Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-786-614/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-04-03
Bylos Nr.: e2A-786-614/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-24541-2015-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aldona Tilindienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: R. B.
Atsakovas: A. V., V. M., V. A.

Kategorijos

2.2.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-786-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24541-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.8.; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Eglės Surgailienės – pranešėjos ir pirmininkės, bei Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams A. V., V. M. ir V. A. dėl administravimo išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. B. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. A., A. V. ir V. M. 2 052,46 Eur administravimo išlaidas, kurios susidarė bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ bankroto byloje. Ieškinyje nurodoma, kad UAB „Vigorna“ kreditorius VSDFV Kauno skyrius pateikė teismui pareiškimą iškelti bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Kauno apygardos teismas 2015-02-23 nutartimi UAB „Vigorna“ pripažino bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti. Kauno apygardos teismo 2015-03-25 sprendimu bankrutavusios įmonės veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto, o 2015-05-22 įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas bankroto procedūras minėtoje įmonėje, jis kaip administratorius savo lėšomis apmokėjo 2 052,46 Eur administravimo išlaidas, kurias sudarė 2000,00 Eur administratoriaus atlyginimas ir 52,46 Eur ūkio išlaidos. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Vigorna“ vadovu nuo 1994-04-18 iki bankroto bylos iškėlimo 2014-12-10 buvo V. A.. Įmonės akcininkais buvo UAB „Era“, kuriai priklausė 25 proc. bendrovės akcijų ir kuri išregistruota iš Juridinių asmenų registro, akcininkui V. A. priklausė 24 proc. bendrovės akcijų, S. P. – 7 proc., A. V. – 10 proc., V. M. – 24 proc., firmai „ETGAR“ – 10 proc. bendrovės akcijų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 9 d. įmonės savininkas – įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, todėl turintiems iki 1/10 nuo visų balsų įmonės akcijų kyla solidari atsakomybė padengti administratoriui jo sumokėtų 2052,46 Eur administravimo išlaidų. UAB „Vigorna“ pateikė VMI 1994-12-31 balansą, pagal kurį įmonė turėjo turto viso už 1 106 472,00 Lt, o jos įsipareigojimai per vienerius metus buvo 1 390 915,00 Lt. Įmonė 1994 m. patyrė 285 443,00 Lt nuostolių. Po to įmonė balansų VMI ir VĮ „Registrų centras“ nepateikinėjo. Kadangi atsakovas V. A. buvo UAB „Vigorna“ vadovas ir savininkas, kiti atsakovai buvo bedrovės savininkai, tai jie turi solidarią prievolę sumokėti bankroto administratoriui jo apmokėtas bendrovės administravimo išlaidas (e.b.l. 1-3, 56-58).

Atsiliepimas

Atsakovas V. M. atsiliepimuose nesutiko su pareikštu ieškiniu. Ieškovas V. A. nurodė, kad teismas nepakankamai įsigilino į esamus faktus. Pažymėjo, kad Sodros duomenimis V. A. nebuvo įregistruotas kaip UAB „Vigorna“ direktorius ar darbuotojas. Ieškovas V. M. teigė, kad UAB „Vigorna“ nemokia tapo 1994-12-31, todėl nesant duomenų, kad įmonė būtų nemoki kitu laikotarpiu, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo būti pateiktas tapus įmonei nemokiai, nemokumo atsiradimo momentu (1994-12-31). Tuo metu galiojo ĮBĮ redakcija Nr. I-2880 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), galiojusi nuo 1994-12-22 iki 1995-12-19, o joje nėra numatyti įmonės akcininkai, todėl nėra ir atsakomybės už bankroto bylos neiškėlimą akcininkui V. M.. V. M. pažymėjo, kad jam nebuvo žinoma UAB „Vigorna“ finansinė padėtis ir todėl kaip akcininkui nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Paties administratoriaus byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas V. M. įmonės veikloje nedalyvavo ir nebuvo informuotas apie įmonės veiklos rezultatus. Be to, pareigą informuoti akcininkus apie UAB „Vigorna“ finansinę padėtį ir užtikrinti sklandžią įmonės veiklą (įskaitant ir bankroto bylos iškėlimą tapus nemokiai) turėjo kitas atsakovas – vadovas V. A.. Atsiliepime nurodoma, kad administravimo išlaidos niekada nebuvo realiai patirtos, todėl administratoriaus prašymas atlyginti už jas yra nesąžiningas. Nagrinėjamoje byloje administratorius, pareikšdamas ieškinį, akivaizdžiai naudojasi procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, t.y. naudojasi per didelėmis bei neproporcingomis priemonėmis savo tikslams pasiekti ir elgiasi nesąžiningai. Administratoriaus ieškiniu yra ginama administratoriaus teisė gauti patirtų administravimo išlaidų atlyginimą iš subjektų, dėl kurių kaltės tokios išlaidos gali susidaryti (e.b.l. 73-80, 90-97).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-06-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovo V. A. ieškovo R. B. naudai priteisė 2 052,46 Eur administravimo išlaidų ir 62,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.

