- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-187-459/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05258-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- V. H., G. M.
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.4Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. H. ir G. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 3 691,39 Eur nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2022 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini), dėl V. H., vairavusio G. M. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas, veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 4 041,39 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialui išmokėtą 4 041,39 Eur draudimo išmoką. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Iki ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovai grąžino ieškovui 350,00 Eur ir liko skolingi 3 691,39 Eur. Pažymėjo, jog bylai nėra pateikta jokių įrodymų, jog eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduota atsakovui V. H. ir jis ją valdė kaip savininkas. Be to, patikrinus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazę, akivaizdu, jog bylai aktualaus eismo įvykio metu būtent atsakovas G. M. rūpinosi transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimu ir draudimą nutraukė tik 2023 m. sausio 13 d. Abejonių dėl atsakovo G. M. nurodomų aplinkybių kelia ir tai, jog po 2023 m. sausio 13 d. transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apdraudė ne atsakovas V. H., o visai kitas asmuo – mažoji bendrija „(duomenys neskelbtini)“. Mano, jog atsakovas G. M. tik siekia išvengti atsakomybės ieškovui, nors būtent atsakovas G. M. bylai aktualaus eismo įvykio metu buvo tikrasis transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Nesutinka su atsakovo G. M. prašymu priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas G. M. tik po ieškovo kreipimosi į teismą pradėjo teigti, jog transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduota atsakovui V. H. iki šiai bylai aktualaus eismo įvykio. Pažymėjo, kad ieškovas viso proceso metu elgėsi ir toliau elgiasi tinkamai, aktyviai reaguoja į atsakovų nurodomas naujas, tik jiems žinomas įrodymais pagrįstas aplinkybes, todėl nėra atsakingas už jų išlaidas, patirtas dėl jų pačių netinkamo procesinio elgesio tiek iki bylos iškėlimo teisme, tiek bylos nagrinėjimo metu.
2. Atsakovas V. H. procesinių dokumentų nepateikė, tačiau atrašė teismui el. paštu (patvirtindamas jam siunčiamų procesinių dokumentų gavimą), kad su ieškiniu sutinka, nurodė, kad negali visos ieškovo prašomos priteisti sumos sumokėti iš karto. Teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (el. paštu).
3. Atsakovas G. M. su ieškiniu nesutiko, prašo jį atsakovui G. M. atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jau iki eismo įvykio 2022 m. liepos mėnesį atsakovas G. M. automobilį (duomenys neskelbtini)pardavė V. H.. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu G. M. perdavė V. H. automobilį kartu su transporto priemonės registracijos liudijimu, galiojančia techninės apžiūros pažyma ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisu. V. H. sumokėjo G. M. už automobilį 500,00 Eur. Šalys neįformino rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Pažymėjo, kad atsakovas V. H. nuo automobilio jam perdavimo momento jį valdė kaip savininkas ir pripažįsta, kad jis eismo įvykio metu 2022 m. spalio 19 d. vairavo jam priklausantį automobilį, padarė eismo įvykį ir sutinka atlyginti ieškovui padarytą žalą. Atsakovas G. M. nežinojo apie tai, kad automobilis dalyvavo eismo įvykyje ir nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nuo automobilio perdavimo momento jo savininku laikytinas V. H., kuriam ir kyla pareiga apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teigia, jog abi sutarties šalys –G. M. ir V. H. – pripažįsta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, automobilis buvo perduotas atsakovui V. H. ir jis 2022 m. spalio 19 d. jį valdė kaip teisėtas savininkas ir valdytojas, todėl tik atsakovas V. H. yra atsakingas ieškovui už padarytą žalą su visomis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme numatytomis pasekmėmis. Pažymėjo, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad automobilio privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios galiojimas nuo 2023 m. spalio 19 d. iki 2023 m. spalio 18 d. buvo nutraukta 2023 m. sausio 13 d. dėl nesumokėtų įmokų. Sutartis buvo sudaryta per brokerių įmonę UADBB „(duomenys neskelbtini)“, pastaroji pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad draudimo sutartis buvo sudaroma V. H. prašymu, pasiūlymas dėl draudimo, draudimo sutartis, pranešimai dėl mokėjimų buvo siunčiami elektroniniu paštu: (duomenys neskelbtini). Sutartis sudaryta 2025 m. spalio 19 d. 12.30 val., iš karto po eismo įvykio, kuris įvyko Vilniaus mieste ir kurio metu automobilį vairavo V. H.. Kadangi VĮ „Regitra“ automobilio savininko registracija buvo nepakeista, automobilis liko