Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2016-10-26 · Administracinė byla Nr. A-1398-552/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-26
Bylos Nr.
A-1398-552/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04248-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. C.
Atsakovas
Turto vertinimo priežiūros tarnybai
Administracinė byla Nr. A-1398-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04248-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai (nuo 2016 m. sausio 1 d. reorganizuota į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. GT–26(14)–S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Garbės teismo Sprendimu pareiškėjui skirta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatyta drausminė nuobauda (toliau – ir Nuobauda) – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000021 (toliau – ir pažymėjimas Nr. A 000021) galiojimo panaikinimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Impeksservis“ 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. sausio 20 d. vardu jis parengė Akcijų paketų rinkos vertės nustatymų ataskaitas Nr. 258 (toliau – ir Ataskaita Nr. 1) ir Nr. 260 (toliau – ir Ataskaita Nr. 2). Garbės teismas Sprendime nurodė, jog 2013 m. kovo 26 d. Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą, kuriuo buvo prašoma įvertinti Ataskaitos Nr. 1 ir Ataskaitos Nr. 2 atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tarnyba Garbės teismui 2014 m. birželio 12 d. pateikė teikimą iškelti pareiškėjui drausmės bylą bei išvadas dėl vertintojo veiksmų rengiant Ataskaitas. Šiose išvadose Tarnyba nurodė, jog abi Ataskaitos neatitiko Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – ir Metodika), 85 punkto reikalavimų. Garbės teismas, priimdamas sprendimą, padarė tokias pačias išvadas, kurios buvo nurodytos ir Tarnybos parengtose išvadose.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje, Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte, nebuvo nurodyta pareiga turto vertės nustatymo pagrindimą visais atvejais susieti su taikomų koeficientų reikšmių ir kitais skaičiavimais. Metodikos atskiruose skirsniuose apibūdinti turto vertinimo metodai bei kiekvieno jų taikymo taisyklės, kurios kaip tik ir atskleidė kiekvieno šių metodų individualumą bei keliamus skirtingus reikalavimus turto vertinimo procese. Tik turtą vertinant palyginamosios vertės metodu, Metodikos 33 punkte buvo numatytas reikalavimas vertinant turtą taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus parodyti turto vertinimo ataskaitoje. Tuo tarpu taikant likusius du turto ar verslo vertinimo metodus jokia panašaus pobūdžio taisyklė nebuvo suformuluota. Pareiškėjas mano, jog taikant naudojimo pajamų vertės metodą, toks reikalavimas Metodikoje nebuvo nustatytas, kadangi jį taikant buvo vertinamas turtas, kuris duoda ar gali duoti pinigines pajamas arba kitokią kiekinę matuojamą naudą. Metodikos taisyklės, sietinos su pastarojo turto vertės nustatymo metodo taikymu, yra daugiausia rekomendacinio pobūdžio bei itin abstrakčios, jose kalbama apie įvairias vertintojo pasirinkimo galimybes, kurių vienos gali būti realizuojamos, o kitos – nebūtinai. Iš Ataskaitos Nr. 1 turinio akivaizdžiai matyti, jog vertintojas skiltyje (3) „Vertinamo turto vertės nustatymas“ detaliai apibūdino, kaip buvo nustatoma vertinto turto – Balkan Investment Bank AD akcijų paketų rinkos vertė, nurodytos taikytos formulės, formulėse naudotos reikšmės, jas papildomai paaiškinant bei nuosekliai pagrindžiant gautą galutinį vertės rezultatą. Dėl šios priežasties pareiškėjas nesutiko su sprendime padaryta išvada, jog vertintojas pažeidė aukščiau minėtą Įstatymo ir Metodikos reikalavimą. Garbės teismas, vertindamas minėtą turto vertinimo dalį, nepaisė vertintojo nurodytų argumentų, tame tarpe, sietinų su gautais nurodytais dydžiais, visumos, todėl „matydamas” tik tam tikrą dalį skaičių, naudotų apskaičiuojant turto vertę, iškreipė jų prasmę bei reikšmę. Pažymėjo ir tai, jog Ataskaitos Nr. 1 rengimo metu galioję teisės aktai nenumatė vertintojo pareigos už įmonę, kurios turtas vertinamas taikant naudojimo pajamų vertės metodą, rengti verslo planą. Iš Ataskaitos Nr. 1 turinio ir jos priedų matyti, kad vertintojui buvo pateikti išsamūs su tuo siejami duomenys, kuriais vertintojas pagrįstai ir vadovavosi, šiuo būdu veikdamas kaip vertintojas, o ne kaip auditorius, t. y. neatlikdamas auditoriaus funkcijų, nes tokių pareigų galioję teisės aktai minėtame vertinimo procese vertintojui nenumatė.

Šalies argumentai

Pareiškėjo įsitikinimu, sprendime nurodyti formulėse naudoti dydžiai bei reikšmės galėjo būti nustatytos tik ekspertiniu būdu, tam tikslui vertintojui panaudojant savo sukauptą patirtį, šios srities žinias, t. y. kompetenciją, su tuo sietiną mokslo doktriną, kadangi kitų oficialių tvarkų, metodikų, pagrindžiančių šių reikšmių nustatymą kitu būdu, nėra. Tokiu būdu, Įstatyme ir Metodikoje nesant detalios taikytinų koeficientų nustatymo bei apskaičiavimo tvarkos, nėra pagrindo reikalauti, kad vertintojas pats tokį metodą sukurtų.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, jog vertindamas įmonės, kuri valdo aštuonių įmonių akcijų paketus (Balkaninvestmentbank AD, UAB „Energolinija“, UAB „Aloja“, UAB „Nidos pušynas“, UAB „Nidos smiltė11, UAB „Attentus“, UAB „Sinvita“ ir UAB „Ūkio banko investicinė grupė“), turtą, pažeidė Įstatymo ir Metodikos reikalavimus, nes pats neatliko pastarųjų įmonių verslo vertinimo, o rėmėsi kitų vertintojų anksčiau atliktais vertinimais ir mano, kad neprivalėjo iš naujo vertinti minėtų įmonių turto.

Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Ataskaitos Nr. 2 turinio matyti, jog, vertindamas UAB „Asocijuoto turto valdymas“ akcijų paketus, vertintojas naudojo turto požiūrio metodą, kuomet verslų vertė (grynoji visos įmonės turto vertė) apskaičiuojama iš viso įmonės turto atėmus visus įmonės įsipareigojimus. Iš minėtos ataskaitos priedų matyti, jog vertintojui buvo pateikti įmonių, kurių akcijų paketus valdo vertinama įmonė, dokumentai (balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos). Iš šių dokumentų turinio matyti, jog juose teisės aktų nustatyta tvarka buvo apskaitytas įvairus šių įmonių valdomas turtas bei įpareigojimai, tame tarpe – ilgalaikis finansinis turtas. Pažymėjo, kad iš prieduose esančių finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog nustatytos įmonių akcijų vertės yra atspindėtos ir jų finansinės atskaitomybės dokumentuose. Atlikdamas turto vertinimą turto požiūrio metodu, pareiškėjas teigė, jog jis privalėjo remtis oficialiais duomenimis apie įmonių balansinį turtą ir neturėjo pareigos jo „pervertinti“. Ataskaitoje Nr. 2 vertinant tokios apimties ir pobūdžio turtą, kaip to pageidavo vertinimo užsakovas, vertintojas neprivalėjo kitaip įvertinti įmonių valdomo materialaus turto dydį, o privalėjo remtis tokio turto nurodyta balansine verte ir koreguoti tik galutines (suvestines) nustatytas vertes. Pareiškėjas teigė, jog, UAB „Energolinija“ materialaus turto vertės nustatymas, pritaikius naudojimo pajamų vertes metodą yra pagrįstas.

Pareiškėjas nesutiko su Garbės teismo sprendimo priėmimo procedūra, kai drausmės byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant ir pabrėžė, kad su nuostata, kad dėl pareiškėjo ligos drausmės bylos nagrinėjimas jau kartą buvo atidėtas, todėl byla gali būti tinkamai išnagrinėta ir jam nedalyvaujant, negalima sutikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokio sprendimo jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų dėl Ataskaitos Nr. 1 ir Ataskaitos Nr. 2. Bylos dokumentai patvirtino, kad dėl liekamųjų po insulto reiškinių ir kitų susirgimų pareiškėjas buvo nedarbingas nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. Garbės teismas drausmės bylą išnagrinėjo ne tik dėl svarbios priežasties pareiškėjui neatvykus į posėdį, bet ir neturėdamas jokios vertintojo pozicijos, jo neišklausęs. Pareiškėjas mano, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, Garbės teismas privalėjo konstatuoti, kad, neužtikrinus vertintojui galimybės gintis nuo pareikštų įtarimų, bus iš esmės suvaržytos vertintojo teisės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo argumentai, sietini su vertintojui paskirtos drausminės nuobaudos proporcingumu, yra prieštaringi, neįrodyti, todėl nulėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Garbės teismas iki šios bylos buvo iškėlęs tris drausmės bylas pareiškėjui, tačiau visos drausmės bylos buvo iškeltos dėl vertintojo dar iki pačios pirmos iškeltos drausmės bylos rengtų Ataskaitų, t. y. nebuvo jokio pagrindo teigti, jog vertintojas neva ignoravo nagrinėtose bylose padarytas išvadas ir toliau darė pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Ataskaitoje Nr. 1 naudojimo pajamų (verslo) požiūrio metodu įvertinti 810 285 ir 900 317 vienetai paprastųjų vardinių Balkan Invenstment Bank AD akcijų mažumos paketai bei 1 889 715 ir 2 099 683 vienetai paprastųjų vardinių Balkan Investment Bank AD akcijų kontroliniai paketai. Nagrinėjamu atveju rinkos vertė nustatyta pinigų srautų diskonto būdu. Garbės teismas konstatavo, kad vertintojas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir minėtą Įstatymo reikalavimą detalizuojantį Metodikos 85 punktą, pagal kurį ataskaitoje turėjo būti pateikti vertės skaičiavimai, kadangi Ataskaitoje Nr. 1 nepateikė skaičiavimų, pagrindžiančių vertinamos įmonės 2011–2013 m. prognozuojamų pajamų – grynųjų komisinių mokesčių ir pajamų iš valiutų keitimo bei kitų pajamų, nustatymą. Taip pat, Ataskaitoje Nr. 1 nepagrįstas vertinamos įmonės prognozuojamų sąnaudų, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų ,laisvojo metinio pinigų srauto nustatymas. Garbės teismas kritiškai vertino tai, kad vertinamos įmonės pinigų srautai apskaičiuoti remiantis vertintojui pateiktu vertinamos įmonės verslo planu pastarajam tik perrašant minėtame dokumente nurodytus skaičius, tokiu būdu neatliekant vertinimo Įstatymo prasme.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs Įstatymas nenumatė reikalavimo ataskaitose pateikti vertės (taikomų koeficientų reikšmių ir kitų) skaičiavimų, nepagrįstas, nes Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas įtvirtino pareigą ataskaitose pateikti vertės nustatymo pagrindimą, kuris apima ne tik vertės rezultatų nurodymą, bet ir išsamių turto vertės (tame tarpe ir taikomų pataisos koeficientų reikšmių) skaičiavimų ataskaitoje pateikimą. Tai, kad rengiant Ataskaitą Nr. 1 galiojusios Įstatymo redakcijos 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas nebuvo detalizuotas, nereiškia, kad Įstatymas numatė galimybę ataskaitose nepateikti vertės skaičiavimų. Vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimų apimtį, tačiau numatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Nepriklausomai nuo skaičiavimų sudėtingumo, visi skaičiavimų veiksmai turėjo būti pateikti ataskaitoje taip, kad dėl jų nekiltų papildomų klausimų nei ataskaitos naudotojui, nei ataskaitos tikrintojui. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas įtvirtina reikalavimą pagrįsti nustatytą vertę atliekant vertinimą visais Įstatyme nurodytais Metodais (Metodikos 49–75, ir 34–48 punktai). Reikalavimas pagrįsti nustatytą vertę aiškiai įtvirtina pareigą ataskaitose pateikti vertės skaičiavimus. Teisės aktais vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų ar kitų dydžių skaičiavimo būdus, t. y. vertintojai nėra suvaržyti teisės aktais skaičiuojant įvairius koeficientus, kurie vėliau naudojami vertės skaičiavimuose, tačiau numatyta pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo parengtoje Ataskaitoje Nr. 1 pateikti tik gauti rezultatai (lentelės forma). Ataskaitos prieduose pateikta verslo plano ištrauka, kurią sudaro keturios lentelės ir kurios be pakeitimų perkeltos į Ataskaitą Nr. 1, skaičiavimais nepagrindžiant, kaip apskaičiuotos prognozuojamos pajamos ir kiti dydžiai, turintys esminės reikšmės vertinamos įmonės akcijų paketų rinkos vertės nustatymui. Įstatyme ir Metodikoje aiškiai nurodyta, kad ataskaitose privaloma pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant skaičiavimus.

Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjo teiginys, kad Metodikos 85 punktas pateikė pavyzdinę, t. y. rekomendacinio pobūdžio schemą, bet nenumatė reikalavimo ataskaitose pateikti skaičiavimų sekas, nepagrįstas. Metodikos 85 punktas pateikė ataskaitos dalių eiliškumo pavyzdį, tačiau visos nurodytos ataskaitos dalys (tame tarpe vertės ir kiti skaičiavimai) privalėjo būti pateiktos ataskaitoje. Vertės nustatymo pagrindimas apima išsamius vertės nustatymui naudotų dydžių reikšmių skaičiavimus. Kiekvienas vertės dydžiui naudojamas skaičius privalo būti pagrįstas. Ataskaitoje Nr. 1 nurodoma, kad prognozuojant vertinamos įmonės pajamas 2011– 2013 metais, grynieji komisiniai mokesčiai ir pajamos iš valiutų keitimo sudarys 21.074, 24.428 ir 27.685 KM, kitos pajamos – 8.148, 9.352 ir 10.746 KM, sąnaudos, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos - 939, 935, 929 KM, laisvasis metinis pinigų srautas – 11.007, 15.168 ir 19.373 KM. Ataskaitoje Nr. 1 pareiškėjas nepateikė jokių skaičiavimų, pagrindžiančių gautus minėtų skaičių dydžius, kurių pagrindu nustatyta galutinė rinkos vertė. Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi įmonės verslo planu, kadangi iš esmės nukopijavo minėtame verslo plane niekuo nepagrįstus nurodytus skaičius, pats neatlikdamas veiksmų, reikalaujančių vertintojo kvalifikacijos ir žinių.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, Garbės teismas pagrįstai konstatavo, jog vertintojas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir minėtą Įstatymo reikalavimą detalizuojantį Metodikos 85 punktą, pagal kurį ataskaitoje turi būti pateikti vertės skaičiavimai, kadangi Ataskaitoje Nr. 1 nepateikiamas prognozuojamų piniginių srautų pagrindimas.

Pareiškėjo pozicija, kad vertintojai neprivalo pagrįsti pinigų srautų, kuriais vadovaujantis apskaičiuota vertė ir privalo „aklai“ vadovautis vertinamos įmonės nurodytomis būsimų pinigų srautų prognozėmis, jei Metodika nepateikia jokių instrukcijų, kaip detaliai vertintojas privalo tikrinti vertinamos įmonės pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, prieštarauja aukštesnės juridinės galios teisės aktui, o būtent – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktui, ir daro beprasmę šiuo punktu nustatytą pareigą vertintojui pagrįsti nustatytą vertę pateikiant vertės skaičiavimus. Su vertinimo esme nesiderina situacija, kai atsakomybė už pajamų srautų prognozes, kuriomis remiantis apskaičiuojama vertė, tenka ne vertintojui, o pačiai vertinamai įmonei.

Atsiliepimas

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentas, jog Ataskaitoje Nr. 1 diskonto normos sudėtinės dalys buvo nustatytos ekspertiniu būdu, neatleidžia nuo Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti vertės pagrindimą. Koeficientų nustatymas ekspertiniu būdu nepaneigia pareigos pagrįsti konkrečias koeficientų reikšmes, kurių pagrindu apskaičiuota vertė, t. y. nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimo vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Tarybos teigimu, iš Ataskaitoje Nr. 1 pateikiamos informacijos nėra galimybės suprasti, kaip pareiškėjas apskaičiavo konkrečias diskonto normos sudėtines dalis, kontroliniams akcijų paketams taikytą kontrolės priedą ir mažumos akcijų paketams taikytą nuolaidos koeficientą, kurie daro esminę įtaką rinkos vertės skaičiavimams. Ataskaitoje Nr. 1 nenurodomos skaičiavimo sekos ar kitoks patikrinamas šių koeficientų ir kitų dydžių pagrindimas.

Atsakovas vertino, jog Ataskaitoje Nr. 2 turto požiūrio metodu įvertinti 9 300 000 vienetai, 5 061 468 vienetai ir 2 300 000 vienetai paprastųjų vardinių UAB „Asocijuoto turto valdymas“ akcijų mažumos paketai. Ataskaitos Nr. 2 rengimo metu galiojęs Įstatymas ir Metodika nereglamentavo turto požiūrio metodo taikymo. 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui ir Turto ir verslo vertinimo metodikai, pastarosios 108–113 punktai numatė galimybę nustatant verslo rinkos vertę remtis „turto požiūrio metodų deriniu“, kurio esmė – verslo vertės nustatymas taikant įmonės turto, atmetus įsipareigojimus, rinkos vertę nustatančius metodus. Šis metodas iš dalies atitiko Ataskaitoje Nr. 2 taikytą vertinimo metodą, t. y. požiūrį, jog įmonės akcijos rinkoje vertos tiek, kiek vertas jos turimas turtas, atmetus įsipareigojimus. Reikalavimas vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę – galiojo tiek senos, tiek naujos redakcijos turto vertinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Ataskaitoje Nr. 2 vertintojas nepateikė ir nepagrindė pataisos koeficientų, kuriais mažinama vertinamos įmonės valdomų įmonių akcijų paketų rinkos vertė ir pataisos koeficiento, kuris taikytas likvidacinės vertės nustatymui, taip pat vertinamos įmonės per vienerius metus gautinoms sumoms taikyto koregavimo koeficiento.