2016 m. birželio 30 d. teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš ieškovo R. B. atsakovo V. M. naudai priteisė 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2014-11-25 nutartimi Bendrai Lietuvos – Izraelio įmonei „Vigorna“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas – R. B.. Teismas 2015-02-10 nutartimi pritaikė supaprastintą bankroto procedūrą ir patvirtino bankrutuojančios įmonės „Vigorna” administravimo išlaidų sąmatą bendrai 2 592 Eur sumai, nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, kurią sudaro atlyginimas administratoriui 2 000,00 Eur ir kitos bankroto administravimo išlaidos 529,00 Eur. 2015-02-23 nutartimi įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, o 2015-03-25 teismo sprendimu šios įmonės veikla buvo pripažinta pasibaigusia. 2015-05-22 „Vigorna” išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad administratoriaus darbas yra atlygintinas. Atlyginimas administratoriui yra priskirtinas prie įmonės administravimo išlaidų. Atlyginimas turi būti sumokamas administratoriaus naudai. Laikytina, jog administratorius, išreikšdamas sutikimą administruoti bankrutuojančią įmonę, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 str. 10 d. 2 p. prisiėmė riziką dėl visų administravimo išlaidų, įskaitant ir atlyginimą administratoriui.

Ieškovas R. B. vykdė bankroto administratoriaus pareigas iki bankrutuojančios įmonės „Vigorna“ bankroto proceso pabaigos, todėl teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į visą teismo nustatyto dydžio atlyginimą.

Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad Bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ veiklos laikotarpiu, t. y. nuo įregistravimo momento 1994-04-18 iki 2014-12-10 bankroto bylos iškėlimo, vadovu buvo atsakovas V. A., jis taip pat valdė nuosavybės teise 24 proc. bendrovės akcijų. Likusi dalis akcijų priklausė: UAB „Era“ - 25 proc. bendrovės akcijų, S. P. – 7 proc., A. V. – 10 proc., V. M. – 24 proc., firmai „ETGAR“ – 10 proc.

Teismas sprendė, kad byloje neįrodytas atsakovų V. M. ir A. V. subjektyvus ar objektyvus savalaikis žinojimas apie įmonės nemokumą. Teismas pažymėjo, kad „Vigorna“ buvo įkurta 1994-04-18, tačiau tų pačių metų pabaigoje, t. y. 2014-12-31 ji jau tapo nemokia, o 1995 m. IV ketvirtį buvo atleistas paskutinis bendrovės darbuotojas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai V. M. ir A. V. buvo informuoti apie bendrovės finansinę padėtį akcininkų susirinkimo metu. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju akcininkams nebuvo galimybės apie įmonės nemokumą sužinoti iš viešai skelbiamų dokumentų, nes UAB „Vigorna“ nebuvo pateikusi viešajam registrui finansinės atskaitomybės dokumentų. Tai patvirtina ir paties ieškovo pateiktas Juridinių asmenų registro išrašas. Įmonės 1994-12-31 balansas, kurio pagrindu Kauno apygardos teismas UAB „Vigorna“ bankroto byloje konstatavo jos nemokumą, viešajame Juridinių asmenų registre nubuvo paskelbtas ir nebuvo prieinamas atsakovams V. M. ar A. V.. Tuo tarpu bankroto administratorius (ieškovas) jį gavo iš VMI archyvo. Atsakovai V. M. ir A. V. nebuvo įmonės darbuotojais, kurių einamų pareigų pobūdis sudarytų sąlygas susipažinti su įmonės finansiniais duomenimis, šie atsakovai ir kitais būdais nedalyvavo įmonės, kurios akcininkais jie buvo, kasdieninėje veikloje ar valdyme taip, kad galėtų sužinoti apie įmonės nemokumo būseną.

