Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal atsakovo J. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria patenkinta ieškovės V. D. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikšto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovui J. D. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, dalis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, į tas aplinkybes, jog atsakovo metinių pajamų vidurkis yra pakankamai ženklus, o šalių turto padalijimo klausimas dar tik bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės dėl santuokos nutraukimo, byloje nėra duomenų apie šalių nepilnamečių vaikų specialiuosius poreikius, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktikoje formuojamą nuostatą dėl minimalios sumos vieno nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti, konstatavo esant pagrindą priteisti šalių nepilnamečiams vaikams iš atsakovo laikiną išlaikymą po 700 Lt kiekvienam šalių nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Atsakovo pareikštas atskirasis skundas inter alia yra grindžiamas tuo, jog, pasak atsakovo, ieškovė, pareiškusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė klaidingas faktines aplinkybes, kuriomis besivadovaudamas pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo teigimu, šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su atsakovu ir pastarasis rūpinasi šalių nepilnamečiais vaikais. Anot atsakovo, pakankamai agresyvus ir vulgarus ieškovės elgesys, nuolatinis alkoholinių gėrimų vartojimas ir nesirūpinamasis šalių nepilnamečiais vaikais lėmė, jog pastarieji gyvena su atsakovu. Pasak atsakovo, šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia šalių nepilnamečių vaikų interesus, nes priteistas laikinas išlaikymas bus naudojamas ne šalių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, o ieškovės asmeninių poreikių tenkinimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Bylos medžiagos ir teismo procesinio sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas atskirojo skundo ribose.

Esant aukščiau išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog šios apeliacinės bylos dalykas – patikrinti, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria šeimos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir šalių nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas, yra teisėta ir pagrįsta ar ne.

Šios apeliacinės bylos teisingam išsprendimui inter alia reikšmingas fakto klausimas, dėl kurio, ką patvirtina šalių procesinių dokumentų, adresuotų apeliacinės instancijos teismui, analizė, yra kilęs šalių ginčas, yra dabartinės šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas.

Viena vertus, byloje ginčo dėl to, jog šalių nepilnamečiai vaikai laikinai (laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d.) gyveno kartu su apeliantu, nėra, ieškovė pripažįsta šį faktą (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas), be to, šį faktą inter alia patvirtina į bylos medžiagą pateikta Druskininkų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 21 d. išvada Nr. S1-376, kita vertus, bylos medžiagos, tiksliau – viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. PD130927, Druskininkų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 21 d. išvados Nr. S1-376, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. spalio 29 d. išvados Nr. A104-3944-(2.13.2.6-AD15), 2013 m. spalio 7 d. buities tyrimo akto Nr. A715-5601-(2.13.2.22-AD15) ir 2013 m. spalio 14 d. pranešimo Nr. A732-7067-(2.13.2.45-AD15), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko 2013 m. rugsėjo 5 d. pranešimo Nr. 10-14-S-12510, analizė sudaro pagrindą spręsti, jog, priešingai nei šios apeliacinės bylos atveju teigia apeliantas, šalių nepilnamečiai vaikai de facto gyvena su ieškove.

Tėvų valdžios turinį inter alia sudaro tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.192 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Šių materialiojo įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, jog, sprendžiant nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą, esminiai yra nepilnamečių vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties aspektai (kriterijai).

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodyti aspektai per se yra reikšmingi sprendžiant ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo – klausimą (Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis), antra vertus, šiame kontekste būtina pažymėti, jog, sprendžiant nepilnamečių vaikų laikino išlaikymo klausimą, yra atliekamas preliminarus ir prejudicinės bei res judicata galios neturintis aukščiau nurodytų aspektų vertinimas, nes, kaip žinia, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia bylos iš esmės (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis), todėl šioje proceso stadijoje neturi galimybės visapusiškai ištirti ir įvertinti, kokie yra realieji nepilnamečio vaiko (nepilnamečių vaikų) poreikiai ir reali tėvų turtinė padėtis.

Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, šios bylos atveju sprendė, jog apeliantas, iki bus išspręsta ši civilinė byla, gali mokėti kiekvienam šalių nepilnamečiam vaikui periodinį (kasmėnesinį) išlaikymą, pinigine išraiška sudarantį 700 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, nes, ką patvirtina pirmosios instancijos teismo ex officio surinkti faktiniai duomenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys – apeliantas dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) ir viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini), apeliantui už pastarojo darbo funkcijų atlikimą uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo priskaičiuotas 616 Lt darbo užmokestis, už darbo funkcijų atlikimą viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo priskaičiuotas 17 270,04 Lt darbo užmokestis. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas nepateikė apeliacinės instancijos teismui faktinių duomenų, bylojančių, jog, pirma, apeliantas turi sveikatos sutrikimų ir specialiųjų poreikių, antra, apeliantas turi kitų išlaikytinių, kitaip tariant, apeliantas ex lege privalo išlaikyti kitus asmenis, trečia, apeliantas turi kreditorinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu aukščiau nurodytų aplinkybių viseto analize, šioje proceso stadijoje a priori yra pagrindas teigti, jog apeliantas, gaunantis pastovias ir gana dideles pajamas, yra finansiškai pajėgus mokėti šalių nepilnamečiams vaikams tokį laikiną išlaikymą, kokį kvestionuojama nutartimi šalių nepilnamečiams vaikams iš apelianto priteisė pirmosios instancijos teismas.

Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, apelianto šioje byloje pareikštas atskirasis skundas inter alia yra grindžiamas tuo argumentu, jog, pasak apelianto, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia šalių nepilnamečių vaikų interesus, nes, apelianto teigimu, priteistas laikinas išlaikymas bus naudojamas ne šalių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, o ieškovės asmeninių poreikių tenkinimui. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantas nepateikė apeliacinės instancijos teismui faktinių duomenų, patvirtinančių aukščiau nurodytus teiginius ir sudarančių pagrindą apeliacinės instancijos teismui manyti, jog šalių nepilnamečiams vaikams mokėtinas išlaikymas yra (po kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo) ir bus naudojamas ne šalių nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, kai apeliantui, besiremiančiam šiais teiginiais, tenka procesinė pareiga pateikti tokius faktinius duomenis (Civilinio proceso kodekso 12 ir 178 straipsniai), todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog aukščiau nurodytas atskirojo skundo argumentas yra nepagrįstas.

Apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ieškovės prašymą dėl laikino išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams priteisimo, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą kvestionuojamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti iš esmės nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant, jog laikinas išlaikymas yra mokėtinas nuo 2013 m. rugsėjo 17 d., tai yra nuo to momento, kai šalių nepilnamečiai vaikai (pagal teismui pateiktus faktinius duomenis) gyvena su ieškove, iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo momento.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas, iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą ir prašyti pakeisti kvestionuojama teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (Civilinio proceso kodekso 148 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių; už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.

Bylos medžiagos analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas, reikšdamas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesumokėjo į valstybės biudžetą aukščiau nurodyto žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, neidentifikavo aukščiau nurodyto procesinio trūkumo ir neįpareigojo apelianto sumokėti į valstybės biudžetą žyminį mokestį, todėl, apeliantui pralaimėjus šią apeliacinę bylą, konstatuotina esant pagrindą priteisti iš apelianto į valstybės biudžetą 100 Lt žyminį mokestį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį iš esmės nepakeistą, patikslinant, jog šia teismo nutartimi P. K. D. ir J. K. D. iš J. D. priteistas laikinas išlaikymas mokamas nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo momento.

Priteisti iš J. D. į valstybės biudžetą 100 Lt žyminį mokestį.