Garbės teismas konstatavo, kad Ataskaitoje Nr. 2 pareiškėjas nustatydamas vertinamos įmonės UAB „Asocijuoto turto valdymas“ valdomų įmonių rinkos vertę rėmėsi anksčiau atliktais šių įmonių vertinimais, perrašydamas duomenis iš vertinimo ataskaitų ir neatlikdamas jokių vertinimo veiksmų. Taip pat vertintojas, nustatydamas vertinamos įmonės valdomos įmonės (UAB „Nidos pušynas“) ilgalaikio materialaus turto ir ilgalaikio nematerialaus turto rinkos vertes, perrašė įmonės balanso duomenis, nepagrįstai prilygindamas balanse nurodytas reikšmes rinkos vertei. Ataskaitoje nepateikti skaičiavimai, pagrindžiantys vertinamos įmonės valdomos įmonės (UAB „Energolinija“) materialiojo turto rinkos vertės naudojimo pajamų metodų nustatymą (nepagrįstas vidutinės nuomos kainos (239 tūkst. Lt), išlaidų, kurias patiria savininkas (29,3 tūkst. Lt), kapitalizacijos normos (12 proc.) nustatymas).

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, kad vertinamos įmonės valdomų įmonių rinkos vertė pagrįsta, kadangi šių įmonių finansinėje atskaitomybėje, t. y. balanse ir kituose dokumentuose, nurodyta balansinė vertė prilyginama rinkos vertei, nes nei vertinimo metu galioję, nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato teisinės galimybės neatliekant jokių vertinimo veiksmų įmonių finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytą balansinę vertę prilyginti rinkos vertei.

Atsakovo nuomone, tai, kad vertintojas nepasinaudojo galimybe pasiaiškinti dėl veiksmų rengiant Ataskaitas, nereiškia, jog tokia teisė jam nebuvo suteikta. Tarnyba 2014 m. kovo 27 d. raštais kreipėsi į vertintoją, prašydama pateikti informaciją ir paaiškinimus, susijusius su Ataskaitų rengimu. Vertintojas Tarnybai nepateikė jokio atsakymo, tuo tarpu vertinimo įmonė, kurios vardu pareiškėjas parengė Ataskaitas, 2014 m. balandžio 4 d. raštais Tarnybą informavo, kad pareiškėjas dėl blogos sveikatos būklės negali atsakyti į Tarnybos pateiktus klausimus. Dėl šios priežasties Tarnyba Ataskaitas vertino be jo paaiškinimų ir 2014 m. birželio 12 d. parengė teikimą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo. Garbės teismo 2014 m. birželio 29 d. posėdis, kuriame numatyta nagrinėti drausmės bylą, buvo atidėtas 2014 m. rugpjūčio 12 d., atsižvelgiant į patektą medicininį pažymėjimą, patvirtinantį, kad vertintojas dėl ligos negali dalyvauti minėtame posėdyje. Į 2014 m. rugpjūčio 12 d., vykusį posėdį pareiškėjas taip pat neatvyko, pateikdamas paaiškinimą dėl tęsiamo nedarbingumo (ligos). Atsižvelgdamas į tai, kad Garbės teismo posėdis dėl pareiškėjo neatvykimo (ligos) jau buvo kartą atidėtas, ir vadovaudamasis Garbės teismo nuostatų 24 punktu, šis teismas drausmės bylą pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant. Įstatymo 29 straipsnio 7 dalis numato, kad „Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos. Jeigu Turto arba verslo vertintojų garbės teismas per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos nepriima sprendimo, turto arba verslo vertintojo drausmės byla laikoma nutraukta. Nagrinėjamu atveju drausmės byla pareiškėjui buvo iškelta 2014 m. birželio 17 d., o 60 dienų terminas, per kurį turi būti išnagrinėta drausmės byla ir priimtas Garbės teismo sprendimas dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo, būtų pasibaigęs 2014 m. rugpjūčio 18 d. Pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjimą atidėjus neapibrėžtam laikui, pasak atsakovo, būtų pažeistas Įstatyme nustatytas terminas.

Atsakovas akcentavo, jog Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, atkreipė dėmesį į tai, kad vertintojo veiksmai rengiant vertinimo ataskaitas ne kartą buvo nagrinėti Garbės teisme, taip pat į tai, kad vertintojas turi galiojančią 2013 m. rugsėjo 10 d. Garbės teismo sprendimu Nr. GT–58(13)–S paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjui buvo iškeltos keturios drausmės bylos, o visuose priimtuose sprendimuose konstatuoti teisės aktų, reglamentuojančių vertinimą, reikalavimų, tame tarpe ir reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę, pažeidimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas UAB „Impeksservis“ vardu parengė Ataskaitas Nr. 1 ir Nr. 2., dėl kurių Lietuvos banko Priežiūros tarnyba 2013 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu įvertinti jų atitiktį teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nuostatų reikalavimams. Tarnyba 2014 m. birželio 12 d. surašė išvadas Nr. GT-29(14)–I–1 ir Nr. GT–29(14)–I–2, kuriose nurodė, jog Ataskaitos parengtos nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 85 punkto reikalavimų ir tos pačios dienos teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos pareiškėjui iškėlimo. 2014 m. rugpjūčio 12 d. Garbės teismo sprendimu pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000021 (verslo vertinimo sritis), išduoto 1999 m. gruodžio 30 d., panaikinimas. Sprendime konstatuota, kad abi Ataskaitos neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 85 punkto reikalavimų.