Kadangi visu Bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ veiklos laikotarpiu buvo paskirtas ir savo pareigas ėjo įmonės vadovas, tai atsakovų (akcininkų) V. M. ir A. V. nesidomėjimas įmonės veikla negali būti pripažįstamas lemiančiu įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

Teismo vertinimu išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovai V. M. ir A. V. neturėjo galimybės susipažinti su visais įmonės dokumentais, todėl jie neturėjo objektyvių galimybių sužinoti apie įmonės nemokumo būklę ir tinkamai bei laiku realizuoti procesinę teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsakovas A. kaip įmonės vadovas turėjo pareigą informuoti kitus atsakovus bei įmonės akcininkus apie uždarosios akcinės bendrovės nemokumą, taip pat užtikrinti bendrovės veiklą, įskaitant ir bankroto bylos iškėlimą, jai tapus nemokia, tačiau šios pareigos nevykdė. Atsakovas V. A. savo parašu patvirtino UAB „Vigorna“ 1994-12-31 balansą, kurio duomenys patvirtino įmonės nemokumą. Taigi, šiam atsakovui iš karto tapo žinoma apie įmonės nemokumą ir jis turėjo visas sąlygas įstatymo nustatyta tvarka inicijuoti „Vigorna“ bankroto ir likvidavimo procedūrą, tačiau šios savo pareigos nevykdė nepateisinamai ilgą laiko tarpą, o tai sąlygojo bendrovės kreditorinių įsipareigojimų didėjimą ir visišką negalėjimą ne tik atsiskaityti su kreditoriais, bet ir sumokėti administravimo išlaidas. Todėl šis atsakovas privalo atlyginti ieškovui, kaip Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 str. 10 d. pagrindu riziką prisiėmusiam administratoriui, jo patirtas administravimo išlaidas, kurias nagrinėjamu atveju sudaro 2 000,00 Eur atlyginimas administratoriui ir 52,46 Eur faktinės administravimo išlaidos (e.b.l. 109-113).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas ieškovas R. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2016 m. birželio 6 d. priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovų solidariai ieškovo apmokėtas 2 052,46 Eur administravimo išlaidas „Vigorna“ bankroto byloje, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti ieškovui 16 Eur žyminio mokesčio.

Apeliantas nurodo, kad Bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ savininkams A. V. (turinčiam 10 proc. įmonės akcijų) ir V. M. (turinčiam 24 proc. įmonės akcijų) turėjo būti žinoma, kad įmonė daugiau nei 18 metų nevykdo veiklos bei yra nemoki. Tai rodo, kad savininkai buvo neatidūs, nerūpestingi ir veikė neteisėtai. Pagal UAB „Vigorna“ įstatų 6 ir 7 straipsnius, visuotinis akcininkų susirinkimas buvo aukščiausias bendrovės valdymo organas ir jam buvo perduotos valdybos funkcijos. Visuotinis akcininkų susirinkimas (įstatų 7.2 straipsnio 3 dalis) turėjo tvirtinti metinį balansą ir priimti sprendimus dėl pelno paskirstymo ir nuostolių padengimo. Pagal įstatų 12.2 straipsnį, generalinis direktorius skiriamas visuotinio akcininkų susirinkimo (2 metams). Pagal Juridinių asmenų registro išrašą Visuotinis akcininkų susirinkimas įmonės direktoriumi paskyrė atsakovą V. A., tačiau po 2 metų neskyrė įmonės generalinio direktoriaus.

