąją ant žemės, nes jam skaudėjo, dėl ko ji galva trenkėsi į grindis. Dėl 2022 m. vasario 11 d. įvykio išteisintasis parodė, kad tą dieną prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, nuo čiužinio nestūmė, nebent galėjo suduoti per rankas, kai ji jam tampė už plaukų. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad šios pozicijos išteisintasis laikėsi viso proceso metu ir savo parodymų nekeitė. Nukentėjusioji dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad išteisintasis ją ne tik nustūmė nuo čiužinio, tačiau, dar jai gulint ant grindų ir alkūnėmis atsirėmus į grindis bei būnant pakelta galva, priėjo prie jos ir jos galvą stipriai trenkė į grindis. Dėl 2022 m. vasario 11 d. įvykio nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu kardinaliai kito, vis pasipildydavo naujomis aplinkybėmis arba tarpusavyje nesutapdavo.
Apklausta iškart po įvykio nukentėjusioji parodė, kad 2022 m. vasario 11 d. apie 20.00 val. ji atvyko pas išteisintąjį į namus ir padarė jam sumuštinį, tačiau jam nepatiko jos darytas sumuštinis ir jie pradėjo konfliktuoti. Vėliau jie su išteisintuoju susimušė tarpusavyje, jis dar labiau pasidarė agresyvesnis ir nukentėjusioji jam įdrėskė (1 t., b. l. 12–14). Nukentėjusioji išteisintojo smurtinių veiksmų nedetalizavo, o apie tai, kad tą patį vakarą išteisintasis ją nustūmė nuo čiužinio, ji net neužsiminė. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. balandžio 11 d. nukentėjusioji jau parodė, kad visgi 2022 m. vasario 11 d. išteisintasis ją nustūmė nuo čiužinio ir ji pajautė kairiojo peties tempimą (1 t., b. l. 23–24), nors specialisto išvadoje Nr. G 469/2022(01) nustatyta, kad kraujosruva buvo ant dešiniojo, o ne ant kairiojo peties (1 t., b. l. 33–34). Be to, nukentėjusioji parodė, kad išteisintasis jai ranka (delnu) stipriai sudavė per dešinę šlaunį, nors pirminėje apklausoje ji teigė, kad per šlaunį išteisintasis jai trenkė 2022 m. vasario 12 d. Apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji nepasakojo apie smurtą 2022 m. vasario 11 d. Šias aplinkybes ji teismui nurodė tik tada, kai buvo užduoti patikslinantys klausimai ir pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pabrėžtina ir tai, kad nukentėjusiosios prašymu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos jos sesuo ir motina, kurioms, nukentėjusiosios teigimu, ji papasakojo apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios sesuo M. G. parodė, kad jai sesuo pasakė, jog išteisintasis ją pastūmė, ji nukrito vonios kambaryje, susitrenkė galvą ir atsijungė. Tačiau po tokių sesers duotų parodymų nukentėjusioji nurodė, kad apie įvykio aplinkybes su seserimi visgi nekalbėjo, o kalbėjo su motina. Nukentėjusiosios motina S. G. parodė, kad apie įvykį jos beveik nekalbėjo, jai žinoma tik tiek, kiek po gydymų nukentėjusioji bandė jai papasakoti, kad buvo smūgis, ji bandė atsikelti ir išteisintasis ranka trenkė ją į grindis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tokius nukentėjusiosios parodymus dėl 2022 m. vasario 11 d. įvykio pagrįstai laikė nenuosekliais ir nelogiškais bei padarė teisingą išvadą, kad išteisintasis 2022 m. vasario 11 d. nesmurtavo prieš nukentėjusiąją.
Dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio nukentėjusioji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ji bandė aiškintis santykius su išteisintuoju, tačiau jis nurodė, kad nenori su ja aiškintis santykių, atsigulė ant čiužinio, o ji norėjo jį švelniai pasukti į save, tačiau išteisintasis pasakė, jog nori miego, jis atsisėdo ant čiužinio ir ją apkabino, tai jai nepatiko, prašė, kad jis paleistų, tuomet išteisintasis ją stūmė į komodą, į kurią ji atsitrenkė petimi, ji taip pat jį pastūmė, jis ją kojomis ir rankomis nustūmė nuo čiužinio, ji, būdama ant grindų, atsistojo į lentos poziciją, o priėjęs išteisintasis koja arba ranka sudavė jai į kairę galvos dalį ir trenkė galvą į grindis, skausmą nurodė vertinanti 9 balais. Apklausta pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio parodė, kad jai su išteisintuoju sėdint ant čiužinio išteisintasis ją pastūmė į dešinį petį, ji atsitrenkė į sieną ir komodą – į sieną pečiu, o į komodą pakaušiu. Pažymėtina, kad ankstesnių apklausų metu nukentėjusioji šių aplinkybių nebuvo nurodžiusi. Vėliau apklausiama teisme nukentėjusioji parodė, kad jie visą laiką sėdėjo ant čiužinio, I. K. jai sėdėjo iš kairės pusės. Ji I. K. nustūmė nuo savęs, siekdama apsiginti. Tuomet išteisintasis ją apsikabino, tačiau ji jį atstūmė, kad jos neliestų, nes buvo supykusi. Išteisintasis ją stipriai ir negailestingai pastūmė į kairį petį. Tai buvo stiprus stūmimas, ji nugriuvo ant dešinio šono, atsistojo ant alkūnių, kad pasikeltų, o veidu buvo žemyn į grindis. Jai skaudėjo dešinę pusę, dešine puse ji trenkėsi į žemę. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokie nukentėjusiosios parodymai akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadą pateikusiam teismo eksperto teisiamajame posėdyje duotiems paaiškinimams, kad nustatyti sužalojimai iš tikrųjų galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant iš lovos, tačiau, jei nukentėjusiajai žiūrint veidu į grindis jos galva buvo trenkta į žemę, kraujosruvos būtų atsiradusios būtent priekinėje veido srityje, o ne pakaušyje (2022 m. spalio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas).