registruotas G. M. vardu, todėl ir draudimo dokumentuose G. M. nurodytas kaip savininkas, tačiau faktinis automobilio savininkas buvo V. H.. Teigia, jog atsakovas G. M. procesines pareigas vykdė tinkamai, laiku pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį, nurodydamas faktines aplinkybes ir pateikdamas aktualių teisės normų aiškinimą, kad jis nėra atsakingas nei už padarytą žalą, nei už automobilio (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Ieškovas su atsakovo V. H. geranorišku žalos atlyginimu nesutinka ir reikalauja žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų, todėl prašo ieškinį atsakovui G. M. atmesti ir priteisti 400,00 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 200,00 Eur už dubliko parengimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies; priteista ieškovui iš atsakovo V. H. 3 691,39 Eur nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 83,00 Eur bylinėjimosi išlaidos; kita ieškinio dalis atmesta; priteista atsakovui G. M. iš ieškovo 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
4.1. Teismas nustatė, kad 2022 m. spalio 19 d. įvyko eismo įvykis dėl atsakovo V. H. kaltės, jam vairuojant transporto priemonę (duomenys neskelbtini), kurios metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo registruota atsakovo G. M. vardu ir nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas, veikdamas per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, išmokėjo 4 041,39 Eur draudimo išmoką ir įgijo regreso teisę į atsakingus asmenis. Atsakovai iki bylos iškėlimo grąžino tik 350 Eur, todėl liko negrąžinta 3 691,39 Eur suma.
4.2. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad iš esmės iš karto po atsakovo G. M. nurodomo automobilio pardavimo atsakovui V. H., atsakovas G. M. savo iniciatyva nutraukė iki to laiko galiojusią automobilio civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o iš karto po įvykio būtent atsakovas V. H. rūpinosi automobilio civilinės atsakomybės draudimu, taip pat įvertinęs tai, kad atsakovas V. H. civilinėje byloje neginčijo automobilio pardavimo–pirkimo aplinkybės, o atsakovas G. M. šią aplinkybę nuosekliai nurodė viso civilinės bylos nagrinėjimo metu, nusprendė pakankamai tikėtina buvus abiejų atsakovų nurodomą aplinkybę, kad automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2022 m. liepos mėnesį atsakovo G. M. buvo parduotas už 500,00 Eur sumą atsakovui V. H. ir po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo perduotas naujam savininkui atsakovui V. H..
4.3. Teismas pažymėjo, jog atsakovas G. M. 2022 m. liepos mėnesį sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sandorį ir automobilis (duomenys neskelbtini) buvo perduotas atsakovui V. H. valdyti, todėl konstatavo, jog 2022 m. spalio 19 d. eismo įvykio metu atsakovas V. H. buvo ne tik automobilio valdytojas, dėl kurio kaltės įvyko minėtas eismo įvykis, tačiau kartu metu buvo ir automobilio savininkas. Todėl atsakovui G. M. nagrinėjamu atveju negali kilti atsakomybė regreso tvarka atlyginti ieškovo patirtus nuostolius Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies pagrindais.
4.4. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. H., įgijęs transporto priemonę, neveikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo ir transporto priemonės neapdraudė, tokiais savo veiksmais (neveikimu) sudarė sąlygas žalai atsirasti. Atsižvelgiant į tai, kad dėl atsakovo V. H., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), kaltės 2022 m. spalio 19 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), taip pat dėl atsakovo V. H., kaip transporto priemonės (duomenys neskelbtini) savininko, kaltės minėta transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas, sumokėjęs reikalaujamą sumą (atlyginęs nukentėjusio asmens žalą), turi teisę susigrąžinti ją iš atsakovo V. H. regreso teise. Tuo tarpu ieškovo reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka atsakovui G. M. atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, nes žalos atsiradimo momentu atsakovas nebuvo nei eismo įvykio kaltininkas, nei transporto priemonės, sukėlusios eismo įvykį, savininkas.
4.5. Teismas pažymėjo, kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, t. y. atmesta ieškinio dalis dėl reikalavimų, pareikštų atsakovui G. M., ieškovui iš atsakovo V. H. priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 83,00 Eur žyminis mokestis, iš ieškovo atsakovui G. M. priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 600,00 Eur už teisines paslaugas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
5. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą: panaikinti dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui G. M. ir jam priteistos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atmesti atsakovo G. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; priteisti iš atsakovų 83,00 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo V. H., nors byloje nėra pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą.