Pagal įmonės įstatus, generalinis direktorius (ne vėliau kaip vasario 15 d.), pateikia akcininkams kasmetinę finansinę apyskaitą, kuri turi būti patvirtinta susirinkime. Vadovui šios pareigos neįvykdžius, įmonės savininkai nevykdė teisinės pareigos inicijuoti visuotinį akcininkų susirinkimą dėl įmonės vadovo skyrimo po 2 metų ir finansinių ataskaitų tvirtinimo. Tačiau įmonės savininkai A. V. (10 proc. įmonės akcijų), V. M. (24 proc. įmonės akcijų) ir V. A. (24 proc. įmonės akcijų) turėjo visuotinio akcininkų susirinkimo šaukimo iniciatyvos teisę. Nevykdymas teisinių pareigų inicijuoti visuotinius akcininkų susirinkimus kas 2 metai skiriant įmonės generalinį direktorių bei tvirtinti kasmetinius balansus, nesidomėjimas įmonės ūkine-komercine veikla daugiau nei 18 metų, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąlygojo tai, kad įmonės administratorius privalėjo savo lėšomis vykdyti bankroto procedūras ir įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, to pasėkoje, administratorius patyrė 2 052,46 Eur nuostolių. Apelianto nuomone, toks tęstinis neteisėtas neveikimas yra nesąžiningas bankroto administratoriaus atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas imperatyviai pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį privalėjo taikyti ne dalinę, bet solidarią atsakomybę atsakovams, vadovui, savininkui (savininkams), kadangi atsakovai (įmonės vadovas ir savininkai) nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo „Vigoma“. Šis prejudicinis faktas nustatytas Kauno apygardos teismo 2014-11-25 nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą Nr. B2-2729-527/2014: bankroto byla įmonei buvo iškelta VSDFV Kauno skyriaus pareiškimu, todėl atsakovai administratoriui atsako solidariai.

Apelianto nuomone Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta solidari prievolė įmonės vadovui ir savininkams, turintiems ne mažiau kaip 1/10 visų akcijų balsų, atlikti administratoriaus naudai tam tikrą veiksmą - apmokėti administratoriui jo lėšomis apmokėtas 2 052,46 Eur administravimo išlaidas, o administratorius turi teisę reikalauti iš įmonės vadovo ir savininkų, kad šie įvykdytų pareigą sumokėti administratoriui jo apmokėtas administravimo išlaidas. Kadangi ieškovas 2015-07-28 elektroniniu būdu sumokėjo 62 Eur žyminio mokesčio sumą, tačiau procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninėmis ryšio priemonėmis mokama 75 proc. už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, ieškovas turėjo pareigą mokėti 46 Eur žyminio mokesčio ir prašo grąžinti 16 Eur (e.b.l. 139-141).

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą V. M. prašė palikti pirmos instancijos sprendimą nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir įvertino tai, kad atsakovui V. M. nebuvo žinoma įmonės „Vigorna“ finansinė padėtis, kad toks nežinojimas buvo pateisinamas. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad akcininko atsakomybė už bankroto bylos neiškėlimą yra sietina su akcininko žinojimu apie įmonės nemokumą.