Teismas nustatė, kad Garbės teismo veiklos principus, darbo organizavimą, vertintojo drausmės bylos nagrinėjimą bei sprendimo priėmimą reglamentuoja finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K–192 patvirtinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kurių 23 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu vertintojas negali dalyvauti Garbės teismo posėdyje dėl sveikatos priežiūros įstaigos nustatytos vertintojo ligos, jo šeimos narių ar artimųjų giminaičių mirties arba staiga susidariusios pavojingos jų gyvybei būklės ir iki Garbės teismo posėdžio pradžios pateikia paaiškinimą ir to patvirtinimo dokumentus, Garbės teismo posėdis atidedamas ir nustatoma kito posėdžio data ir laikas šių Nuostatų 10 punkto nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 24 punktą, jeigu vertintojas nepateikia paaiškinimo arba paaiškinime nurodytos priežastys nėra pagrįstos arba jeigu vertintojas neatvyksta į Garbės teismo posėdį antrą kartą iš eilės (kai prieš tai Garbės teismo posėdis buvo atidėtas dėl vertintojo neatvykimo), drausmės byla gali būti nagrinėjama vertintojui nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai Garbės teismas nusprendžia, kad drausmės byla negalės būti tinkamai išnagrinėta nedalyvaujant vertintojui. Byloje esantys įrodymai liudijo, kad pareiškėjas buvo kviečiamas į Garbės teismo posėdžius, numatytus 2014 m. birželio 26 d., 2014 m. liepos 29 d. ir 2014 m. rugpjūčio 12 d., tačiau minėtuose posėdžiuose nedalyvavo, tai pagrįsdamas pateiktais nedarbingumo pažymėjimais.

Teismas padarė išvadą, kad Garbės teismas, nustatęs, jog pareiškėjas antrą kartą iš eilės neatvyksta į drausmės bylos nagrinėjimą, vadovaudamasis Nuostatų 24 punktu, pagrįstai drausmės bylą išnagrinėjo 2014 m. rugpjūčio 12 d. įvykusiame teismo posėdyje. Pagrindinės procedūros bei taisyklės, reglamentuojančios Garbės teismo sprendimo priėmimą, pažeistos nebuvo. Nors pareiškėjas ir teigė, kad skundžiamas sprendimas priimtas jo neišklausius ir taip buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, jis iš esmės nenurodė, kaip jo dalyvavimas galėjo įtakoti sprendimo pagrįstumą, t. y. nenurodė jokių aplinkybių, kurios galimai yra reikšmingos, tačiau nebuvo įvertintos Garbės teisme.

Teismas, spręsdamas dėl Garbės teismo Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, jog drausminės atsakomybės turto vertintojams taikymo procedūrų ir taisyklių prasme yra aktualus teisinis reguliavimas, galiojęs drausmės bylos inicijavimo metu, tačiau vertintojo veiksmai atliekant ginčui aktualų vertinimą ir surašant Ataskaitas atitikties teisės aktų reikalavimams prasme nagrinėjami atitikties iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiam teisiniam reguliavimui kontekste.

Teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo (galiojusio iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Metodikos 85 punktas nurodo ataskaitos schemą, kurioje, pažymėta, kad parengtoje ataskaitoje turi būti pateikti vertinamo turto vertės skaičiavimai ir skaičiavimų palyginimai. Ginčo atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kuriuose pabrėžiama, kad Įstatymo, įsigaliojusio nuo 2012 m. gegužės 1 d., 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyti detalesni vertinimo ataskaitos turinio reikalavimai. Įstatymo redakcijų nuostatų skirtumai yra redakcinio pobūdžio, nes pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą vertinant turtą ir vertinimo ataskaitoje nurodant turto vertę atlikti skaičiavimus reikalavo iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcijos Metodika (vertinant naudojimo pajamų metodu, Metodikos 52, 53, 55, 56, 57, 58, 59, 63, 64, 66, 67, 68, 69 punktai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A823-146/2015). Reikalavimai turto vertintojui turto vertinimo ataskaitoje nurodyti skaičiavimais pagrįstą turto ir verslo vertės pagrindimą buvo numatyti tiek pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį, tiek ir pagal nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, o Įstatymo pakeitimas nepašalino vertintojo atsakomybės už turto ar vertės nustatymo nepagrindimą vertinimo ataskaitoje. Be to, minėtoje nutartyje teismas taip pat pažymėjo, kad Metodikos nuostatos reikalauja visas turto vertinimo ataskaitoje daromas prielaidas, tame tarpe ir nurodytas verslo plane, pagrįsti; toks Metodikos nuostatų pažeidimas, t. y. vadovavimasis verslo plane nurodytais duomenimis, kurie nėra analizuojami bei pagrindžiami verslo ataskaitoje, nelaikytinas formalaus pobūdžio, susiję su vertinimo esme, todėl yra esminiai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo motyvai, kuriais teigiama, kad Ataskaitose apskaičiuojant turto vertę teisės aktais nebuvo nustatyta, jog vertės nustatymo pagrindimą visais atvejais būtina susieti su koeficientų verčių apskaičiavimais, o vertintojas neturi abejoti jam pateikiamuose dokumentuose (verslo plane, įmonės balanse) nurodytų duomenų patikimumu, yra nepagrįsti ir atmestini.

Teismas pripažino, kad Ataskaitos Nr. 1 trūkumai nėra formalaus pobūdžio, o yra esminiai, nes aptartų Ataskaitoje naudojamų duomenų bei koeficientų nepagrindimas suponavo išvadą, kad negalima patikrinti, ar vertinamųjų objektų vertė nustatyta pagrįstai.

Teismas vertino, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Įmonės valdomo turto ir akcijų vertė laiko požiūriu dėl rinkoje esančių pokyčių nėra nekintanti.

Teismas pažymėjo, kad vertinamos įmonės UAB „Asocijuoto turto valdymas“ rinkos vertė turėjo būti nustatyta 2012 m. sausio 5 d., o rėmimasis vertinimais, kurie buvo atlikti ankščiau, yra niekuo nepagrįstas. Ataskaitoje Nr. 2 nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių UAB „Asocijuoto turto valdymas“ valdomų įmonių akcijų paketų rinkos verčių tikrumą.

