Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nu­ma­ty­tą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 50 MGL (1883 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, L. J. skirta baudžiamojo poveikio priemo­nė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.

Nukentėjusiojo R. R. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jos naudai iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai ir 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus svei­kata, tai yra 2016 m. gruodžio 6 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas lengvąjį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruo­džio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija), 8 punkto reikalavimus, pagal kuriuos eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti kelio ženklai, kelių ženklinimas, pagal kurį vairuotojas priartėjęs prie kelio ženklo „Stop“ privalo sustoti prieš „Stop“ liniją ir duoti kelią transporto priemonėms važiuojančioms kertamu keliu, 9 punkto reikalavimus, pagal kuriuos vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo prie­mo­nių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui ir aplinkai, 154 punkto reika­la­vi­mus, pagal kuriuos nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas pri­va­lo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu, va­žiuo­da­mas iš šalutinės (duomenys neskelbtini) gatvės į pagrindinę (duomenys neskelbtini) gatvę, nepraleido pagrin­di­ne gatve va­žia­vusio automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. K., su juo su­sidūrė ir po susidūrimo automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į gy­ve­namojo na­mo tvorą, esančią (duomenys neskelbtini), dėl įvykusio eismo įvykio buvo nesun­kiai su­trik­dy­ta automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivės V. K. sveikata, sukeltas fizinis skausmas automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui R. K. ir apgadinta 400 Eur vertės R. R. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvora.Marijampolės apylinkės teismo, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nors kaltinamasis kaltės nepripažino, tačiau jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog teisme nukentėjusieji R. K. ir V. K. parodė, kad jie įvažiuojančio į sankryžą nuteistojo automobilio nematė. 2017 m. spalio 3 d. eks­pe­rimento protokole nuro­dyta, kad ženklas „Stop“ pastatytas trys metrai iki įvažiuojant į (duomenys neskelbtini) (pagrindinę) gat­vę. Nukentėjusysis R. K. nematė ir negalėjo matyti, ar nuteistasis sustojo prie „Stop“ ženklo (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes matomumą jam už­sto­jo gy­va­tvo­rė. Eksperimento pro­tokole nurodyta, kad beveik visa (duomenys neskelbtini) gatvė matoma tik nu­va­žia­vus nuo „Stop“ ženklo daugiau nei tris metrus. Teismo išvada, kad nuteistasis nesustojo prieš „Stop“ ženklą, neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais.Nuteistojo teigimu teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, jog nukentėjusysis važiavo kairiąja kelio puse. Eksperimento protokole nurodyta, jog norint pilnai matyti (duomenys neskelbtini) gatvę, automobilis iš (duomenys neskelbtini) gatvės turi į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį įva­žiuoti 1,2 metro, tačiau toliau teismas nurodo, remiantis tuo pačiu protokolu, kad įvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę vos 0,2 metro, yra matoma beveik visa (duomenys neskelbtini) gatvė. Taigi, teismas pats sau prieštarauja. Mano, kad prieštaravimų būtų pavykę išvengti, jeigu būtų paskirta šio auto­įvy­kio autotechninė ekspertizė.Skunde taip pat nurodo, kad automobilių susidūrimas įvyko L. J. įvažiavus maždaug apie vieną metrą į (duomenys neskelbtini) gatvę. Po automobilių susidūrimo, jo automobilis liko kairiosios kelio pusės važiuojamojoje dalyje. Tai patvirtina, kad R. K. au­tomobilį vairavo ne dešine gatvės puse ir jo vairuojamas automobilis atsimušė į L. J. vairuojamą automobilį. Nepagrįstas ir teismo teiginys, kad prieš susidūrimą neli­kę L. J. stabdomo automobilio pėdsakų. Apelianto teigimu, jų ir negalėjo likti, nes jis važiavo apie 10 km/h greičiu, todėl stabdant tokiu greičiu važiuojantį auto­mobilį jis sustoja iš karto, o ne čiuožia. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kas prieštarauja BPK 301 straipsnio nuostatoms.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pro­ku­rorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo L. J. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neša­­liškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus. Skun­džiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reika­la­vi­mų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje pa­da­rytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo L. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straips­nio 1 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai L. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs as­muo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eis­mo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė. Nuteistasis L. J. neigia savo kaltę, tačiau teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog kal­tinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.Nuteistasis L. J. neginčija paties įvykio fakto, t. y. kad įvyko eismo įvykis, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad būtent jis pažeidė KET reikalavimus, kas sąlygojo eismo įvykį, teigdamas, jog žalos atsiradimą sąlygojo R. K. elgesys, t. y. jo vairuojamas automobilis „Audi“ atsimušė į nuteistojo vairuojamą au­to­mo­bilį „Golf“. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusieji R. K. ir V. K. parodė, kad jie įvažiuojančio į sankryžą L. J. automobilio nematė. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog minėta aplinkybė neturi teisinės reikšmės spren­džiant nuteistojo kaltės klausimą. Byloje nėra ginčo, kuri gatvė yra pagrindinė, o kuri šalutinė pagrindinės gatvės atžvilgiu. Nukentėjusieji važiavo pagrindiniu keliu ir neturėjo pareigos ste­bė­ti, koks eismas vyksta šalutiniame kelyje. Apeliantas taip pat teigia, kad nukentėjusysis va­žia­vo kairiąja kelio puse. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nu­ken­tėjusieji R. K. ir V. K. tvirtino, kad R. K. automobilis važiavo dešine gatvės puse. Teismas neturi pagrindo netikėti jų parodymais, nes be nuteistojo tei­ginių, byloje nėra tai paneigiančių duomenų. Be to, šiuo atveju veikos kvalifikavimui ap­lin­kybė, ar transporto priemonių susidūrimo metu R. K. vairuojamas automobilis va­žiavo kairiąja ar dešiniąja kelio puse, esminės reikšmės neturi. Svarbu yra tai, kad į pagrindinį kelią iš šalutinio L. J. įvažiavo neįsitikinęs, kad tai daryti sau­gu, todėl nepastebėjo artėjančio automobilio, kuris nebeturėjo galimybės išvengti susi­dū­ri­mo. Tokį autoįvykio me­chanizmą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis R. K. viso pro­ceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad kaltinamasis netikėtai įvažiavo iš šalutinės (duomenys neskelbtini) gatvės ir trenkėsi į jo automobilio priekinį sparną iš vairuotojo pusės. Po smūgio jo au­tomobilis keleivio puse trenkėsi į tvorą. Nukentėjusioji V. K. pa­ro­dė, kad sūnus (R. K.) važiavo savo kelio puse ir į jų automobilį atsitrenkė kitas automobilis. Tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje L. J. vairuodamas automobilį „VW Golf“ išvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią ir susidūrė su pagrindiniu keliu važiavusiu R. K., kuris vairavo automobilį „Audi A4“. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilis „VW Golf“ ju­dė­jo šalutine (duomenys neskelbtini) gatve, o automobilis „Audi A4“ judėjo pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve. L. J. prieš išvažiuodamas į pagrindinį kelią, privalėjo įsitikinti, kad pagrindiniu keliu nėra artėjančių transporto priemonių, kurioms gali būti sukliudyta. Akivaizdu, kad šio reika­la­vi­mo, kuris įtvir­tintas KET 154 punkte, nuteistasis nesilaikė.Įvažiavimą į kelio važiuojamąją dalį nuteistasis aiškina blogu matomumu. Tačiau šiomis L. J. nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisinti jo veiksmai. Anaiptol, šios ap­lin­ky­bės rodo didelį nuteistojo neatsargumą. Esant prastam matomumui vairuotojas išvažiuodamas į kelią, privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu. Taigi, šioje situacijoje, kai matomumas yra blogas, nuteistasis turėjo elgtis dar atidžiau nei įprastomis sąlygomis. Įvertinus minėtas aplinkybes, ape­liacinės instancijos teismui nelieka abejonių, kad L. J. išvažiavo į kelią, visiškai neįsitikinęs, kad tai daryti saugu.Eksperimento protokole nurodyta, jog norint pilnai matyti (duomenys neskelbtini) gatvę, automobilis iš (duomenys neskelbtini) gatvės turi į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją dalį įvažiuoti 1,2 metro, tačiau teismas nu­ro­do, re­miantis tuo pačiu protokolu, kad įvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę vos 0,2 metro, yra matoma beveik visa (duomenys neskelbtini) gatvė. Teisėjų kolegija šią nuosprendyje padarytą klaidą vertina kaip ra­šy­mo ap­si­rikimą, kuris neturi reikšmės sprendžiant dėl L. J. kaltės padarius jam inkri­mi­nuo­tą veiką. Apelianto teigimu, nepagrįstas ir teismo teiginys, kad prieš susidūrimą nelikę L. J. stabdomo automobilio pėdsakų. Kaip teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, stabdymo pėd­sa­kų galėjo nelikti, nes nuteistasis važiavo apie 10 km/h greičiu, todėl stabdant tokiu greičiu va­žiuojantį automobilį jis sustoja iš karto, o ne čiuožia. Tačiau teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, ši aplinkybė niekaip negali nei patvirtinti, nei paneigti fakto, kad nuteistasis išvažiuodamas iš šalutinio kelio, kliudė pagrindiniu keliu važiuojančią transporto priemonę. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kas prieštarauja BPK 301 straipsnio nuostatoms. Atmesdamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minima įstatymo nuostata galioja kuomet nukentėjusiesiems ar liudytojams taikomas anonimiškumas. Nagrinėjamu atveju nei vienam iš proceso dalyvių ano­ni­miš­kumas nebuvo taikomas, pažymėtina ir tai, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuos­pren­dį rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir kita, aukščiau jau aptarta bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nei nukentėjusysis R. K. nei nukentėjusioji V. K. nematė ir negalėjo matyti, ar nuteistasis sustojo prie „Stop“ žen­k­lo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo fotonuotraukų (1 t., b. l. 11, 26-27) matyti, kad „Stop“ ženklas yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, keleto metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra horizontalaus ke­lio ženklinimo – „Stop“ linijos (KET 1.11 p.). Kaip matyti iš Eks­pe­rimento atli­ki­mo pro­to­ko­lo (2 t., b. l. 42-50), automobiliui sustojus prie „Stop“ ženklo (duomenys neskelbtini) gatvėje, ste­bė­ji­mo laukas į (duomenys neskelbtini) gatvę yra apribotas dėl gyvatvorės. Iš (duomenys neskelbtini) gatvės pagal R. K. vai­ruo­jamo automobilio judėjimo kryptį stebėjimo laukas irgi buvo apribotas, todėl nu­ken­tėjusysis R. K. ir nukentėjusioji V. K. galėjo ir nematyti, ar L. J. vairuojamas au­to­mo­bilis buvo sustojęs prie „Stop“ ženklo. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. J. pateiktame kaltinime suformuluota tik bendra Kelių eismo taisyklių 1 priedo „Ke­lio ženklai“ kelio ženklo 204 paaiškinime suformuluota taisyklė, kad vairuotojas, priartėjęs prie kelio ženklo „Stop“, privalo sustoti prieš „Stop“ liniją ir duoti kelią transporto priemonėms va­žiuo­jančioms kertamu keliu. Apeliantas pažeidė pagrindinę vieno iš pirmumo kelio ženklų (II skyrius, Pirmumo kelio ženklai), nurodančių vairuotojui važiavimo per nereguliuojamas san­kry­žas, važiuojamųjų dalių sankirtas arba siaurus kelio ruožus pirmenybę, taisyklę – duoti kelią trans­porto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu. Šiomis ap­lin­ky­bėmis teisėjų kolegija pri­pažįsta, kad L. J. tvirtinimas, kad jis buvo sustabdęs automobilį prie „Stop“ ženklo, nepašalina nuteistojo pareigos duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie san­kryžos pa­grin­diniu keliu ir nepaneigia jo kaltės pažeidus KET 8 punkto reikalavimus ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. „Stop“ ženklo pastatymo atstumas iki sankryžos taip pat neatleidžia vai­ruo­to­jo nuo parei­gos praleisti pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones.Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad L. J. parenkant švelniausią BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas bau­džia­ma­sis įstatymas. Ape­lian­tui pas­kirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiš­kiai per griežta, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reika­la­vi­mus, nusikalstamos veikos pavojingumą, ape­lianto asmenybę, yra pro­por­cin­ga jo padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad L. J. paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, būtų pažeisti BK 68 straips­nio reikalavimai ar kitos baudžiamojo įstatymo normos.Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Ma­ri­jampolės apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį ir L. J. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepri­im­ti­nos teismo išvados dėl įrodymų ver­tinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teis­mas priėmė kitokį sprendimą, nei ti­kė­josi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, sa­vaime nėra pagrindas teigti, kad teis­mas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teis­mo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.