Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų;pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš N. B. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 139,02 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteista už tai, kad 2012 m. birželio 21 d. apie 12.00 val. kambaryje savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia dūrė peiliu vieną kartą sugyventiniui A. M. į nugaros sritį, padarydama jam kairėje nugarinėje krūtinės ląstos srityje ties X šonkauliu 1,5 cm durtinę – pjautinę žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, N. B. nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 7 d. apie 19.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu tyčia dūrė peiliu A. M. į dešinį sėdmenį, padarydama jam durtinį – pjautinį dešinio sėdmens sužalojimą, dešinio didžiojo, vidurinio ir mažojo sėdmens raumenų bei priekinių sėdmens arterijos ir venos šakų pažeidimą, dėl ko, išsivysčius išoriniam kraujavimui, nukraujavimui ir šokui, A. M. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 7 d. tarp N. B. ir A. M. kilo konfliktas, kurio metu nuteistajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata: jai buvo padaryta muštinė žaizda ir poodinė kraujosruva kairės ausies srityje, suduodant vieną ar daugiau smūgių į kairę ausį kietu buku daiktu (specialisto išvada, 2 t., 73 – 74 b. l.). Tiek ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 47 – 51, 55 – 56, 57 b. l.), tiek ir pirmosios instancijos teisme (3 t., 10 – 12 b. l.) nuteistoji nurodė, kad ją sumušė A. M.: parvertė ją ant lovos, užgulė, sudavė smūgius į galvą. Po to A. M. atsistojo, nusisuko nuo N. B. nugara ir atsirėmė į palangę. Tuo metu nuteistoji pagriebė nuo spintelės peilį ar žirkles ir tuo daiktu dūrė stovinčiam A. M. į sėdmenis. Specialisto išvadoje, esančioje 1 t., 128 – 133, nustatyta, kad A. M. priežastis – durtinis – pjautinis dešinio sėdmens sužalojimas: dešinio didžiojo, viduriniojo bei mažojo sėdmens raumenų bei priekinių sėdmens arterijos ir venos šakų pažeidimas, kuris komplikavosi išoriniu kraujavimu, nukraujavimu, šoku.

Apeliantės teigimu, ji panaudojo smurtą kaip atsaką į pavojingą kėsinimąsi, siekė išsilaisvinti nuo ją mušusio A. M., gynėsi, tačiau, kolegijos nuomone, tokie nuteistosios argumentai laikytini nepagrįstais bei neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistoji veikė būtinosios ginties sąlygomis ar viršijo būtinosios ginties ribas. N. B. ikiteisminio tyrimo metu ne vienoje apklausoje, o taip pat ir teisiamajame posėdyje, nurodė, kad stovėdamas prie palangės A. M. sukosi cigaretę ir ketino rūkyti (2 t., 55 – 56, 57 b. l.; 3 t., 11 b. l.). Tokie nuteistosios parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad pavojingą kėsinimąsi į N. B. sveikatą A. M. jau buvo pabaigęs. Jis smūgio peiliu sudavimo metu neatliko ir pagal bylos aplinkybes neketino atlikti jokių nuteistosios sveikatai pavojingų veiksmų. Todėl, priešingai nei mano apeliantė, jai nebebuvo reikalo gintis.

Jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas apeliantės teiginys, esą ji manė, kad po smūgio į ausį sudavimo nukentėjusysis vėl smurtaus. Iš pačios nuteistosios parodymų seka, kad po girtų sugyventinių konflikto A. M. pasitraukė nuo N. B., atsirėmė į palangę ir sukosi cigaretę. Šios aplinkybės rodo, kad bet kuriam normalaus protinio išsivystymo žmogui turėjo būti aišku, jog pavojingas kėsinimasis jau yra pasibaigęs ir gintis nebėra reikalo. Tai, kad dėl sunkaus girtumo (3,61 promilės) nuteistoji galėjo neadekvačiai suvokti kėsinimosi pabaigą, jos baudžiamosios atsakomybės nešalina.