Teismas konstatavo, jog Garbės teismo Sprendime nustatyti ir aptarti Ataskaitos Nr. 2 trūkumai laikytini esminiais, paneigiantys pačios ataskaitos pagrįstumą.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d.; 2001 m. spalio 2 d.; 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

Teismas vertino, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti Ataskaitų trūkumai yra sisteminio pobūdžio, turto vertinimo pažeidimai (nepateikti taikytų koeficientų apskaičiavimai; vadovautasi anksčiau atliktais vertinimais bei verslo planuose nurodytais duomenims, jų neanalizuojant; balansinė turto vertė prilyginta turto rinkos kainai) yra grubūs, o Ataskaitose nepagrįsta vertinamų įmonių vertė yra labai didelė (apie 249 mln. Lt), tai, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo galiojančią drausminę nuobaudą (papeikimą).

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui Garbės teismo Sprendimu pagrįstai taikyta Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatyta griežčiausia nuobaudos rūšis – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas.

III.

Pareiškėjas A. C. apeliaciniu skundu (II t. b. l. 33–44) prašo pirmosios instancijos teismo Sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti– Garbės teismo priimtą sprendimą naikinti. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas reikalauja Ataskaitoje pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą. Be minėtos nuostatos, Įstatyme nėra įtvirtinta jokių kitų taisyklių, numatančių, kokia forma – pateikiamais skaičiavimais, paaiškinimais, nuorodomis į tam tikras duomenų bazes, kitokius informacijos šaltinius ar šių veiksmų tam tikromis kombinacijomis – turėjo būti pateikiamas nustatytos turto vertės pagrindimas ir kokia apimtimi tai turėjo būti pavaizduojama turto vertinimo Ataskaitoje. Išvada dėl tam tikroje turto vertinimo ataskaitoje esančio netinkamo ar nepakankamo turto vertės nustatymo pagrindimo gali būti siejama ne su aplaidžiai ar nekvalifikuotai atliktu vertintojo darbu, o su Ataskaitos vartotojų kompetencija. Iki šiol šiuo klausimu nėra parengta jokių teisės normų ar metodinių nurodymų. Ataskaitoje Nr.1 buvo vertinamas turtas, kuris duoda ar gali duoti pinigines pajamas arba kitokią kiekinę matuojamą naudą, t.y. jo vertės nustatymas buvo siejamas su prielaidų, tame tarpe - apie būsimus galimus pinigų srautus, kūrimu, kurios tam tikroje perspektyvoje ne visa apimtimi gali pasitvirtinti. Šios nepasitvirtinusios prognozės tuo tarpu gali būti siejamos su daugeliu įvairių faktorių, o ne su vertintojo konkrečiai atliktais ar neatliktais veiksmais jas prielaidų formoje kuriant ar pagrindžiant.

2. Esminių aplinkybių, sietinų su vertintojo patraukimu drausminėn atsakomybėn už rengiant Ataskaitą Nr. 1 ir Ataskaitą Nr. 2 neva jo padarytus pažeidimus, pirmosios instancijos teismas ne tik kad neįvertino, su tuo sietinų skundo argumentų neišnagrinėjo, tačiau taip pat ir nesilaikė šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės doktrinos (pvz. LVAT 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438–706/2010; 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438–803/2013). Negalima sutikti su teismo Sprendime padaryta išvada, jog vertintojas pažeidė aukščiau minėtą Įstatymo ir Metodikos reikalavimą, nes neva nustatydamas vertinamos įmonės prognozuojamas pajamas (2011–2013 metais) nepateikė (neatliko) šioje dalyje nurodytus dydžius pagrindžiančių skaičiavimų, o tik perrašė įmonės verslo plane nurodytus skaičius. Ataskaitos Nr. 1 rengimo metu galioję teisės aktai nenumatė vertintojo pareigos už įmonę, kurios turtas vertinamas taikant naudojimo pajamų vertės metodą, rengti verslo planą, kadangi tokius duomenis, sietinus su konkrečios įmonės pinigų srautų prognozavimu, galėjo pateikti tik pati įmonė. Iš Ataskaitos Nr. 2 turinio matyti, jog vertindamas UAB „Asocijuoto turto valdymas“ akcijų paketus vertintojas naudojo turto požiūrio metodą, kuomet verslo vertė (grynoji visos įmonės turto vertė) apskaičiuojama iš viso įmonės turto atėmus visus įmonės įsipareigojimus. Ataskaitoje Nr. 2 vertintojui aptariant įmonių (pvz. UAB „Ūkio banko investicinė grupė“) akcijų vertę pagal atliktas šio turto vertės nustatymo pažymas, visgi negalima nuneigti, jog šie verčių dydžiai sutampa su minėtų įmonių finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyto tokio pobūdžio turto verte, t. y. oficialiais, viešais duomenimis apie minėtų įmonių turtą turto vertinimo dieną.

3. Garbės teismas, kaip institucija, kuriai teisės aktais deleguota pareiga bei funkcija vertintojų drausmės bylose vykdyti teisingumą, negalėjo nepaisyti pamatinės teisės vertybės - traukiamo atsakomybėn asmens teisės būti išklausytam. Pirmos instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas nenurodė, kaip jo dalyvavimas galėjo paveikti būsimo Garbės teismo sprendimo teisėtumą, yra niekinis, kadangi pareiškėjas iš anksto ir negali žinoti bei numanyti, ar jo argumentai, kuriuos Garbės teismui pateiktų dalyvaudamas posėdyje, įtikintų šį teismą ar ne, tačiau jis būtų pageidavęs savo poziciją išdėstyti ir ją ginti, t. y. būti išklausytas. Esminis proceso pažeidimas nagrinėjant vertintojo drausmės bylą Garbės teisme buvo padarytas suvaržius vertintojo teisę į gynybą, sietiną su jo realios galimybės dalyvauti Garbės teismo posėdyje ir būti išklausytu, užtikrinimu.