Riziką prisiėmusio administratoriaus teisė kreiptis dėl administravimo išlaidų atlyginimo į už bankroto bylos iškėlimą atsakingus asmenis yra neatsiejama nuo ĮBĮ 8 str. 1 d. normos, būtent kuri reglamentuoja, kas yra tie atsakingi už bankroto bylos iškėlimą asmenys ir koks yra jų tarpusavio santykis, atsakomybės pasidalinimas. Atitinkamai įmonės dalyviai (akcininkai) bendruoju atveju veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo gali (ir turi) imtis tik tada, kai yra tinkamai informuojami apie įmonės nemokumą, o kompetentingas valdymo organas nesiima reikiamų veiksmų bankroto bylos iniciavimui. Taigi, įmonės akcininkų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nėra savaiminė, priešingai - ji sietina visų pirma su informacijos apie įmonės nemokumą turėjimu. Minėta, kad tokią informaciją akcininkams pateikti turi įmonės kompetentingas valdymo organas (vadovas). Byloje nustatyta, jog akcininkas V. M. nebuvo informuotas apie įmonės „Vigorna“ nemokumą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kodėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti nukrypstama nuo jau suformuotos ir nuoseklios teismų praktikos, todėl apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai yra atmestini. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administratorius nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde neginčijo ir neginčija paminėtų faktinių aplinkybių. Administratorius ginčija tik šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, o būtent samprotauja, neva minėtos aplinkybės neturi reikšmės akcininko atsakomybės už bankroto bylos neiškėlimą vertinimui. Tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Vien tai, kad nuo UAB „Vigorna“ nemokumo atsiradimo paėjo virš 18 metų, o V. M. (ir / ar kitas akcininkas A. V.) per tą laiką neiniciavo visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo, nereiškia, kad atsakovas V. M. nepagrįstai nesidomėjo įmonės veikla. Priešingai, toks nesidomėjimas įmonės veikla buvo pagrįstas ir pateisinamas objektyviomis, byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurių administratorius neginčija. Byloje nustatyta, kad „Vigorna“ veikė ypač trumpą laiką. Įmonės verslui 1995 m. pasibaigus de facto, UAB „Vigorna“ vadovui niekaip neinformuojant likusiųjų akcininkų apie kokias nors šios bendrovės de jure užbaigimo problemas, o galiausiai ir tuometiniams viešosios teisės aktams neįpareigojant akcininkų atsakyti už bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimą, visiškai sąžiningas buvo atsakovo V. M. tolimesnis nesidomėjimas įmonės padėtimi. Būtent tuo metu nesant jokių objektyvių ar subjektyvių indikacijų apie kokias nors „Vigorna“, kaip juridinio asmens, nemokumo problemas, jokių indikacijų neatsirandant ir vėliau, o galiausiai ir už šių klausimų sprendimą tiesiogiai atsakingam asmeniui (vadovui V. A.) nepateikiant jokios susirūpinimą galinčios sukelti informacijos, atsakovas V. M. neturėjo teisinės pareigos imtis kokių nors papildomų veiksmų, kurių apeliaciniame skunde dabar, praėjus daugiau nei 18 metų, imtis retrospektyviai reikalauja administratorius - pavyzdžiui, šaukti visuotinį akcininkų susirinkimą įmonėje, kuri faktiškai nebeveikė ir turėjo būti jos vadovo valia teisiškai išregistruota. Nėra teisiškai reikšminga ta aplinkybė, kiek laiko šiuo metu yra praėję nuo įmonės nemokumo atsiradimo momento. Byloje paties administratoriaus pateiktų įrodymų pagrindu yra matyti, kad būtent UAB „Vigorna“ vadovas turėjo pareigą informuoti akcininkus apie finansinę padėtį (įstatų 13.1 p.), todėl būtent atsakovas V. A., buvęs UAB „Vigorna“ vadovu, buvo atsakingas už finansinių duomenų priežiūrą, inter alia kreipimąsi į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą, įmonei tapus nemokia. Pažymėtina, kad iš visų atsakovų, tik vieno V. A., kaip vadovo, parašu yra patvirtintas ir 1994-12-31 balansas, kuris net nebuvo pateiktas registrui, nors buvo vienintelis „Vigorna“ nemokumo faktą pagrindžiantis dokumentas.

Administratoriaus apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad akcininkai taip pat turėjo teisę šaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, nepaneigia tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės už finansinių klausimų tvarkymą. Akcininkai neturėjo pagrindo šaukti visuotinį akcininkų susirinkimą įmonėje, kuri faktiškai nebeveikė ir turėjo būti jos vadovo valia teisiškai išregistruota. Net ir pats administratorius netiesiogiai yra pripažinęs, kad už bankroto bylos „Vigorna“ neiškėlimą yra atsakingas tik vadovas, tačiau ne akcininkai. Būtent dar ikiteisminėje šio ginčo stadijoje administratorius, galimai suprasdamas savo reikalavimo nagrinėjamoje byloje V. M. atžvilgiu nepagrįstumą, iš pradžių net nesikreipė į šį akcininką su reikalavimu atlyginti dabar jau prašomas priteisti išlaidas, o tokį reikalavimą pareiškė tik UAB „Vigorna“ vadovui, kitam atsakovui V. A., kuris ir buvo atsakingas už bankroto bylos įmonei iškėlimą. Tik kai administratoriui nepavyko iš atsakingo už bankroto bylos (ne)iškėlimą įmonės vadovo išsireikalauti piniginių lėšų, administratorius, praėjus keturiems mėnesiams, papildomai analogišką reikalavimą pareiškė dar ir akcininkui V. M. (e.b.l. 162-167).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y., tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad 1994-03-10 buvo įsteigta ir 1994-04-18 įregistruota Bendra Lietuvos – Izraelio įmonė „Vigorna“, kurios steigėjai ir akcininkai buvo ŽŪB „ERA“, V. A., A. V., S. P., V. M. ir Firma „ETGAR R. F. LTD“ (Įstatai, e.b.l. 35-51).