5.2. Pažymi, kad pagal CK motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, o jos nesant sandorio sudarymo faktas turi būti įrodytas kitais leistinais ir patikimais įrodymais. Akcentuoja, kad byloje nėra rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, V. H. nepateikė jokių paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, o tik pripažino kaltę dėl eismo įvykio, bet nepatvirtino, kad automobilį pirko iš G. M..
5.3. Nurodo, kad vien G. M. paaiškinimų nepakanka paneigti oficialius „Regitros“ duomenis apie transporto priemonės savininką. Transporto priemonės perleidimo faktą turi įrodyti būtent asmuo, kuris tuo remiasi, t. y. šiuo atveju G. M., o tokių įrodymų byloje nėra.
5.4. Mano, kad G. M. eismo įvykio metu laikytinas transporto priemonės savininku, todėl jam taip pat kyla pareiga atsakyti pagal TPVCAPDĮ, o žala turėjo būti priteista solidariai iš abiejų atsakovų.
5.5. Nesutinka, kad iš ieškovo būtų priteista 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui G. M.. Nurodo, kad ieškovas elgėsi tinkamai ir rūpestingai, nes ieškinį pareiškė remdamasis oficialiais „Regitros“ duomenimis, o iki bylos iškėlimo atsakovas nebuvo pateikęs jokių patikimų įrodymų apie tariamą automobilio pardavimą V. H.. Pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik nustačius netinkamą procesinį elgesį, tačiau šiuo atveju tokio ieškovo netinkamo elgesio nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, turėjo pasiūlyti pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu pagal CPK 45 straipsnį, tačiau to nepadarė. Mano, kad jei pirmosios instancijos teismas nepaaiškino netinkamos šalies pakeitimo galimybės ir pasekmių, tai laikytina esminiu procesinės teisės pažeidimu.
Atsiliepimas
6. Atsakovas G. M. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog automobilis 2022 m. liepos mėn. buvo parduotas V. H. ir perduotas jam valdyti. V. H. neginčijo G. M. nurodytų automobilio pardavimo aplinkybių, nors jam buvo įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose buvo aiškiai nurodyti sandorio laikas, kaina ir aplinkybės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK normas dėl įrodinėjimo naštos ir įrodymų vertinimo, todėl pagrįstai nusprendė, jog eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo V. H., o ieškinys G. M. atmestinas.
6.2. Pažymi, kad V. H. raštu pripažino ieškinį, nurodė, jog būtent jis padarė autoįvykį ir sutinka atlyginti žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad jis prisiima atsakomybę kaip faktinis automobilio savininkas ir valdytojas.
6.3. Pažymi, kad automobilio pardavimo faktą patvirtina ne tik atsakovų paaiškinimai, bet ir rašytiniai įrodymai: G. M. nutraukė ankstesnę draudimo sutartį nuo 2022 m. liepos 2 d., po eismo įvykio būtent V. H. rūpinosi automobilio draudimu, draudimo dokumentai buvo siunčiami V. H. el. paštu.
6.4. Nesutinka su apelianto argumentais dėl 600 Eur bylinėjimosi išlaidų panaikinimo. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas grindžiamas bendra taisykle: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos jos patirtos išlaidos. Pažymi, kad nukrypti nuo šios taisyklės galima tik nustačius aiškų nesąžiningą ar netinkamą procesinį elgesį, tačiau tokio G. M. elgesio byloje nebuvo. G. M. viso proceso metu elgėsi tinkamai: laiku pateikė atsiliepimą, laiku pateikė dubliką, pateikė rašytinius įrodymus, dalyvavo teismo posėdyje per atstovę. Vien aplinkybė, jog viešame registre automobilis liko registruotas G. M. vardu, savaime neįrodo jo atsakomybės ir nesudaro pagrindo laikyti jo procesinį elgesį netinkamu.
Šalies argumentai
6.5. Prašo nepriimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų. Nurodo, kad apeliantas nepaaiškino, kodėl šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teisme, nors jie egzistavo jau bylos nagrinėjimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
8. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo G. M., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
10. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – registro išrašą, transporto priemonių savininkų apskaitos informacinės sistemos išrašą Nr. (duomenys neskelbtini), ginčo automobilio 2022 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2023 m. sausio 4 d. pranešimą dėl deklaracijos priėmimo ir patvirtinimo.