4. Jei ir būtų objektyvus pagrindas daryti išvadą, jog vertintojas, rengdamas abi Ataskaitas, pažeidė Garbės teismo Sprendime nurodytus Įstatymo ir Metodikos reikalavimus, tai vien už tokio pobūdžio reikalavimų neįvykdymą, remiantis šiuo klausimu suformuota teismų praktika, paprastai nėra skiriama griežčiausia drausminė nuobauda, o parenkamos kitos nuobaudų rūšys. Teismo Sprendime padaryta netinkama išvada, jog vertintojui skirtina griežčiausia nuobauda, nes jam 2013 m. rugsėjo 10 d. Garbės teismo Sprendimu paskirta nuobauda – papeikimas - yra galiojanti. Svarstant dėl griežčiausios kitos drausminės nuobaudos paskyrimo, derėtų atsižvelgti į galiojančią nuobaudą tik tuo atveju, jei vertintojas, jau būdamas padaręs tam tikrus pažeidimus, kurie įvertinti jam paskyrus drausminę nuobaudą, būtų to nepaisęs ir toliau elgęsis aplaidžiai ir neatsakingai. Ataskaitos, už kurių rengimo metu padarytus pažeidimus vertintojui buvo paskirta nuobauda – pastaba, buvo parengtos vėliau, nei šioje byloje nagrinėtos ir vertintos Ataskaitos. Dėl Tarnybos ir Garbės teismo veiklos organizavimo ypatumų, kurie nuo pareiškėjo valios nepriklauso, visos minėtos vertintojo rengtos Ataskaitos buvo nagrinėjamos ne vienoje, o keliose bylose, todėl ir susidarė nepagrįstas vaizdas, jog pareiškėjas yra „daugkartinis“ pažeidėjas, todėl neva jo atžvilgiu skirtina griežtesnė nuobauda.

Atsiliepimas

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu ( III t. b. l. 50–60) į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymo ir Metodikos nuostatos yra aiškios ir suprantamos. Ataskaitoje turi būti pateiktas vertės nustatymo pagrindimas, o tai reiškia, kad kiekvienas skaičius (pataisa, koeficientas, balas ir pan.), tiesiogiai naudojamas vertės skaičiavimuose, turi būti pagrįstas vertinimo ataskaitoje, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, reikalaujanti pateikti vertės nustatymo pagrindimą, būtent ir reiškia, kad vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti, kaip buvo prieita prie galutinės vertės išvados. Minėtą Įstatymo reikalavimą taip pat detalizuoja ir Metodikos 52, 53, 55– 59, 61, 63, 64, 66-69, 72, 75 punktai, kurie konkretizuoja, kokie duomenys privalo būti pateikiami vertinimo ataskaitose, kai yra taikomas naudojimo pajamų vertės metodas. Jeigu pareiškėjas neturėjo pakankamai žinių, kaip atlikti vertinimą, jis turėjo atsisakyti vertinti turtą. Pareiškėjas, kaip profesionaliai vertintojo veikla besiverčiantis asmuo, negali teisintis padaręs pažeidimus dėl teisės aktų reikalavimų nežinojimo. Vertintojo kvalifikaciją pareiškėjas įgijo 1999 metais, todėl pareiga vertinimo ataskaitose pateikti nustatytos vertės pagrindimą pareiškėjui turėjo būti žinoma. Vertintojas jau vien dėl savo kvalifikacijos turi žinoti, kokio išsamumo pagrindimą pateikti vertinimo atskaitoje, kad pagrindimas būtų pakankamas ir neperteklinis. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas įtvirtino reikalavimą pagrįsti nustatytą vertę atliekant vertinimą visais Įstatyme nurodytais metodais (tiek palyginamosios vertės, tiek ir naudojimo pajamų bei atstatomosios vertės metodais). Pareiškėjo argumentas, kad pagrįsti vertės skaičiavimuose naudojamų koeficientų dydžių nustatymo nereikia, jei koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu, kuris yra susijęs su dalykais, kurių neįmanoma apskaičiuoti (išmatuoti), yra nepagrįstas, o argumentas, jog vertės skaičiavimuose naudojami esminiai koeficientai gali būti ne apskaičiuojami, o priimami tik vienam vertintojui suprantamu ekspertiniu, todėl nepatikrinamu būdu, yra nesuderinamas su Įstatyme nurodytu rinkos vertės apibrėžimu. Pareiškėjas Ataskaitoje Nr. 1 apibūdino kaip buvo nustatyta vertintų akcijų paketų rinkos vertė, nurodė taikytas formules, formulėse naudotas reikšmes ir jas papildomai paaiškino, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjas Ataskaitose įgyvendino Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą ataskaitoje pateikti vertės nustatymo pagrindimą. Pareiškėjui drausminė atsakomybė taikyta ne už formulių Ataskaitose nepateikimą ar reikšmių nepaaiškinimą, o už esminių kriterijų, naudojamų apskaičiuojant rinkos vertę, nepagrindimą. Pareiškėjo teiginys, kad ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus tik pačiam turto vertintojui (tačiau nebūtinai kitiems ataskaitos naudotojams), kadangi vertinimas yra specialių žinių reikalaujanti veiklos sritis, prieštarauja susiformavusiai LVAT praktikai. LVAT yra pažymėjęs, kad vertinimo ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis ir objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu. Todėl teismas pripažino Įstatyme ir Metodikoje nustatytą reikalavimą pateikti vertinimo ataskaitose atliktų skaičiavimų sekas būtinu siekiant užtikrinti turto vertintojų rengiamų vertinimo ataskaitų kokybę ir patikimumą (LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624–1876/2014).

2. Pareiškėjas į Garbės teismo posėdžius neatvyko du kartus iš eilės, todėl teismas Sprendime teisingai pažymėjo, kad pagrindinės procedūros bei taisyklės, reglamentuojančios Garbės teismo Sprendimo priėmimą, nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nenurodė, kaip jo dalyvavimas galėjo turėti įtakos Sprendimo pagrįstumui, t. y. nenurodė aplinkybių, kurios, Pareiškėjo manymu, galimai yra reikšmingos, tačiau nebuvo įvertintos Garbės teismui priimant Sprendimą. Pareiškėjas turėjo teisę teikti rašytinius paaiškinimus, buvo nuolat informuojamas apie jo drausmės bylos nagrinėjimo eigą, Pareiškėjui siųstuose Tarnybos raštuose išaiškintos jo teisės. Vertinimo ataskaita yra skirta užsakovui, o ne Garbės teismui, todėl visa pagal Įstatymo 23 straipsnį privaloma informacija, įskaitant vertės nustatymo pagrindimą, turi būti pateikiama būtent pačioje vertinimo ataskaitoje, o ne paaiškinimuose Garbės teismui (LVAT 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A–823–146/2015).