Pirmosios instancijos teismas apsvaigimą nuo alkoholio pripažino apeliantės atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad argumentų, galinčių paneigti šią teismo nustatytą aplinkybę, apeliantė nepateikia. Priešingai, kaip jau minėta, N. B. teisme nurodė, kad ji buvo išgėrusi, apsvaigusi. Be to, tokius nuteistosios paaiškinimus atitinka ir liudytojo S. B. parodymai (3 t., 15 b. l.). Nuteistoji, duodama parodymus, abejojo, ar būtų dūrusi nukentėjusiajam, jei būtų buvusi blaivi, patvirtino, kad „išgėrus protas pasimaišo, pasidarai aršesnis, viskas atrodo kitaip“. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nustatyta pagrįstai.

Nuteistoji apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą pakeisti skundžiamą nuosprendį grindžia ir tuo, kad A. M. namuose dažnai smurtaudavo, tačiau šį teiginį paneigia liudytojų parodymai, o būtent D. G. ir I. B. paaiškinimai. Jos teisme parodė, kad neblaivus A. M. būdavo ramus, o išgėrusi N. B. tapdavo labai agresyvi; praeityje A. M. yra skundęsis, kad jį sužalojo N. B. (3 t., 13 – 14 b. l.). Iš nukentėjusiojo S. M., liudytojų L. T. B., R. B. parodymų (3 t., 12 – 14 b. l.) matyti, kad nuteistosios ir A. M. namuose buvo nuolat girtaujama, konfliktuojama, dažnai kildavo muštynės. Šių duomenų visuma bei aplinkybė, kad N. B. A. M. yra sužalojusi ir anksčiau (skundžiamu nuosprendžiu ji nuteista už nežymų A. M. sveikatos sutrikdymą (peiliu duriant jam į nugaros sritį), padarytą maždaug prieš metus iki jo nužudymo), leidžia atmesti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad N. B. atitinka tipinės smurto aukos charakteristiką.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju A. M. elgesys nesąlygojo būtinosios ginties situacijos ar jos ribų viršijimo. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiojo elgesys visgi buvo provokuojantis bei rizikingas, todėl iššaukė N. B. smurtinius veiksmus ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė tinkamai įvertinta kaip lengvinanti apeliantės atsakomybę.

Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepagrįstai nepripažino N. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, taip pat nepagrįstas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, patvirtinančius jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys Nr. 2K-138/2011, 2K-444/2010, 2K-397/2010). Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kritiškas savo poelgio vertinimas, išgyvenimas dėl jo, nukentėjusiųjų atsiprašymas, pastangos atlyginti žalą ir pan.

Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Nors N. B. ir pripažino dūrusi nukentėjusiajam, tačiau savo veiksmus aiškino kaip padarytus esant būtinajai ginčiai ar peržengiant būtinosios ginties ribas. Kaip jau minėta, apeliantės teiginiai neatitinka tikrovės, todėl darytina išvada, kad ji siekė sumažinti nusikalstamų veiksmų apimtį ir palengvinti savo teisinę padėtį, t. y. ji nebuvo nuoširdi. Atsižvelgiant į tai, keisti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti, kad byloje yra nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde N. B. taip pat prašo neskirti jai su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti tokį apeliantės prašymą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nuteistajai skirdamas bausmę, ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės dydžiui ir rūšiai aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima įstatymo sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistoji N. B. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo A. M. mirtį. Šis nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistosios N. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamą veiką ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kauno apygardos teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę, kad ji praeityje neteista, pensinio amžiaus, bausta administracine tvarka.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistajai paskirta bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Apeliantės nurodyti argumentai dėl nukentėjusiojo A. M. smurtinių veiksmų prieš ją taip pat nesuteikia pagrindo paskirti jai dar švelnesnę bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas šią aplinkybę įvertino. Kitų argumentų ar aplinkybių, dėl kurių reikėtų paskirtą bausmę švelninti, nuteistoji nenurodo, todėl laikytina, kad paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. sausio 15 d. pateikė prašymą iš nuteistosios N. B. priteisti valstybei 104,22 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistoji N. B.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį apeliacinio proceso metu gins advokatė I. M.. Atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas apeliacinio proceso metu yra būtinas, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistosios N. B. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios N. B. apeliacinį skundą atmesti.