11. Atsakovas G. M. prašo nepriimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų. Nurodo, kad apeliantas nepaaiškino, kodėl šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teisme, nors jie egzistavo jau bylos nagrinėjimo metu.
12. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
13. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).
14. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju, susipažinus su apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktais naujais rašytiniais įrodymais, darytina išvada, kad šie dokumentai objektyviai galėjo būti pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios jam šiuos įrodymus surinkti ir pateikti anksčiau, taip pat nepateikė paaiškinimų, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė būtų iškilusi tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Vien aplinkybė, kad šalis po jai nepalankaus sprendimo priėmimo nusprendžia papildyti savo poziciją naujais dokumentais, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintą išimtį. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas pirmosios instancijos procese turėjo pakankamai laiko ir procesinių galimybių pateikti visus, jo nuomone, reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Byla buvo nagrinėjama laikantis rungimosi principo, apeliantui buvo žinoma atsakovo G. M. procesinė pozicija, jog automobilis iki eismo įvykio buvo perleistas V. H., todėl būtent šių aplinkybių paneigimui reikšmingi dokumentai turėjo būti teikiami dar pirmosios instancijos teisme. Be to, vertintina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje šiuo atveju neatitinka ribotos apeliacijos paskirties. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė nei objektyvaus negalėjimo šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, nei vėliau atsiradusios būtinybės juos pateikti, o jų priėmimas neatitiktų civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, rungimosi bei draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo priimti apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir jais remtis sprendžiant bylą apeliacine tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
16. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo V. H., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ „Regitra“ buvo registruota atsakovo G. M. vardu ir nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas, veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 4 041,39 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialui išmokėtą 4 041,39 Eur draudimo išmoką. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Iki ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovai grąžino ieškovui 350,00 Eur. Ieškovas atsakovams siuntė pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau atsakovai iki ieškinio pateikimo teismui dienos reikalaujamos priteisti 3 691,39 Eur sumos (4 041,39 Eur – 350,00 Eur) negražino. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitę su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo V. H. 3 691,39 Eur nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 83,00 Eur bylinėjimosi išlaidas; ieškinys atsakovui G. M. atmestas; priteista atsakovui G. M. iš ieškovo 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliantas nesutikdamas su ginčijamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo V. H., nors byloje nėra pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą. Pažymi, kad pagal CK motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, o jos nesant sandorio sudarymo faktas turi būti įrodytas kitais leistinais ir patikimais įrodymais. Akcentuoja, kad byloje nėra rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, V. H. nepateikė jokių paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, o tik pripažino kaltę dėl eismo įvykio, bet nepatvirtino, kad automobilį pirko iš G. M..
18. Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2–5 dalyse nustatytas išimtis. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bet kurioje draudimo įmonėje ar jos filiale (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalis).
19. Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas atitinkamose valstybės informacinėse sistemose, registruose ir duomenų bazėse (toliau kartu – valstybės registrai) transporto priemonės savininku nurodytas asmuo arba, jeigu transporto priemonė neregistruota, paskutinis žinomas transporto priemonės savininkas (toliau – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas asmuo), kuris identifikuojamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2, 3 dalys).
20. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu) bei šios priemonės faktiniu panaudojimu pačiam arba leidimu šia priemone pasinaudoti.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčijamo sprendimo motyvus, sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog eismo įvykio metu ginčo transporto priemonės savininkas buvo atsakovas V. H.. Nors pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė atsakovo G. M. paaiškinimais, draudimo sutarties nutraukimo faktu bei aplinkybe, kad po eismo įvykio draudimu rūpinosi V. H., tačiau tokių duomenų nepakanka nuspręsti apie nuosavybės teisės perėjimą.
22. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą: nepateikta rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, nėra duomenų apie transporto priemonės kainos sumokėjimą, jos perdavimo faktą ar kitas sandorio sudarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors įstatymas savaime nedaro tokio sandorio negaliojančiu vien dėl rašytinės formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau tokiu atveju sandorio sudarymo faktas turi būti įrodytas kitais leistinais ir patikimais įrodymais. Vien tik atsakovo G. M. paaiškinimai, kaip suinteresuotos bylos baigtimi šalies pozicija, negali būti laikomi pakankamu įrodymu šiai aplinkybei nustatyti.
23. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas V. H. neginčijo transporto priemonės pardavimo fakto, ir todėl ši aplinkybė laikytina patvirtinta. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas V. H. iš esmės tik pripažino savo atsakomybę dėl eismo įvykio ir išreiškė sutikimą atlyginti žalą, tačiau jis nei raštu, nei žodžiu nepateikė jokių paaiškinimų apie transporto priemonės įsigijimą, nenurodė sandorio sudarymo aplinkybių, datos, kainos ar kitų reikšmingų faktinių duomenų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio pripažinimą ir kaltės dėl eismo įvykio prisiėmimą su transporto priemonės nuosavybės teisės įgijimo patvirtinimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vairavimo faktas ar atsakomybės už eismo įvykį prisiėmimas savaime nereiškia nuosavybės teisės į transporto priemonę turėjimo.
24. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikšmingą įrodomąją vertę suteikė netiesioginėms aplinkybėms – draudimo sutarties nutraukimui bei tam, kad po eismo įvykio transporto priemonės draudimu rūpinosi atsakovas V. H.. Šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip papildomi, netiesioginiai duomenys, tačiau jos savaime nepatvirtina nuosavybės teisės perėjimo fakto. Tokios aplinkybės gali būti paaiškinamos ir kitais teisiškai galimais santykiais (pvz., transporto priemonės naudojimu ar valdymu nesant nuosavybės teisės), todėl nesant kitų patikimų įrodymų jos negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti nuosavybės pasikeitimą. Šių aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių, kad tarp atsakovų iš tiesų susiklostė transporto priemonės pirkimo–pardavimo santykiai.
25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo transporto priemonė eismo įvykio metu buvo registruota atsakovo G. M. vardu. Nors viešo registro duomenys nėra absoliutus nuosavybės teisės įrodymas, tačiau jie turi reikšmingą įrodomąją galią ir sudaro pradinę prezumpciją apie transporto priemonės savininką. Šios prezumpcijos paneigimui būtini aiškūs, patikimi ir pakankami įrodymai, kurių nagrinėjamoje byloje nepateikta.
26. Vertindamas įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas tikimybių pusiausvyros principą, nepagrįstai sumažino įrodymų pakankamumo reikalavimus ir iš esmės savo išvadą grindė vienos šalies paaiškinimais bei netiesioginėmis aplinkybėmis. Toks įrodymų vertinimas neatitinka CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių ir yra nepakankamas konstatuoti nuosavybės teisės perėjimo faktą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog eismo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas V. H., ir dėl to neteisingai išsprendė atsakovo G. M. civilinės atsakomybės klausimą. Kadangi byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisės perėjimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas G. M. eismo įvykio metu nebebuvo transporto priemonės savininkas, todėl jo atsakomybė pagal TPVCAPDĮ nuostatas nepagrįstai paneigta.
27. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas G. M. neįrodė, jog iki eismo įvykio tarp atsakovų buvo sudaryta ginčo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis ir kad nuosavybės teisė į ginčo transporto priemonę buvo perėjusi atsakovui V. H., apeliacinės instancijos teismas mano, jog eismo įvykio metu atsakovas G. M. laikytinas transporto priemonės savininku. Tokiu atveju jam kilo pareiga užtikrinti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį. Kadangi ši pareiga nebuvo įvykdyta, o eismo įvykis kilo dėl atsakovo V. H. kaltės, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas taikyti solidarią atsakovų atsakomybę ir priteisti ieškovui patirtus nuostolius regreso tvarka iš abiejų atsakovų.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo ginčo transporto priemonės nuosavybės teisės perėjimo faktą atsakovui V. H.. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas – ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant ieškovui iš atsakovų V. H. ir G. M. solidariai 3 691,39 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
29. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
30. Ieškovas byloje pateikė dokumentus, jog pirmosios instancijos teisme jo išlaidas sudarė 83,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Taigi ieškinį tenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 83,00 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos (po 41,50 Eur), o atsakovo G. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
31. Taip pat keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei. Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, iš atsakovų valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (15,86 Eur), paskirstant jas lygiomis dalimis, t. y. po 7,93 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
33. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, todėl atsakovo G. M. išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nepriteistinos, o ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 83,00 Eur žyminio mokesčio – priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovų V. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 691,39 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt vieną eurą 39 ct) nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. vasario 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 83,00 Eur (aštuoniasdešimt trijų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 41,50 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 83,00 Eur, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovų V. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 7,93 Eur (septynis eurus 93 ct) už procesinių dokumentų įteikimą. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.“
Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų V. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 41,50 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 83,00 Eur, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.