Nuo 1994-04-18 įmonės vadovu buvo atsakovas V. A. (e.b.l. 32-33). Iš Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad V. A. taip pat priklausė 24 proc. bendrovės akcijų, ŽŪB bendrovei „ERA“ priklausė 25 proc. bendrovės akcijų, S. P. – 7 proc., A. V. – 10 proc., V. M. – 24 proc., Firmai „ETGAR“ – 10 proc. bendrovės akcijų.

Kauno apygardos teisme pagal kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą buvo pradėta civilinė byla dėl bankroto iškėlimo minimai bendrovei. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1193-527/2015 iškėlė Bendrai Lietuvos – Izraelio įmonei „Vigorna“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė apeliantą R. B..

Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą taikyti atsakovui bendrai Lietuvos – Izraelio įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Vigorna“ supaprastintą bankroto procesą ir patvirtino bankrutuojančios bendros Lietuvos-Izraelio įmonės „Vigorna“ administravimo išlaidų sąmatą bendrai 2 592 Eur sumai nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos, kurią sudaro atlyginimas administratoriui 2 000,00 Eur ir kitos bankroto administravimo išlaidos 529,00 Eur. 2015 m. vasario 23 d. nutartimi Kauno apygardos teismas Bendrą Lietuvos – Izraelio įmonę „Vigorna“ pripažino bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti. 2015 m. kovo 25 d. sprendimu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vigorna“ veikla teismo buvo pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Bendrovė „Vigorna“ 2015 m. gegužės 22 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

Apeliantas R. B. kreipėsi į teismą remdamasis LR Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 straipsnio 10 ir 11 dalimis. Šiame reglamentavime nustatyta, jog tuo atveju, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Minėta, kad Kauno apygardos teismas patvirtino bankrutuojančios bendros Lietuvos-Izraelio įmonės „Vigorna“ administravimo išlaidų sąmatą bendrai 2 592 Eur sumai (nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos). Pagal minimo Įstatymo straipsnio 10 dalies 2 punktą bankroto byla šiuo atveju buvo keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai kreditorius VSDFV Kauno skyriaus pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus R. B. sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (toliau – rizika).

Įstatyme numatyta, kad dėl teismo nustatytos sumos, reikalingos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išieškojimo iš šio straipsnio 11 dalyje nurodytų asmenų į teismą kreipiasi administratorius, o būtent - ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nustato, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Ši ĮBĮ 10 straipsnio redakcija įtvirtinta 2002-11-19 įstatymu Nr. IX-1200 ir įsigaliojo nuo 2003-01-01) (Žin., 2002, Nr. 116-5193).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti administravimo išlaidas tik iš įmonės vadovo V. A., skunde teigia, jog administravimo išlaidų sumą teismas turėjo priteisti solidariai ir iš įmonės savininkų, turinčių nemažiau kaip 1/10 visų akcijų balsų, tai yra ir iš A. V., turinčio 10 proc. akcijų, ir iš V. M., turinčio 24 proc. akcijų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą pagrįstai sprendė, jog įmonės vadovo ir savininkų pareiga atlyginti įmonės bankroto bylos administravimo išlaidas yra su vadovo ir savininkų žinojimu apie tai, kad įmonė tapo nemokia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė akcininkų - atsakovų A. V. ir V. M. sužinojimo apie įmonės nemokumą. Abu atsakovai nurodė, jog jiems apie tai nebuvo pranešta, įmonėje jie nedirbo, teismo posėdžio metu A. V. nurodė, jog akcininkų susirinkimas sušauktas nebuvo. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas.