3. Vertės nustatymo pagrindimas yra esminė informacija ataskaitoje, o tokios informacijos ataskaitoje nebuvimas Garbės teismo vertinamas kaip grubus pažeidimas, užtraukiantis griežtą drausminę atsakomybę. Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju vertinimai atlikti įkeitimo tikslu, o nepagrįstų (itin didelių) verčių nustatymas sudarė prielaidas iškreipti rinkos situaciją ir pažeidė viešąjį interesą. Kreditavimo paslaugos yra susijusios su visais Lietuvos gyventojais, o neatsakingas paskolų finansavimas daro neigiamą įtaką visai Lietuvos finansinei sistemai. Pareiškėjo skunde akcentuojama aplinkybė, kad Ataskaitų užsakovas yra kredito įstaiga (AB Ūkio bankas), kuri galėjo profesionaliai įvertinti Ataskaitų turinį, nepaneigia fakto, kad Ataskaitos parengtos nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjo veiksmai rengiant vertinimo ataskaitas ne kartą buvo nagrinėti Garbės teisme, o tai nepaneigia fakto, kad Pareiškėjas sistemingai ir tendencingai pažeidžia vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo paskirtis yra prevencija, kad subjektas, naudojęsis kvalifikacijos pažymėjimu ir pažeidęs sąlygas yra pašalinamas iš atitinkamos rinkos, kad daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nepasiektų nubaudimo tikslų, kadangi nebūtų adekvatus pareiškėjo padarytiems pažeidimams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. GT–26(14)–S, kuriuo turto vertintojui A. C. paskirta drausminė nuobauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

Drausminė byla pareiškėjui iškelta pagal Tarnybos 2014 m. birželio 12 d. teikimą ir išvadas Nr. GT-29(14)–I–1 ir Nr. GT–29(14)–I–2, kuriose nurodyta, jog pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. sausio 20 d. parengė dvi Akcijų paketų rinkos vertės nustatymo ataskaitas, nesilaikydamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 85 punkto reikalavimų.

Garbės teismas Sprendimu pareiškėjui skyrė Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000021 (verslo vertinimo sritis, išduotas 1999 m. gruodžio ­30 d.) bei kitų šio vertintojo turimų vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų (Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000192 – nekilnojamojo turto vertinimo sritis, išduotas 2000 m. liepos ­25 d.; Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000723 – kilnojamojo turto vertinimo sritis, išduotas 2000 m. gruodžio 29 d.), galiojimo panaikinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Garbės teismo sprendimu, kreipėsi į teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu jo skundą atmetė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą, laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Pažymėtina, kad ginčo teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju susiklostė drausminės atsakomybės taikymo turto vertintojui pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą srityje. Šių ginčo teisinių santykių pobūdis ir procesinių dokumentų turinys lemia, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti sprendžiama, ar pagal taikytinus teisės aktus ir susiklosčiusią faktinę situaciją, priimant ginčijamą Garbės teismo sprendimą, egzistavo teisinis pagrindas taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 nustatė, kad turto vertintojų atsakomybė, nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, pažeidžia teisės aktų hierarchijos principą. Teismas pažymėjo, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. Įstatymu nenustačius turto vertintojo atsakomybės, drausminė atsakomybė pagal Įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2012 m. gegužės 1 d., negali būti taikoma už pažeidimus, turto vertintojo padarytus iki šio laikotarpio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 pakartojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 pateiktus išaiškinimus dėl Įstatyme nustatytos turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymo už pažeidimus, padarytus iki 2012 m. gegužės 1 d., negalimumo. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame sprendime be kita ko pažymėjo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimas, todėl panaikino byloje ginčytą Garbės teismo sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016 konstatavo, kad Garbės teismas, priimdamas Sprendimą ir vertindamas teisinės atsakomybės taikymo sąlygas, nagrinėjamoje situacijoje negalėjo vadovautis Sprendimo priėmimo metu galiojusia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija ir taikyti pareiškėjai drausminę atsakomybę. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad Garbės teismo sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, todėl vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra naikintinas.

Tapačios išvados buvo padarytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2591-602-2016, 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr.eA-638-261-2016 ir kt.

Apibendrindama nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija akcentuoja, kad joje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, jog drausminės atsakomybės taikymas turto vertintojams pagal Įstatymą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) už veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d., pažeidžia konstitucinį principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), todėl nėra galima, aktuali ir nagrinėjamu atveju, nes pareiškėjui drausminė atsakomybė taikyta už pažeidimus, padarytus iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamam ginčui aktualų turto vertinimą pareiškėjas atliko ir turto vertinimo ataskaitas parengė 2011 m. gruodžio 30 d. ir 2012 m. sausio 20 d., t.y. galiojant ankstesnei – iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiai – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių nagrinėjamo ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Garbės teismas, nagrinėdamas pareiškėjo A. C. drausmės bylą ir priimdamas Sprendimą, negalėjo vadovautis Sprendimo priėmimo metu galiojusia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija ir taikyti pareiškėjui drausminę atsakomybę. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas Nr. GT–26(14)–S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“ yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, todėl vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra naikintinas. Nustatęs esminį sprendimo panaikinimo pagrindą, teismas nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir to, ar pareiškėjas yra padaręs jam inkriminuotus pažeidimus, dėl kurių pradėta ši drausmės byla.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams materialinės teisės normas, todėl tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. C. skundą patenkinti.

Panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. GT–26(14)–S „Dėl drausminės nuobaudos A. C. skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasRamūnas Gadliauskas