Nukentėjusiosios parodymų patikimumas kelia abejonių ir dėl to, kad, nukentėjusiosios teigimu, išteisintasis prieš ją pradėjo smurtauti dar penktadienį (2022 m. vasario 11 d.) ir ji jautė grėsmę bei baimę dėl tokių išteisintojo veiksmų, bet, išteisintajam šeštadienį ir sekmadienį išvykus į darbą, nesikreipė pagalbos nei į medicinos įstaigą, nei į policiją, o dėl nepaaiškinamų priežasčių liko išteisintojo namuose iki pat sekmadienio (2022 m. vasario 13 d.). Minėta, kad išteisintasis neigė, jog 2022 m. vasario 11 d., t. y. po to, kai jis apie 22.00–23.00 val. grįžo namo po darbo, su nukentėjusiąja buvo konfliktas. Šių aplinkybių, išskyrus pačios nukentėjusiosios nenuoseklius parodymus, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys. Dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio išteisintasis parodė, kad naktį iš šeštadienio į sekmadienį tarp jo ir nukentėjusiosios kilo konfliktas dėl jo noro išsiskirti su pastarąja, sekmadienio rytą jis išvažiavo į darbą, grįžo apie 11.00 val. ir nuėjo miegoti. Nukentėjusiajai tai nepatiko, ji pradėjo jį kratyti ir priekaištauti, tačiau jis nekreipė dėmesio į nukentėjusiosios elgesį. Jis atsigulė ant čiužinio, gulėjo ant pilvo, veidu į pagalvę. Priėjo nukentėjusioji, jis pajuto, kad ji atsisėdo jam ant nugaros, bandė kalbėtis, bet jis ignoravo, tada nukentėjusioji pradėjo tampyti jį už rankos, pečių, rauti jam plaukus. Jam labai skaudėjo, todėl jis refleksiškai apsisuko, t. y. pakėlė savo kūną, atsiremdamas ant rankos, o kita ranka apsiversdamas nustūmė nukentėjusiąją, kuri sėdėjo jam ant nugaros, nukentėjusioji nukrito ir stipriai susitrenkė. Paties atsitrenkimo nematė, tik iš garso suprato. Nors minėtoje specialisto išvadoje nustatyti tam tikri nukentėjusiosios sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti 2022 m. vasario 13 d., tačiau iš specialisto pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų matyti, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir nukentėjusiajai nukrentant nuo čiužinio, t. y. patvirtina ir išteisintojo versiją.
Prokuroras apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymų vertinimo kontekste akcentuoja jų amžių, t. y. kad jie įvykio metu buvo sulaukę tik aštuoniolikos su puse metų amžiaus, tačiau nepagrindžia, kodėl ši aplinkybė yra palankesnė tik nukentėjusiajai, o ne išteisintajam. Taigi, prokuroro priekaištai pirmosios instancijos teismui, kad pastarajam nekilo klausimas apie nukentėjusiosios ir išteisintojo socialinę brandą, nėra suprantami. Aplinkybė, kad nukentėjusios ir išteisintojo parodymai prieštarauja tarpusavyje, savaime nesudaro pagrindo aiškintis jų socialinę brandą. Dėl šios priežasties nebuvo pagrindo ir skirti nukentėjusiajai atitinkamą ekspertizę.
Teisėjų kolegijos vertinimu, I. K. kaltinamajame akte nurodytų konfliktų su nukentėjusiąja metu tyčinių smurtinių veiksmų neatliko, o tik siekė, kad nukentėjusioji, sėdėjusi jam ant nugaros ir raudama jam plaukus, nustotų tai daryti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokioje situacijoje, refleksiškai pasisukant ir bandant nusipurtyti ant nugaros sėdintį asmenį, gali būti naudojama fizinė jėga, tačiau tokios jėgos panaudojimas negali būti iškart traktuojamas kaip tyčinis smurtavimas. Taigi, I. K. veiksmuose nėra esminio nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nes išteisintojo veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išteisintojo veiksmuose dėl 2022 m. vasario 13 d. įvykio nėra BK 140 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tuo tarpu, dėl 2022 m. vasario 11 d. įvykio byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad prieš nukentėjusiąją šią dieną buvo apskritai atlikti bet kokio pobūdžio smurtiniai veiksmai, kadangi nukentėjusiosios parodymai dėl 2022 m. vasario 11 d. įvykio nuolat keitėsi ir tarpusavyje nesutapdavo, dėl to šiuo atveju taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad šią dieną buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išteisino I. K., konstatavęs, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Šarūno Šimonio apeliacinį skundą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.