Kaip kad teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys ir Bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ bankroto byloje priimti procesiniai dokumentai patvirtina, jog įmonė nemokia faktiškai tapo 1994 m., byloje yra tai patvirtinantis iš VMI archyvo apelianto gautas ir teismui į bylą pateiktas įmonės 1994-12-31 balansas, pasirašytas buhalterės ir direktoriaus V. A., 1994-12-31 Pelno (nuostolio) ataskaita, Juridinio asmens pelno mokesčio apyskaita ir finansiniai rezultatai (e.b.l. 6-8, 10-14), o taip pat VMI adresuotas 1995-01-31 paaiškinimo raštas, pasirašytas direktoriaus ir vyr. buhalterės Bajorinienės (e.b.l. 9), kuriame nurodyta, jog 1994 metus įmonė baigė nuostolingai, nurodytos nuostolio priežastys. Nuo to momento jokių duomenų apie įmonės veiklą nėra.

Pažymėtina, kad 1992 m. rugsėjo 15 d. Nr. I-2880 įstatymu patvirtintame ĮBĮ aktualiu laikotarpiu galiojusioje redakcijoje, 3 straipsnyje buvo nustatyta, jog tuo atveju, jeigu įmonės turto nepakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, jos savininkas (savininkai) arba šiame punkte nurodytas įmonės valdymo organas, kurio kompetencijai priklauso sprendimo dėl reorganizavimo ar likvidavimo priėmimas, privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pridedami dokumentai, įrodantys šio pareiškimo pagrįstumą. Tokiu organu pagal Bendros Lietuvos – Izraelio įmonės „Vigorna“ Įstatus buvo visuotinis akcininkų susirinkimas (17 – 18 straipsniai). Vėlesnėse Įstatymo redakcijose 2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216 ĮBĮ 8 straipsnyje buvo nustatyta, jog pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia administracijos vadovas, savininkas (savininkai), o 2002-11-19 įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 01 01 (Žin., 2002, Nr. 116-5193) reglamentavo, jog pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo privalo įmonės vadovas, savininkas (savininkai). Taigi, įstatymas vadovui ir savininkui nustatė alternatyvią pareigą. Tačiau kolegija pažymi, jog minima pareiga gali būti įvykdyta turint duomenis apie įmonės nemokumą ir tai patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vis tik pareiga ir galimybė sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingai, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (LR buhalterinės apskaitos įstatymas, ABĮ) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Byloje nustatyta, kada vadovas sužinojo įmonės nemokumo faktą – 1994-12-31 d. Tuo tarpu apie tai, kad akcininkai sužinojo arba buvo informuoti apie tai vadovo – duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustačius atsakovo – įmonės generalinio direktoriaus V. A. sužinojimo momentą galima spręsti, jog šis atsakovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei būtų nustatyta, kad akcininkai tam tikru metu sužinojo apie nemokumą, tokiu atveju akcininko atsakomybė taip pat būtų galima. Taigi, neabejotinai minimų asmenų sužinojimo ir, atitinkamai neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio gali būti konstatuoja atsakovų atsakomybė. Minėta, kad tokio akcininkų sužinojimo momento ir aplinkybių apeliantas byloje neįrodė.

Kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentu, jog akcininkai šiuo atveju privalėjo atsakyti solidariai su įmonės vadovu, nes pagal įstatus atsakovai turėjo visuotinio akcininkų susirinkimo iniciatyvos teisę (1/10 dalį balsų). Skirtingi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentai taip pat gali priklausyti nuo to, ar konkretūs bendrovės akcininkai (ar jų grupė) turi akcijų kiekį, suteikiantį balsų daugumą, ar šie akcininkai bendradarbiaudami kartu priima kryptingus sprendimus dėl bendrovės valdymo, o jų išrinkti asmenys sudaro bendrovės valdymo organus, ar tai yra akcininkai, kurių turimų akcijų kiekis sudaro balsų mažumą ir jie bendrovės valdymui iš esmės neturi įtakos. Pažymėtina, kad 10 proc. ir daugiau balsų turintys akcininkai turi iniciatyvos teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, tačiau sprendimo teisę sušaukti susirinkimą turi tik daugumos akcininkai – pagal ABĮ 23 straipsnį (galiojusios redakcijos 21 straipsnis), jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą per 10 dienų nuo susirinkimo sušaukimo iniciatorių paraiškos gavimo dienos, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu. Todėl pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą nustatymas balsų daugumą turintiems bendrovės dalyviams yra labiau pagrįstas nei tokios daugumos neturintiems. Taip pat jei daugumos akcininkas veikia kaip de facto (faktiškai) direktorius arba aktyviai dalyvauja įmonės veikloje kitais pagrindais, t. y. kai galima pagrįstai teigti, kad akcininkas faktiškai žino apie įmonės finansinę būklę, jo pareiga inicijuoti bankroto bylą gali būti nustatyta anksčiau, nei įvyko akcininkų susirinkimas, arba net ir tuo atveju, jei neįvyko. Tačiau tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta.

Akcininkų sužinojimo apie nemokumą momento susiejimas su eilinio kasmetinio akcininkų susirinkimo diena būtų tinkamas, jei susirinkimas būtų tinkamai sušauktas ir įvykęs, o visi akcininkai būtų įgiję galimybę žinoti apie įmonės nemokumo būklę. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad ir neįvykus akcininkų susirinkimui visi akcininkai privalo žinoti apie įmonės finansinę situaciją, nes toks aiškinimas nepagrįstas nei įstatymo, nei įmonių teisės doktrinos nuostatomis. Dėl to aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Minėta, kad Bendra Lietuvos – Izraelio įmonė „Vigorna“ gyvavo labai trumpai – nepilnus 1994-uosius metus ir kad bylos duomenimis nei vienas visuotinis akcininkų susirinkimas sušauktas nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad inicijuoti visuotinį akcininkų susirinkimą yra akcininko teisė, o ne pareiga. Toks susirinkimas bendrovės akcininkams reikšmingas, inter alia (be kita ko), kaip dalyvavimo valdant bendrovę būdas – balsuojant dėl susirinkimui pateiktų klausimų, taip pat kaip būdas gauti informaciją apie bendrovės veiklos rezultatus. Susirinkimo nesušaukimas per įstatyme nustatytą terminą pažeidžia šias akcininkų teises, tačiau jie turi teisę spręsti ar jiems šias teises imtis įgyvendinti inicijuojant susirinkimo sušaukimą. Akcininko sužinojimas apie tai, kad nesušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, reiškia sužinojimą apie pirmiau nurodytų jo teisių pažeidimą, tačiau tai per se (pats savaime) nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė yra nemoki, todėl teisė inicijuoti susirinkimo sušaukimą nepavirsta balsų mažumą bendrovėje turinčių akcininkų pareiga.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, turėdami 10 ir 24 procentų įmonės akcijų, atsakovai A. V. ir V. M. neprivalėjo pasidomėti įmonės veikla, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įstatyme tokios pareigos nėra nustatyta. Kolegija sutinka ir su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog akcininko teisė gauti informaciją ne akcininkų susirinkimo metu yra ribota (ABĮ 18 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad direkcijos vadovas pagal įstatus turėjo pareigą sušaukti, bet nesušaukė pirmojo visuotinio akcininkų susirinkimo ir neparengė metinių finansinių ataskaitų vėlesniais metais, informacijos gavimas faktiškai tampa negalimas, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad akcininko pareigos žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, kai akcininkas apie ją neinformuotas (nesušauktas akcininkų susirinkimas ir neinformuotas kitais būdais), nustatymas nesuderinamas su ribota akcininko, turinčio mažiau kaip 50 proc. akcijų, teise gauti informaciją iš bendrovės. Akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, net pasinaudojus savo teise inicijuoti akcininkų susirinkimą, tuo atveju, jei vadovas neatliko savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog atsakovų atsakomybei kilti be neteisėtų veiksmų, kurie dabar buvo analizuojami, kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu turi būti nustatytos visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas taip pat lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016). Vadovas ir akcininkai atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovams - akcininkams šioje byloje negali būti priskirtina administravimo išlaidų apmokėjimo pareiga, kadangi byloje CPK leistinais įrodymais nėra įrodyti ne tik neteisėti jų veiksmai ar neveikimas, bet ir kitos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.

Kolegijos vertinimu, kiti apelianto skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai spręsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias bankroto bylos iškėlimo ir civilinės atsakomybės materialinius teisnius santykius, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas proceso dalyviai nepateikė, todėl išlaidos nepaskirstomos.

Apelianto prašymas jam grąžintini 16,00 Eur dydžio žyminio mokesčio permoką adresuotinas pirmosios instancijos teismui (CPK 87straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisEglė SurgailienėAldona Tilindienė